Kauno apygardos teismo nutartis

2019-02-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-579/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-07-27Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-06Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-06
Bylos Nr.
1A-78-579/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-29199-2016-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
Kaltinamasis
D. A.
Nukentėjusysis
K. M. Ž.
Advokatai
Alvyda Rima Medišauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-579/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29199-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Indrei Karpienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui,išteisintajam D. A., jo gynėjai advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo K. M. Ž. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2016 m. birželio 22 d., apie val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė K. M. Ž. priklausantį automobilį „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1800 eurų vertės, su automobilyje buvusiais daiktais: 3 vnt. raktų, 50 eurų vertės, 4 vnt. meškerių, bendros 200 eurų vertės, žvejybiniu samteliu, 15 eurų vertės, atsarginiu raktų rinkiniu, 100 eurų vertės, 3 vnt. pompų, bendros 60 eurų vertės, 2 vnt. komplektų žvakių, bendros 12 eurų vertės, 12 vnt. žibintų, bendros 12 eurų vertės, 2 vnt. žvejybinių kėdžių, bendros 20 eurų vertės, 2 vnt. lietpalčių, bendros 50 eurų vertės, 5 vnt. padangų ventilių, bendros 5 eurų vertės, purkštuvo dangčiu, 20 eurų vertės, atsuktuvų rinkiniu, 10 eurų vertės, raktu veržlėms prisukti, 5 eurų vertės, žvejo batais, 15 eurų vertės, tuo nukentėjusiajam K. M. Ž. padarė bendrą 2374 eurų turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos žvalgybos skyriaus informacija negali būti laikoma įrodymu šioje byloje. Kaltinamojo kaltei pagrįsti pateikta tik odorologinio tyrimo išvada, kuri neparemta jokiais kitais objektyviais įrodymais. Pašalinti kilusių abejonių, prieštaravimų dėl odorologinio tyrimo teismas negali. Visos abejonės, kurių išnaudojus visas galimybes, negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl D. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį. D. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. K. M. Ž. civilinį ieškinį dėl 331 Eur turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti iš D. A.. Taip pat prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus V. A., J. U. bei K. Š. draugę.

3.1. Skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimui keliamas taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 2-5 dalyse. Teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. liepos 13 d. vykusio teismo posėdžio metu duotų D. A. ir liudytojų T. Š. bei K. Š. parodymų, nors šių apklausų metu minėtų asmenų pasakojamos įvykio detalės skyrėsi iš esmės, jie nurodė skirtingas aplinkybes dėl buvimo kartu toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Apklausti asmenys nurodė, kad suveikus automobilio signalizacijai trise išėjo į lauką ir, K. Š. nusprendus perstumti automobilį arčiau namo, visi susėdo į automobilį. Tuo metu juos sulaikė policijos pareigūnai. D. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, aiškino, kad 2016 m. birželio 22 d., apie 1 val., K. Š. susipykus su drauge, jie trise išėjo į lauką, kur juos, einančius gatve, sustabdė policijos pareigūnai. Po patikrinimo jie nuėjo prie turgaus, kur toliau gėrė turėtus alkoholinius gėrimus. Liudytojas K. Š. aiškino, kad tuo metu jo draugės nebuvo, o po policijos pareigūnų patikrinimo D. A. nuėjo į namus.

3.2. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir nesiėmė jokių priemonių pašalinti iškilusias abejones. Valstybinio kaltintojo prašymas, pateiktas siekiant pašalinti abejones dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės žvalgybos skyriaus informacijos patikimumo, apklausti policijos pareigūnus V. A., J. U., buvo atmestas. Neapklausta ir K. Š. draugė. D. A. apklausos protokole yra padaryta akivaizdi rašymo klaida, nurodant mėnesio dieną (21 d.), tačiau, prokuroro įsitikinimu, tai nėra pagrindas visiškai nevertinti protokole užfiksuotų duomenų.

