Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovei L. Š. ir jos atstovei advokatei Reginai Kazlauskienei, atsakovui R. Š. ir jo atstovei advokatei Vilmai Normantienei, tretiesiems asmenims B. K. ir A. K., trečiojo asmens E. Š. atstovei advokatei Aušrai Veselovaitei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens E. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. patikslintą ieškinį atsakovui R. Š., tretiesiems asmenims B. K. ir A. K. ir E. Š. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priteisė iš atsakovo R. Š. valstybei 8209,- Lt žyminio mokesčio ir 224,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Tretysis asmuo E. Š. pateikė atsiliepimą į atsakovo R. Š. apeliacinį skundą, nurodo, kad pilnai palaiko atsakovo apeliacinio skundo argumentus (T.III, 112 b.l.).

Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl buto, esančio Saulės g. 22-55, Kaune, teisinio statuso

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra sutuoktinių L. Š. ir R. Š. bendroji jungtinė nuosavybė, nes įgytas santuokos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien turto įgijimas santuokos metu, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Teisėjų kolegijos vertinimu, L. Š. ir R. Š. suderinti veiksmai 2000 m. spalio 20 d. pas tą patį notarą sudarant dvi atskiras pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis kiekvienas iš jų įsigijo po aiškiai nurodytą ½ idealiąją dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad šalys dar iki buto įsigijimo susitarė, jog jis bus ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurioje šalių nuosavybės dalys nenustatytos, o bendroji dalinė nuosavybė, kurioje nuosavybės dalių dydžiai nustatyti.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse suformuotos sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės, pagal kurias, sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytų sutarčių sąlygų esmės ir teisinės reikšmės, būtina atskleisti sutarčių sąlygų turinį nustatant tikruosius sutarčių šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Pristis“ v. UAB „ Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007), tačiau šios bylos kontekste pažymėtina, kad subjektyvusis sutarčių aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas sutarčių šalių valios turinys. Taigi, kai sutarčių sąlygų lingvistinė konstrukcija aiški, o šiuo atveju taip ir yra, nes 2000 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyse Nr.7KV-10301 ir Nr.7KV-10302 aiškiai nurodyta, kad kiekvienas sutuoktinis savarankiškai (atskirai) įsigijo po ½ dalį buto, ir nėra pagrindo lingvistiniu požiūriu įžvelgti galimo keleriopo sutartinių santykių turinio suvokimo, sutarčių šalys ar teismas neturi teisės sutarties turinio aiškinti priešingai aiškiai suformuluotai sutarties sąlygai, nes taip būtų paneigtas sutarties sąlygų privalomumas sutarties šalims.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal 2000 m. lapkričio 7 d., kai buvo registruojamos nuosavybės teisės į butą, galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnį, tiek pagal dabar galiojančios įstatymo redakcijos 20 straipsnį, kai registruojama bendroji dalinė nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto registre nurodomi visi bendraturčiai ir jų nuosavybės teisės dalys. Dokumente, kurio pagrindu nekilnojamojo turto registre registruojama bendrosios dalinės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, turi būti nurodyta, kokios to daikto dalys priklauso kiekvienam iš bendraturčių. Kaip jau minėta, 2000 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyse Nr.7KV-10301 ir Nr.7KV-10302 yra aiškiai nurodytos L. Š. ir R. Š. tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės idealiosios dalys. Registruojant šalių nuosavybės teises į šį butą, registre taip pat buvo nurodyta, kokios buto dalys priklauso kiekvienam iš bendraturčių. Nei vienas iš sutuoktinių jokių pretenzijų dėl tokio nuosavybės teisių į butą įregistravimo nereiškė ir jo neginčijo. Todėl ir ši aplinkybė patvirtina, jog butą šalys, nors ir santuokos metu, tačiau įsigijo ne bendrosios jungtinės, o bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors paprastai sutuoktiniai dalijasi savo turtą nutraukdami santuoką, bet turto teisinis statusas (bendroji dalinė nuosavybė, asmeninė nuosavybė ir pan.) gali būti sutuoktinių susitarimu nustatytas ir jo įsigijimo momentu, sutuoktiniams gyvenant santuokoje. Toks sutuoktinių susitarimas dėl turto teisinio statuso neprieštarauja 2000 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarčių Nr.7KV-10301 ir Nr.7KV-10302 sudarymo metu galiojusio SŠK 23 straipsnio 3 daliai ar dabar galiojančio CK 3.116 straipsnio 1 daliai.

