- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- eI-568-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- Y. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Justas Vilys
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Y. P. (toliau – pareiškėjas) skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-00634/171-422 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003492952“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, jog 2018 m. balandžio 6 d. tuo pagrindu, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) dalyvis (akcininkas ir direktorius) Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir prie jo pridėtus reikalaujamus dokumentus. Atsakovas Sprendime nustatė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ir direktorius yra pareiškėjas, yra fiktyvi; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.
Skunde paaiškina, kad verslo planas buvo parengtas tam, kad įmonė, kurios pagrindu pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitiktų įstatymo reikalavimus, o verslo plano parengimo diena nėra ir negali būti laikoma įmonės veiklos pradžia.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, viena iš Bendrovės veiklų – trumpalaikės nuomos sutartys, kurios šiuo atveju ir buvo sudarytos. Į atsakovo pastebėjimus, kad kai kurios sutartys buvo sudarytos galimai su akcininkės E. L. giminaičiais, nurodo, kad tai, jog sutampa akcininkės iki santuokos sudarymo turėta pavardė su vieno iš nuomininkų pavarde, nereiškia, kad jie yra giminaičiai. Pareiškėjas ir jo turima Bendrovė kuria darbo vietas Lietuvoje, moka mokesčius. Pareiškėjas vykdomas veiklas pagrindė sutartimis bei apmokėjimais, gautais iš vykdytos veiklos. Pažymi, kad kartu su partnere, turėdamas Bendrovę Lietuvoje, kuria darbo vietas, moka mokesčius bei pildo šalies biudžetą. Dėl atsakovo argumentų, kad įmonėje dirba darbuotojai, kurie prieš tai dirbo UAB (duomenys neskelbtini), pareiškėjas paaiškina, kad, siekdama atsirinkti gerus ir motyvuotus darbuotojus, Bendrovė prioritetą teikia darbuotojams pagal rekomendacijas.
Be to, pažymi, kad jis yra ne tik Bendrovės akcininkas, bet ir vadovas, todėl buvimas Lietuvoje būtinas normaliai įmonės veiklai. Skunde paaiškina, kad pareiškėjas turi darbinių reikalų ir kitose užsienio valstybėse, dėl to dažnai keliauja į užsienį. Atkreipia dėmesį, kad nei pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nei atsiimant leidimą gyventi Lietuvoje, užsienietis neįsipareigoja atsisakyti kelionių po Europą ar pasaulį, savo verslo ar kitokių veiklų savo kilmės šalyje ar kitose užsienio valstybėse. Pastebi, jog to nereikalauja ir Lietuvoje galiojantys teisės aktai. Nurodo, kad pareiškėjo vaikas turi Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę ir pasą, dėl to, kada tik nori, gali atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pasak pareiškėjo, ta aplinkybė, kad Bendrovė patiria nuostolių, nereiškia, jog tokia įmonė yra fiktyvi. Pastebi, kad jos patiriami nuostoliai pastaruosius metus mažėjo, o tai rodo, kad finansinė situacija gerėja.
Pareiškėjas patvirtina, kad jo ankstesnei įmonei, kurioje dirbo ir buvo akcininku, 2016 m. spalio 26 d. buvo iškelta bankroto byla. Įmonė nebegalėjo toliau vykdyti veiklos, buvo nutrauktos darbo sutartys su bendrovės darbuotojais, UAB (duomenys neskelbtini) netenkino įstatymo reikalavimų, dėl ko pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, išduotas veiklos pagrindu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad kartu su partnere E. L. Lietuvoje turi dar vieną įmonę (joje abu turi po 50 procentų akcijų) – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)), kuri šiuo metu pradeda pavežėjimo prabangiais automobiliais (automobilių su vairuotojais) verslą, įsigijo ir Lietuvos Respublikoje įregistravo tris automobilius. Tvirtina, kad tai dar kartą patvirtina ir įrodo jo ir verslo partnerės realius verslo tikslus Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo manymu, atsakovas pernelyg plečiamai aiškina įstatymų normas ir reikalauja dalykų, kurių nenumato joks teisės aktas. Pastebi, kad atsakovo sprendimas grindžiamas ne konkrečiais faktais, aplinkybėmis, kad pareiškėjas ar įmonė neatitinka konkrečių įstatymų reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi gauti, bet spėjimais, prielaidomis, kad įmonė galimai fiktyvi ir pareiškėjas galimai piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje leidimus gyventi turi nuo 2006 m. ir toliau nori dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, kurti ir vystyti čia savo verslą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti akcentavo, kad nesiaiškino, ar akcininkė ir nuomininkas yra giminaičiai. Pažymi, kad atsakovė objektyvių kriterijų nenustatė. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje ilgą laiką, gauna stabilias pajamas.
