Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-522-230/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-03
Bylos Nr.: 2A-522-230/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-08799-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Nijolia Indreikienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiluminės energijos sistemos“
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Medžio stilius“

Kategorijos

24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-522-230/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08799-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 24.1; 44.2.4.1; 44.5.2.1; 73.2.5.5; 121.14; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiluminės energijos sistemos“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12502-775/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiluminės energijos sistemos“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Medžio stilius“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 3 143,07 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-12-27 namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme dėl nuo minėto namo stogo užkritusių sniego nuošliaužų buvo apgadintas trečiajam asmeniui UAB „Medžio stilius“ priklausančio automobilio VW Caddy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stogas, variklio dangtis, priekinis stiklas. Ši transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, dėl padarytos žalos draudėjui buvo išmokėta 4 143,07 Lt draudimo išmoka. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius UAB „Būsto valda“ 2010-06-30 sudarė Kauno miesto Gričiupio seniūnijos daugiabučių gyvenamųjų namų nuolatinės techninės priežiūros darbų pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove UAB „Šiluminės energijos sistemos“, kuri atlieka daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros darbus pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-29 įsakymu Nr. 281 patvirtintą darbų sąrašą. Šio sąrašo skyriaus „Kiti namo priežiūros darbai“ 10.1 punkte nurodyta, jog namo naudojimo sauga užtikrinama keliančių pavojų varveklių, sniego nuošliaužų ir atitrūkusių statybinių detalių pašalinimu. Teigė, kad atsakovė, privalėjusi tinkamai valdyti, remontuoti, eksploatuoti bei prižiūrėti bendrąją namo inžinerinę įrangą, savo prievolę vykdė netinkamai, nesiėmė priemonių, jog būtų užkirstas kelias žalai atsirasti, t. y. laiku nenuvalė sniego nuo namo stogo, taigi, atsakovės kalti veiksmai pasireiškė nerūpestingumu. Sniego ir ledo gabalų nuo stogo kritimą pripažinti nenugalima jėga nėra pagrindo, nes atsakovė, tinkamai ir laiku neatlikusi stogo valymo darbų, galėjo ir privalėjo numatyti galimas kilti pasekmes, todėl jos atsakomybę šalinančių aplinkybių nėra. Įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio stovėjimo vieta buvo akivaizdžiai pavojinga, atsakovė nepateikė, todėl, ieškovės nuomone, nukentėjusiojo veiksmai pasistatant transporto priemonę gyvenamojo namo kieme, nesant įspėjimo apie galimą pavojų, negali būti pripažinti rizikos prisiėmimu, dėl ko būtų netaikoma atsakovės civilinė atsakomybė. Ieškovė prašė atlyginti žalą subrogacijos pagrindu, t. y. ieškovė prašė priteisti žalos atlyginimą ne iš draudėjo, o iš atsakingo už žalą asmens, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010-12-27.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovei 3 143,07 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-06-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 294 Lt bylinėjimosi išlaidas, grąžino ieškovei 8 Lt žyminio mokesčio permoką, priteisė iš atsakovės valstybei 23 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi pagal CK 6.1015 straipsnio 1–2 dalį reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl būtina nustatyti visas tokios atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratoriumi Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-05-18 įsakymu Nr. A-1836 paskirta UAB „Būsto valda“, kuri 2010-06-30 sudarė Kauno miesto Gričiupio seniūnijos daugiabučių gyvenamųjų namų nuolatinės techninės priežiūros darbų pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo kvalifikuotai ir kokybiškai vykdyti bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros darbus, vadovaujantis sutarties 2.1.1 punkte nurodytais norminiais aktais. Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-29 įsakymu Nr. A-281 buvo patvirtintas daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašas, kurio 10.1 punkte numatyta administratoriaus pareiga – namo naudojimo saugos užtikrinimas, tame tarpe keliančių pavojų varveklių, sniego nuošliaužų pašalinimas, laikinų aptvarų įrengimas. Teismas pažymėjo, kad šiame darbų sąraše numatytos prievolės nėra vienintelės administratoriaus prievolės, jos apima ir kituose teisės aktuose nurodytas pareigas. STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ 5.1.4 p. numato techninio prižiūrėtojo pareigą išlaikyti gyvenamųjų namų, jo dalių savybes, atitinkančias statinio saugaus naudojimo reikalavimus. STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams“ 11.3 p. numatytas vienas iš statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros teisingo panaudojimo uždavinių – prižiūrėti, kad nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 m atstumu. Teismas, sisteminiu būdu įvertinęs šiuose teisės aktuose įtvirtintus statinio saugaus naudojimo reikalavimus, atsižvelgdamas į tai, jog namo administratorius privalo užtikrinti statinio saugaus naudojimo reikalavimą, konstatavo, kad gyvenamojo namo administravimas apima ne tik ledo varveklių, bet ir sniego šalinimą nuo gyvenamojo namo stogo karnizo, nes tai tiesiogiai susiję su saugiu statinio ir atskirų jo konstrukcijų naudojimu. Teismas nustatė, kad nuo minėto daugiabučio gyvenamojo namo nukritęs sniegas apgadino trečiojo asmens automobilį todėl, kad atsakovė netinkamai atliko jai priskirtas namo techninės priežiūros funkcijas, neužtikrino saugaus daugiabučio gyvenamojo namo bendrųjų konstrukcijų (stogo) naudojimo, laiku nenuvalė sniego nuo stogo, dėl ko jam nukritus buvo apgadintas trečiojo asmens automobilis. Todėl teismas sprendė, kad atsakovei, kaip atliekančiai pastato techninę priežiūrą, kyla atsakomybė už netinkamai atliktas pareigas. Atsakovės argumentą, kad trečiasis asmuo, statydamas automobilį labai arti gyvenamojo namo, pats prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių, teismas atmetė kaip neįrodytą, nes nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad automobilis buvo pastatytas draudžiamoje vietoje. Nors atsakovė nurodė, jog UAB „Būsto valda“ buvo informavusi ir įspėjusi gyventojus apie galimą sniego nuošliaužų ir varveklių pavojų, iškabindama skelbimus, apie tai parašydama sąskaitose ir savo internetinėje svetainėje, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo nepateikta. Be to, teismo nuomone, įspėjimas dėl galimo pavojaus nėra tinkamas būdas jį pašalinti, nes administratorius ar jo įgaliotas asmuo turėjo skubiai nuvalyti nuo stogo sniegą ir taip pašalinti galimą pavojų arba bent jau pastatyti prie namo laikinus aptvarus. Todėl teismas darė išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai, pasistatant automobilį gyvenamojo namo kieme, nesant įspėjimo apie galimą pavojų, negali būti pripažinti rizikos prisiėmimu. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė visas būtinas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, o atsakovė neįrodė CK 6.270 str. nurodytų atleidimo nuo atsakomybės sąlygų (nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo).