Šioje byloje sprendžiant buto teisinio statuso klausimą apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai nustatė, kad jis šalims priklauso ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl teismui santuokos nutraukimo byloje, nagrinėjamoje ginčo teisenos tvarka, nustačius, kad ginčo butas nėra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, net ir esant byloje pareikštai šalių valiai dėl buto padalijimo jis santuokos nutraukimo byloje į dalintino turto masę nepatenka ir negali būti dalijamas, nes tai išeina už santuokos nutraukimo byloje spręstinų klausimų ribų (CK 3.59 str., CPK 385 str. 1 d.). Tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai bylos nagrinėjimo metu sudarytų taikos sutartį dėl turto padalijimo, joje galėtų būti aptartas ir turto, kuris nėra šalių bendroji jungtinė nuosavybė teisinis likimas, nes tokiu atveju turtas būtų padalijamas ne pagal CK 3.116 – 3.127 straipsnių reikalavimus, o šalių valia, kuri turi tik neprieštarauti imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, kad teismas galėtų ją patvirtinti (CPK 42 str. 2 d.).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šeimos bylose ieškinio (priešieškinio) dalyką ir pagrindą šalys gali keisti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 377 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, kai ieškovė L. Š. santuokos nutraukimo byloje pareiškė priešieškinį, kuriame į dalintino turto masę įtraukė ir kitą turtą, kuris atsakovo ieškinyje nebuvo nurodytas, atsakovas savo ieškinio dalyką pakeitė ir nebereiškė reikalavimo, kad butas būtų paliktas ieškovei (T.I, 63-64 b.l). Be to, atsakovo ieškinys dėl santuokinio turto padalijimo byloje buvo paliktas nenagrinėtu (T.I, 186-190 b.l.). Todėl dėl jame pareikštų reikalavimų teismas iš viso neturėjo pasisakyti.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentai dėl buto teisinio statuso atmestini.

Dėl kilnojamojo turto teisinio statuso

Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis galima sutikti tik iš dalies.

Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ir trečiųjų asmenų paaiškinimai patvirtina, jog ginčo kilnojamasis turtas yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Ieškovės L. Š. ir trečiųjų asmenų B. K. (ieškovės brolio) bei A. K. (ieškovės tėvo) paaiškinimus apie kilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinį statusą pirmosios instancijos teismas vertino atsietai nuo atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens E. Š. (atsakovo mamos) paaiškinimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ir su ja giminystės ryšiais susiję tretieji asmenys aiškino, jog ginčo turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, atsakovas ir su juo giminystės ryšiais susijęs trečiasis asmuo aiškino priešingai, jog ginčo turtas yra ne sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o atsakovo tėvų turtas. Įvertinusi šalių ir su jomis giminystės ryšiais susijusių trečiųjų asmenų absoliučiai priešingus aiškinimus dėl ginčo turto teisinio statuso, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie aiškinimai yra aiškiai šališki ir subjektyvūs, todėl juos būtina vertinti tik kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė įrodinėjo, kad dalį ginčo turto, kurio vertė, jos vertinimu, 385948,- Lt, įsigijo už pasiskolintas 83000,- Lt lėšas iš trečiųjų asmenų A. K. ir B. K.. Tačiau jau minėtoje kitoje civilinėje byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad 1998 m. lapkričio 6 d. 44000,- Lt paskola ir 1999 m. sausio 25 d. 39000,- Lt paskola buvo panaudotos namo (duomenys neskelbtini) statybai (T.I, 50-56 b.l.). Tai įrodo pačios ieškovės 1999 m. Brangaus turtą įsigijusio ar įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracija (civ. byla Nr.2-56-173/2006, T.I, 23 b.l.). Taigi, dabar nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 str, 2 p.). Be to, paminėtoje ieškovės deklaracijoje nurodoma, kad ir iš liudytojos N. S. 1998 m. vasario 5 d. pasiskolinti 21000,- Lt buvo panaudoti būtent namo (duomenys neskelbtini) statybai (civ. byla Nr.2-56-173/2006, T.I, 23, 29 b.l.).

Nustačiusi aplinkybę, kad ieškovės pasiskolinti 83000,- Lt, kuriuos ji teigė panaudojusi ginčo kilnojamojo turto įsigijimui, buvo panaudoti kitiems tikslams, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepagrindė už kokias lėšas ji su atsakovu įsigijo 83000,- Lt vertės turto, nurodyto ieškinyje. Todėl akivaizdu, kad dalis ieškinyje nurodyto kilnojamojo turto ir namų apyvokos daiktų tikrai nėra ieškovės ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovė ieškinyje kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę nurodė namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovo tėvams, tualeto, baseino, pirties, katilinės ir židinio įrangą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad namo tualeto, baseino, pirties ir katilinės įranga bei židinys su įranga yra neatskiriama nekilnojamojo namo, kuris priklauso atsakovo tėvams, dalis, tačiau konstatavo, kad ir šiems daiktams įsigyti buvo panaudotos šalių santuokinės lėšos, todėl jie laikytini šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Tokios pirmosios instancijos išvados yra viena kitai prieštaraujančios, nes turtas, esantis namo, kuris priklauso atsakovo tėvams, dalis, tuo pačiu metu negali būti šalių bendrąja jungtine nuosavybe.

Daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykių objektu, skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai daiktai turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški teisinių santykių objektai (CK 4.12 straipsnis). Antraeiliai daiktai yra tokie, kurie susiję su pagrindiniais daiktais: tik su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis); civilinėje apyvartoje antraeiliai daiktai „seka“ paskui pagrindinius daiktus: antraeilį daiktą ištinka pagrindinio likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Antraeiliai daiktai savo ruožtu pagal ryšio su pagrindiniu daiktu pobūdį skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.13 straipsnio 2 dalis).

Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis). Kaip matyti iš įstatyminės apibrėžties, kriterijus, pagal kurį daiktas kvalifikuojamas esmine pagrindinio daikto dalimi – jo neatskiriamas funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu – toks, kad pagrindinis daiktas be esminės dalies netenka savo naudingumo, nes netenkina poreikių, kuriems yra skirtas; savo ruožtu, esminė daikto dalis neturi savarankiškos paskirties - jos funkcija yra užtikrinti pagrindinio daikto atitiktį tikslinei paskirčiai, be pagrindinio daikto esmine jo dalimi esantis daiktas nenaudingas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl daiktų, kaip pagrindinių ar antraeilių, taigi ir esminių pagrindinio daikto dalių, teisinio statuso, turi būti vertinamas esamas abiejų daiktų tarpusavio ryšys tikslinės jų paskirties kontekste. Šiuo aspektu nesvarbu ir neturi būti vertinama tai, kaip kiekvienas daiktų gali būti panaudotas atskirai jų tarpusavio ryšį ir bendrą tikslinę paskirtį išardžius. Esmine pagrindinio daikto dalimi esantis daiktas negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas, kol su pagrindiniu daiktu jį sieja funkcinis ryšys, tai, be kita ko, reiškia, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui.

Nagrinėjamoje byloje vertinimo objektas yra gyvenamasis namas ir tualeto, baseino, pirties ir katilinės įranga bei židinys su įranga. Sprendžiant dėl šių daiktų teisinio statuso, būtina įvertinti specifinę gyvenamojo namo paskirtį - tenkinti asmens būsto poreikius. Gyvenamasis namas kaip nuosavybės teisės objektas sukuriamas statybos būdu. Tam, kad įgytų teisinį statusą, jis turi būti pastatytas laikantis viešosios teisės reikalavimų, atitikti esminius statinio reikalavimus (Statybos įstatymo 4 straipsnis) ir kompetentingų valstybės institucijų pripažintas tinkamu naudoti. Kad gyvenamasis namas būtų pripažintas tinkamu, neužtenka pastatyti pastatą, jis gali būti naudojamas pagal paskirtį tik tuo atveju, kai gyventojai turi galimybę juo tinkamai naudotis. Be energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir kt. įrangos gyvenamasis namas netenkina gyventojų būsto poreikių.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovo tėvas 1999-2000 m. teisėtai vykdė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Tai patvirtina Kauno m. savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1999 m. vasario 8 d. išvada dėl detaliojo plano, 1999 m. vasario 8 d. projektavimo specialiosios sąlygos, projektų derinimo tarnybos 1999 m. birželio 17 d. protokolas Nr.823, 2000 m. gruodžio 18 d. gyvenamojo namo po rekonstrukcijos pripažinimo tinkamu naudoti aktas, atsakovo tėvo P. Š. 2001 m. sausio 31 d. Brangaus turto įsigyjančio ar įsigijusio amsmens deklaracija, kurioje deklaruotos lėšos, panaudotos namo rekonstrukcijai (civ. byla Nr.2-56-173/2006, T.I, 69-71; 187; 184 b.l.).

Gyvenamasis namas po rekonstrukcijos 2000 m. gruodžio 18 d. negalėjo būti pripažintas tinkamu naudoti, jeigu jame nebūtų tualeto, baseino, pirties, katilinės ir židinio įrangos, nes be šios inžinerinės įrangos nebūtų užtikrinamas vandens ir šilumos tiekimas gyvenamajam namui bei nuotekų šalinimas, taip pat tinkamas higienos normų ir priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymasis. Be to pažymėtina, kad ši inžinerinė įranga, skirta gyvenamojo namo tinkamam ir saugiam eksploatavimui, neturi kitos tikslinės paskirties, todėl atitinka esminių gyvenamojo namo dalių statusą (CK 4.15 str.).