3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas, spręsdamas dėl D. A. kaltės, nesivadovavo odorologinio tyrimo išvada, iškilus abejonėms dėl šio tyrimo metu gautų duomenų patikimumo, atmetė kaltinamojo prašymą dėl odorologinį tyrimą atlikusio specialisto iškvietimo ir apklausos bei nepagrįstai nurodė, kad negali pašalinti kilusių neaiškumų. Apeliantas tvirtina, kad specialisto išvada yra tikimybinė, tyrime buvo panaudoti du šunys biodetektoriai, kurie išrinkimo rate vienodai pažymėjo etaloninį kvapo objektą ir vienodai reagavo į tą patį kvapo objektą su tiriamuoju kvapo pėdsaku. Išteisintasis negalėjo paaiškinti savo kvapo atsiradimo K. M. Ž. priklausiančiame automobilyje aplinkybių, tik nurodė, jog šunys galėjo suklysti. Pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008, nors tos pačios instancijos teismas yra nurodęs, kad kiekviena situacija reikalauja individualaus vertinimo ir tam tikra teismo praktika negali būti identiškai taikoma konkrečioje situacijoje. Minėtoje nutartyje abejones kėlė kvapo pavyzdžių paėmimo ir saugojimo aplinkybės, o nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriomis vadovaujasi, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šiose bylose visuomet būdavo atliktos specialistų apklausos, kurių metu šie papildydavo išvadas dėl kvapų identifikavimo.

3.4. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas vertino ir aptarė tik odorologinio tyrimo išvadą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos žvalgybos skyriaus informaciją bei nurodė, kad tai negali būti laikoma įrodymais šioje byloje. Tačiau, prokuroro įsitikinimu, būtent šie duomenys patvirtina, kad D. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, po nuosprendžio priėmimo buvo pateiktas liudytojo T. Š. nuoširdus prisipažinimas dėl minėto nusikaltimo padarymo. Nors jo pėdsakai pagrobtame automobilyje nefiksuoti, tačiau tai galėjo atsitikti dėl to, kad tyrimo metu kvapo pėdsakai buvo paimti tik nuo vairuotojo dalies sėdynės ir vairo. Taigi, apylinkės teismas neteisingai vertino viso proceso metu surinktus duomenis, nepagrįstai juos pripažino, kaip keliančius abejones ir teisinančius kaltinamąjį.

4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje išteisintasis D. A. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui, kilusiems neaiškumams pašalinti.

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos apeliacinis skundas atmetamas.

6. Prokuroras savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai D. A. išteisino pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, buvo neobjektyvus, neatsižvelgė į liudytojų bei kaltinamojo parodymų prieštaringumą, odorologinio tyrimo išvadą bei kriminalinės žvalgybos informaciją, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl D. A. kaltės neįrodytumo. Prokuroro teigimu, apylinkės teismas tam tikrų aplinkybių visai netyrė, tam tikriems įrodymams suteikė išskirtinę reikšmę, o byloje esančių prieštaravimų nepašalino.

7. Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl D. A. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir konstatuoja, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

9. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Reikiamais atvejais teismas nuosprendyje motyvuoja, ar duomenys gauti teisėtais būdais ir ar laikytini įrodymais.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. A. savo kaltę dėl inkriminuotos automobilio vagystės neigė viso proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu. Tiesioginių liudytojų, betarpiškai mačiusių vagystę įvykdžiusius asmenis, tyrimo metu nenustatyta. Nors apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną ar kelis netiesioginius įrodymus. Šiuo atveju įrodymų visumos nėra, prokuroras iš esmės remiasi tik odorologinio tyrimo išvada bei Kriminalinės policijos Žvalgybos skyriaus viršininko G. N. tarnybiniu pranešimu dėl informacijos pateikimo, tačiau šiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos nepatvirtina kita byloje surinkta rašytinė medžiaga, todėl jiems suteikti išskirtinę, prioritetinę reikšmę nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