Atsakovė prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį, taikytiną reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, o ieškovė teigė, jog šiam reikalavimui pareikšti turi būti taikomas trejų metų terminas, kurio ji nėra praleidusi. Kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), t. y. reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo (kasko) išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įstojo į deliktinius santykius būtent subrogacijos būdu CK 6.1015 straipsnio pagrindu, todėl turi būti taikomas ne CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių, o šio straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškovė nurodė, jog ji apie įvykį sužinojo 2010-12-27, o ieškinys teisme gautas 2013-05-31, teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas naikintinas, kadangi priimtas netinkamai taikius ir aiškinus materialiosios teisės normas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai atsakovės pareigą valyti nuo namo stogo sniegą grindė 2010-06-30 sudarytos Kauno m. Gričiupio seniūnijos daugiabučių namų bendro naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros darbų pirkimo sutartimi bei Kauno m. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-29 įsakymu Nr. A-281 patvirtinto Kauno m. daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės priežiūros sąrašo 10.1 punktu, kadangi tokia prievolė atsakovei atsirado tik po 2010-12-31 pasirašyto susitarimo Nr. 02 dėl 2010-06-30 sutarties Nr. 1266 1.2., 2.1.1., 2.1.2., ir 3.2.3. punktų pakeitimo. Susitarimo 1.2. punktas numatė, kad pagal šią sutartį nuo 2010-12-31 darbai atliekami pagal 2010-01-29 įsakymu patvirtintą sąrašą. Tačiau teismas nesiaiškino, ar sutarties 2.1.1. punkte nurodytame darbų sąraše, patvirtintame įsakymu Nr. A-1492, buvo atsakovo pareiga valyti sniegą nuo namo stogo ar ne, o vadovavosi tuo darbų sąrašu, pagal kurį atsakovui pareiga atsirado tik po 2010-12-31. Teismo argumentas dėl atsakovo kaltės negali būti pagrįstas, juo labiau, kad ir sprendimu Nr. T-55 patvirtintose taisyklėse tokios pareigos atsakovui nenumatyta.