Kaip jau minėta, esmine pagrindinio daikto dalimi esantis daiktas negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas, kol su pagrindiniu daiktu jį sieja funkcinis ryšys, tai, be kita ko, reiškia, kad esminė pagrindinio daikto dalis negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas – ji priklauso pagrindinio daikto savininkui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai gyvenamojo namo, kuris priklauso atsakovo tėvams, tualeto, baseino, pirties, katilinės ir židinio įrangą, pripažino šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo tėvas P. Š. 2001 m. sausio 31 d. Brangaus turto įsigijimo deklaracijoje deklaravo lėšas, panaudotas namo rekonstrukcijai, todėl darytina išvada, kad būtent už atsakovo tėvų lėšas ši įranga ir buvo įsigyta (civ. byla Nr.2-56-173/2006, T.I, 184 b.l.).

Be to, net ir tuo atveju, jeigu ieškovė įrodytų, kad gyvenamojo namo, priklausančio atsakovo tėvams, tualeto, baseino, pirties, katilinės ir židinio įranga, buvo įsigyta už ieškovės L. Š. ir R. Š. bendras lėšas, įrangos nebūtų galima pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nes po jos sumontavimo gyvenamajame name, įranga tapo esmine gyvenamojo namo dalimi, t.y. pagrindinio daikto savininkų (atsakovo tėvų) nuosavybe (CK 4.14 str. 1 d.). Tokiu atveju, ieškovė galėtų reikšti gyvenamojo namo savininkams ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 str.), bet ne santuokos nutraukimo byloje reikalauti bendrosios jungtinės nuosavybės turto padalijimo.

Teisėjų kolegija nustačiusi, kad ieškinyje nurodyto kilnojamojo turto ir namų apyvokos daiktų įsigijimui nebuvo panaudoti 83000,- Lt, ieškovės pasiskolinti iš trečiųjų asmenų A. K. ir B. K., o gyvenamojo namo, priklausančio atsakovo tėvams, tualeto, baseino, pirties, katilinės ir židinio įranga, kurios ieškinyje nurodyta bendra vertė 85000,- Lt, nėra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, sprendžia, jog dalis kilnojamojo turto ir namų apyvokos daiktų, nurodytų ieškinyje, kurių vertė, ieškovės vertinimu, 168000,- Lt, tikrai negali būti pripažinta šalių bendrąja jungtine nuosavybe.

Pripažinus, kad iš ieškinyje nurodyto kilnojamojo turto ir namų apyvokos daiktų, kurių vertė, ieškovės vertinimu, 385948,- Lt, dalis daiktų, kurių vertė, ieškovės vertinimu, 168000,- Lt, tikrai negali būti pripažinta šalių bendrąja jungtine nuosavybe, lieka nustatyti daiktų, kurių vertė, ieškovės vertinimu, 217948,- Lt, teisinį statusą.

Kaip jau minėta, ginčas šioje santuokos nutraukimo byloje kilęs dėl kilnojamojo turto, esančio atsakovo tėvų name, nuosavybės ne tiek tarp sutuoktinių L. Š. ir R. Š. (ar šis turtas bendroji jungtinė nuosavybė, ar vieno iš jų asmeninė nuosavybė), bet tarp vieno iš sutuoktinių (ieškovės) ir kito sutuoktinio (atsakovo) tėvų. Todėl CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija netaikoma, o taikoma bendroji įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.).

Ieškovės nurodomi kilnojamieji daiktai ir namų apyvokos reikmenys, kai jie buvo įsigyti, o namas baigtas rekonstruoti, buvo pastatyti atsakovo tėvams priklausančiame name (tuo metu dar buvo gyvas atsakovo tėvas), kuriame santuokos metu apsigyveno sutuoktiniai – ieškovė ir atsakovas su vaikais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, kai kyla ginčas tarp ieškovės, gyvenusios name, ir namo savininkės (trečiojo asmens E. Š.) dėl name esančių daiktų nuosavybės, aplinkybę, kad name esantys daiktai priklauso ne namo savininkei, o kitiems asmenims – kaip nurodo ieškovė jai ir jos buvusiam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise – turi tai įrodyti ieškovė, neigianti namo savininkės nuosavybę į jame esantį kilnojamąjį turtą.

Daliai ieškinyje nurodytų daiktų ieškovė pateikė įsigijimo dokumentus. Garantiniai raštai ir kvitai patvirtina, kad šalys įsigijo ieškinyje nurodytą indaplovę „Bauknecht GSI-5890“ už 2605,65 Lt; gartraukį „Fagor 3CDC-90x“ už 719,10 Lt; šaldytuvą Bauknecht KGIC 3169“ už 2605,65 Lt; indukcinę kaitlentę „AIG Cerana“ už 2750,- Lt; orkaitę Bauknecht BL2H 5500“ už 2805,75 Lt; kilimą Surabaya už 2800,- Lt (civ. byla Nr.2-401/2005, T.I, 112-122, T.II, 80 b.l.).