Migracijos departamentas nesutinka su skundu.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, įvertinęs atlikto tyrimo rezultatus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų leidimui laikinai gyventi. Nurodė, jog pareiškėjo tikslas – ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.
Pažymi, kad Bendrovės verslo plane nurodyta, jog įmonė užsiima nekilnojamojo turto nuoma Palangoje ir teikia konsultavimo paslaugas, susijusias su verslo plėtra į Rytus. Atkreipia dėmesį, kad verslo plane pateikiama informacija, jog „Nuo 2018 m. sausio mėnesio įstatinis kapitalas sudaro 632 000 Eur“. Atsakovo vertinimu, verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio mėnesį. Dėl nurodytos priežasties minėtas planas nepatvirtina, kad Bendrovė savo veiklą vykdė pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovas pripažino, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto visų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Nurodo, kad pareiškėjas pateikė Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus: 2017 m. vasario 10 d. ir 2017 m. liepos 4 d. patalpų nuomos sutartis, sudarytas su (duomenys neskelbtini) piliete I. S. dėl patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos. 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. patalpų nuomos sutartis, sudarytas su (duomenys neskelbtini) piliečiu Y. K. dėl patalpų tuo pačiu adresu nuomos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bendrovės akcininkės E. L. tėvas – G. K. (G. K.), motina – T. K., todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad Bendrovės klientas Y. K. su minėta Bendrovės akcininke yra susijęs šeimyniniais ryšiais. Dėl šios priežasties sutarties sudarymas Migracijos departamentui kelia abejonių dėl jos pagrįstumo ir realaus vykdymo.
Pažymi, kad 2018 m. vasario 20 d. „Žiniaraštyje sąskaitai kontrahentams“ yra duomenys apie apartamentų nuomą, kurie leidžia konstatuoti, kad už apartamentų nuomą Bendrovė gavo 2 976 Eur nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 9 d. Nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos paslaugų Bendrovė klientams nėra suteikusi. Pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi patalpų nuomos veikla Bendrovėje faktiškai nebuvo vykdyta. Atsiliepime pabrėžia, kad keturios sutartys sudarytos tik su dviem užsienio valstybių piliečiais, sudarytos vienkartiniam nuomos sandoriui ir jų vykdymas nebuvo tęsiamas. Pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 2 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB (duomenys neskelbtini) dėl verslo konsultacijų, konsultacijų apskaitos ir mokesčių klausimais teikimo bei įsipareigojimo tarpininkauti ieškant potencialių klientų Rusijoje ir Baltarusijoje. Atkreipia dėmesį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota (duomenys neskelbtini) Vilniuje, o šiuo adresu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d. buvo registruota ir Bendrovė. Atsakovas pastebi, kad nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 8 d. Bendrovėje dirbusi T. S., nuo 2017 m. gruodžio 11 d. dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastarojoje bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. dirbo Bendrovės akcininkai E. L. ir pareiškėjas. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikta UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. balandžio 5 d. pažyma apie tai, kad Bendrovės darbuotojas V. M. minėtoje bendrovėje dirba 4 val. per dieną, nors, atsakovo turimais duomenimis, jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įdarbintas.
Atsiliepime nurodo, kad Bendrovėje iki 2018 m. vasario mėnesio dirbo tik pareiškėjas (bendrovės direktorius) ir darbuotojas A. A., kuris dirbo nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Pažymi, kad A. A. nuo 2015 m. sausio 1 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi; taip pat jis nuo 2013 m. vasario 1 d. vykdo individualią veiklą.
