- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-23
- Bylos Nr.
- A-2028-525/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03136-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. spendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. K. su skundu (I t., b. 1. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-329 (toliau – ir NŽT Skyriaus Sprendimas);
2) panaikinti NŽT 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1348 (toliau – ir NŽT Sprendimas);
3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įtraukti velionę J. K. į eilę piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybės iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę.
Paaiškino, kad yra J. K., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėja. J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodydama šiuos nuosavybės teisės atkūrimo būdus – ekvivalentine natūra ir išpirkimu – suteikiant valstybines vienkartines išmokas. 2012 m. kovo 29 d. pareiškėja pateikė NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą, nurodydama pageidautiną nuosavybės teisių atkūrimo būdą – ekvivalentine natūra, t. y. naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą (kaip ir buvo nurodžiusi J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. pateiktame prašyme). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nurodytu tiksliu valios dėl būdo išreiškimo ir jos pakeitimo laikotarpiu – iki 2003 m. balandžio 1 d. atsakovas keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą pareiškėjai nesiūlė. Atsakovas, parinkdamas kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir apie tai net nepranešdamas pareiškėjai, pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Atsakovo pozicija, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nesuteikė teisės gauti pagal dabartinį teisinį reglamentavimą naujo žemės sklypo individualiai statybai, yra nelogiškas, nes Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 16 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamą) turtą šiais būdais: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybei neatlygintinai (ekvivalentine natūra), suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepime (I t., b. 1. 182-189) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko F. V. turėtą 2,18 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)) atkuriamos M. V., L. A., S. V. ir J. K.. J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame nurodė (pabraukė) ne vieną, o kelis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, t. y. ekvivalentine natūra ir išpirkimu suteikiant valstybės vienkartinės išmokas. Veikdama pagal 2006 m. lapkričio 6 d. įgaliojimą, J. K. patikslino J. K. valią dėl nuosavybes teisių į žemę atkūrimo būdo nurodydama, kad J. K. atsisako grąžintino (neužstatyto) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-2526 suformuoto žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini). Vilniuje. 2012 m. kovo 29 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad atsisako piniginės kompensacijos ir prašo perduoti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2012 m. sausio 31 d., bei to paties straipsnio redakciją, galiojančią nuo 2012 m. vasario 1 d. pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečių nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą, šie terminai yra naikinamieji. Atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) J. K. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo ir pagal Atkūrimo įstatymą nėra numatytos galimybės atkurti nuosavybės teisių J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto valdybai pateiktame prašyme nurodytuoju būdu (žemę susigrąžinti ekvivalentine natūra ir išpirkti, suteikiant valstybei vienkartines išmokas), nuosavybės teisės vadovaujantis Atkūrimo įstatymo galiojančios redakcijos 21 straipsnio 4 dalimi J. K. gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu (II t., b. l. 7-10) pareiškėjos J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja yra J. K., kuri buvo viena iš pretendentų į buvusio savininko F. V. turėtą 2,18 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)), paveldėtoja. J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame pabraukė kelis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus – ekvivalentine natūra ir išpirkimu, suteikiant valstybės vienkartines išmokas. Pareiškėja J. K., veikdama pagal įgaliojimą, 2007 m. balandžio 19 d. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako grąžintino 2006 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2526 suformuoto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir prašė skirti žemės sklypą kitoje vietoje. Pagal NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 21 d. pažymą Nr. 49PAŽ-74 J. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. V. (duomenys neskelbtini), Vilniuje turėtą 0,7267 ha žemės plotą. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 8 d. raštu informavo J. K. apie Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimus, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pageidauja pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, prašė nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais. Pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. prašyme NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nurodė, kad atsisako piniginės kompensacijos ir prašė perduoti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. 2014 m. kovo 6 d. pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą įrašyti J. K. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą. 2014 m balandžio 14 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius Sprendimu nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) J. K. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pageidavo žemę susigrąžinti ekvivalentine natūra, o nurodytu būdu nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių, už likusią negrąžintą 0,7267 ha žemę Vilniaus mieste, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi nuosavybės teisės bus atkurtos atlyginant pinigais. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2014 m. balandžio 24 d. kreipėsi į NŽT, prašydama papildomai išnagrinėti jos prašymą ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių J. K. įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. NŽT Sprendimu nurodė, kad NŽT Skyrius Sprendimu pagrįstai nurodė, kad J. K. nuosavybės teisės į 0,7267 ha žemės plotą bus atkuriamos atlyginant pinigais, informavo, kad nėra teisinio pagrindo įrašyti J. K. į prašomą eilę.