Daiktų įsigijimo dokumentų buvimas pas ieškovę, patvirtina, jog bent dalį ieškinyje nurodytų daiktų, esančių name Aguonų g. 7, Kaune, ieškovė ir atsakovas tikrai įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nors ieškovė daugiau ieškinyje nurodytų daiktų įsigijimo dokumentų nepateikė, tačiau teismas, akcentuoja, jog civilinėje byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Atsižvelgdama į įrodymų pakankamumo taisyklę civiliniame procese, teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai nėra objektyvaus poreikio ilgą laiką saugoti kilnojamojo turto (namų apyvokos daiktų) įsigijimo dokumentų, todėl jie dažniausiai nėra išsaugomi; šioje byloje trečiasis asmuo E. Š. nepateikė jokių ieškinyje nurodytų kilnojamųjų daiktų įsigijimo dokumentų; dalis ieškinyje nurodytų daiktų yra aiškiai susiję tik su buvusių sutuoktinių L. Š. ir R. Š. šeimos, gyvenusios name, poreikių tenkinimu (vaiko kambario baldai: spinta lentyna, sekcija su stiklinėmis durimis, lova, rašomasis stalas, kėdė; antro vaikų kambario baldai: sekcija, du rašomieji stalai, dvi kėdes, dvi sofos-lovos, rūbų spinta; Metalinė žvakidė; namo užuolaidos; Aštuoni kilimai; Palydovinės televizijos imtuvas „Ulimax"; namų kinas su įranga; DVD grotuvas „Pioner"; Garso stiprintuvas NAD; 6 garso kolonėles „Cabasse“; Magnetofonas „Sony“; Videokamera su įranga; SONY televizorius; Kompiuterinis spausdintuvas). Įvertinusi šių daiktų ieškinyje nurodytą vertę 69500,- Lt bei daiktų, kurių įsigijimo dokumentus pateikė ieškovė, 14286,15 Lt vertę, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog buvę sutuoktiniai per 1999-2001 m. laikotarpį, nors ir nebūdami finansiškai stiprūs, tai nustatyta kitoje civilinėje byloje, bendromis lėšomis galėjo įsigyti kilnojamojo turto už 83786,15 Lt.

Kitas ieškinyje nurodytas turtas (namų apyvokos reikmenys): prieškambario baldai; virtuvės baldai; virtuvinis stalas su 6 kėdėmis; Svetainės baldai „Nerifimas“; valgomojo baldai; darbo kambario baldai; antro aukšto prieškambario baldai; miegamojo baldai; vonios kambario baldai; prieškambario 4 šviestuvai; Virtuvės 3 šviestuvai; didysis šviestuvas; trys šviestuvai; šviestuvas valgomajame; keturi šviestuvai; 3 darbo kambario šviestuvai, yra pritaikyti būtent tam konkrečiam gyvenamajam namui. Tai patvirtina nuotraukos, esančios civilinės bylos Nr.2-401/2005 antrojo tomo gale. Šio turto vertė, nurodyta ieškinyje, 210800,- Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių finansinę padėtį, buvusią tuo metu, kai buvo perkami šie daiktai, akivaizdu, kad už tokią sumą jie negalėjo įsigyti namų apyvokos reikmenų.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo tėvas P. Š., deklaruodamas namo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir jo rekonstrukcijai panaudotas lėšas Brangaus turto įsigijimo deklaracijose nenurodė lėšų, gautų už buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą 2000 m. spalio 20 d. (civ. byla Nr.2-56-173/2006, T.I, 19-20; 21-22 b.l.). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad atsakovo tėvai ir be šių lėšų turėjo pakankamai finansinių išteklių namo įsigijimui ir rekonstrukcijai, o už buto pardavimą gautus pinigus, galėjo skirti namo apstatymo ir apyvokos reikmenų (baldų, šviestuvų ir pan.) įsigijimui. Taip pat akcentuotina, kad nurodyti namų apstatymo ir apyvokos daiktai yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame name, todėl ne trečiasis asmuo, o ieškovė, teigianti, kad šis turtas yra jos ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė, turėjo įrodinėjimo pareigą, įrodyti savo teiginius.

Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą kilnojamąjį turtą ir namų apyvokos reikmenis, nurodytus ieškinyje, pripažino ieškovės ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe. Vadovaudamasi civiliniame procese įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių bendrąja jungtine nuosavybe laikytinas tik šis turtas: indaplovė „Bauknecht GSI-5890“; gartraukis „Fagor 3CDC-90x“; šaldytuvas Bauknecht KGIC 3169“; indukcinė kaitlentė „AIG Cerana“; orkaitė „Bauknecht BL2H 5500“; kilimas Surabaya; vaiko kambario baldai: spinta lentyna, sekcija su stiklinėmis durimis, lova, rašomasis stalas, kėdė; antro vaikų kambario baldai: sekcija, du rašomieji stalai, dvi kėdes, dvi sofos-lovos, rūbų spinta; Metalinė žvakidė; namo užuolaidos; septyni kilimai; Palydovinės televizijos imtuvas „Ulimax"; namų kinas su įranga; DVD grotuvas „Pioner"; Garso stiprintuvas NAD; 6 garso kolonėles „Cabasse“; Magnetofonas „Sony“; Videokamera su įranga; SONY televizorius; Kompiuterinis spausdintuvas.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentais, jog trečiasis asmuo E. Š. byloje turėjo pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl ginčo turto ir tik tada būtų pagrindas svarstyti ar šis turtas jai priklauso.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsiliepimo į ieškinį pateikimas, tiek trečiojo asmens savarankiško ieškinio pareiškimas yra trečiojo asmens nesutikimo su pareikštu ieškiniu būdai, ir kurį iš jų pasirinkti, sprendžia trečiasis asmuo. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo E. Š., nesutikdama su ieškovės pareikštais reikalavimais, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė nesutikimo su reiškiamais reikalavimais paaiškinimus ir argumentus, tarp jų ir tai, kad ieškovės reikalavimai dėl kilnojamojo turto ir namų apyvokos daiktų negali būti tenkinami, nes šie daiktai yra trečiojo asmens nuosavybė (CPK 142 straipsnis) (T.II, 77-78 b.l.). Esant tokioms bylos aplinkybėms, atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus dėl trečiojo asmens E,Š. pareigos pareikšti savarankiškus reikalavimus byloje teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl kilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas neginčijo ieškovės nurodytos kilnojamųjų daiktų vertės, laikė, jog santuokoje įgyto kilnojamojo turto rinkos vertė jo padalijimo momentu yra tokia kokia nurodyta ieškinyje, t.y. lygi jo įsigijimo kainai.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas neginčijo ieškovės ieškinyje nurodomos kilnojamojo turto vertės. Atsakovo atsiliepime į patikslintą ieškinį (T.II, 73-74 b.l.) nurodoma, kad ieškovė nurodė ginčo daiktų įsigijimo kainą, nors pagal CK 3.119 straipsnį dalijamojo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Šalių santuoka nutraukta 2005 m. kovo 30 d., todėl ieškovė turtą turėtų įvertinti kainomis, buvusiomis santuokos nutraukimo momentu. Tokia atsakovo pozicija patvirtina, kad jis su ieškovės nurodytomis turto kainomis nesutiko.

Antra, objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis).

Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai išvardyti CK 3.100 straipsnyje. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, be kita ko, pasibaigia nutraukus santuoką ir (ar) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą (CK 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktai). Šios įstatymo nuostatos sistemiškai taikomos su CK 3.87 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Santuokos nutraukimas CK 3.100 straipsnio 4 dalies prasme reiškia įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo pabaigą, t. y. po santuokos nutraukimo buvusių sutuoktinių įgyjamas turtas negali būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Tais atvejais, kai santuokos metu sutuoktiniai įgijo turto, kuris pagal įstatymą laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, tokio turto padalijimas yra savarankiškas bendro turto pabaigos pagrindas kaip santuokos nutraukimo pasekmė. Paprastai santuokos nutraukimo ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos padalijus bendrą turtą teismo sprendimu momentai sutampa, nes turto padalijimo klausimas turi būti išsprendžiamas kartu su santuokos nutraukimo ir kitais klausimais (CK 3.59 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai teismo sprendimas dalyje dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjo 2005 m. spalio 3 d. (Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civ. byloje Nr.2-401/2005), neišsprendus kito byloje nagrinėjamo klausimo – bendro turto padalijimo. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo pasibaigė įstatymu nustatyto sutuoktinių teisinis režimas tarp ginčo šalių, tačiau santuokos metu įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe tol, kol jis nebus padalytas teismo sprendimu (CK 3.87 straipsnis, 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CK 3.119 straipsnio taikymo išaiškinta, kad, dalijant bendrą sutuoktinių turtą, turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; teismas turi atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009).