Atsakovas akcentuoja, kad nuo 2018 m. kovo 23 d. Bendrovėje teisininku dirbantis M. D. (M. D.) nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. kovo 23 d. dirbo advokato padėjėju, o darbo sutartyje, sudarytoje su Bendrove, numatyta, kad „Darbuotojo pagrindinė darbo funkcijos atlikimo vieta – advokato Justo Vilio kontoros adresas. Migracijos departamento nuomone, svarbu paminėti, kad advokatas J. Vilys pagal 2017 m. gruodžio 11 d. sutartį atstovauja Bendrovės akcininkę E. L..
Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas taip pat pateikė 2017 m. liepos 1 d. – 2018 m. kovo 28 d. banko sąskaitos išrašą, kuriame yra duomenys, kad į Bendrovės sąskaitą pinigus perveda UAB (duomenys neskelbtini) kaip „apmokėjimą pagal sąskaitas“. Duomenų, kad su įmone atsiskaito daugiau klientų, banko sąskaitos išraše nėra.
Atsižvelgęs į išanalizuotus duomenis apie klientus bei jų atsiskaitymus, atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė turi vieną klientą – UAB (duomenys neskelbtini), o šių abiejų bendrovių darbuotojai tarpusavyje susiję. Šios aplinkybės atsakovui kėlė pagrįstų abejonių dėl sutarties su minėta bendrove sudarymo pagrįstumo bei faktiško jos vykdymo. Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai atskleidžia schemą, kurios pagalba imituojama įmonių veikla ir Migracijos departamentui su užsieniečių prašymais išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikiami įmonių veiklą patvirtinantys įrodymai – ūkinės komercinės veiklos sutartys, banko sąskaitos išrašai ir kt. Pažymi, kad šios schemos tikslas – trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, jo tikslas – nėra teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
Pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė kelionės dokumentą, patvirtinantį, kad jis dažnai būna Rusijos Federacijoje, lankosi Baltarusijos Respublikoje, Prancūzijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Ispanijoje, Austrijoje, Italijoje. Atsižvelgiant į pareiškėjo kelionės dokumente esančius faktinius duomenis bei Migracijos departamento turimą informaciją apie jo gyvenimą bei išvykas į užsienio valstybes, atsakovas padarė išvadą, kad jis aktyviai keliauja po Europą, dažnai būna Rusijos Federacijoje. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas Bendrovės veiklos užtikrinimui.
Atsiliepime pastebi, kad Bendrovė 2016 m. patyrė 21 67471 782 Eur, 2017 m. – 41 002 Eur, 2018 m. (per sausio mėnesį) – 3 638 Eur nuostolius. Tai atsakovui kelia abejonių dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje. Nurodyti faktiniai duomenys Migracijos departamentui leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė, kuri nesukuria pelno, yra įsteigta tik tam, kad jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai gautų leidimus laikinai gyventi ir tokiu būdu įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse.
Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai savaime nepatvirtina Bendrovės realios veiklos, o kaip tik kelia pagrįstų įtarimų, kad veikla imituojama turint tikslą jos dalyviams, trečiųjų šalių piliečiams, gauti leidimus laikinai gyventi. Bendrovės veikla nepelninga, todėl atsakovui kyla įtarimų, kad veikla įmonėje nėra vienintelė pareiškėjo darbovietė.
Atsiliepime pažymi, kad Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 11 d. sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, kuris buvo išduotas jam kaip UAB (duomenys neskelbtini) dalyviui. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nėra dirbančių asmenų, ši bendrovė paskelbta bankrutavusia. Pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. liepos 3 d. buvo T. B., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini) direktorius. Atsižvelgęs į Bendrovės, jos dalyvių nuolatines sąsajas su UAB (duomenys neskelbtini) bei jos dalyviais, atsakovas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas yra susijęs su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi.
Atsakovas mano, kad atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinktų duomenų pakako padaryti išvadas, nurodytas ginčijamame sprendime. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsakovas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi bei daugkartinę nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir direktorius, jam priklauso 50 procentų akcijų.
Pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. balandžio 6 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, verslo planą, finansinius dokumentus, darbo sutartis.
Migracijos departamento Imigracijos skyriaus vedėja, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi bei išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija), nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. o pagal 14 punktą – jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Akcentuotina, kad, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytais reikalavimais, verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti leidimą, nes būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje laikinai. Taigi, Lietuvos Respublikoje veikiančio ūkio subjekto, kurį įsteigė užsienietis, pobūdis, veiklos rūšis ar veiklos apimtis turi būti toks, dėl kurio užsieniečio faktinis ir realus dalyvavimas valdant ar vykdant veiklą šiame ūkio subjekte, yra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad tomis pačiomis aplinkybėmis jam buvo anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime negali būti pagrindas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Teismas sutinka su atsakovo vertinimu ir konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė ir įvertino su Bendrovės vykdoma veikla pareiškėjo pateiktus duomenis bei atliko išsamų tyrimą.
Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su Bendrovės realios veiklos nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.
Taigi, atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui išduoti, teismas laiko pagrįsta.
Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. balandžio 6 d., o verslo planas, remiantis byloje esančiais duomenimis, parengtas ne anksčiau nei 2018 m. sausio mėnesį. Akivaizdu, kad Bendrovė objektyviai negalėjo pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes verslo planas buvo parengtas prieš pat pareiškėjo kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Toks vertinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose (2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018; 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4839-502/2018). Šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia atsakovo išvadų. Minėta nuostata yra imperatyvi ir Bendrovė jos neatitiko. Nors pareiškėjas teigia, kad verslo planas negali patvirtinti vykdomos veiklos realumo, tačiau, kaip minėta šis reikalavimas yra imperatyvus ir pareiškėjo jo neatitiko.
Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrovės įstatuose) nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018). Minėta, kad Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas prieš prašymo pateikimo dieną. Akcentuotina, kad toks aiškinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.
Akivaizdu, kad pareiškėjas vykdomos veiklos pagal verslo planą pobūdį turėjo pagrįsti teikiamais dokumentais. Šiuo atveju atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą.
Atsakovas taip pat vertino ir pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi šiuos Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus: patalpų nuomos sutartis, 2018 m. vasario 20 d. „Žiniaraštį sąskaitai kontrahentams“ ir nustatė, jog Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos paslaugų klientams neteikė. Taigi, Bendrovė pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šia veikla faktiškai neužsiėmė. Taip pat buvo vertinta ir 2017 m. gegužės 2 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartis, sudaryta su UAB (duomenys neskelbtini) dėl verslo konsultacijų, konsultacijų apskaitos ir mokesčių klausimais teikimo bei įsipareigojimo tarpininkauti ieškant potencialių klientų Rusijoje ir Baltarusijoje. Minėtos bendrovės adresu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d. buvo registruota ir Bendrovė. Be to, pastarojoje bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. dirbo ir Bendrovės akcininkai, t. y. E. L. ir pareiškėjas. Atsakovas nustatė, kad Bendrovėje iki 2018 m. vasario mėnesio dirbo tik pareiškėjas ir darbuotojas A. A.. Atsakovas įvertino ir banko sąskaitos išrašą.
Atsakovas nustatė, kad Bendrovės veikla yra nuostolinga. Pareiškėjas teigia, kad įmonė patiria mažesnius nuostolius ir tai rodo, jog ji veikia pelningai. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka ir daro išvada, kad veiklos rodikliai tokių aplinkybių nepatvirtina.
Atsakovas, įvertinęs visumą surinktų duomenų apie klientus, atsiskaitymus su ja, padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė turi tik vieną klientą – UAB „(duomenys neskelbtini), o minėtų bendrovių darbuotojai tarpusavyje susiję. Tai, teismo vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl sutarties su minėta bendrove sudarymo pagrįstumo bei realaus jos vykdymo. Teismas pritaria atsakovo vertinimui, kad pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje. Jo tikslas – nėra teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
Pats pareiškėjas pasirinko, kokius dokumentus pateikti vykdomai veiklai pagrįsti. Kad dokumentų dėl objektyvių aplinkybių jis negalėjo teikti atsakovui, byloje nenustatyta. Be to, ir skunde pareiškėjas abstrakčiai nesutinka su atsakovo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau duomenų, kuriais pagrįstų realią vykdomą veiklą, teismui nepateikė. Šiuo atveju pats pareiškėjas pateiktą prašymą pakeisti leidimą turėjo pagrįsti.