11. Byloje nustatyta, kad 2016 m. birželio 22 d., apie 8.30 val., K. M. Ž. pastebėjo, jog yra dingęs jam priklausantis automobilis „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo paliktas užrakintas automobilių stovėjimo aikštelėje R. J. gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 1). 2016 m. birželio 25 d. automobilis rastas prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 37-38). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad minėto automobilio vagystę matė liudytoja N. T. M., kuri parodė, kad 2016 m. birželio 22 d., apie 2 val. nakties, išgirdo dunkstelėjimą. Pasižiūrėjusi pro langą, pamatė įstrižai stovintį automobilį ir tris jaunuolius šalia jo. Pagalvojusi, jog šis automobilis galėjo apibraižyti kitą transporto priemonę, o vairuotojas nori pasišalinti, ji užsirašė automobilio valstybinį numerį, t. y. (duomenys neskelbtini) Tuomet pamatė, kaip visi trys jaunuoliai susėdo į šį automobilį ir išvažiavo. Jaunuoliai jai pasirodė jauno amžiaus, visi panašaus ūgio, gana aukšti, smulkaus kūno sudėjimo. Jų veidų nematė, vaikinų atpažinti negalėtų (1 t., b. l. 45-46, 94). Pirmosios instancijos teisme N. T. M. parodė, kad matė, kaip keturi vyrai, kurių veidų neįžiūrėjo, pasistūmė mašiną, sėdo į ją ir nuvažiavo. Šių vyrų atpažinti negalėtų (2 t., b. l. 115). Perskaičius N. T. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji sutiko su savo pirminiais parodymais, pripažino, kad tuomet geriau prisiminė įvykio detales. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios liudytojos parodymai nėra itin reikšmingi, nes ji sugebėjo įvardyti tik asmenų, vogusių nukentėjusiajam priklausantį automobilį, skaičių, tačiau negalėjo bent kiek konkrečiau apibūdinti šių asmenų išvaizdos, aprangos ar kitų ypatybių, padedančių juos išskirti iš kitų asmenų.

12. Automobilio „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobimo aplinkybes stebėjo ir R. J. g. (duomenys neskelbtini) namo bendrijos pirmininkė R. V., kuri įvykio naktį teigė išgirdusi keistai važiuojančio automobilio garsą. Keistumas pasireiškė stabdymu. Domėdamasi, kas vyksta, ji pažiūrėjo į savo gyvenamojo namo kiemą. Kieme pastebėjo važiuojantį automobilį, tamsios spalvos, seno modelio. Kas vairavo šį automobilį, nematė, kiek asmenų buvo transporto priemonėje, taip pat negalėjo įvardyti. Matė tik tai, kad šis automobilis iš namo kiemo pasuko į kairę pusę, t. y. link (duomenys neskelbtini) stadiono, po to, įvažiavo į K. gatvę ir nuvažiavo (duomenys neskelbtini) miesto link. Ryte sužinojo, kad buvo pavogtas kaimyno K. M. Ž. automobilis (1 t., b. l. 96-97). Pirmosios instancijos teisme liudytoja šiuos savo parodymus patvirtino, apibūdinti automobilį vairavusį asmenį negalėjo, tik pažymėjo, jog automobilis važiuodamas trūkčiojo ir mėtėsi į šonus, dėl ko jai pasirodė, jog vairuotojas yra neblaivus (2 t., b. l. 115). Taigi, R. V. parodymai taip pat nėra svarūs (reikšmingi), siekiant identifikuoti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (-is). Daugiau analizuojamą įvykį mačiusių liudytojų nenustatyta.

13. Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai D. A. susidomėjo po to, kai buvo gauta Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Žvalgybos skyriaus informacija apie tai, kad 2016 m. birželio 22 d. naktį, (duomenys neskelbtini), tarp automobilių buvo pastebėti trys įtartinai besisukiojantys jaunuoliai, kurie įsėdo į tamsios spalvos „Audi“ markės automobilį. Vėliau nustatyta, kad šie jaunuoliai yra T. Š., K. Š. ir D. A.. Minėti asmenys su savimi turėjo automobilių atrakinimo-užvedimo raktelių bei automobilio vaistinėlę, todėl padaryta išvada, kad jie gali vykdyti vagystes iš automobilių Marijampolės ir kituose miestuose (1 t., b. l. 48). Kai nukentėjusiajam priklausantis automobilis buvo rastas parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), tą pačią dieną, t. y. 2016 m. birželio 25 d., buvo apžiūrėtas. Apžiūros protokolas (1 t., b. l. 12-23) patvirtina, kad buvo ieškota rankų pėdsakų, tačiau jų nerasta, todėl nuo vairuotojo sėdynės ir vairo paimti du individualaus žmogaus kvapo pėdsako pavyzdžiai, taip pat vienas automobilio foninio kvapo pavyzdys. Apžiūros metu nustatyta, kad automobilio variklio užvedimo spynelė nėra apgadinta, išorinių laužimo įrankio pėdsakų nerasta. Iš specialisto išvados Nr. 140-(3219)-IS1-7171 (1 t., b. l. 130-133) matyti, kad tikėtina, jog kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairo, yra D. A. kvapas. T. Š. ir K. Š. kvapo nerasta. Nuo automobilio sėdynės paimtame kvapo pėdsake nerasta nei D. A., nei T. Š. bei K. Š. kvapo.