Plėtodamas CK 3.119 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad, priimdamas sprendimą, teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką darytina išvada, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, dalijamo turto rinkos vertė turi būti nustatoma šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dienai, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi, šioje byloje dalijamo turto vertė turėtų būti nustatoma 2011 m. birželio 9 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su ieškovė argumentais, kad ji jau nuo 2003 m. lapkričio 20 d. negalėjo patekti į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra šalių bendrosios jungtinės nuosavybės daiktai, ir jais naudotis. Šią aplinkybę patvirtina 2004 m. sausio 24 d. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.AD-6 (civ. byla Nr.2-401/2005, T.I, 61 b.l.), kuriuo atsakovas R. Š. nubaustas už tai, jog pakeitė namo spynas ir neįsileido jame gyvenančios ieškovės (ATPK 188 str.). CK 3.115 straipsnis numato sutuoktinio teisę į kompensaciją, kai dėl vieno sutuoktinio kaltų veiksmų, pastarasis privalo kitam sutuoktiniui kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Akivaizdu, kad nuo 2003 m. lapkričio 20 d., kai ieškovė dėl atsakovo kaltės negalėjo naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės daiktais, iki 2011 m. birželio 9 d., t.y. beveik per aštuonerius metus, kilnojamųjų daiktų (namų apyvokos reikmenų) vertė ženkliai sumažėjo, todėl šį vertės sumažėjimą turi kompensuoti atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto rinkos vertės paskaičiavimas ne po dalijimo dienai, o 2003 m. lapkričio 20 d., kai ieškovė neteko teisės juo naudotis, kaip tik ir būtų tinkamas turto vertės sumažėjimo kompensavimas ieškovei.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog turtas tarp šalių natūra nedalintinas, o natūra paliktinas atsakovui, nes kaip minėta, juo jau daugiau kaip aštuonerius metus naudojasi atsakovas, per šį laikotarpį turto vertė ženkliai sumažėjo (CK 3.127 str. 3 d.).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje dalintino turto rinkos vertę tikslinga nustatyti 2003 m. lapkričio 20 d., nes būtent tą dieną ieškovė dėl atsakovo kaltės prarado teisę naudotis šalių bendrąja jungtine nuosavybe.

Ieškinyje turto, kurį teisėjų kolegija laikė šalių bendrąja jungtine nuosavybe, bendra įsigijimo vertė nurodyta 83786,15 Lt. Šis turtas buvo įsigytas 1999-2001 m. laikotarpiu, kai sutuoktiniai L. Š. ir R. Š. rengėsi apsigyventi name, esančiame (duomenys neskelbtini), o 2001 m. pabaigoje jame apsigyveno. Neginčytina, kad namų apyvokos daiktų, įsigytų 1999-2001 m. laikotarpiu, vertė po kelerių jų naudojimo metų, t.y. 2003 m. lapkričio 20 d., buvo objektyviai sumažėjusi dėl jų nusidėvėjimo, o techninių prietaisų ir dėl jų techninio senėjimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad per dvejus eksploatacijos metus naujų daiktų vertė krenta apie 30 procentų, todėl daro išvadą, jog šalių bendrosios jungtinės nuosavybės rinkos vertė 2003 m. lapkričio 20 d. buvo 58650,30 Lt (83786,15 x 0,7 = 58650,30 Lt).

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, taikomas dalijant sutuoktinių turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Tokie atvejai įtvirtinti CK 3.123 straipsnyje: nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis arba kitos svarbios aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2004 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2004; 2003 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2003; 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1180/2002).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepilnamečio sūnaus interesai yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Teisėjų kolegija su šiomis išvadomis nesutinka, nes šioje byloje nepilnamečio vaiko interesai, taip pat ir teisė į gyvenamąjį būstą nėra pažeista, kadangi šalių nepilnametis sūnus, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su mama, gyvena trijų kambarių bute, kurio ½ dalimi, priklausančią tėvui, kartu su mama naudojasi uzufrukto teise. Be to, byloje nėra duomenų, kad tėvas nevykdytų išlaikymo pareigos sūnui. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta realaus poreikio nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto lygių dalių principo, todėl kilnojamasis turtas tarp šalių padalintinas lygiomis dalimis jį paliekant atsakovui, o ieškovei priteisiant 30000,- Lt kompensaciją.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens E. Š. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp byloje dalyvaujančių asmenų.

Ieškovė patikslintame ieškinyje, kurį nagrinėjo teismas, prašė teismo tarp sutuoktinių padalinti turto už 632948,- Lt (T.II, 44 b.l.). Teismas bendrąja jungtine nuosavybe pripažino turto už 83786,15 Lt ir jį padalino, t.y. ieškinį patenkino 13,24 procento. Ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 2450,- Lt žyminio mokesčio išlaidų (T.I, 93-94; 120 b.l.), 1400,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.I, 83 b.l.; T.II, 36; 108 b.l.), 50,- Lt antstolio pagalbos išlaidų (T.II, 152 b.l.). Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 3000,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.I, 115 b.l.; T.II, 130-131 b.l.). Trečiasis asmuo E. Š. pirmosios instancijos teisme turėjo 2300,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.II, 132-133 b.l.).

CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Taigi ieškovei atsakovas turėtų atlyginti 182,49 Lt ((2450+1400+50) x 13,24/100 =516,36), o atsakovui ieškovė 2857,80 Lt (3000 x 86,76/100 = 2602,80 Lt).

Pagal analogiją taikant CPK 93 straipsnio 2 dalį trečiajam asmeniui E. Š., nepareiškiančiai savarankiškų reikalavimų, turi būti atlyginamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės, nes pastaroji reiškė reikalavimą pripažinti bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į turtą, kuris yra trečiojo asmens nuosavybė. Šioje dalyje ieškinio vertė buvo 385948,- Lt, o patenkintų reikalavimų dalis 83786,15 Lt (teismas pripažino bendrąja jungtine nuosavybe turto už tokią sumą), todėl trečiajam asmeniui ieškovė turėtų atlyginti (1-83786,15/385948)x100 = 78,29 procento turėtų advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme, t.y. 1800,67 Lt (2300 x 78,29/100=1800,67 Lt.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovas R. Š. turėjo 2000,- Lt žyminio mokesčio išlaidų (T.III, 81 b.l.) ir 2000,- Lt advokato pagalbos išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme trečiasis asmuo E. Š. turėjo 400,- Lt žyminio mokesčio išlaidų (T.III, 60 b.l.) ir 2000,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.III, 131 b.l.). Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 1200,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.III, 120; 132 b.l.).

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčijo visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, t.y. 632948,- Lt sumoje. Jo skundas patenkintas 86,76 procento, nes bendrąja jungtine nuosavybe pripažintas turtas, kurio vertė, nurodyta ieškinyje, 83786,15 Lt. Todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 1735,20 Lt (2000 x 86,76/100=1735,20 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 1735,20 Lt (2000 x 86,76/100=1735,20 Lt) advokato pagalbos išlaidų. Ieškovei iš atsakovo priteistina 158,88 Lt (1200 x 13,24/100 = 158,88 Lt).

Trečiasis asmuo E. Š. apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, t.y. 385948,- Lt sumoje. Jos skundas patenkintas 78,29 procento, nes kilnojamasis turtas už 302161,85 vertę nepripažintas bylos šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Kadangi reikalavimą dėl kilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe reiškė ieškovė, todėl būtent iš jos trečiajam asmeniui priteistina 313,16 Lt (400 x 78,29/100 = 313,16 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1565,80 Lt (2000 x 78,29/100= 1565,80 Lt) advokato pagalbos išlaidos, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Iš trečiojo asmens E. Š. ieškovei priteistina 260,52 Lt (1200 x 21,71/100=260,52 Lt).

Kai ieškinys ir apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies ir byloje dalyvaujantiems asmenims priklauso atlyginimas už dalį jų bylinėjimosi išlaidų, teismas, siekdamas, kad vykdymo procesas būtų operatyvesnis ir ekonomiškesnis, taiko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 1.1 str. 2 d., 6.130 str. 1 d.).

Ieškovei iš atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme priteista 516,36+158,88 Lt=675,24 Lt, o atsakovui iš ieškovės 2857,80+3470,40=6328,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 5652,96 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovei iš trečiojo asmens E. Š. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme priteista 260,52 Lt, o trečiajam asmeniui E. Š. iš ieškovės 1800,67+1878,96=3679,63 Lt.

Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, trečiajam asmeniui E. Š. iš ieškovės priteistina 3419,11 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Valstybei iš šalių bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes jos atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (T.I, 102 b.l.; T.III, 106 b.l.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

atsakovo R. Š. ir trečiojo asmens E. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimo patenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Priteisti ieškovei L. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo R. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 30000,- Lt (trisdešimties tūkstančių litų) kompensaciją už santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą.

Priteisti atsakovui R. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) natūra šį santuokoje įgytą turtą: indaplovę „Bauknecht GSI-5890“; gartraukį „Fagor 3CDC-90x“; šaldytuvą Bauknecht KGIC 3169“; indukcinę kaitlentę „AIG Cerana“; orkaitę „Bauknecht BL2H 5500“; kilimą Surabaya; vaiko kambario baldus: spintą lentyną, sekciją su stiklinėmis durimis, lovą, rašomąjį stalą, kėdę; antro vaikų kambario baldus: sekciją, du rašomuosius stalus, dvi kėdes, dvi sofas-lovas, rūbų spintą; Metalinę žvakidę; namo užuolaidas; septynis kilimus; Palydovinės televizijos imtuvą „Ulimax"; namų kiną su įranga; DVD grotuvą „Pioner"; Garso stiprintuvą NAD; 6 garso kolonėles „Cabasse“; Magnetofoną „Sony“; Videokamerą su įranga; SONY televizorių; Kompiuterinį spausdintuvą.

Nustatyti ieškovei L. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ir nepilnamečiui sūnui E. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) uzufrukto teisę į atsakovui R. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausančią ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį iki sūnaus pilnametystės.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui R. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės L. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 5652,96 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt du litus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui E. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės L. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 3419,11 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus devyniolika litų 11 ct) bylinėjimosi išlaidų.