Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Svetlanos Jurgaitienės ir Gyčio Večersko, sekre­to­riau­jant Astai Leo­navičienei, dalyvaujant prokurorui Dainiui Simanavičiui, nuteistajai I. M., jos gy­nė­jai advokatei Vilijai Jurčikonienei, viešame teis­mo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažinta kalta pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nuteista devynių mė­ne­sių laisvės apribojimo bausme paskiriant įpareigojimus – visą laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dirbti arba būti registruotai darbo biržoje, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., kiek išvykimas nėra susijęs su darbu.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteista už tai, kad sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos na­riui – dukrai Ž. M., t. y. 2014 m. vasario 19 d. apie 14 val., I. M. pri­klau­sančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, kilusio asmeninio konflikto metu, tyčia sugriebė ranka už plaukų ir tąsė nu­ken­tėjusiąją Ž. M., bei vieną kartą koja spyrė į pilvą, dėl ko pastaroji su ranka atsirėmė į grindis susižalodama dešinės rankos antrą pirštą, tuo padarė nukentėjusiajai pilvo dešinės pusės ir kairės plaš­takos IV-o piršto sumušimą, kraujosruvą kairės plaštakos IV-o piršto nugariniame paviršiuje, ver­tinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistoji I. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apy­lin­kės teismo 2014-06-26 nuosprendį ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skun­de nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme jai ne­bu­vo tin­ka­mai išaiškinta teisė turėti gynėją, nebuvo išaiškinta gynėjo dalyvavimo reikšmė siekiant įgy­ven­dinti gynybos poziciją byloje, galimybė pasinaudoti teise susitaikyti su nukentėjusiąja, gali­mybė būti atleistai nuo atsakomybės pagal laidavimą. Supratusi šias savo teises nuteistoji pripažįsta savo kaltę dėl nusikaltimo. Nesitiki, kad nukentėjusioji jos dukra Ž. M. susitaikytų su ja. Nu­si­kal­to pirmą kartą, turtinė ir neturtinė žala nusikaltimu nepadaryta. Laiduotoja sutiko būti artima gi­minaitė – motinos sesuo.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nuro­dy­tais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios I. M. ape­liacinis skundas tenkinamas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje surinktus įrodymus ir tei­singai sprendė dėl I. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų ir tai buvo nustatyta pirmos instancijos teismo nuosprendyje, nuteistoji I. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę dėl BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos neigė, nurodydama, kad savo dukrą Ž. M. pastūmė atsitiktinai, už kaklo jos negriebė ir nenumetė ant žemės. Apeliaciniame skunde ir apeliacinės ins­tancijos teismo posėdyje nuteistoji I. M. savo kaltę visiškai pripažino ir nurodė, kad su duk­ra dėl buitinių aplinkybių kilo ginčas, buvo įpykusi, sugriebė dukrą už kaklo, pastūmė ją, parvertė ant žemės, taip galėjo sužeisti jos pirštą. Dėl padarytų veiksmų gailisi. Pirmos instancijos teisme nepri­pažino savo kaltės, nes nesuprato savo procesinių teisių.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip at­sa­komybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl by­lo­je surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteis­mi­nio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Svarbu ne formalus prisipažinimas, o kaltininko paro­dy­mų turinys, liudijantis, kad jis prisipažįsta dėl svarbių veikos kvalifikavimui faktinių ap­lin­kybių, taip prisideda prie nusikalstamos veikos išaiškinimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik pri­si­pa­ži­ni­mas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kri­tiš­kai ver­ti­na savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-36/2014, 2K-60/2014, 2K-78/2014).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog nuteistoji ir pirmos instancijos teismui nu­rodė esmines konflikto aplinkybes ir savo veiksmus, kurie iš esmės atitiko nurodytus kalti­na­majame akte, tik neigė jų baudžiamąjį vertinimą. Apeliacinės instancijos teismui I. M. nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės sutampa su nukentėjusiosios Ž. M. nurodytomis, atitinka ir kitus pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus. Aplinkybė, kad nuteistoji pirmos instancijos teis­me tvirtino, jog nepripažįsta savo kaltės pagal BK 140 str. 2 d., vertintina kaip savo veiksmų tei­sinio kvalifikavimo nesuvokimas. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi I. M. parodymus ape­lia­cinės instancijos teisme, pripažįsta, kad yra jos at­sakomybę lengvinanti ap­linkybė, kad pri­si­pa­ži­no padariusi nu­si­kalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunki­nan­čių aplinkybių nėra.