14. D. A. dėl jam inkriminuotos automobilio vagystės kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2016 m. birželio 21 d., vakare, susitiko su draugais – broliais K. ir T. Š.. Atvyko pas K. Š. į namus, kur visi trys vartojo alkoholinius gėrimus, namuose dar buvo K. Š. draugė. Išgertuvių metu K. Š. susipyko su drauge, todėl jie trise išėjo į gatvę, buvo naktis, apie 1 val. Tuomet juos sustabdė policijos pareigūnai, nes jie ėjo važiuojamąja kelio dalimi. Po patikrinimo paleido (2 t., b. l. 9). K. Š. 2016 m. birželio 21-22 dienomis vykusių išgertuvių aplinkybes nurodė kiek skirtingai, t. y. pripažino, kad pas jį į namus atėjo D. A. ir brolis T. Š., visi gėrė alų. Begeriant išgirdo kaukiančią signalizaciją, todėl nusprendė išeiti į lauką patikrinti, kodėl suveikė signalizacija. Dėl saugumo savo automobilį sugalvojo perstatyti po langais, tuomet buvo sustabdytas policijos pareigūnų (1 t., b. l. 103). Pirmosios instancijos teisme K. Š. patvirtino, jog į lauką išėjo būtent dėl suveikusios signalizacijos, perstatyti automobilį arčiau namo išėjo ne vienas, o kartu su D. A. bei T. Š.. Juos kieme sustabdę pareigūnai paaiškino, kad kažkas braunasi į svetimą automobilį, pareigūnai patikrino jo automobilį, užsirašė valstybinį numerį ir išvažiavo. Tuomet jie visi grįžo į butą. K. Š. pažymėjo, kad išgertuvių metu namuose jo draugės nebuvo (2 t., b. l. 128-129). Liudytojas T. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir K. Š., t. y. nurodė, kad į kiemą visi trys išėjo dėl suveikusios automobilio signalizacijos ir kilusio sumanymo dėl saugumo perstatyti brolio automobilį po buto langais (1 t., b. l. 111, 2 t., b. l. 128). T. Š. taip pat nurodė, kad išgertuvių metu bute buvo ir brolio draugė. Vis dėlto, ši aplinkybė (ar išgertuvių metu dar kas nors buvo, ar ne) nėra reikšminga, kadangi D. A., T. Š. ir K. Š. vieningai teigia, jog į kiemą ėjo trise, tad jei įvykio metu bute buvo ir ketvirtas asmuo, tai jis negalėtų nieko paliudyti apie minėtų asmenų veiksmus, šiems išėjus iš buto. Todėl prokuroro prašymas apklausti K. Š. draugę, kurios tapatybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, nėra pagrįstas.

15. D. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo ne apie tą vakarą, kai buvo pavogtas nukentėjusiajam priklausantis automobilis. Su K. Š. ir T. Š. yra išgėrinėjęs ne kartą. Buvo atvejis, kai į lauką iš K. Š. buto jie išėjo, nes pastarasis susipyko su savo drauge, o kitą kartą išėjo dėl suveikusios automobilio signalizacijos. Pareigūnai jį yra sustabdę taip pat ne kartą. Kur buvo sustabdytas nagrinėjamo įvykio metu, nepamena (2 t., b. l. 129-130). D. A., T. Š. ir K. Š. viso proceso metu neigė, kad jų patikrinimo metu pareigūnai pas kurį nors būtų radę automobilių atrakinimo-užvedimo priemonių.

