Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja E. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-236(00117) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pateiktą prašymą.Pareiškėja skunde nurodė, kad, skundžiamas sprendimas buvo atsiųstas be jam suteikto registracijos numerio, todėl manytina, kad jis yra priimtas ir išsiųstas pažeidžiant sprendimo priėmimą ir išsiuntimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Atsakovui pateiktas prašymas pratęsti leidimą laikinai gyventi buvo išnagrinėtas per 5 mėn., nors teisės aktai nustato 2 mėn. prašymo išnagrinėjimo laikotarpį, todėl, pareiškėjos teigimu, atsakovas pažeidė prašymo išnagrinėjimo terminą.Pareiškėjos teigimu, prašymą pakeisti leidimą ji pateikė 2017 m. spalio 17 d., tačiau Migracijos departamentas 2017 m. spalio 12 d., t. y. anksčiau nei buvo pateiktas prašymas, išsiuntė raštą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) dėl pareiškėjos bendrovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) patikrinimo. Pareiškėja pažymėjo, kad bendrovė sėkmingai vykdo veiklą medicininių priemonių srityje, todėl tokie atsakovo veiksmai yra nukreipti prieš bendrovės gerą reputaciją ir vykdomą veiklą.Nurodė, kad nesutinka su skundžiamo sprendimo argumentais, jog prie UAB (duomenys neskelbtini) buveinės nėra jokių skiriamųjų ženklų, kadangi ant pašto dėžutės yra užrašytas įmonės pavadinimas, o biuro patalpos yra tinkamai įrengtos. Atsakovas sprendime nenurodė duomenų apie minėtų aplinkybių patikrinimą. Pareiškėja nurodė, kad patikrinimo metu nepagrįstai nustatyta, jog bendrovė neturi sudariusi jai priklausančios transporto priemonės sutarties, nes yra sudaryta automobilio lizingo sutartis su UAB „Luminor“. Nesutinka su bendrovės darbuotojų atliktų apklausų rezultatais ir atsakovo padaryta išvada, kad jie nieko nežino apie įmonės vykdomą veiklą, kadangi jiems užduoti klausimai nebuvo susiję su darbuotojų vykdomomis funkcijomis, nebuvo užduodami klausimai apie jų atliekamą darbą, o skundžiamas sprendimas yra grindžiamas subjektyvia atsakovo nuomone bei prielaidomis, todėl laikytinas nepagrįstu ir naikintinu.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas buvo išsiųstas jo priėmimo dieną elektroniniu paštu, o pati pareiškėja patvirtino jo gavimą, todėl teiginiai dėl sprendimo išsiuntimo neatitinka tikrovės. Nesutiko su skundo argumentais, kad buvo pažeistas prašymo nagrinėjimo terminas, kadangi prašymo nagrinėjimo metu kilo pagrįstų abejonių dėl UAB (duomenys neskelbtini) veiklos realumo, todėl buvo vykdomos apklausos ir bendrovės patikrinimas, kuris užtruko. Atsižvelgiant į tai, terminas laikytinas praleistu dėl objektyvių priežasčių.Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad prie pašto dėžutės patikrinimo metu buvo duomenys su bendrovės rekvizitais, kadangi nuvykę pareigūnai nerado jokios iškabos apie bendrovę. Atsakovo nuomone, kartu su skundu pridėta nuotrauka padaryta po skundžiamo sprendimo priėmimo. Atsakovo teigimu, nelaikytini tinkamais įrodymais kartu su skundu pateiktos biuro patalpų nuotraukos, nes nėra galimybės patikrinti, ar jos padarytos UAB (duomenys neskelbtini) veiklos adresu. Atsakovas nesutiko su skunde išdėstytais argumentais dėl vykdytų apklausų, kadangi bendrovės darbuotojų duoti paaiškinimai buvo nedviprasmiški bei aiškūs, todėl skunde išdėstyti teiginiai laikytini pareiškėjos gynybine pozicija, nes apklausos rezultatai nepaneigti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėjo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog pareiškėja tik siekia formaliai atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti ir realios veiklos nevykdo, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą ir ginčijamą sprendimą panaikinti. Prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Pareiškėja E. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų (86 str., 87 str., 4 d. 1-4 p..), teismas nagrinėdamas bylą pažeidė nustatytą bylos nagrinėjimo teisme tvarką (ABTĮ 78 str.), neištyrė visų byloje esančių įrodymų (ABTĮ 10 str. 2 d.), teismo padarytos išvados yra prieštaringos, nepagrįstos įrodymais, todėl sprendimas naikintinas. Teismas netyrė ir nenustatė ar teisėtai buvo paskirtas ir atliktas UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimas. Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. (15/4-9)10K-17235 nėra įvardijami veiksniai, kurie buvo nustatyti ir kurių pagrindu pavedamas atlikti patikrinimas, duomenų apie veiksnių nustatymą iki patikrinimo paskyrimo nėra ir kitoje bylos medžiagoje. Taigi Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (15/4-9)10K-17235 nepagrįstai, neteisėtai ir pažeidžiant vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas), Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, pavedė atlikti UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimą, todėl neteisėtai atlikto administracinio veiksmo rezultatai negali būti vertinami kaip įrodymai. Pareiškėjos teigimu, teismo išvados, kad A. D. nėra vadybininkas, paremta tik prielaidomis ir neatitinka byloje ištirtų įrodymų. Vadybininkas yra daug reikšmių turintis žodis, viena iš reikšmių asmuo, kurio darbas ar profesija yra tvarkymas, jei asmuo yra atsakingas už kurios nors srities veiklą įmonėje, įprastinis tokio asmens pareigų pavadinimas yra šios srities vadybininkas. Vien tai, kad keliamas klausimas dėl pareigybės pavadinimo niekaip nepaneigia, kad A. D. realiai dirba įmonėje ir atlieka jam pagal užimamą pareigybę pavestas funkcijas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad ji detaliai apibūdino įmonės veiklą, jos platinamą produkciją, savo funkcijas joje, tačiau selektyviai vertino tik keletą apklausos momentų. Teismas tik konstatavo, kad ji neatsakė į keletą klausimų, iš esmės apie duomenis, kurie buvo pateikti kituose dokumentuose, tačiau siekiant išsiaiškinti ar ji dalyvauja įmonės veikloje, yra būtina įvertinti visos apklausos rezultatus bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą. Vien tai, kad asmuo bus atmintinai išmokęs pateiktų dokumentų turinį, neįrodo jo dalyvavimo įmonės veikloje, svarbiausia yra procesų vykstančių versle žinojimas bei įmonės valdymo klausimai, į kuriuos šiuo atveju visiškai nebuvo atsižvelgta. Pažymi, kad ji užsiima įmonės parduodamos produkcijos platinimu, medicinos personalo mokymų organizavimu, susitikimais su klientais, įmonės strateginio valdymo ir plėtros klausimais, o užduočių paskirstymu darbuotojams ir vykdymu užsiima įmonės direktorius, ji juo pasitiki ir detaliai nekontroliuoja. Į visus klausimus, susijusius su nurodytomis veiklos sferomis, pareiškėja atsakė ir davė išsamius paaiškinimus, tačiau pirmos instancijos teismas šiais byloje ištirtais įrodymais nesirėmė ir jų nevertino.Pareiškėja teigia, kad patikrinimas buvo atliktas nepagrįstai, o požymiai buvo nustatyti tik patikrinimo metu. Po patikrinimo nebuvo surašyta išvada, kad įmonė yra fiktyvi, kaip to reikalauja Aprašo 105 punktas. 2017 m. gruodžio 20 d. surašytame tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-52680 nenurodoma, kad įmonė yra fiktyvi, o išvada, kad darbuotojai įmonėje nedirba, paremta tik prielaidomis. Pažymi, kad Migracijos departamento sprendimas dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra priimtas tuo pagrindu, kad įmonė yra fiktyvi. Įmonė sėkmingai vykdo veiklą, šią aplinkybę patvirtina laimėti viešieji pirkimai, sudarytos sutartys su Lietuvos Respublikos gydymo įstaigomis, sąskaitos, banko išrašai, pelno-nuotolių ataskaita, balansas ir kiti byloje pateikti dokumentai. Įmonė yra PVM mokėtojas, suteiktas PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini), taip pat įmonė yra importuotojas, suteiktas EORI kodas. Šie visi duomenys įrodo, kad įmonė nėra fiktyvi. Aplinkybę, kad įmonė realiai ir sėkmingai vykdo veiklą, patvirtina ir po ginčijamo Migracijos departamento sprendimo pasirašytos sutartys laimėjus viešuosius pirkimus. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) reputacija yra nepriekaištinga, patvirtina pranešimai apie atitikimus dalyvaujant viešuosiuose konkursuose. Pareiškėja nesutinka ir su teismo išvada, kad pareigūnai negalėjo patikrinti bendrovės patalpų, kadangi ji neatitinka tikrovės. 2017 m. gruodžio 20 d. surašytame tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-52680 nenurodoma, kad policijos darbuotojai būtų bandę patekti į patalpas, esančias adresu: (duomenys neskelbtini), kad būtų skambinę, o jiems niekas neatidarė durų, taip pat nenurodoma, kad būtų bandyta susisiekti su patalpų savininke ar įmonės direktoriumi, taip pat nenurodoma data nei laikas, kada tai galėjo būti atliekama. Patikrinimą atlikę pareigūnai apsiribojo vien tuo, kad konstatavo nesant iškabos. Pažymi, kad bandymą patekti į bendrovės biurą paneigia ir kurjerių UAB (duomenys neskelbtini) pristatytos korespondencijos kopijos būtent adresu: (duomenys neskelbtini), kurjeriai korespondenciją sėkmingai įteikė taip pat ir patikrinimo atlikimo