- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-09
- Bylos Nr.
- A2-618-647/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alfredas Juknevičius
- Pareiškėjas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- LR Generalinio, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 113.2pavadinimo nepavyko patikrinti
suinteresuoto asmens LR Generalinio prokuroro atstovui V. K., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei D. M.,
teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. A2-2746-855/2010,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai ir LR Generaliniam prokurorui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad P. V. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 28,5 ha ploto žemės sklypą.
Prašyme nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-04-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-730-565/2012 panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-02-12 sprendimą, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. V. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 28,5 ha ploto žemės sklypą, ir priėmė naują sprendimą-pareiškėjos R. V. (pareiškėjo A. V. teisių perėmėjos) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012-04-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-730-565/2012 Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-27 sprendimą paliko nepakeistą. Prašo atnaujinti procesą šioje byloje LR CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, t.y. naujai paaiškėjus aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. O būtent, jau išnagrinėjus civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įsigaliojus teismo sprendimui Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2012-11-28 išdavė dokumentą, 1942 metų buto ūkio lapą Nr. (duomenys neskelbtini) apie P. V., kuriame nurodyta, kad žemdirbys naudoja (nuomoja) 31 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėja neturėjo galimybės pateikti šį dokumentą teismui ankščiau, nes Lietuvos centrinis valstybės archyvas teikė 2003-02-28, 2004-02-26, 2010-10-15 atsakymus į pareiškėjos paklausimus dėl buvusio savininko P. V. žemės, tačiau nei viename iš atsakymo nebuvo 1942 m. buto ūkio lapo, kuris pilnai patvirtino aplinkybę, kad P. V. naudojosi 31 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Prašyme taipogi teigiama, kad šis archyvinis dokumentas: patvirtino 1947 m. gruodžio mėn. 6 d. žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytus duomenis, kad (duomenys neskelbtini) P. V. turėjo 28,50 ha žemės, ir paneigė 2009-12-07 specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad didelė tikimybė, kad skaitmeninis įrašas 28,50 ha buvo pakeistas, tai yra kad pirminis įrašas buvo „8,50“, paneigė liudytojų O. V., K. T. ir K. M. parodymus, kuriais rėmėsi teismas, kurie teigė, kad P. V. jokios žemės neturėjo ir nevaldė, bei patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės, parengtos specialistų išvados, kuriomis teismas vadovavosi sprendimo priėmimo metu, yra tendencingos ir šališkos, ir mano, jog būtina paskirti pakartotinę 1939-06-15 notarinio akto rašysenos ekspertizę (pakartotinį dokumento rašysenos-parašų, tyrimą).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo LR Generalinis prokuroras pateikė atsiliepimą (b.l. 11-13), kuriame nurodė, kad pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nurodyta, kad žemės sklypas buvo pirktas iš S. P. ir P. P., t.y. nuosavybės teisė įgyta sandorio pagrindu. Trijų instancijų teismai visapusiškai, objektyviai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pirkimo-pardavimo sandorio tariamu sudarymu ir nustatė, kad nepakanka įrodymų juridiniam faktui nustatyti. Pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės išnagrinėtai bylai, nes, jeigu jie būtų žinomi anksčiau, kitoks sprendimas vis tiek nebūtų priimtas, o duomenys, kad P. V. nuomojo žemės sklypą patvirtina, kad žemės savininkas buvo kitas asmuo, t.y. dar kartą patvirtina teismų priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl po žemės nacionalizacijos 1940 metais vokiečių okupacijos laikotarpiu nuomos pagrindu valdomos žemės nesukuria nuomininkui nuosavybės teisių, o įstatymai nenumato nuomos santykių atkūrimo. Pareiškėjos pateiktas dokumentas neturi visų naujai paaiškėjusios aplinkybės požymių, todėl nėra jokio faktinio, bei teisinio pagrindo atnaujinti procesą. Prašo prašymą atnaujinti procesą Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti kaip nepagrįstą.