16. Pirmosios instancijos teisme liudytojais buvo apklausti Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas G. N. ir šio skyriaus analitikas J. Ž., siekiant išsiaiškinti, kodėl D. A., T. Š. ir K. Š. 2016 m. birželio 22 d. sustabdę ir patikrinę policijos pareigūnai padarė išvadą, jog šie galimai vykdo vagystes iš automobilių, tačiau reikšmingos informacijos negauta, nes abu liudytojai pripažino, kad jų vaidmuo buvo epizodinis, t. y. jie tik perdavė gautą informaciją pagal paskirtį (2 t., b. l. 129). Kadangi pareigūnai, sustabdę išteisintąjį ir jo draugus, pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti, todėl apygardos teismas, siekdamas pašalinti byloje esančius neaiškumus, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir liudytojais apklausė pareigūnus J. U. ir V. O.. J. U. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu dirbo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiuoju patruliu. Buvo gauta informacija, kad daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kieme suveikė automobilio „Audi“ signalizacija. Atvykę rado atrakintą automobilį, kurį užrakino rankiniu būdu. Po kurio laiko, patruliuodamas su kolega V. O., sutiko tris vyrus, jie ėjo šaligatviu R. J. ir Š. gatvių sankryžoje. Apžiūrėjo šių vyrų daiktus, bet neprisimena, ar ką nors surado. Gali būti, kad pas vieną iš asmenų buvo rasta automobilinė vaistinėlė. Vyrai buvo neblaivūs, sakė, kad eina iš kazino namo. Tie vyrai įtarimą sukėlė dėl to, kad buvo netoli tos vietos, kur suveikė „Audi“ signalizacija, bet jų elgesys nebuvo įtartinas, vyrai ėjo ramiai, neketino bėgti (2 t., b. l. 206-207). Liudytojas V. O. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. birželio mėnesį buvo iškvietimas, nes kažkokie jaunuoliai vaikščioja aplink automobilius. Nuvykus tuo adresu, nieko nerado, bet netoli iškvietimo vietos pastebėjo einančius jaunuolius. Su kolega juos patikrino, tačiau nieko įtartino nerado, todėl paleido. Vienas vaikinas turėjo senovišką vaistinėlę, pas kitą buvo rasti automobilio „Audi“ rakteliai. Neatsimena, ar tai buvo vienas raktas, ar raktų rinkinys (3 t., b. l. 3-4).

Žemesnės instancijos teismas

17. Įvertinusi šiuos pareigūnų parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nepatvirtina D. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2016 m. birželio 22 d. buvo sustabdyti ir patikrinti būtent D. A., T. Š. ir K. Š., tačiau vien tai, kad jie buvo netoli tos vietos, iš kurios buvo pavogtas nukentėjusiajam priklausantis automobilis, nepatvirtina jų kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas pareigūnas neprisiminė, kuris konkrečiai asmuo su savimi turėjo automobilinę vaistinėlę, o pas kurį buvo rasti automobilių atrakinimo-užvedimo rakteliai. Byloje šie daiktai nėra užfiksuoti, t. y. nėra jų fotonuotraukų bei detalių aprašymų. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja I. S. parodė, kad yra (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausioji tyrėja, atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Pirminės apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad iš jo buvo pavogtas automobilis su jame buvusiais daiktais, tame tarpe buvo paminėta ir vaistinėlė. Vėlesnės apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad vaistinėlė yra bevertė. Ji buvo sena, lygtai rusiška. Žvalgybos skyriaus pareigūnai nurodė, kad prie tarnybinio pranešimo buvo pridėta vaistinėlės nuotrauka, tačiau, kai jie pateikė informaciją apie įtartinus asmenis, rašte nebuvo nurodyta, kad dar yra fotonuotrauka (3 t., b. l. 4-5). Taigi, jei ir buvo daryta kokia nors nuotrauka, nors pareigūnai tokio fakto neprisiminė, tai ji nėra išsaugota ir pridėta prie bylos. Todėl teigti, kad D. A., T. Š. ar K. Š. 2016 m. birželio 22 d. patikrinimo metu su savimi turėjo būtent nukentėjusiajam priklausančią automobilio vaistinėlę, nėra pagrindo. Toks teiginys yra tik prielaida, spėjimas, kuriais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo procesinio sprendimo, buvo gautas T. Š. pareiškimas (2 t., b. l. 143), kuriame jis prisipažįsta 2016 m. birželio 22 d., apie 1.30 val., pavogęs K. M. Ž. priklausantį automobilį ir nurodo, kad tą naktį kartu su juo buvo D. A. ir K. Š., tačiau šie asmenys nežinojo, kad automobilis vogtas, minėtiems asmenims pasakė, kad automobilis priklauso jo draugui. T. Š. taip pat pripažino, kad pirmosios instancijos teisme davė melagingus parodymus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat buvo gautas D. A. prašymas (2 t., b. l. 144), kuriuo jis prašė atidėti nuosprendžio paskelbimą, nes turi informacijos, kuri prisidėtų prie jo išteisinimo. D. A. pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme davė melagingus parodymus. Įvertinusi šiuos pareiškimus, teisėjų kolegija iš naujo apklausė T. Š., K. Š. ir D. A..