dienomis. Bendrovės direktorius teismo posėdyje paaiškino, kad ši iškaba kelis kartus buvo nuplėšta ir vėl priklijuota, taip pat, kad ji reikalinga tik siuntas pristatantiems kurjeriams, nes pagal veiklos pobūdį biure nėra leistina susitikti su klientais. Pagal gydymo įstaigų skaidrių standartų reikalavimus, medicininės įrangos tiekėjai su gydymo įstaigų darbuotojais gali susitikti tik gydymo įstaigoje iš anksto informavus apie numatomą susitikimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė kokius įrodymus, patvirtinančius, kad fotonuotraukos darytos būtent adresu: (duomenys neskelbtini), ji turėtų pateikti. Buvo pateiktos tik kelios nuotraukos, kurios neapima visų biuro patalpų, yra įrengtos 2 darbo vietos, o pagal įmonės veiklos organizavimą pilnai užtenka 1 kompiuterizuotos darbo vietos, nes apskaitininkė dirba kitose patalpose, o produktų pristatymo ir transporto vadybininkas įprastai atlieka funkcijas ne biure. Patikrinimo metu nebuvo patikrinta ar tikrai šiose patalpose yra įsikūrusi ši įmonė ir ar šios patalpos yra visiškai įrengtos ir pritaikytos jos steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos filialo ar atstovybės nuostatuose arba jos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytos veiklos vykdymui, kaip to reikalauja Aprašo 103 punktas. Migracijos departamentas šioje byloje ginčijamą sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus tyrimo, todėl tokio sprendimo nėra galima laikyti pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog įmonės direktorius posėdžio metu nurodė, kad jis ir pareiškėja dalyvauja operacijose ir konsultuoja ligoninių gydytojus, tačiau pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų minėtas aplinkybes, kadangi ji su skundu teismui pateikė kvietimą atvykti į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę bei kvietimą atvykti į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas, šie dokumentai patvirtina, kad ji dalyvauja operacijose bei konsultuoja gydytojus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas papildomų įrodymų pateikti neprašė ir nesudarė galimybių jų pateikti. Aplinkybę, kad pareiškėja privalo dalyvauti platinamų produktų naudojimo stebėsenoje pagal tiekėjų politiką, patvirtina ir pridedamas raštas iš (duomenys neskelbtini) kompanijos. Pažymi, kad informacija apie darbinius vizitus įmonėje nėra saugoma, kvietimai atvykti paprastai derinami telefonu ir visa ši informacija galėjo ir turėjo būti surinkta patikrinimo metu apklausiant įmonės verslo ir (ar) paslaugų partnerius Lietuvos Respublikoje, tai yra atliekant veiksmus, numatytus Aprašo 101.2 punkte. Šiuo atveju įrodinėjimo našta nepagrįstai buvo perkelta pareiškėjai.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir apklausų metu pateikta informacija vienareikšmiškai patvirtina, kad bendrovė atitinka ne vieną fiktyvumo požymį, todėl laikytina, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie bendrovės veiklos buveinę, įrengtas darbo vietas ir įdarbintus darbuotojus. Tokia išvada nėra pagrįsta įrodymais, o sąsajos tarp fiktyvumo požymių ir pateiktos informacijos atitikimo tikrovei yra net logiškai nesuvokiamos. Bendrovės veiklos buveinės vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), patvirtina patalpų panaudos sutartis, pateiktos nuotraukos, gaunamos korespondencijos kopijos, liudytojų apklausos bei kiti byloje esantys įrodymai, informaciją apie įdarbintus darbuotojus patvirtina pateiktos darbo sutartys, Valstybinio socialinio draudimo duomenų bazė, liudytojų parodymai. Darbo vietų įrengimo vietoje patikrinimo Migracijos departamentas neatliko, o jų nebuvimą konstatavo vien pagal iškabos su įmonės pavadinimu adresu: (duomenys neskelbtini) nebuvimo faktą.Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netyrė Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo kriterijų buvimo ar nebuvimo aplinkybių, dėl jų nepasisakė bei nepagrįstai netaikė šio aprašo. Byloje taip pat nėra duomenų, o Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kokie veiksmai, nagrinėjant prašymą laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. kovo 16 d., buvo atlikti. Teismui pateiktoje medžiagoje, taip pat nėra duomenų apie galimai vykdytus patikrinimus ar informacijos rinkimą iš informacinių sistemų. Migracijos departamentas dėl nenustatytų priežasčių vilkino sprendimo priėmimą neatlikdamas jokių veiksmų procedūroje 2 mėnesius ir 18 dienų, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą teismo posėdyje ištirtais įrodymais išvadą. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar bendrovės patikrinimas buvo teisėtas, kadangi toks patikrinimas galėtų būti atliekamas tik nustačius Aprašo 100 punkte nurodytus fiktyvios įmonės veiksmus, kadangi Įstatymo nuostatos suteikia Migracijos departamentui įgaliojimus kreiptis į kitas institucijas dėl duomenų, reikalingų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti, ir gauti iš šių institucijų visus Migracijos departamentui reikalingus duomenis. Taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas netinkamai įvertino bendrovės darbuotojo A. D. paaiškinimus ir nepagrįstai konstatavo, jog jo darbo sutartis, kurioje nurodyta, kad jis dirba pardavimų vadybininku, neatitinka tikrovės. Pažymi, kad pats A. D., duodamas paaiškinimus Migracijos valdybos pareigūnams, nurodė, jog nors jo pareigos darbo sutartyje yra pardavimų vadybininkas, tačiau iš esmės jis yra vairuotojas ir kartais savo automobiliu vežioja įmonės direktorių. Jis negalėjo nurodyti kitų bendrovės darbuotojų ir negalėjo pateikti jokios informacijos, susijusios su bendrovės veiklos vykdymu. Jis apklausos metu ne tik nieko nežinojo apie bendrovės tariamai sudarytą automobilio lizingo sutartį, bet ir apie bendrovės parduodamas prekes, kokia įranga bendrovė prekiauja, kas yra jos klientai ir tiekėjai. Teismo posėdžio metu jis taip pat nurodė, kad tik vežioja prekes ir bendrovės direktorių, jokių kitų savo, kaip pardavimų vadybininko, funkcijų, jis nurodyti negalėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad A. D. darbo sutartis, kuri buvo pateikta Migracijos departamentui ir kurioje buvo nurodyta, kad jis yra pardavimų vadybininkas, neatitinka tikrovės.Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai įvertino bendrovės darbuotojos A. I. paaiškinimus, nurodo, kad A. I. parodymų nenuoseklumas buvo įvertintas tik kaip papildoma aplinkybė, patvirtinanti Migracijos departamento išvadas dėl pareiškėjos siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dėl jos nelegalios migracijos grėsmės. Tai, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbą, tai leido daryti pagrįstą išvadą, kad bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik siekiant pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi, rodo ir kiti bylos duomenys, susiję su A. I. įdarbinimu bendrovėje. Migracijos departamento vertinimu, ši darbo sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą - įrodyti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, o A. I. nustatytas darbo užmokestis iš esmės yra tik atlygis už paslaugas, suteiktas pagal buhalterinių paslaugų sutartį. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, kad darbuotojai bendrovėje buvo įdarbinti tik tam, kad ji formaliai atitiktų Įstatymo reikalavimus ir pareiškėja galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Šių išvadų pareiškėja nepaneigė jokiais objektyviais duomenimis, o skunde nurodytos niekuo nepagrįstos abejonės nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo pareiškėjos apklausos rezultatus ir teismo posėdžio metu neuždavė jai papildomų klausimų, pažymi, jog pareiškėja savo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi turėjo pagrįsti ne pirmosios instancijos teismui, o būtent Migracijos departamentui. Dėl šios priežasties Migracijos departamente buvo atlikta pareiškėjos apklausa, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar pareiškėja iš tikrųjų užsiimta ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Skundo teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas neuždavė pareiškėjai tų pačių klausimų, kurie buvo užduoti Migracijos departamente, niekaip nepaaiškina, kodėl ji apklausos Migracijos departamente metu nesugebėjo atsakyti į klausimus, susijusius su jos valdoma bendrove. Be to, pareiškėja dalyvavo teismo posėdyje su advokatu, buvo apklausti jų iškviesti liudytojai, taigi, pati pareiškėja galėjo teikti teismui visus paaiškinimus, t. y. buvo užtikrinta jos teisė į teisminę gynybą, o aplinkybė, kad pati pareiškėja ja nepasinaudojo, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, arba priimtas, neišnagrinėjus visų aplinkybių. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja siekia tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, taigi kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis (ji realiai neužsiima teisėta veikla Lietuvoje). Migracijos departamento vertinimu, šių išvadų nepaneigia ir skundo deklaratyvūs teiginiai, kad, pavyzdžiui, apklausos lape baigėsi vieta atsakymams pildyti (pareiškėja turėjo visas galimybes išsamius atsakymus parašyti kitoje apklausos lapų pusėje arba paprašyti papildomų lapų atsakymams surašyti), arba teiginiai, kad pareiškėja, kaip akcininkė, neturėjo pareigos žinoti, kiek jos įmonėje dirba darbuotojų. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į tai, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje negyveno, o tik retkarčiais atvažiuodavo, bei į tai, kad pareiškėjos apklausos rezultatais rodo, kad ji nėra įsitraukusi į bendrovės veiklą, atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.Atsakovas taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo reikalavimo ribas ir nepagrįstai pasisakė dėl bendrovės aktyvumo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, tiek Migracijos departamento surinktą medžiagą, tiek ir pareiškėjos pateiktus dokumentus, pačios pareiškėjos ir bendrovės darbuotojų paaiškinimus. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo taikytiną teisinį pagrindą, t. y. vertino, ar Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dėl to, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir dėl to, kad yra pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos teismui pateiktos nuotraukos buvo padarytos gavus ginčijamą sprendimą ir tokiu būdu bandant įrodyti, jog nurodytu adresu bendrovė iš tikrųjų vykdo veiklą. Migracijos departamento vertinimu aplinkybių, kad pareiškėjos nurodytu adresu yra vykdoma bendrovės veikla, nepatvirtina ir kitos su skundu teismui pateiktos nuotraukos, kuriose yra tariamai pavaizduotas bendrovės biuras. Iš pateiktų nuotraukų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad jos yra padarytos būtent adresu: (duomenys neskelbtini). Nuotraukose pavaizduotos dėžės, vienas stalas su dviem išjungtais kompiuteriais negali patvirtinti aplinkybės, kad šiose patalpose darbo funkcijas atlieka ne tik pareiškėja ir bendrovės direktorius, bet ir dar trys bendrovėje įdarbinti darbuotojai (pateiktos nuotraukos neatspindi jokių vykdomos veiklos požymių). Nors pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokius įrodymus, kurie patvirtintų, kad nuotraukos buvo darytos adresu: (duomenys neskelbtini), turėtų pateikti pareiškėja, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios pareigos ir neturėjo, t. y. pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nurodinėti pareiškėjai, kokiais dokumentais ji turi įrodinėti savo skundo reikalavimus. Šiuo atveju įrodinėjimo pareiga teko būtent pareiškėjai, o pirmosios instancijos teismas įvertino, ar pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina jos nurodytas aplinkybes.Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimo teisėtumą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo, pagrįstai vadovavosi tiek Lietuvos migracijos politikos gairėmis, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika analogiškose bylose, todėl pagrindo teigti, kad šis įvertinimas buvo atliktas netinkamai, nėra.Atsakovas dėl apeliacinio skundo teiginių, jog pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas nepagrįstai ilgai, nurodo, jog nagrinėjant pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui kilo įtarimų dėl pareiškėjos ketinimų vykdyti teisėtą veiklą realumo, dėl bendrovės veiklos vykdymo, taigi, siekdamas išsiaiškinti visas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, Migracijos departamentas išsiuntė prašymą Migracijos valdybai atlikti bendrovės patikrinimą, pareiškėjai atvykus į Migracijos departamentą, ji taip pat buvo apklausta dėl bendrovės veiklos ir jos funkcijų bendrovėje. Taigi, pareiškėjos prašymo nagrinėjimas užtruko ne dėl sąmoningo vilkinimo, bet dėl objektyvių priežasčių - būtinybės surinkti informaciją iš kitų institucijų, įvertinti pareiškėjos apklausos metu pateiktus duomenis ir papildomai pateiktus dokumentus. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl užsieniečių prašymų nagrinėjimo terminų, yra konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai, susiję su prašymo nagrinėjimo trukme ir padarytais procedūriniais pažeidimais, nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, siekė išsamiai ir visapusiškai įvertinti visas aktualias aplinkybes, buvo aktyvus (dėl informacijos kreipėsi ne tik į kitas institucijas, bet ir į pareiškėją), todėl teisės aktuose nustatytų terminų pažeidimas nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.