- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-03
- Bylos Nr.
- 2A-375/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Vincas Verseckas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- L. Š.
- Atsakovas
- R. Š., E. Š., A. Š. M.
- Trečiasis asmuo
- Anykščių rajono notarų biuro
- Advokatai
- Regina Šeperienė, Pranas Makauskas
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. Š. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl dalies Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-56-173/2006 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovams E. Š. , R. Š. , A. Š. M., trečiajam asmeniui Anykščių rajono notarų biuro notarei J. V. dėl pirkimo-pardavimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo ir nuosavybės teisės liudijimo dalių pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. Š. , remdamasi 1964 m. CK 40, 41, 52 ir CK 1.63, 1.87 straipsniais, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškiniu, pareikštu atsakovams E. Š. , R. Š. , A. Š. M., prašė:
pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties (registro Nr. 1-11772) (toliau – ginčo sutartis), kuria P. Š. nupirko iš atsakovo A. Š. M. 0,0847 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas), dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo), nustatant, jog ginčo turto pirkėjais buvo atsakovas R. Š. ir ieškovė L. Š. ; pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių ieškovės L. Š. ir atsakovo R. Š. nuosavybe; pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 23 d. Anykščių rajono notarų biuro E. Š. išduoto nuosavybės teisės liudijimo (registro Nr. 11-470) dalį, kuria atsakovei E. Š. po P. Š. mirties išduotas nuosavybės teisės liudijimas į ginčo turtą; pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 23 d. Anykščių rajono notarų biuro išduoto atsakovams E. Š. , R. Š. nuosavybės teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, kuria atsakovams E. Š. , R. Š. po P. Š. mirties išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas į ginčo turtą;priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu R. Š. susituokė 1988 metais. Santuokoje išgyvenus 15 metų, t. y. nuo 2003 metų, atsakovui susiradus kitą moterį, šeimoje prasidėjo nesutarimai ir, tik gavusi iš teismo sutuoktinio pareikštą ieškinį dėl santuokos nutraukimo (civilinė byla Nr. 2-401/2005), ji sužinojo, kad santuokoje įgytas ginčo turtas yra registruotas ne sutuoktinio R. Š. , o uošvio P. Š. vardu, nors šią nuosavybę įgijo ieškovė su atsakovu R. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už santuokines lėšas (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Teigė, jog nurodytas ginčo turtas įgytas 2000 m. birželio 19 d. pardavus santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą 1,019 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pasiskolinus likusią pinigų sumą. Pažymėjo, jog atsakovo R. Š. tėvai (P. Š. ir atsakovė E. Š. ) prie ginčo turto pirkimo, namo renovacijos neprisidėjo, o ginčijamu 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sandoriu atsakovas R. Š. , siekdamas nuslėpti santuokoje įgytą turtą, kad ateityje jis nebūtų dalintinas kaip santuokinis turtas, jį nupirko savo tėvo P. Š. vardu. Ieškovės nuomone, toks sandoris yra apsimestinis ir pripažintinas negaliojančiu 1964 m. CK 40, 52 ir CK 1.63, 1.87 straipsnių pagrindais, nustatant, jog tikrasis ginčo turto pirkėjas buvo atsakovas R. Š. , o ginčo turtas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių ieškovės ir atsakovo R. Š. nuosavybe. Ieškovė taip pat nurodė, kad, P. Š. mirus, Anykščių rajono notarų biuras 2004 m. vasario 23 d. išdavė atsakovams E. Š. ir R. Š. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą ir E. Š. nuosavybės liudijimą į mirusiojo palikimą, tarp palikto turto ir į dalį ginčo turto, todėl pripažintinos negaliojančiomis ir šių sandorių dalys dėl ginčo turto įtraukimo į paveldimo turto sąrašą bei nuosavybės teisės į jį pripažinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino:
pripažino, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria P. Š. nupirko iš atsakovo A. Š. M. ginčo turtą, yra apsimestinis sandoris; nustatė, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp pardavėjo A. Š. M. ir pirkėjo R. Š. ;pripažino, kad ginčo turtas yra atsakovo R. Š. ir ieškovės L. Š. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė;panaikino paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, pagal kurią P. Š. , mirusio 2003 m. sausio 27 d., paliktą ginčo turtą lygiomis dalimis paveldi atsakovai E. Š. ir R. Š. ; panaikino Anykščių rajono notarų biuro 2004 m. vasario 23 d. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį, kuria nustatyta, kad atsakovei E. Š. po P. Š. mirties 2003 m. sausio 27 d. priklauso nuosavybės teise pusė bendro turto, kurį sudaro ginčo turtas;atmetė ieškinio dalį, kuria prašoma ieškovę L. Š. pripažinti ginčo turto pirkėja;priteisė iš atsakovo R. Š. ieškovei 1 200 Lt atstovavimo ir 1 000 Lt žyminio mokesčio išlaidų, valstybei 2 497,70 Lt žyminio mokesčio ir 155 Lt teismo turėtų pašto išlaidų.