19. T. Š. parodė, kad analizuojamo įvykio metu su D. A. ir K. Š. gėrė alkoholį (duomenys neskelbtini) turguje. Prieš tai buvo namuose pas K. Š., tiksliai neprisimena. Jiems baigėsi alkoholiniai gėrimai ir jis vienas išėjo į naktinę parduotuvę nusipirkti daugiau alkoholio. Eidamas pro automobilių aikštelę, pamatė „VW Jetta“, pabandė automobilį atrakinti su senu savo rakteliu ir jam pavyko. Sėdo į automobilį ir nuvažiavo į naktinę parduotuvę, tada pas draugus. Negali paaiškinti, kodėl liudytoja N. T. M. teigia, kad su juo buvo daugiau asmenų. Jis pasirodė draugams, kad grįžo su automobiliu, sustojo prie šaligatvio, už kurio iškart yra turgavietė. D. A. ir K. Š. pasakė, kad automobilį pasiėmė iš draugo, buvusio klasioko. Tuomet visi trise važiavo į mišką, pasivažinėję automobilį paliko parduotuvės aikštelėje. Policijos pareigūnai juos sustabdė, kai palikę automobilį ėjo namo. Pas jį pareigūnai rado raudoną medžiaginę automobilinę vaistinėlę, kuri jau seniai buvo jo kuprinėje (2 t., b. l. 207-209). Liudytojas J. U., išgirdęs šiuos parodymus, paaiškino, kad priešais turgavietę yra namas Nr. (duomenys neskelbtini), šalia jo – namas Nr. (duomenys neskelbtini). Namas Nr. (duomenys neskelbtini) yra didelis, bendrabučio tipo ir sujungtas su namu Nr. (duomenys neskelbtini), o kitoje gatvės pusėje kampu eina turgavietė. Todėl, jei T. Š. nuvažiavo į naktinę parduotuvę, kuri yra S. gatvėje, tai atitinka liudytojos R. V. parodymus, kad asmuo su pavogtu automobiliu nuvažiavo miesto link. Automobilis iš kiemo turėjo išvažiuoti į kairę pusę. Pagal pasakojimą T. Š. važiavo į kitą pusę, nei buvo draugai, arba draugai turėjo jo laukti šalikelėje (2 t., b. l. 209). Taigi, pareigūnas J. U. iš esmės pritarė T. Š. pasakojamo įvykio versijai, esminių loginių prieštaravimų nepastebėjo.

20. Liudytojas K. Š., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, pritarė brolio T. Š. parodymams, t. y. nurodė, kad brolis jį ir D. A. su automobiliu pasiėmė iš (duomenys neskelbtini) turgaus, paskui jie visi trys važiavo į (duomenys neskelbtini) mišką, ten pasivažinėjo ir grįžę į miestą automobilį paliko prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Kai skirstėsi eiti namo, juos sustabdė policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių nenurodė, nes jo klausė apie automobilį „Audi“. Jis neprisimena, ar įvykis su „Audi“ signalizacija įvyko tą pačią naktį. Brolis apie automobilio „VW Jetta“ vagystę nieko nepasakojo. Nors šis neturėjo savo automobilio, tačiau mokėjo vairuoti (2 t., b. l. 209-210). D. A. apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad analizuojamo įvykio naktį važinėjosi automobiliu kartu su T. Š. ir K. Š., tačiau net nežino, koks tai buvo automobilis, jo nevogė. Tą vasarą jis ne kartą gėrė su minėtais broliais, panašių įvykių buvo ne vienas, todėl konkrečių aplinkybių neprisimena. Nuvažiavę į mišką, toliau vartojo alkoholinius gėrimus, jam atrodo, kad sėdėjo tiek automobilio gale, tiek ir priekyje, gal ir į vairuotojo vietą buvo atsisėdęs, todėl šunys galėjo rasti jo kvapą (3 t., b. l. 5).

