- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-955-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-00574-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- E. L.
- Nukentėjusysis
- L. L.
- Kaltinamasis
- E. L.
- Advokatai
- Erika Jasiūtė
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. Mušauskytės-Griciuvienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, vadovaujantis BK 48 str. 5 d. 1 p., 4 p., bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigota būti namuose nuo 23.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, bei gydytis nuo alkoholizmo.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir sumažinta bausmė E. L. paskirta – laisvės apribojimas 10 (dešimčiai) mėnesių, vadovaujantis BK 48 str. 5 d. 1 p., 4 p., bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigota būti namuose nuo 23.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, bei gydytis nuo alkoholizmo.
Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., E. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 264 Lt žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš kaltinamosios E. L. priteista atlyginti 264 Lt Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. L. nuteista už tai, kad ji smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. sugyventinį L. L., o būtent: 2014-04-11 apie 22.30 val. prie (duomenys neskelbtini), namo ketvirtos laiptinės, nustumdama nuo laiptų sugyventinį L. L., padarė sužalojimus — muštines žaizdas kaktos, dešinio skruosto ir nosies srityje, poodines kraujosruvas dešinio smilkinio ir skruosto srityje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo L. L. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį dalyje dėl E. L. skirtos bausmės – laisvės apribojimo ir E. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., padarymą skirti 1 m. laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 64¹ str. bausmę sumažinant 1/3 bei paskiriant 8 mėn. laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrinant dalinio sudėjimo būdu su 2012-08-17 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, galutinę subendrintą bausmę skirti 10 mėn. laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad 2014-09-26 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl ko buvo paskirta nepagrįstai švelni bausmė. Teigia, kad skirdamas švelnesnę bausmę E. L. teismas neteisingai parinko bausmės rūšį – laisvės apribojimą, taip neteisingai nustatė proporciją tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės.
Nurodo, kad išanalizavus baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad E. L. to paties nukentėjusio asmens atžvilgiu naujai nusikalto būdama teista ir bausmei neatlikus. 2012-08-17 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu E. L. buvo pripažinta kalta pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., t. y. dėl sunkaus to paties L. L. sveikatos sutrikdymo, už kurio padarymą jai buvo paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė. Pastarosios bausmės atlikimo laikas būtų baigęsis tik 2014-08-17, tačiau E. L., nebaigusi atlikti anksčiau jai tokios pat rūšies paskirtos bausmės, 2014-04-11 tą patį asmenį sąmoningai vėl sužalojo, kas BK 27 str. 1 d. kontekste toks asmuo vadinamas recidyvistu ir pavojingu. Esant tokiems nuteistąjį charakterizuojantiems duomenims, teismas nepagrįstai nusprendė, kad laisvės apribojimu bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d.
Teigia, kad teismas parinkdamas švelnesnę bausmę E. L. neįvertino bylos duomenų visumos. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog E. L. jau būdama nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, paskiriant jai laisvės apribojimo bausmę, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, už kurio padarymą vėl parenkama ir skiriama tos pačios rūšies bausmė, neatsižvelgiant į tai, jog nuo šio asmens nukenčia tas pats asmuo, kas parodo, jog švelnesnėmis priemonėmis sukontroliuoti nuteistosios elgesį nebėra galimybių, asmuo neįvertina savo veiksmų, nesistengia daryti išvadų ir savo elgesį taisyti bei keisti, nėra linkęs gerbti nustatytų teisės normų, priešingai, linksta naujai daryti tyčines nusikalstamas veikas, kas iššaukia tokio asmens pavojingumą visuomenėje, todėl tokių asmenų tinkamas nubaudimas turi ir visuomeninę reikšmę. Mano, kad teismas neteisingai įvertino kaltininko asmenybę, jo polinkį daryti tyčines nusikalstamas veikas, dėl ko neteisingai paskyrė pernelyg švelnią bausmę ir nebuvo pasiekti bausmės skyrimo tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje.
Nurodo, kad E. L. už tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., padarymą turi būti skirta griežtesnė nei laisvės apribojimo bausmė, paskiriant jai laisvės atėmimo bausmę, pritaikant sąlygas, numatytas BK 75 str.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji E. L., jos gynėja, nukentėjusysis L. L. prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai E. L. pripažino kalta nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo L. L. sveikatą ir ją nuteisė pagal BK 140 str. 2 d.
Apeliaciniu skundu vyriausioji prokurorė neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jai paskirta bausme, t. y. prašo jai, kaip recidyvistei, paskirti griežtesnę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, jos asmenybe, paties nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu nusprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti E. L. paskyrus vieną iš švelnesnių sankcijose numatytų bausmių – laisvės apribojimą, savo trukme didesnę nei šios bausmės vidurkis (BK 48 straipsnis). Prokurorės teigimu pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino E. L. asmenybę, jos polinkį daryti tyčines nusikalstamas veikas, jog E. L., nebaigusi atlikti anksčiau jai tokios pat rūšies paskirtos bausmės, 2014-04-11 tą patį asmenį sąmoningai vėl sužalojo, ji BK 27 str. prasme laikoma recidyviste, todėl jai turėjo būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Su tokiais prokurorės teiginiais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi bausmės skyrimas nėra savitikslis, ja yra siekiama baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik tada, kai ji bus individualizuota, tai yra paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmens bruožus ir resocializacijos poreikius. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.
Pažymima ir tai, kad vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę. Būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimas recidyvistui paprastai leidžia įgyvendinti bausmės tikslus (nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti/apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą). Tačiau pažymėtina, jog baudžiamuosiuose įstatymuose nėra įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo, jog recidyvistui visais atvejais privalo būti skiriama tik griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, bausmės rūšį paskiria bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgdamas į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas E. L. bausmę, atsižvelgė į jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas nesunkus nusikaltimas, šis nusikaltimas tyčinis), į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), atsakomybę sunkinančią – nusikalstamą veiką padarė būdama neblaivi ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į E. L. asmenybę, jog administracine tvarka nebausta, nedirbanti, tačiau registruota darbo biržoje, yra neįgali, nustatytas 50 procentų darbingumas, teista, o naują nusikalstamą veiką padarė turėdama neišnykusį teistumą, taigi, atsižvelgiant į BK 27 straipsnio nuostatas, laikytina recidyviste. Visos šios aplinkybės išties rodo, kad E. L. turi polinkį daryti nusikalstamas veikas, tačiau ir tai, jog jai anksčiau skirta tokios pat rūšies bausmė jos elgesiui jokios įtakos nedaro – nepasiekia vieno iš BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų – paveikti asmenį taip, kad šis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų. Tačiau nepaisant pirmiau išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliaciniu skundu prašoma paskirti laisvės atėmimo bausmė nebūtų nei teisinga, nei atitinkanti jau minėtus bausmės tikslus. Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes bei tai, kad E. L. padarytai nusikalstamai veikai įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, kadangi nukentėjusysis buvo įpareigotas nesiartinti prie E. L., tačiau 2014-04-11 vakare jis pas ją atėjo, po ko jis buvo nustumtas nuo laiptų, paties nukentėjusiojo pozicija bausmės skyrimo atžvilgiu, susiklosčiusią įvykio situaciją, leidžia pagrįstai manyti, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai šiuo nagrinėjamu atveju bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Kaip jau ir minėta, pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo išsamiai motyvavo, ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija su šiais motyvais visiškai sutinka, bei konstatuoja, jog nuteistajai yra paskirta tiek bausmės paskirtį, tiek teisingumo principą atitinkanti bausmė.
Atsižvelgus į pirmiau išvardintas aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo, kaip ir konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. M.-Griciuvienės apeliacinį skundą atmesti.