2) Nepagrįstas teismo argumentas, jog atsakovė netinkamai vykdė STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių ( gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ 5.1.4. punkte nurodyto reikalavimą, t. y. pareigą išlaikyti gyvenamųjų namų, jo dalių savybes, atitinkančias statinio saugaus naudojimo reikalavimus, kadangi įvykio metu šis reglamentas negaliojo (įsigaliojo 2011-07-01), o iki tol galiojusiame reglamente STR 1.12.05:2002, patvirtintame 2002-07-01 LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 351, jokių įsipareigojimų dėl sniego valymo nuo namų stogų ar atliekamų darbų sąrašo iš viso nebuvo.

3) Nepagrįstas teismo argumentas, jog atsakovė netinkamai vykdė STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašo“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2004-06-21 įsakymu Nr. D1-347, 11.3 punkto reikalavimus, nes šis punktas turi būti taikomas tik vertikaliems paviršiams. 11.3. punkte nurodytas vienas iš statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždavinių – prižiūrėti, kad nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 m atstumu. Kadangi namo stogas nėra vertikalusis paviršius, todėl nėra pagrindo atsakovei konstatuoti nustatytų pareigų pažeidimo.

4) Nors byloje nėra įrodymo, pagrindžiančio namo, esančio (duomenys neskelbtini)savininko (valdytojo) teises, tačiau iš byloje esančių Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų Nr. A-1836 ir Nr. A-2686 darytina išvada, kad minėto namo savininkas (valdytojas) yra UAB „Būsto valda“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-03-20 nutartyje Nr. 3K-3-105/2012 yra nurodęs, kad LR CK 6.266 straipsnio prasme statinio valdymas suprantamas, kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį; valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti, ar tvarkyti objektą ( CK 4.22 ir 4.27 str.). Šioje nutartyje nurodyta, kad namo savininku (valdytoju) gali būti kitas asmuo, jei jis turėjo teisę (pareigą) daryti fizinį (ūkinį) poveikį objektui. Šiuo atveju atsakovė neturėjo nei daiktinės, nei valdymo teisės, o tik sudarytos sutarties ir norminių aktų pagrindu teikė namo savininkui (valdytojui) – UAB „Būsto valda” sutartimi apibrėžtas paslaugas. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad atsakovė yra kalta dėl apgadinto automobilio dėl netinkamo jai priskirtų pareigų atlikimo.

5) Negalima sutikti su teismo argumentu, kad trečiasis asmuo, pastatydamas automobilį arti namo sienos, elgėsi rūpestingai ir apdairiai. Automobilis buvo pastatytas ne namo kieme, kaip teigiama sprendime, o iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės ant šaligatvio, šalia namo. Šią aplinkybę patvirtina iš Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos policijos komisariato gauta medžiaga, o ypač fotonuotrauka, kurios fone matoma (duomenys neskelbtini) gatve einantis troleibusų linijos tinklas, parduotuvės „Molas“ pastatas ir gatvėje stovintis automobilis. Be to, automobilis buvo pastatytas ant šaligatvio, kas yra draudžiama pagal Kelių eismo taisyklių XVII skyriaus 155 punktą. Teismas nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų apie gyventojų informavimą, tačiau atsakovė negalėjo jų pateikti, kadangi informacijos kopijos buvo teiktos tik ieškovei, o teismas jų nepareikalavo iš ieškovės.