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b.l. 16-19) prašė pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d., t. y. jos nacionalizavimo metu. Pareiškėja nurodo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą - pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią P. V. ginčo žemę įsigijo iš S. P.. Šį faktą, anot pareiškėjos, patvirtina 1939 m. birželio 15 d. notarinis aktas reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo duomenimis, juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas remiantis galimai suklastotu dokumentu, t. y. 1939 m. birželio 15 d. notarinio akto reg. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja R. V. nurodytą konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą turėtų patvirtinti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir nuginčyti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teiginius dėl minimo notarinio akto suklastojimo. 1942 m. buto - ūkio lapas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad P. V. yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) naudoja (nuomoja) 31 ha žemės, negali būti laikomas nuosavybės teises į P. V. naudotą, bei valdytą žemę iki nacionalizacijos patvirtinančiu įrodymu, nes iš šio dokumento negalima daryti išvados, jog būtent ta pačia žeme P. V. naudojosi iki nacionalizacijos nuosavybės teise, koks buvo tos žemės plotas, jog iki nacionalizacijos P. V. buvo tos žemės savininkas, kokiu pagrindu buvo savininkas. Šis rašytinis įrodymas galėtų būti vertinamas tik kaip netiesioginis, bei šalutinis galimos nuosavybės teises į iki nacionalizacijos naudotą, ir valdytą žemę patvirtinantis dokumentas, jeigu byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų tokios nuosavybės teisės buvimo įrodymų, nes pats savaime žemės valdymo nuosavybės teise fakto šis dokumentas nepatvirtina, o juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui svarbu identifikuoti, ar tą žemę, kuri minima 1942 m. buto - ūkio lape Nr. (duomenys neskelbtini), P. V. valdė ir naudojosi ir iki nacionalizacijos, ir aš ši žemė bei konkretus jos plotas priklausė P. V. nuosavybės teise. Pareiškėjos pateiktas 1942 m. buto - ūkio lapas Nr. (duomenys neskelbtini), gautas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, sudarytas po nacionalizacijos, t. y. 1940 m. liepos 22 d., todėl nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos P. V. 32,6 ha (arba kaip nurodyta minėtame dokumente 31 ha) žemės valdė nuosavybės teise. Suinteresuoto asmens niomone, pareiškėja nepateikė jokių naujų svarbių įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti procesiniais sprendimais, priimtais civilinėje byloje Nr. A2-2746-855/2010.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė palaikė pareiškimą, papildomai paaiškino, jog įrašą, kad P. V. nuomoja žemę reikia vertinti 1942 metų aplinkybių visumoje – kadangi po nacionalizacijos nebuvo galima vartoti žodžio savininkas. Teigia, jog specialisto išvada atlikta neteisingai – buvo tiriama kopija, o ne originalas; mano, jog lyginti 38 m. parašą su 71 m. parašu yra nelogiška; ekspertė nepareikalavo tinkamų pavyzdžių; ekspertizė atlikta šališkai. Pažymėjo, jog kitų V. kaime nėra. Prašė atnaujinti procesą.
Šalies argumentai
Prokuroras teismo posėdyje su pareiškimu nesutiko, prašė atmesti pareiškimą; paaiškino, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nėra tokie, kurių pagrindu reiktų atnaujinti procesą. Dokumentai, kad P. V. dirbo žemę, yra; tai nėra naujos aplinkybės. 1939-06-15 sutartis buvo nuginčyta; pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje pabrėžė, kad bylos baigtį lėmė ne ekspertizė, o įrodymų visuma. Teigia, kad ši byla dėl proceso atnaujinimo ir joje negali būti sprendžiamas klausimas dėl ekspertizės. AT pasisakė, kad 1939 m. sutartyje yra ne vienas elementas, kuris šį dokumentą daro kaip nesukuriantį teisinių pasekmių. P. V. neturėjo už ką nusipirkti žemės, o tai, kad jis dirbo žemę – nieks neneigia. Be to, yra P. prašymas atidėti varžytines, kas rodo, jog P. V. neįgijo nuosavybės teisės į žemę.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė teismo posėdyje palaikė prokuratūros nuomonę; prašė atmesti pareiškimą; nurodė, kad 1942 m. butų ūkio lapas neįrodo, kad P. V. turėjo žemės.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Byloje nustatyta (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis), kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-27 sprendimu panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-02-12 sprendimas ir priimtas naujas sprendimas - pareiškėjos R. V. pareiškimas; suinteresuoti asmenys - LR Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atmestas. Sprendime nurodyta, jog R. V., kaip savo mirusio sutuoktinio A. V. teisių perėmėja, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos sutuoktinio tėvas P. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 32,6 ha žemės (duomenys neskelbtini)
Vilniaus apygardos teismas 2012-04-30 nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012-04-30 nutartis taipogi palikta nepakeista.