Analizuodamas ginčą reglamentuojančius teisės aktus, teismas pažymėjo, kad J. K. prašymą atkurti nuosavybės teises (ekvivalentine natūra ir išpirkimu, suteikiant valstybės vienkartines išmokas) pateikė galiojant Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio iki 1997 m. liepos 8 d. Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas, kuriame nebuvo numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises J. K. pasirinktais būdais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos specialiosios šio įstatymo nuostatos, kuriose nustatyti terminai, per kuriuos asmenys gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, rėmėsi šio straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), 21 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) 3 dalies nuostatomis (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis), pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėja siekia pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu būdu gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.
Iš bylos dokumentų teismui buvo matyti, kad pati pretendentė J. K. ir jos paveldėtoja (pareiškėja) iki 2003 m. balandžio 1 d. nesikreipė dėl išreikštos valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, norą gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste pareiškėja išreiškė tik 2012 m. kovo 29 d. Esant šiai faktinei situacijai ir teisiniam reglamentavimui, pareikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo pakeisti buvo galima iki 2003 m. balandžio 1 d. Pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškus valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo, atsisakius grąžintino 2006 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2526 suformuoto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, J. K. 2012 m. kovo 29 d., 2014 m. kovo 6 d. pareikšti valios dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo negalėjo, nes Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos tokios teisės jai nesuteikė. Taigi, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, tais atvejais, kai piliečiai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais valios nepakeitė, o pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teisių pagal Atkūrimo įstatymą negalima, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms nuo 2012 m. vasario 1 d. nesuteikta teisė parinkti prašymuose atkurti nuosavybės teises prašomu būdu (šiuo atveju perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste). Kaip minėta, pareiškėjos 2012 m. kovo 29 d., 2014 m. kovo 6 d. prašymuose išreikštos valios turinys neatitinka įstatymo leidėjo suteiktų galimybių, nes nurodomas atlyginimo už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdas nėra numatytas kaip galimas.
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi Atstatymo įstatymo 16 straipsniu, nes, kaip minėta, pasikeitus teisiniam reglamentavimui Atkūrimo įstatymas nenumato J. K. pasirinktų nuosavybės atkūrimo būdų, anksčiau nustatytų Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje.
III.
Pareiškėja J. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 12-15), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:
1) J. K. 1991 metais pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra atitinka nuosavybės teisių atkūrimo būdą – teisę gauti naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą per plotą, t. y. ekvivalentą. Atsakovo argumentai, kad J. K. pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu negalima atkurti nuosavybės teisių, nepagrįsti remiantis tuo metu galiojusiu Atstatymo įstatymu. Akcentuoja, jog laikotarpiu nuo 1997 metu iki dabar atsakovas keisti nuosavybės teisiu atkūrimo būdo pareiškėjai nesiūlė. Atsakovo pozicija, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nesuteikia teisės gauti pagal dabartinį teisinį reglamentavimą naujo žemės sklypo individualiai statybai, nelogiškas. Teigia, jog atsakovas, parinkdamas kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir apie net nepranešdamas pareiškėjai, kai J. K. tikėjosi, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos ekvivalentine natūra, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, tokie atsakovo priimti administraciniai aktai negali būti laikomi teisėtais.
Žemesnės instancijos teismas
2) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014, joje pateiktu teisės aiškinimu. Akcentuoja, jog atsakovas pareigos informuoti neįvykdė ir teismo posėdžio metu pats pripažino, kad neinformavo velionės apie tai, jog ji turėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pasisakydamas, kad pačios velionės problema, kad ji nesidomėjo teisės aktų raida nuosavybės teisių atkūrimo srityje.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 22-27) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą.
Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:
1) Teismas tinkamai aiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido įstatymuose nustatytą naikinamąjį terminą pakeisti valią dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdo.
2) Nesutinka, kad tik atsakovas privalėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu apeliantės atžvilgiu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, jog tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo t. y. pateikti prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai; pareiga tinkamai įgyvendinti nustatytą kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus kyla ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančioms institucijoms, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo siekiantys asmenys (pretendentai) taip pat turi būti aktyvūs.
3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 aiškiai nepasisako dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra bei naujo sklypo individualiai statybai suteikimo santykio, t. y. nekonstatuoja, kad, minėti nuosavybė teisių atkūrimo būdai yra tapatūs. Be to, teismas nutartyje iš esmės sutiko ir su atsakovo argumentais, kai Įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkreipia dėmesį, jog precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, jų suabsoliutinti, jais remtis reikia itin apdairiai. Vieninga teismų praktika nagrinėjamoje srityje nėra susiformavusi, apeliantė remiasi tik pavieniu teismo išaiškinimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos pageidaujamu būdu – suteikiant naują žemės sklypą, pareiškėjos senelę J. K. įrašant į eilę piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus mieste.
Pareiškėja teismo prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-329, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1348 ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įtraukti velionę J. K. į eilę piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybės iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę.
Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo naikinti pareiškėjos skundžiamus NŽT Skyriaus Sprendimą, NŽT Sprendimą bei įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka, tačiau prie jos priėjo kiek kitais argumentais.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra J. K., kuri buvo viena iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. V. turėtą 2,18 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)), paveldėtoja.
J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė nustatytos formos prašymą atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame nurodė (pabraukė) ne vieną, o kelis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus – ekvivalentine natūra ir išpirkimu, suteikiant valstybės vienkartines išmokas.
2007 m. balandžio 19 d. J. K., už kurią pagal įgaliojimą veikė pareiškėja J. K., pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako grąžintino 2006 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2526 suformuoto žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir prašė skirti žemės sklypą kitoje vietoje. Nurodė, kad tekstas jai suprantamas, teisinės pasekmės išaiškintos.
Pagal NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 21 d. pažymą Nr. 49PAŽ-74 J. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. V. (duomenys neskelbtini), Vilniuje turėtą 0,7267 ha žemės plotą.
NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 8 d. raštu informavo J. K. apie Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimus, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pageidauja pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, prašė nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais.
Pareiškėja 2012 m. kovo 29 d. prašyme NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nurodė, kad atsisako piniginės kompensacijos ir prašė perduoti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.
2014 m. kovo 6 d. pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą įrašyti J. K. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą.
NŽT Skyriaus Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) J. K. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pageidavo žemę susigrąžinti ekvivalentine natūra, o nurodytu būdu nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių, už likusią negrąžintą 0,7267 ha žemę Vilniaus mieste, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi nuosavybės teisės bus atkurtos atlyginant pinigais.
Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2014 m. balandžio 24 d. kreipėsi į NŽT, prašydama papildomai išnagrinėti NŽT Skyriaus atsakymą ir įpareigoti NŽT Skyrių J. K. įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.
NŽT Sprendime nurodė, kad NŽT Skyriaus Sprendime pagrįstai nurodyta, kad J. K. nuosavybės teisės į 0,7267 ha žemės plotą bus atkuriamos atlyginant pinigais, informavo, kad nėra teisinio pagrindo įrašyti J. K. į prašomą eilę.
Nurodytų aplinkybių kontekste vertintina, jog nors J. K. 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme išreiškė valią dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos ekvivalentine natūra ir išpirkimu, suteikiant valstybės vienkartines išmokas, tačiau byloje esantys nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai patvirtina, jog buvo rengiamasi nuosavybės teises J. K. atkurti prioritetiniu nuosavybės teisų atkūrimo būdu – natūra (nuosavybės teisių atkūrimui, grąžinant išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, įstatymų leidėjas teikia prioritetą). Šią išvadą patvirtina byloje esantys dokumentai – žemės sklypo matavimų byla (I t., b. l. 44 II pusė), žemės sklypo kadastro duomenys (I t., b. l. 48), žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas (I t., b. l. 49), raštai, kuriais J. K. prašyta pateikti trūkstamus dokumentus (I t., b. l. 106, 110 II pusė), sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas (I t., b. l. 132 II pusė), Vilniaus miesto apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Vilniaus miesto savivaldybės direktoriui (I t., b. l. 133 II pusė - 134), raštas, kuriuo J. K. buvo kviečiama atvykti į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl jai skiriamo sklypo geodezinių matavimų (I t., b. l. 143 II pusė). Vertintina, jog J. K. savo veiksmais išreiškė (pakeitė) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sutiko, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra, dalyvavo šiame procese. 2007 metais pareiškėja valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo dar kartą pakeitė, pateikdama minėtą 2007 m. balandžio 19 d. pareiškimą, 2012 m. kovo 29 d. dar kartą išreiškė norą gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, 2014 m. kovo 6 d. prašymu prašė J. K. įtraukti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą.
Tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.), pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) 3 dalies (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis) nuostatas, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į joje susiklosčiusias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog J. K. ar pareiškėja, veikdama J. K. vardu, valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo natūra pakeisti galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., to savalaikiai nepadarius (minėta, prašymai pateikti 2007 m., 2012 m. ir 2014 m.), po minėto termino pareikšta (pakeista) pretendentės valia nėra įstatymo ginama, atsakovai neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo jame nurodytu būdu – t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ir įrašyti J. K. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą, kas ir buvo nurodyta pareiškėjos ginčijamuose sprendimuose, pažymint, kad J. K. nuosavybės teisės į 0,7267 ha žemės plotą bus atkuriamos atlyginant pinigais.
Dėl pareiškėjos argumentų, jog J. K. nebuvo informuota apie galimybę tikslinti, keisti 1991 m. lapkričio 12 d. prašyme išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pažymėtina, jog, kaip minėta, buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo natūra procesas, kuris laikytinas prioritetiniu nuosavybė teisių atkūrimo būdu, tačiau J. K. atsisakė jai grąžintino sklypo, taigi, J. K. teisės ir interesai nebuvo pažeisti.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog skirtingai nei Atstatymo įstatymas (pareiškėjos akcentuojamas jo 16 straipsnis), 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014), tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju, J. K. nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti natūra, o tai bylos faktinių aplinkybių kontekste, leidžia vertinti, jog J. K. pati konkliudentiniais veiksmais pakeitė (sutiko pakeisti/patikslinti) valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo.
Dėl apeliantės akcentuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A858-2240/2014 (2015 m. sausio 15 d. nutartis), kur, kaip akcentuoja apeliantė, teismas priėmė kitokį sprendimą, pastebėtina, jog tai nesudaro pagrindo tenkinti jos skundą, nes pastarosios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra analogiškos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas, paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 14 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgus į šią įstatymo nuostatą ir į tai, kad pareiškėja pateikė teismui kvitą, įrodantį, jog už apeliacinį skundą buvo sumokėtas 14,50 Eur žyminis mokestis, sumokėta žyminio mokesčio permoka – 0,50 Eur – grąžinama žyminį mokestį sumokėjusiam asmeniui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjai J. K. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per AB „Lietuvos paštas“ sumokėto žyminio mokesčio dalį – 0,50 Eur (įmokos kodas 5660).
Nutartis neskundžiama.