Teismas nurodė, jog nagrinėdamas bylą vadovaujasi 1964 m. CK nuostatomis. Teismas konstatavo, kad, šalims sudarant apsimestinį sandorį, jos siekia įgyti ne tas teises ir prisiimti ne tas pareigas, kurios yra apsimestinio sandorio objektas, bet kitas, iš pridengiamojo sandorio atsirandančias, teises ir pareigas, t. y. apsimestiniu sandoriu išreikšta šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų ir siekiamų tikslų. Dėl šios priežasties, kilus ginčui dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, įrodinėjimo dalykas yra tikroji sandorio šalių valia sudarant tokį sandorį, o įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, teigiančiai, kad sandoris yra apsimestinis. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, nustatė, kad ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis R. Š. buvo sutarę, kad pirks ginčo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, kad ginčo gyvenamojo namo pirkimui ir rekonstravimui skolinosi pinigus iš A. K., B. K., R. K., N. S. (2 t., b. l. 96-97, 124-125), kad ieškovė nesirūpino ginčo turto dokumentų tvarkymu, pasitikėjo buvusiu sutuoktiniu, o apie tai, kad ginčo turtas nupirktas uošvio P. Š. vardu, ieškovė sužinojo ištuokos, turto padalijimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byloje Nr. 2-401/2005, kurią užvedė atsakovas R. Š. . Teismas konstatavo, kad nors atsakovas Š. M. parodė, kad namą pardavė P. Š. , su kuriuo derėjosi dėl sandorio kainos, buvo įsitikinęs, kad P. Š. yra tikrasis pirkėjas, tačiau šis atsakovas neneigė, kad sudarant sandorį dalyvavo ir atsakovas R. Š. , o po sandorio sudarymo jis buvo susitikęs ir su ieškove L. Š. . Teismas, remdamasis paskolos sutartimis, iš kurių matyti, kad 1998 m. lapkričio 6 d. A. K. ieškovei paskolino 44 000 Lt, o B. K. pinigus skolino 1999 m. sausio 25 d. (1 t., b. l. 27, 30), t. y. A. K. pinigus skolino prieš ginčo turto pirkimą, o B. K. - po jo, padarė išvadą, kad pinigai buvo skolinti ginčo namui pirkti ir rekonstruoti. Teismas nurodė, kad tik ištuokos byloje, inicijuotoje 2003 metais, ieškovė sužinojo, kad atsakovas R. Š. apie ketverius metus turi kitą moterį, kuri dabar ir gyvenanti ginčo name, o nesutarimai su ieškove prasidėjo maždaug 1995 metais (c. b. Nr. 2-401/2005). Teismas, atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, konstatavo, jog šis laikas sutampa su ginčo turto pirkimo laiku (1998 metai). Be to, liudytojos N. S. ir V. N. parodė, kad jos lankėsi ginčo gyvenamajame name, kurį statė ieškovė ir atsakovas R. Š. , jos supratusios, jog ginčo turtas yra sutuoktinių. Liudytojas R. V., kuris projektavo ginčo gyvenamąjį namą, nurodė, jog su juo daugiausia bendravo atsakovas R. Š. , ir neatsimena, kad ieškovė su juo būtų tarusis dėl namo išorės spalvos, tačiau liudytoja N. T., kuri konsultavo buvusius sutuoktinius namo architektūriniais ir stiliaus klausimais, parodė, kad ji kartu su ieškove ir atsakovu R. Š. išrinko užuolaidas, o dėl baldų priėmė sprendimą atsakovas R. Š. , ji kartu su juo važiavusi į parduotuves. Liudytoja taip pat buvo įsitikinusi, kad namas yra atsakovo R. Š. . Teismas, nustatęs, kad ieškovė 2000 m. birželio 9 d., ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcijos metu, pardavė žemės sklypą ir statomą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 24), konstatavo, jog tai patvirtina ieškovės nurodytą aplinkybę, kad gauti pinigai buvo panaudoti ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma, padarė išvadą, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi atsakovu R. Š. , o su statytiniu P. Š. , dėl ko sandoris laikė apsimestiniu (CPK 185 str., CK 1.87 str.). Teismas nurodė, kad atsakovų pateiktos P. Š. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracijos nepaneigia išvados, jog tikroji ginčo sandorio šalis buvo atsakovas R. Š. . Kadangi ginčo turtas įgytas atsakovo R. Š. vardu santuokoje, jis pripažintinas ieškovės ir atsakovo R. Š. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovę sandorio šalimi (pirkėja), nurodęs, jog byloje nustatyta, jog pirkėju buvo tik sutuoktinis atsakovas R. Š. . Taip pat teismas panaikino paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą ir nuosavybės teisės liudijimo dalis, kuriomis nustatyta, kad ½ dalis ginčo turto priklauso E. Š. bei ½ dalis buvo įrašyta į paveldimo po P. Š. mirties turto sudėtį, kurį paveldi atsakovai E. Š. ir R. Š. .