6) Nepagrįstas teismo argumentas, kad automobilis apgadintas nuo stogo nukritus dideliam kiekiui sniego, kadangi šios aplinkybės nepatvirtina byloje esanti fotonuotrauka. Taip pat nėra aišku, kuo vadovavosi ieškovė, tirdama šį draudiminį įvykį ir apskaičiuodama padarytą žalą, kadangi Dainavos PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos tarnybiniame pranešime konstatuota, jog įlenktas automobilio stogas bei įtrūkęs priekinis automobilio stiklas bei nurodyta, kad daugiau automobilio apgadinimų nepastebėta. Transporto priemonės techninės apžiūros akte, grafoje „Remontuojamos dalys“ nurodyta: priekinis dešinės pusės sparnas, stogas, variklio gaubtas, tačiau priekinio stiklo įtrūkimas jame nenurodytas, o 2011-02-07 remonto sąmatoje Nr. K-117 stiklo keitimo kaina įtraukta ir apmokestinta, tačiau priekinio sparno remonto suma šioje sąmatoje nenurodyta, pareiškėjo UAB „Medžio stilius“ 2010-12-27 prašyme nurodyta, kad nukritęs sniegas sulankstė stogą, kapotą, sparną, suskaldė priekinį stiklą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė draudžiamojo įvykio netyrė ir nėra nei vieno dokumento, kuris patvirtintų draudiminio įvykio faktą. Draudiminis įvykis pripažintas tik dviejų pažymų (Kauno VPK Dainavos PK Girstupio policijos nuovados ir UAB „Būsto valda“) pagrindu.

7) Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė yra praleidusi CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, kylančiam iš draudimo teisinių santykių, pareikšti. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo sudaryta transporto priemonių draudimo sutartis, pagal kurią ieškovė išmokėjo naudos gavėjui draudimo išmoką už trečiąjį asmenį, todėl ieškovės reikalavimas kildinamas iš draudimo teisinių santykių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė pašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad įvykio metu neprivalėjo valyti sniego nuo administruojamo gyvenamojo namo stogo. Įvykio metu galiojusio LR aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr. 351 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (toliau – Reglamentas) 9 punkte numatyta, kad gyvenamojo namo nuolatinė priežiūra (eksploatavimas) – namo būklės nuolatinis stebėjimas, pastato pagrindinių konstrukcijų (sienų, cokolio, stogo ir kt.) mechaninio patvarumo palaikymas, smulkių defektų šalinimas, bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų saugaus naudojimo užtikrinimas, jų profilaktika, derinimas, paruošimas šildymo sezonui, gaisrinės saugos palaikymas, bendrojo naudojimo patalpų valymas, namui priskirtos teritorijos tvarkymas. Minėtoje teisės normoje apibrėžta gyvenamojo namo nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) sąvoka, t. y. numatytos atsakovės, kaip gyvenamojo namo administratorės, esminės pareigos. Išdėstyti argumentai teikia pagrindą išvadai, kad įvykio metu atsakovė, užtikrindama gyvenamojo namo stogo saugų naudojimą, privalėjo nuvalyti susikaupusį sniegą. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad įvykio metu neeksploatavo gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Byloje esanti 2010-06-30 Kauno miesto Gričiupio seniūnijos daugiabučių gyvenamųjų namų nuolatinės techninės priežiūros darbų pirkimo-pardavimo sutartis pagrindžia, kad atsakovė įsipareigojo vykdyti bendro naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros ir remonto darbus, t. y buvo bendro naudojimo objektų valdytoja. Ieškovė nurodo, jog mokėdama draudimo išmoką ir spręsdama dėl transporto priemonės vairuotojo atsakomybės vadovavosi policijos pareigūnų nustatytomis aplinkybėmis. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Todėl teismui nebuvo pagrindo abejoti, kad policijos pareigūnų pateikti teismui dokumentai išduoti viršijant kompetenciją ir/ar neatitinka formos reikalavimų, todėl jie laikyti oficialiu rašytiniu įrodymu ir teismas pagrįstai jais vadovavosi. Nors atsakovė nesutinka su policijos pareigūnų nustatytomis įvykio aplinkybėmis, tačiau policijos pareigūnų priimtų procesinių sprendimų neginčija. Taip pat nurodo, kad ieškovė turi teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, todėl nagrinėjamu atveju transporto priemonę apžiūrėjo ir jai padarytą žalą įvertino ieškovės darbuotojas. Ieškovė nurodo, jog atsakovės argumentai dėl ginčo nagrinėjimui taikytino ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju ieškovei, išmokėjusiai draudimo išmoką, įstatymo pagrindu perėjo draudėjo teisė į žalos atlyginimą. Tokiu būdu tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė žalos atlyginimo teisiniai santykiai, todėl ieškovė subrogacijos teisę pareiškiant ieškinio reikalavimą dėl padarytos žalos atlyginimo turi įgyvendinti pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir šiam reikalavimui pareikšti turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su atsakovės skundo argumentais, kad automobilis buvo pastatytas ne namo kieme, o iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės ant šaligatvio. Nurodo, jog tarp pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra išasfaltuotas įvažiavimas/aikštelė apie 20 metrų pločio, prie namo nėra nei šaligatvio, nei žalios vejos, todėl prie pastato ir statomi automobiliai, nes stovėjimą draudžiančių ženklų šioje vietoje taip pat nėra. Atsakovė nepagrįstai nesutinka su teismo išvada, kad automobilis apgadintas nuo stogo nukritus dideliam kiekiui sniego, kadangi sniego kiekis ant žemės nebūtinai turi būti toks pat, kaip ir ant stogo, juolab, kad kritus sniego nuošliaužai, ji nuo smūgio į automobilį pasiskirstė į šalis, dėl ko atsakovė ir negali tikėtis pamatyti visą automobilį visiškai apipiltą sniegu, taip pat gausybę sniego ir apie jį. Nėra pagrįsti skundo argumentai dėl padarytos žalos dydžio apskaičiavimo, nes remonto sąmatoje ne viskas nurodyta lyginant ją su atliktų darbų kaina, kadangi visi automobilio apgadinimai išvardinti įvykio aprašyme, kuriame nurodyta, kad krisdamas sniegas sulankstė – stogą, kapotą, sparną, suskaldė priekinį stiklą. Automobilis buvo suremontuotas atsižvelgiant į jo apgadinimus, o tai, kad pirminėje sąmatoje nebuvo visi darbai paminėti, nereiškia, kad jų ieškovė negali atlikti. Be to, 2010-12-24 buvo penktadienis, savaitgalį (25–26 dienomis) bendrovė nedirba, todėl automobilio apgadinimai pastebėti tik 2010-12-27, kuomet darbuotojai iš ryto atvyko į darbą. Taigi, nebuvo galimybių informuoti atsakovę, o sniego masės esančios apie automobilį ir ant jo per savaitgalį galėjo sumažėti, nes 2010-12-25 buvo pliusinė temperatūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios šioje byloje nėra nustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl žalos, kuri atsirado nuo namo stogo nukritusioms sniego nuošliaužoms apgadinus trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kuris stovėjo namo kieme. Kadangi ši transporto priemonė buvo apdrausta ieškovės, pastaroji dėl padarytos žalos draudėjui (trečiajam asmeniui) išmokėjo draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš atsakingo už žalą asmens – atsakovės, kuri pagal sutartį atlieka šio daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros darbus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, tačiau su tuo nesutinka atsakovė, teigdama, kad jos pareiga valyti nuo namo stogo sniegą nebuvo numatyta nei sutartimi, nei teisės aktų reikalavimais, taip pat ji neturėjo namo bendro naudojimo objektų nei daiktinės, nei valdymo teisės, be to, ieškovė netyrė draudiminio įvykio ir neaišku, kuo remdamasi nustatė žalos dydį, teismas neteisingai vertino trečiojo asmens rizikos prisiėmimą ir be pagrindo netaikė ieškinio senaties.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl atsakovės pareigos, vykdant daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę techninę priežiūrą, valyti nuo namo stogo sniegą