Teismas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad atsakovas formaliai atliko tyrimą ir pažeidė gero administravimo principą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Migracijos departamentas padarė teisingas išvadas, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).
Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, nepaneigia atsakovo išvadų pagrįstumo. Atsakovas įvertino pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus. Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje.
Be to, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo dažnas išvykas, nustatė, kad jo nuolatinis buvimas Bendrovės veiklai vykdyti, nėra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai dėl būtinybės būti Lietuvoje, siejant su vykdomu verslu, yra abstraktūs.
Atsakovas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi, t. y. kad buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui ir kitiems jos dalyviams gauti leidimus laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 100 punktas įtvirtina veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Atsakovas nustatė šiuos veiksnius, t. y. pateikti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą (Aptašo 100.4 papunktis); Bendrovė pastaruosius 2 metus deklaruoja veiklos nuostolius (Aprašo 100.10 papunktis); yra kitų požymių, kad Bendrovė yra fiktyvi, t. y. atsakovas nustatė (Bendrovės banko sąskaitos išraše esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių, kad Bendrovė faktiškai užsiima veikla Lietuvos Respublikoje jos neimituodama, kadangi ji gauna pajamas iš susijusių asmenų valdomos bendrovės. Atsakovas nustatė ir tai, kad Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai atskleidžia schemą, kurios pagalba, tai yra sudarant sandorius tarp susijusių įmonių, imituojama įmonių veikla (Aprašo 100.12 papunktis). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neturi pagrindo abejoti atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktu jų vertinimu.
Atsakovas pagal Kriterijų aprašą nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); nustatyta, kad jis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – nustatyta, kad minėto užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.3.3 papunktis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-2005-662/2016) pažymėjo, jog Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pažymėtina, kad atsakovas Sprendimą grindė ne tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jos planuojamą veiklą ir darbą jam priklausančioje Bendrovėje, bet ir dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
Kadangi leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne tik įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla, tai sutiktina su atsakovu, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios bendrovės veiklos. Taigi, gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Akcentuotina, kad, vertinant nelegalios migracijos grėsmę, atsižvelgiama į visas faktines aplinkybes, kurios gali kelti pagrįstų abejonių dėl užsieniečio deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046/2015 ir kt.). Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai įvertino ir nelegalios migracijos grėsmę.
Pabrėžtina, kad LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (žr., pvz., 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4875-822/2018). Pareiškėjas abstrakčiai teigė, kad yra būtinas jo dalyvavimas vykdant veiklą Bendrovėje. Kaip matyti, pareiškėjo dažnos išvykos nebuvo kliūtis dalyvauti Bendrovės veikloje.
Teismo vertinimu, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą, t. y. jis nevykdė veiklos pagal verslo planą, siekdamas tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.
Pažymėtina, kad Y. P. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu įformino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003492952, galiojančią nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d.
Viza buvo išduota pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.
Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
Kadangi daugkartinė nacionalinė viza Y. P. išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o atsakovas Sprendimu atsisako išduoti minėtam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, taigi, jis neatitinka 2016 m. kovo 9 d. E. P. ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016 3 23, p. 1-52) 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytos atvykimo sąlygos, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, tai atsakovo sprendimas panaikinti išduotą vizą laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Taip pat yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti Y. P. nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrindas panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą. Pareiškėjas iš esmės skunde ir nenurodė argumentų, kodėl jis nesutinka su šia Sprendimo dalimi.
Taigi, teismas pripažįsta, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
Nepanaikinus Sprendimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Be to, pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 12 punkto ir 45 straipsnio 5 dalies nurodytų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims bei 46 straipsnio 1 dalims. Nagrinėjamu atveju, teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.