CPK 370 str. 3 d. numato, kad teismas nutartimi gali atnaujinti procesą nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 str., ir pagrįstas CPK 366 str. 1 d. nustatytais pagrindais.
Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, t.y. naujai paaiškėjus esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CPK 366 straipsnio 1 d. 2 p. aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-376/2005; 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal V. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-598/2009; kt.).
Prie prašymo pareiškėja pridėjo 2012-11-28 Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą dokumento, t.y. buto – ūkio lapą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame Visuotinio Lietuvos Generalinės srities surašymo 1942-05-27 metu grafoje „verslo pavadinimas“ įrašyta, kad P. V., gyv. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini), grafoje „darbovietės pavadinimas“ – (duomenys neskelbtini); grafoje - „padėtis versle“ – (duomenys neskelbtini) (b.l. 4-7).
Pareiškėjos pateiktą Humanitarinių mokslų daktaro R. Č. 2013-02-11 raštą (paaiškinimą), kuriame nurodyta, kad minimu laikotarpiu konfiskuoto turto valdytojai buvo įvardijami kaip įgaliotiniai, nuomininkai, naudotojai, valstiečiai nebuvo laikomi valdomos žemės savininkais, teismas laiko tik specialisto nuomone, kuria būtų galima remtis tik esant esminių įrodymų visetui.
Pareiškėjos pateikti Vilniaus apskrities archyvo 2013-02-11 1949-1952 m. kolūkio (duomenys neskelbtini) organizavimo dokumentų byloje esančio kolūkio narių šeimų sudėties sąrašo lapo, kuriame eil. Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas P. V. I.., kopija; 1949-07-07 protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės ūkio artelės nario P. V. I., lapo kopija, Vilniaus apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1949 m. liepos mėn. sprendimo „Dėl žemės ūkio artelės patvirtinimo“ ir jo priedo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame eil. Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas P. V. I. kopija; ir 1947 m. Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) 1947-12-06 žemės apskaitos žiniaraščio lapas, kuriame eil. Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas V. P. I., (duomenys neskelbtini) ūkyje naudojantis 28,50 žemės, šioje byloje neturi įrodomosios reikšmės, nes yra sudaryti jau po žemės nacionalizacijos.
Teismas pažymi, kad trijų instancijų teismai yra visapusiškai, objektyviai išnagrinėję visas aplinkybes, susijusias su pirkimo-pardavimo sandorio tariamu sudarymu ir nustatė, kad nepakanka įrodymų juridiniam faktui nustatyti. Pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės išnagrinėtai bylai, o duomenys, kad P. V. nuomojo žemės sklypą, negali būti laikomi nuosavybės teisę pagrindžiančiais įrodymais. Šis rašytinis įrodymas galėtų būti vertinamas tik kaip netiesioginis, šalutinis galimos nuosavybės teises į iki nacionalizacijos naudotą, ir valdytą žemę patvirtinantis dokumentas, jeigu byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų tokios nuosavybės teisės buvimo įrodymų, nes pats savaime žemės valdymo nuosavybės teise fakto šis dokumentas nepatvirtina.
Teismas pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas įstatymų leidėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus; todėl proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti, ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškimas atnaujinti procesą yra atmestinas, neesant CPK 366 str. 1 d. 2 p. nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo, naujai paaiškėjus aplinkybėms, atmesti, procesą atnaujinti atsisakyti.
Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.