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis daugiabučio namo administratorės UAB „Būsto valda“ ir atsakovės 2010 m. birželio 30 d. sudaryta Kauno miesto Gričiupio seniūnijos daugiabučių namų bendro naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros darbų pirkimo sutartimi (t. 1, b. l. 15–21) ir STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ 5.1.4 p. bei STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams“ 11.3 p., sprendė, kad yra nustatyta atsakovės, kaip techninę priežiūrą atliekančio asmens, pareiga užtikrinti statinio naudojimo saugos reikalavimus, įskaitant ir sniego šalinimą nuo gyvenamojo namo stogo. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai taikė tiek sutarties, tiek teisės aktų reikalavimus, kadangi, grįsdamas atsakovės kaltę, vadovavosi įvykio metu negaliojančiais norminiais aktais, o būtent, teismas be pagrindo rėmėsi Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-29 įsakymu Nr. A–281 patvirtinto Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašo 10.1 punktu (t. 1, b. l. 27–29), kuris numato keliančių pavojų varveklių, sniego nuošliaužų pašalinimą, nes UAB „Būsto valda“ ir atsakovės susitarimas, numatęs atlikti priežiūros darbus pagal šiuo 2010-01-29 įsakymu patvirtintą darbų sąrašą buvo pasirašytas tik 2010-12-31 (t. 1, b. l. 20–21), t. y. jau po žalos padarymo. Tačiau atsakovė sudarytos sutarties 2.1.1. punktu įsipareigojo vykdyti Kauno miesto Gričiupio seniūnijos daugiabučių namų bendro naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros darbus, vadovaujantis ne tik sutartyje nurodytais aktais (Kauno miesto tarybos 2003 m. vasario 20 sprendimu Nr. T-55 patvirtintomis Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų naudojimo taisyklėmis ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-04-27 įsakymu Nr. A-1492 patvirtintu daugiabučių namų nuolatinės techninės priežiūros darbų sąrašu), bet ir kitais teisės aktais. Kadangi sutarties sudarymo metu Kauno miesto savivaldybės administracijos 2010 m. sausio 29 įsakymu Nr. A-281 jau buvo patvirtintas ir įsigaliojęs naujas daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų sąrašas, tai reiškia, kad atsakovė darbus privalėjo atlikti būtent pagal šį sąrašą, kurio 10.1 punkte ir buvo numatyti darbai, susiję su namo naudojimo saugos užtikrinimu, tarp kurių yra ir keliančių pavojų varveklių, sniego nuošliaužų pašalinimas. Pažymėtina, kad ir Statybos techninis reglamentas – STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“, galiojęs žalos padarymo metu, numatė, kad gyvenamojo namo nuolatinė priežiūra (eksploatavimas) – namo būklės nuolatinis stebėjimas, pastato pagrindinių konstrukcijų (sienų, cokolio, stogo ir kt.) mechaninio patvarumo palaikymas, smulkių defektų šalinimas, bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų saugaus naudojimo užtikrinimas, jų profilaktika, derinimas, paruošimas šildymo sezonui, gaisrinės saugos palaikymas, bendrojo naudojimo patalpų valymas, namui priskirtos teritorijos tvarkymas (Reglamento 9 punktas), o tarp privalomųjų reikalavimų buvo numatyta ir saugus naudojimas (Reglamento 11.1.4. punktas). Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitu, ne žalos padarymo metu galiojusiu Statybos techniniu reglamentu – STR 1.12.05:2010, tačiau pastarasis numatė iš esmės tuos pačius statinio (šiuo atveju daugiabučio gyvenamojo namo) saugaus naudojimo reikalavimus. Statinio saugaus naudojimo reikalavimai šiame statybos techniniame reglamente nėra konkretizuoti, t. y. nėra nurodyta, kokie konkretūs veiksmai turi būti atlikti, siekiant užtikrinti statinio saugų naudojimą, tačiau kitame Statybos techniniame reglamente – STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ 11.3 punkte numatyta, jog būtina prižiūrėti, kad nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o, jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 m atstumu, o 16 punkte numatyta, kad būtina susikaupusį sniegą, vandenį, dulkes ir kitokias sąnašas periodiškai pašalinti nuo statinio ir jo konstrukcijų. Todėl pirmosios instancijos teismas nors ir taikė ginčo santykių atsiradimo metu negaliojusią STR 1.12.05:2010 redakciją, tačiau iš esmės pagrįstai sprendė, kad namo administratorius (arba jo funkcijas atliekantis asmuo), vykdantis nuolatinę techninę statinio priežiūrą, privalo užtikrinti statinio ar jo konstrukcijų saugų naudojimą ir šalinti susikaupusį sniegą nuo jų, ką patvirtina nurodytų teisės aktų reikalavimai.