21. Įvertinusi šiuos bei ankstesnius D. A., T. Š. ir K. Š. parodymus, teisėjų kolegija sutinka su prokuroru, kad minėtų asmenų parodymai nėra nuoseklūs ir neprieštaringi. Vis dėlto, parodymų skirtingumas tam tikrose detalėse nėra pagrindas kaltei konstatuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek išteisintasis, tiek jo draugai įvykio metu buvo neblaivūs, kas neabejotinai turėjo įtakos visos nakties įvykių prisiminimui ir šių įvykių atgaminimui. T. Š. prisipažinimas dėl to, kad automobilio vagystę jis įvykdė vienas, surinkta bylos medžiaga nėra paneigtas. Nors liudytoja N. T. M. teigė mačiusi tris asmenis (vėliau nurodė, jog buvo keturi asmenys), tačiau liudytoja R. V. paliudijo, kad buvo per tamsu įžiūrėti, ar be vairuotojo automobilyje buvo daugiau asmenų. D. A. ir K. Š. teigia nežinoję, jog automobilis, su kuriuo jų iš turgavietės atvažiavo pasiimti T. Š., yra vogtas. Jokių duomenų apie tai, kad minėti asmenys būtų iš anksto taręsi pavogti automobilį ir juo pasivažinėti, tokiu būdu pasilinksminant, bylos medžiagoje nėra. Kadangi automobilis buvo senas, apdaužytas, todėl D. A. galėjo pagrįstai tikėti, jog T. Š. jį paskolino draugas, t. y. leido pasivažinėti. Išteisintasis neneigia, jog važiavo šiuo automobiliu, o tai paaiškina aplinkybę, kodėl jo kvapas buvo rastas jame. Todėl papildomai kviesti ir apklausti odorologinį tyrimą atlikusį specialistą nėra pagrindo, juo labiau, kad pateikta išvada yra tik tikėtina. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog patikimai išsiaiškinti, kodėl šunys tam tikrus kvapus laikė tapačiais, nėra galimybių.

22. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras Tomas Dorelaitis kolegos Nerijaus Brundzos apeliacinį skundą palaikė tik iš dalies, t. y. sutiko, kad išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, tačiau vietoj apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo prašė bylą perduoti prokurorui, kadangi paaiškėjo naujų faktų. Prokuroro teigimu, yra duomenų, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, o kaltinimai yra pareikšti tik vienam iš jų. Šioje byloje, prokuroro vertinimu, dar reikia atlikti visą eilę procesinių veiksmų, todėl teisingiausia bylą grąžinti tolesniam tyrimui. Teisėjų kolegija su tokia valstybinio kaltintojo pozicija nesutinka.

23. Vadovaujantis BPK 236 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui gali tik tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes. Kai kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, laikoma, kad jis neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina, taip pat dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011). Plėtodamas šią praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kitiems asmenims, sprendžiant jų atsakomybės klausimą dėl to paties įvykio, nėra savaiminis pagrindas grąžinti bylą prokurorui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-303/2017). Siekis apkaltinti kitus asmenis, nei nurodyta kaltinamajame akte, nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-693/2018).

25. Nagrinėjamoje byloje esančiame kaltinamajame akte (2 t., b. l. 65-67) yra pateiktas D. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 178 straipsnio 2 dalis) aprašymas, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, padarinius, taip pat nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą. Pažymėtina, jog kaltinimas nėra suformuluotas taip, jog D. A. vienas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinime nurodyta, kad jis veikė su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis. Taigi, D. A. išteisinimas neužkerta kelio vykdyti tyrimą kitų automobilio grobime galimai dalyvavusių asmenų atžvilgiu. Jokių naujų išteisintojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepaaiškėjo, priešingai, liudytojas T. Š. prisipažino, kad jis vienas pavogė nukentėjusiajam priklausantį automobilį. Todėl lieka neaišku, kokius dar procesinius veiksmus būtų galima atlikti, ypač įvertinant tai, kad nuo nusikaltimo padarymo jau yra parėję daugiau nei dveji su puse metų.

Motyvuojamoji dalis

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tinkamai įvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą, todėl padarė pagrįstą išvadą dėl D. A. išteisinimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė