Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) atstovei advokatei A. A.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei L. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) sulaikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

4. Teismas, aptaręs ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą (Įstatymo 140⁷ str. 113 str. 1–2 d. 115 str. 1 d. nuostatas), pažymėjo, kad Užsieniečio tapatybė yra nustatyta, jis nėra prieglobsčio prašytojas. Užsienietis neturi jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pagal asmens bylos duomenis, Užsienietis du kartus turėjo Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, tačiau Migracijos departamentas dėl jo priėmė neigiamus sprendimus, šie sprendimai įsiteisėjo, todėl vykdytini. Užsienietis 2024 m. vasario 19 d. pateikė rašytinį pasižadėjimą savanoriškai išvykti, tačiau pasižadėjimo neįvykdė ir pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą. Nagrinėjant paskesnį prieglobsčio prašymą, Užsieniečiui buvo suteikta teisė dirbti bei Migracijos departamento sprendimu leista apsigyventi pagal savo pasirinktą gyvenamąją vietą, tačiau Užsienietis, pažeisdamas Įstatymo nuostatas, išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos šalį, kaip pats patvirtino – vengdamas išsiuntimo į kilmės šalį, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reguliuojančius užsieniečių migracijos kontrolę, bei savo veiksmais įrodydamas, jog nesiekia bendradarbiauti su kompetentingomis valstybės institucijomis.

5. Atsižvelgęs į tai, kad asmens buvimas laikomas neteisėtu, bei kad dėl jo bus organizuojama išsiuntimo procedūra, teismas sprendė, jog Užsieniečio elgesio modelis patvirtina, kad siekiant vykdyti dėl jo priimtą sprendimą, jis gali pasislėpti, vengdamas išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl egzistuoja Įstatyme nustatyti sulaikymo pagrindai (Įstatymo 113 str. 1 d. 2–4 p., 5 d. 1, 4–5 p.).

III.

8. Užsieniečio teigimu, ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad teismo Užsieniečiui pritaikytas sulaikymas šiuo metu nėra proporcinga ir būtina priemonė Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Nagrinėjamu atveju būtų proporcinga ir tikslinga Užsieniečiui taikyti mažiau jo judėjimo laisvę ribojančią, alternatyvią sulaikymui, priemonę (Įstatymo 115 str. 2 d. 5 p.).

10. Centras, nurodydamas su Užsieniečio sulaikymu ir jo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje susijusias aplinkybes, pažymi, kad:

10.1. 2025 m. birželio 10 d. Užsienietis pateikė antrą paskesnį prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą atlikti tyrimą dėl prašymo suteikti prieglobstį priimtinumo (nenagrinėjimo). Tą pačią dieną, t. y. 2025 m. birželio 10 d. Centras kreipėsi į Migracijos departamentą dėl informacijos, ar, Užsieniečiui pateikus paskesnį prieglobsčio prašymą, neatsirado aplinkybių, dėl kurių Migracijos departamento sprendimo dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas turėtų būti draudžiamas. 2025 m. birželio 26 d. Migracijos departamentas raštu nurodė, kad esminių motyvų, dėl kurių Užsieniečio nebūtų galima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. 2025 m. liepos 1 d. Centro pareigūnai išsiuntė Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

10.2. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Užsieniečio elgesį, jam paskirtas sulaikymas yra tikslinga, proporcinga ir būtina priemonė. Užsienietis tyčia, suplanuotai ir tikslingai, neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, toks elgesys vertinamas kaip nebendradarbiavimas su kompetentingoms institucijoms. Užsienietis yra įgijęs prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, tačiau dėl jo prieglobsčio prašymo priimtinumo atliekamas tyrimas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punktą taikyti Užsieniečiui švelnesnę kontrolės priemonę, kadangi jo elgesys nepaneigia rizikos, jog, skyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip sutrukdyti Migracijos departamentui priimti galutinį sprendimą jo prieglobsčio byloje.

11. Centras, įvertinęs apeliaciniame skunde suformuotą reikalavimą taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, aplinkybę, kad Užsienietis yra išvykęs į kilmės šalį, taip pat bylos medžiagą bei ginčo teisinių santykių specifiką, nurodo, kad šiuo atveju apeliacinis procesas neturi teisinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

12. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo Užsienietis buvo sulaikytas VSAT iki 2025 m. rugpjūčio 22 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo / grąžinimo iš Lietuvos Respublikos ar išnyks sulaikymo pagrindai, pagrįstumas ir teisėtumas.

13. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Užsieniečio tapatybė yra nustatyta, jis nėra prieglobsčio prašytojas, neturi jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, jo prašymai suteikti prieglobstį buvo atmesti, yra organizuojama Užsieniečio išsiuntimo procedūra, taip pat kad jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, sprendė, jog siekiant įvykdyti įsiteisėjusį Migracijos departamento sprendimą Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Užsieniečio kilmės valstybę, jis gali pasislėpti, vengdamas išsiuntimo, todėl egzistuoja Įstatyme nustatyti Užsieniečio sulaikymo pagrindai.

14. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. pakeisti pritaikytą sulaikymą alternatyvia sulaikymui priemone – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Užsienietis nurodo, kad jis pateikė naują prieglobsčio prašymą, todėl laikytinas prieglobsčio prašytoju, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jam pritaikytas sulaikymas yra neproporcinga priemonė Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti.

15. Centras, nesutikdamas su Užsieniečio apeliaciniu skundu, akcentuoja, kad šiuo metu Užsienietis jau yra išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, todėl šis apeliacinis procesas neturi teisinės reikšmės. Centras taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas atlieka tyrimą dėl Užsieniečio jo prieglobsčio prašymo priimtinumo. Centro teigimu, Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, jog, skyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip sutrukdyti Migracijos departamentui priimti galutinį sprendimą jo prieglobsčio byloje.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šiuo metu Užsienietis yra išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, tačiau jis nėra atsisakęs apeliacinio skundo, todėl jam taikytų judėjimo laisvės ribojimų proporcingumo ir pagrįstumo teisminė patikra remiasi faktine situacija, egzistavusia pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną. Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad Užsieniečio asmens byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis 2025 m. birželio 10 d. pateikė antrą paskesnį prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, ginčo kontekste laikytinas prieglobsčio prašytoju. Tačiau ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu Užsienietis nebuvo prieglobsčio prašytojas, kadangi ankstesni jo prieglobsčio prašymai buvo atmesti, o teismo sprendimo priėmimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, vykdant įsiteisėjusį Migracijos departamento 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 24S95796.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-1062/2022; kt.).

18. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas šiais pagrindais: kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra (2 p.); kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo (5 p.). Pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

19. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje yra išvardintos aplinkybės, kurios vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, be kita ko: užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją, norėdamas suklaidinti kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus, pateikė suklastotus dokumentus ir pan.) (1 p.); neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena) (2 p.); neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika (3 p.); prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu neteisėtai išvyko ar bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos (11 p.).

20. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis, teismas sprendžia alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kita. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017; kt.).

21. Užsienietis apeliaciniame skunde tvirtina, kad Įstatymo nustatytus tikslus būtų (buvo) galima pasiekti pritaikius jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant jam pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Teisėjų kolegija, vertinama šiuos argumentus, t. y. spręsdama dėl Užsieniečiui pritaikyto sulaikymo proporcingumo, pažymi, kad Lietuvoje Užsienietis buvo neteisėtai (neturėjo teisėtą jo buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų), nors Užsieniečio tapatybė nustatyta, tačiau Užsienietis, turėdamas teisę dirbti ir apsigyventi pagal savo pasirinktą gyvenamąją vietą, pažeidė Įstatymo nuostatas ir išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos šalį, vengdamas išsiuntimo į kilmės valstybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir ginčo šalių argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog Įstatymo tikslų nebuvo galima pasiekti mažiau Užsieniečio laisvę varžančiomis priemonėmis, sulaikymas buvo objektyviai reikalingas ir tai buvo proporcinga priemonė siekiant teisėtų, Įstatyme įtvirtintų, tikslų. Todėl nagrinėjamu atveju egzistavo Užsieniečio sulaikymo pagrindai (Įstatymo 113 str. 1 d. 2 ir 5 p., 113 str. 2 d.). Kartu teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo Užsieniečiui taikyti švelnesnės (alternatyvios) sulaikymui priemonės, kadangi Užsieniečio elgesys nepaneigė rizikos, jog, skyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip sutrukdyti Migracijos departamentui priimti galutinį sprendimą jo prieglobsčio byloje.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, nors po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo Užsienietis pateikė naują prieglobsčio prašymą, todėl jo teisinis statusas pasikeitė, t. y. jis laikytinas prieglobsčio prašytoju, tačiau ši aplinkybė nekeičia reikalo esmės. Primintina, kad prieglobsčio prašytojai taip pat gali būti sulaikyti (be kita ko, Įstatymo 113 str. 4 d. nurodytais atvejais), todėl savaime aplinkybė, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo pasikeitė Užsieniečio teisinė padėtis, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

23. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu ir šiam teismui priimant skundžiamą sprendimą, pagrįstai nebuvo nustatyta aplinkybių, suponuojančių alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo galimybių. Byloje nustatytos aplinkybes sudarė pagrindą vertinti, kad Užsienietis galėjo pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl spręstina, kad ir Migracijos departamento 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 24S95796 išsiųsti Užsienietį iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį (kuris šiuo metu jau yra įvykdytas, Užsienietis yra išsiųstas į (duomenys neskelbtini)), įvykdymas galėjo būti įmanomas tik Užsienietį sulaikius.

24. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o Užsieniečio apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

(duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.