Dėl CK 6.266 straipsnio taikymo ginčo atveju

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovę atsakinga už žalos trečiojo asmens turtui (automobiliui) padarymą, rėmėsi CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. numatančia atsakomybę be kaltės, nors vėliau, įvardindamas civilinės atsakomybės sąlygas, kaip vieną jų nurodė ir atsakovės kaltę (CK 6.248 straipsnis). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, aiškiai nenurodė, ar ginčo atveju taiko griežtąją civilinę atsakomybę be kaltės pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, ar deliktinę atsakomybę pagal CK 6.263 straipsnį. Taikydamas CK 6.266 straipsnio 1 dalį, teismas atsakovę pripažino gyvenamojo namo valdytoja, kadangi būtent jai buvo pavesta vykdyti techninės priežiūros funkcijas. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji ginčo gyvenamojo namo atžvilgiu neturi neturi nei daiktinės, nei valdymo teisės, o tik sudarytos sutarties ir teisės aktų pagrindu teikė namo savininkui (valdytojui) – UAB „Būsto valda“ sutartimi apibrėžtas paslaugas. Esant tokioms prieštaringoms pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl teisinio atsakovės civilinės atsakomybės taikymo pagrindo, yra svarbu nustatyti, kokia civilinė atsakomybė šiuo atveju turėtų būti taikoma.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad civilinės atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį 1 dalį taikymą (netaikymą) lemia, ar žala padaryta šiame straipsnyje išvardytais būdais. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3–554/2007; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3–62/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7–152/2010). Sprendžiant, ar ginčo atveju gali būti taikoma griežtoji atsakomybė, t. y. be kaltės (pagal CK 6.266 straipsnį), svarbu nustatyti, ar žalos trečiajam asmeniui padarymą lėmė tam tikri statinio konstrukciniai trūkumai arba jų sugriuvimas. Byloje nustatyta, kad žala trečiojo asmens turtui atsirado todėl, kad nuo stogo nebuvo nuvalytas sniegas, kuris nukrisdamas sugadino prie namo stovėjusį automobilį. Tai rodo, kad žala atsirado ne dėl gyvenamojo namo (jo konstrukcijų) trūkumų ar jų sugriuvimo, todėl pastato savininkas (valdytojas) šiuo atveju atsako bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi CK 6.266 straipsnio reikalavimais, tačiau, nustatęs atsakovės neteisėtus veiksmus – netinkamai atliktas sutartimi jai priskirtas nuolatinės techninės priežiūros funkcijas, faktiškai konstatavo ir atsakovės kaltę (CK 6.248straipsnis). Tai reiškia, kad byloje yra nustatytos visos atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti taikytinos sąlygos (6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.248, 6.249straipsniai, 6.263 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė ginčo gyvenamojo namo atžvilgiu neturėjo nei daiktinės, nei valdymo teisės, neturi reikšmės, nes, kaip jau nurodyta, šiuo atveju nekyla pastato savininko (valdytojo) atsakomybė CK 6.266 straipsnio pagrindu. Atsakovė nevykdė sudaryta sutartimi su daugiabučio gyvenamojo namo administratoriumi prisiimtų įsipareigojimų atlikti statinio nuolatinės techninės priežiūros funkcijas, dėl ko trečiojo asmens turtui buvo padaryta žala, todėl atsakovei už žalos padarymą taikytina deliktinė atsakomybė.

Dėl nukentėjusio asmens veiksmų vertinimo ir jų įtakos žalos atsiradimui

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusio asmens veiksmus, jam pasistatant automobilį namo kieme, nesant įspėjimo apie galimą pavojų, nepripažino rizikos prisiėmimu, dėl ko atsakovei būtų netaikytina civilinė atsakomybė CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. Atsakovė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nukentėjęs asmuo pasistatydamas automobilį elgėsi rūpestingai ir apdairiai, ir teigia, kad automobilis buvo pastatytas arti namo sienos ir buvo pastatytas ne namo kieme, bet ant šaligatvio, kur sustoti ir stovėti draudžia Kelių eismo taisyklės (155.5 p.). Tokius teiginius atsakovė grindžia gauta iš Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos policijos komisariato medžiagoje esančia fotonuotrauka. Tačiau šioje medžiagoje nėra užfiksuota aplinkybė, kad sugadintas automobilis stovėjo ant šaligatvio ir automobilio savininkui (ar valdytojui) nebuvo taikyta administracinė nuobauda už atsakovės nurodytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o medžiagoje esanti fotonuotrauka nepatvirtina, kad automobilis stovi ant šaligatvio, iš jos atsakovė tik daro tam tikras prielaidas, tačiau tokių aplinkybių įrodymais nepatvirtino (CPK 178 straipsnis). Trečiojo asmens su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad įvykio vieta nėra šaligatvis (t. 2, b. l. 21). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog automobilis buvo pastatytas draudžiamojoje vietoje.

Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų apie UAB „Būsto valda“ atliktą namo gyventojų informavimą dėl galimo sniego nuošliaužų ir varveklių pavojų, kadangi pats teismas šių įrodymų neišreikalavo iš ieškovės, kuriai UAB „Būsto valda“ tokius įrodymus pateikė, pateikdama Informaciją (t. 1, b. l. 9). Tačiau įrodinėjimo pareiga pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus tenka šaliai, kuri grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus, o teismas turi teisę rinkti įrodymus tik įstatymo numatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis), kurie nagrinėjamoje byloje nenustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad trečiasis asmuo, pastatydamas automobilį prie namo, žinojo apie galimą pavojų ir todėl pats prisiėmė riziką, dėl ko atsakovė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Dėl žalos dydžio pagrįstumo

Apeliantė teigia, kad ieškovė netyrė draudžiamojo įvykio, o rėmėsi tik Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos policijos komisariato pateikta pažyma ir UAB „Būsto valda“ raštu (t. 1, b. l. 8–9), todėl galėjo nepagrįstai išmokėti draudimo išmoką. Tačiau nurodyta policijos komisariato pažyma patvirtina esmines žalos padarymo aplinkybes, ji išduota policijai įstatymų nustatyta tvarka atlikus įvykio tyrimą ir atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl toks rašytinis įrodymas pripažintinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalyje), ir draudikas turėjo pagrindą remtis šioje pažymoje nurodytomis žalos padarymo aplinkybėmis. Atsakovės reiškiamos abejonės dėl draudiko nustatyto žalos dydžio taip pat pripažintinos nepagrįstomis. Tai, kad, atsakovės nuomone, policijos pateiktoje medžiagoje esanti fotonuotrauka nepatvirtina šioje medžiagoje fiksuotos aplinkybės, jog nuo stogo nukrito didelis sniego kiekis ir apgadino automobilį, tėra tik pačios atsakovės jokiais įrodymais nepagrįsta prielaida, kadangi fotonuotrauka nesuteikia informacijos apie nukritusio sniego kiekį ir nepaneigia kitos medžiagoje esančios informacijos, užfiksuotos policijos darbuotojai nuvykus į įvykio vietą.

Nepagrįsti ir atsakovės argumentai dėl tam tikrų neatitikimų, fiksuojant automobilio sugadinimus policijos medžiagoje ir draudikui apžiūrint transporto priemonę (dėl stiklo ir priekinio sparno sugadinimų). Byloje pateiktų įrodymų, visuma teikia pagrindą išvadai, kad dėl nukritusio sniego buvo sugadintas ir automobilio priekinis sparnas, ir skilo stiklas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai sprendė, kad ginčo teisiniai santykiai kyla deliktinės atsakomybės pagrindu, todėl reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės apeliacinio argumentai, kad šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams, kylantiems iš draudimo santykių, atmestini, nes tai prieštarauja kasacinio teismo suformuotai nurodytų teisės normų taikymo praktikai.

Nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), t. y. reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo (kasko) išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Subrogacijos atveju turto draudikas perima draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą tiek specialiosios (CK 6.1015 straipsnis), tiek ir bendrosios (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas) normų pagrindu. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią nuostatą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Kluonas“; bylos Nr. 3K-3–580/2007; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis), draudiko už žalą atsakingam asmeniui reiškiamiems reikalavimams atlyginti draudėjui išmokėtas sumas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikomas. Tai paaiškinama tuo, kad tarp draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens nėra draudimo teisinių santykių, o subrogacijos būdu draudikui pereina draudėjo teisės į žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovė AS „ERGO Kindlustuse“ v. UAB „Transmėja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3–438/2006).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei nepriteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, pareiškė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodė išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateiksianti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės (t. 2, b. l. 16–18), tačiau išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl toks ieškovės prašymas negali būti patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolia Indreikienė