Atsakovai E. Š. ir R. Š. apeliaciniais skundais iš esmės prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė civilinio proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185, 197 str., 270 str. 4 d. 3 p.), bei netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, nustatančias apsimestinio sandorio požymius (1964 m. CK 52, CK 1.87 str.):
Teismas neargumentavo, kodėl atmeta atsakovų pateiktus oficialius rašytinius įrodymus (ginčo sutartį, Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracijas), o savo išvadas grindė tik nepatikimų ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų (A. K. yra ieškovės tėvas, B. K. – brolis, o V. N. ir N. S. – draugės) parodymais, tuo pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 16 p.). Ieškovei neįrodžius ginčo sandorio apsimestinumo, teismas turėjo ieškinį atmesti, nes atsakovų pateikti nurodyti oficialūs rašytiniai įrodymai paneigia liudytojų parodymus bei ieškovės paaiškinimus. Nepagrįsta teismo išvada, jog byloje esančios paskolos sutartys patvirtina, kad pinigai buvo skolinti ginčo turtui įsigyti, kadangi minėtas paskolos sutartis ieškovė buvo pateikusi deklaruodama kito brangaus sutuoktinių buvusio turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybą (1 t., b.l.23). Teismas neįvertino 1998 m. lapkričio 27 d. ir 2001 m. sausio 31 d. P. Š. Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracijų, prie jų pridėtų rašytinių įrodymų, statybinių medžiagų sąskaitų faktūrų santraukų, ginčo turto rekonstrukcijos dokumentų, išlaidų sąmatos (1 t., b. l. 184, 201-202, 2 t., b. l. 2-7). Teismas iškraipė turto pardavėjo A. Š. M. parodymus, kadangi jis parodė, jog tarėsi dėl ginčo turto pardavimo su P. Š. . Teismas taip pat netyrė ir neįvertino P. Š. išduoto atsakovui R. Š. išduoto įgaliojimo, kurio pagrindu atsakovas R. Š. ir tvarkė tėvo ginčo turto reikalus, jam sukurdamas teises ir pareigas, o ne sau (CK 2.133 str.). Teismas netinkamai įvertino ir ieškovei pareikšto ieškinio dėl iškeldinimo iš ginčo namo aplinkybes. Pažymi, jog P. Š. , siekdamas valdyti savo turtą, kilus tarp sutuoktinių L. Š. ir R. Š. nesutarimams, abiem sutuoktiniams pateikė per notarą prašymą geruoju išsikelti iš ginčo turto. Atsakovas R. Š. išsikėlė iš ginčo namo geruoju, todėl ieškinys ir buvo pareikštas tik ieškovei (CK 4.37 str., 2 t., b. l. 51-53). Vėliau P. Š. apsigyveno ginčo name, kur ir mirė. Apeliantas R. Š. nurodė, jog, turėdamas tėvo išduotą generalinį įgaliojimą, jis tvarkė tėvo vardu registruotą ginčo turtą (rūpinosi užuolaidomis, atliekų išvežimu ir kt.), tačiau esminius sprendimus priimdavo tėvas.Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovė, 2000 m. birželio 9 d. sutartimi pardavusi žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), gautus pinigus panaudojo ginčo turtui įsigyti ir rekonstruoti, kadangi už juos 2000 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi sutuoktiniai pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl pinigai, gauti už minėtą parduotą turtą, negalėjo būti panaudoti ir ginčo turtui įsigyti.Šios aplinkybės paneigia teismo išvadas, jog ginčo sandoris buvo apsimestinis, o dėl aukščiau išdėstytų argumentų laikytina, jog P. Š. , leidęs sūnaus šeimai gyventi ginčo pastate, buvo tikroji ginčo sandorio šalis, teisėtai įgyvendinusi savo interesus į ginčo turtą, todėl teismas neturėjo pagrindo ginčo sandorio pripažinti apsimestiniu, o ginčo turto – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.Apeliantas R. Š. nurodė, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškinys buvo pareikštas trims atsakovams, o bylinėjimosi išlaidos priteistos tik iš apelianto. Be to, dalį ieškinio teismas atmetė, tačiau priteisė visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas ištyrus ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nepažeidus proceso normų bei tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Pažymi, jog apelianto R. Š. nurodytos suinteresuotos liudytojos buvo jų šeimos draugės, jų vyrai buvo atsakovo R. Š. verslo partneriai, jie kartu švęsdavo šeimos šventės, žinojo apie ginčo turto rekonstrukcijos reikalus, rekonstrukcijai panaudotas lėšų apimtis ir kitas aplinkybes. Ieškovės nuomone, juridiniais veiksmais, atliktais su ginčo turtu, buvo siekiama išvengti jo padalijimo, skiriantis sutuoktiniams. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas neįvertino P. Š. pajamų deklaracijų, nes teismas, jas ištyręs kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė teisingą išvadą, kad tikroji ginčo sandorio šalis buvo atsakovas R. Š. . Teigia, jog teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas R. Š. atsiliepimais į atsakovės E. Š. apeliacinį skundą prašo jį patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog sutinka su apeliantės skundo motyvais. Teigia, jog teismas turėjo teisę konstatuoti ginčo sandorio apsimestinumo faktą tik ieškovei įrodžius šias aplinkybes: a) jog ginčo turtas buvo pirktas ir rekonstruotas už sutuoktinių bendras lėšas, b) jog sutuoktiniai turėjo pakankamai lėšų tiek ginčo turtui įsigyti, tiek jį rekonstruoti, c) jog tariamai apsimestinis pirkėjas P. Š. (kartu su sutuoktine) nenaudojo savo piniginių lėšų ginčo turtui įsigyti, jam rekonstruoti, d) jog P. Š. kartu su sutuoktine neturėjo pakankamai lėšų turto įsigijimui ir jo rekonstrukcijai. Atsakovo manymu, byloje nėra nė vieno svaraus, tinkamo ir pakankamo įrodymo, patirtinančio, jog ginčo sandoris buvo apsimestinis, priešingai – byloje yra daugiau įrodymų, patvirtinančių, jog tikroji sandorio šalis buvo P. Š. . Ieškovės 1999 m. kovo 25 d. pildytoje Brangų turtą įsigijusio ar įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracijoje nurodyta, kad ieškovės nurodytomis paskolos sutartimis, kuriomis tariamai buvo finansuojamas ginčo turto įsigijimas, iš tikrųjų buvo finansuojama sutuoktinių turėto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba, o, 2000 m. birželio 9 d. pardavus šį turtą, gauti pinigai (70 400 Lt) buvo panaudoti sutuoktinių butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Pažymi, jog sutuoktiniai neturėjo tiek piniginių lėšų, jog būtų galėję papildomai tuo pačiu metu įsigyti ginčo turtą ir jį rekonstruoti. Nurodo, kad ieškovė iki 1999 metų nedirbo, o pradėjusi dirbti gaudavo minimalų darbo užmokestį; atsakovas taip pat gaudavo minimalų darbo užmokestį. Tai, jog P. Š. ir E. Š. buvo tikrieji ginčo turto pirkėjai, patvirtina ir P. Š. 1998 m. lapkričio 27 d., 2001 m. sausio 31 d. Brangų turtą įsigijusio ar įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracijos, atsakovo A. Š. M. paaiškinimai, liudytojo R. V. parodymai. Pažymi, jog, siekdamas užbaigti ginčo turto rekonstrukciją, P. Š. 2000 m. spalio 20 d. ir pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Atsakovė E. Š. atsiliepimu į atsakovo R. Š. apeliacinį skundą prašo jį patenkinti. Nurodo, jog sutinka su apelianto skundo motyvais.
Atsakovas A. Š. M. atsiliepimu į atsakovų R. Š. ir E. Š. apeliacinius skundus prašo apeliantų reikalavimus išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, įvertinant visas civilinės bylos aplinkybes pagrindžiančių įrodymų visumą. Pažymi, jog visiškai sutinka su atsakovų pozicija dėl ginčo sandorio, kadangi 1998 m. lapkričio 24 d. sutartį jis sudarė su P. Š. , o L. Š. ir R. Š. sandorio sudarymo metu nedalyvavo. Teigia, jog jį, kaip pardavėją, susirado irgi P. Š. , su juo atsakovas vedė derybas dėl ginčo turto pardavimo/pirkimo kainos, kartu tarkė visus reikalus ir asmeniškai P. Š. sumokėjo už ginčo turtą. Kitos aplinkybės atsakovui nėra žinomos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Ieškovė L. Š. 1964 m. CK 52 straipsnio pagrindu prašo pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį pagal kurią P. Š. nupirko iš atsakovo A. Š. M. 0,0847 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatyti kad ginčo turto pirkėjais buvo ji ir jos sutuoktinis R. Š. .
1964 m. CK 52 straipsnyje buvo pasakyta, kad sandoriui, sudarytam siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Ieškovė nurodo, kad ginčijama žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinė, nes tikrasis pirkėjas buvo ne jos sutuoktinio R. Š. tėvas P. Š. , o ji pati (ieškovė) kartu su sutuoktiniu R. Š. . Taigi ieškovė nurodo, kad P. Š. yra apsimestinis pirkėjas. Reikalavimą pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine ieškovė grindžia šiomis aplinkybėmis: žemės sklypas ir namas su priklausiniais buvo pirktas ir rekonstruotas už jos ir jos sutuoktinio R. Š. bendras lėšas, nes jie tam turėjo pakankamai lėšų, kad pirkėjas P. Š. ir jo sutuoktinė E. Š. neturėjo pakankamai lėšų turto įsigijimui ir jo rekonstrukcijai ir savo lėšų nenaudojo nei turto įsigijimui, nei jo rekonstrukcijai. Ieškovė turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, o atsakovas - aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus į jam pareikštus reikalavimus (CPK 178 str.).
Ieškovė nurodo turto įsigijimo pajamų šaltinius: R. Š. pajamos, gautos iš prekybos metalu, skolintos pajamos, pajamos, gautos pardavus žemės sklypus su nebaigtu statyti namu (duomenys neskelbtini). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė įregistravo nuosavybės teise nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini) (b. l. 23, t. 1). Brangaus turto įsigijimo deklaracijoje ieškovė nurodė, kad namą statė iš skolintų ir asmeninių pajamų (3 100 Lt asmeninių ir 120 000 Lt skolintų) (b. l. 23, t. 1). Nors ieškovė teigia, kad skolinti pinigai buvo panaudoti ginčo turtui įsigyti, tačiau tą aplinkybę paneigia jos pačios 1999 m. brangaus turto įsigijimo deklaracija, kurioje ji nurodė, kad pagal 1998 m. lapkričio 6 ir 14 d. bei 1999 m. sausio 25 d. paskolos sutartis gauti pinigai buvo panaudoti namo (duomenys neskelbtini).
Nebaigtą statyti namą ir žemės sklypą ieškovė 2000 m. birželio 9 d. pardavė (b. l. 24-25, t. 1). 2000 m. spalio 20 d. sutuoktiniai L. Š. ir R. Š. nusipirko butą Kauno mieste, kiekvienas po ½ dalį buto (b. l. 18, 26 t. 1). Atsakovas nurodo, kad lėšos, gautos pardavus namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), buvo panaudotos įsigyjant šį butą. Tuo tarpu ieškovė teigia, kad už butą jie pardavėjui P. Š. nieko nemokėjo. Tačiau šį ieškovės paaiškinimą paneigia byloje esantis rašytinis įrodymas – 2000 m. spalio 20 d. buto pirkimo-pardavimo sutartys, kurios patvirtina aplinkybę, kad už įsigytą butą pardavėjui buvo sumokėta. 2002 m. spalio 20 d. buto pirkimo-pardavimo sutarčių antru punktu šalys patvirtino, kad kiekvienas iš jų pirkėjui sumokėjo po 45 500 Lt.
Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad P. Š. yra apsimestinis pirkėjas, nes įsigyti ginčo turtui neturėjo pinigų, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. P. Š. pajamų deklaracijos patvirtina jo turėtus pajamų šaltinius, iš kurių jis nusipirko ginčo turtą (b.l. 21-22, t. 1). Valstybinė mokesčių inspekcija, patikrinusi prie deklaracijos pridėtus P. Š. pajamų įsigijimo dokumentus, pastabų nepareiškė (b. l. 9, t. 2). Taigi, šis rašytinis įrodymas paneigia ieškovės nurodytą aplinkybę, kad P. Š. neturėjo pajamų, iš kurių būtų galėjęs įsigyti ginčo turtą.
Ieškovė aplinkybę, kad šeima turėjo pakankamai pinigų įsigyti ginčo turtą, įrodinėja liudytojų V. N., B. K., A. K., N. S. parodymais. Šių liudytojų parodymus teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams (CPK 185 str.). Ieškovė iki 1999 metų nedirbo (augino vaikus), atsakovo R. Š. darbo užmokestis buvo nedidelis. Namą (duomenys neskelbtini) Š. statė iš skolintų pinigų (asmeninių lėšų buvo panaudota tik 3 100 Lt), ką patvirtina ieškovės pateikta brangaus turto įsigijimo deklaracija ir paskolos sutartys. Tai įrodo, kad Š. nebuvo finansiškai pajėgūs už savas pajamas įsigyti brangų turtą. Pardavus namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Š. po kelių mėnesių įsigijo butą Kauno mieste. Tai įrodo, kad didesnė dalis pinigų, gautų pardavus vieną turtą, buvo panaudota įsigyjant kitą turtą. Kitų rašytinių įrodymų, be šių aptartų, kurie patvirtintų ginčo turtui nusipirkti Š. šeimos pajamų gavimo šaltinius, byloje nėra. Tuo tarpu rašytiniai įrodymai, kas yra būtina įsigyjant brangų turtą, patvirtina, kad ginčo turtas buvo įsigytas už P. Š. pajamas (CPK 176 str. 4 d.).
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad patenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti 1998 m. lapkričio 24 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine ir iš to išplaukiančius kitus reikalavimus, nes šis turtas buvo įsigytas ne už pirkėjo P. Š. pajamas, o už bendras ieškovės ir atsakovo R. Š. pajamas, nėra pagrindo.
Atmetus ieškinį, iš ieškovės L. Š. atsakovės E. Š. naudai priteisiama 1000 Lt išlaidų, turėtų apmokant už apeliacinį skundą ir 2500 Lt už advokato pagalbą ( CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str. 1 d.). Atsakovo R. Š. naudai iš ieškovės L. Š. priteisiama 6995,4 Lt išlaidų, turėtų apmokant už apeliacinį bei kasacinį skundą ir 4972 Lt už advokato pagalbą (CPK 93 str. 1 ir 3 d., 98 str. 1, 3 d.).
Valstybės naudai iš ieškovės L. Š. priteisiama 210,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu, ir 2 496,70 Lt nesumokėto už ieškinį žyminio mokesčio (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis, kuriomis:
pripažinta, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. Š. ir A. Š. M., yra apsimestinis sandoris; nustatyta, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta tarp R. Š. ir A. Š. M.;panaikintas Anykščių rajono notarų biuro 2004 m. vasario 23 d. išduotas E. Š. nuosavybės teisės liudijimas dėl turto, kurį sudaro ½ žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini);panaikintas paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas E. Š. ir R. Š. , dėl ½ dalies žemės sklypo, gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;pripažinta, kad gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), yra L. Š. ir R. Š. bendroji jungtinė nuosavybė;priteista iš atsakovo R. Š. bylinėjimosi išlaidos.
Ieškinį šioje dalyje atmesti. Kitą Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės L. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Lt išlaidų, turėtų apmokant žyminį mokestį už apeliacinį skundą, ir 2 500 Lt už advokato pagalbą (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
Priteisti iš L. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 11 970 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš L. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 210,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu, ir 2 496,70 Lt žyminį mokestį.