I. M. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie tyčinių nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.). I. M. nusi­kal­to ir nuteista pirmą kartą (b. l. 55), administracine tvarka nebausta (b.l. 54), į psichiatro, narkologo įskaitą neįrašyta (b.l. 42), dirba pagal verslo liudijimą, registruota darbo biržoje (b.l. 53), turi pastovią gyvenamąją vietą, darbovietėje ir pagal gyvenamąją vietą charakterizuojama teigiamai (b. l. 126-127).

Nuteistoji I. M. ir jos teta A. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą (b. l. 114) atleisti I. M. nuo baudžiamosios at­sakomybės ir perduoti A. R. atsakomybei pagal lai­da­vimą, prašo baudžiamąją bylą I. M. nutraukti.

BK 40 str. 3 d. nustatyta, kad laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, o teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo as­me­nines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Paprastai asme­ni­mis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikals­tamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasi­ti­kė­jimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti ir į asmenines laiduotojo savybes ar veik­los pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charak­teris­ti­ką, nu­s­tatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar pa­naikinti ir pan. Taigi iš BK 40 str. 3 d. turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi.

Laiduotoja pateikė savo cha­rakteristiką (b. l. 128), kurioje nurodoma, jog A. R. yra pensininkė, našlė, seniūnija iš gyventojų skundų, pastabų dėl jos netinkamo elgesio nėra gavusi. Teismui pateikti duomenys apie laiduotojos deklaruotą gyvenamąją vietą, pajamas, turimą nekilno­ja­mąjį turtą ir teistumo nebuvimą (b. l. 129-139). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. R. nurodė, kad nuteistoji I. M. yra jos dukterėčia, netoliese gyvena ir kasdien ben­drauja. I. M. reaguoja į jos pastabas, nuo mažens yra tvarkinga, rūpestinga, neturi jokių prob­lemų, yra gerbiama darbe.

Teis­ėjų kolegija sprendžia, kad A. R. charakterizuojama išskirtinai teigiamai ir yra verta teis­mo pa­si­ti­kė­ji­mo būti I. M. lai­duotoja. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone, A. R. gali daryti savo dukterėčiai teigiamą įtaką ir yra laikytina verta teismo pasitikėjimo.

Atsižvelgdama į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, nusikaltimo pada­ry­mo aplinkybes – nusikalto atsitiktinai, supykusi, kad dukra išvertė jos spintą, su dukra nesutaria nuo 6 klasės, į nuteistąją I. M. charakterizuojančias aplinkybes, į tai, kad anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, darbe ir seniūnijos charak­te­rizuojama teigiamai, taip pat į tai, kad per laikotarpį po nusikaltimo pada­ry­mo naujų nusikaltimų nepadarė, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija turi pagrindo manyti, kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Esant tokių aplinkybių visumai ir visiems pagrindams, numatytiems BK 40 str., teisėjų ko­le­gija mano, kad teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimas bus užtikrintas atleidus I. M. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perdavus ją pagal laidavimą jos tetai A. R.. Todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendis naikinamas ir pri­imamas naujas nuosprendis bylą nutraukti (BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.). Atsižvelgdama į I. M. asmenybę teisėjų kolegija nustato minimalų laidavimo terminą (BK 40 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad būtent toks šio baudžiamojo proceso pabaigimas būtų optimalus, tikslingas bei teisingas ir būtent tokiu būdu būtų įgyvendinti baudžiamosios atsa­ko­mybės tikslai.

Nors byloje 2014-10-15 buvo gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tar­nybos raš­tas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos Kauno valstybės garan­tuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatės R. Atkočaitienės I. M., išlaidas iki 2014 m. spalio 15 d. sudaro 60 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismo posė­dyje dalyvavo nuteistosios I. M. pasikviesta gynėja advokatė V. Jurčikonienė, todėl pro­ce­so išlaidos laikytinos nepagrįstomis ir iš I. M. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 331 str. 1 d. ir 3 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį panaikinti ir pri­im­ti naują nuosprendį:

I. M., padariusią nusikaltimą, nu­ma­tytą BK 140 str. 2 d., pritaikius BK 40 str., atleisti nuo bau­džia­mosios at­sa­komybės, perduoti ją pagal laidavimą A. R., as­mens ko­das (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).

Nustatyti vienerių metų laidavimo terminą.

Baudžiamąją bylą I. M. nutraukti.

Kardomąją priemonę I. M. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Išaiškinti I. M., kad jeigu ji per laidavimo laikotarpį – vienerius metus – pa­da­rys naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.