Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-219-174/2015

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01703-2014-4

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2015 m. birželio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-24 nuosprendžiu, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – iki nuosprendžio vykdymo pradžios nuspręsta palikti nepakeistas, po to panaikinti.

V. Z. nuspręsta suimti nuosprendžiui įsiteisėjus. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio jo sulaikymo laiko. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – nuo 2014-10-26 iki 2014-10-27, t. y. dvi paros.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, t. y. jis 2014 m. spalio 25 d., apie 23.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, bute, adresu (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 10 kartų įgnybė savo motinai O. Z. į abi rankas bei 1 kartą koja spyrė jai į sėdmenis, taip sukeldamas savo motinai O. Z. fizinį skausmą. Tokiu būdu V. Z. sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui.

Nuteistojo V. Z. nuomone, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes visos byloje esančios abejonės buvo aiškinamos ne jo naudai ir jis buvo nuteistas dėl veikos, kuri objektyviai neįrodyta. Apeliantas tvirtina, kad jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes to nepadarė.

Pagal BPK 301 straipsnį nuosprendis turi būti pagrįstas ne abejotinomis prielaidomis, o teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių sampratą įrodymais yra tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu.

Apelianto nuomone, vien tik nukentėjusiosios O. Z. parodymai byloje negali būti įrodymų šaltinis ir jos parodymų pagrindu negalima pagrįsti kaltinimo. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje nenustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, ir vadovavosi prielaidomis bei subjektyviu, kaltinimo poziciją palaikančiu vertinimu.

Nuteistasis V. Z. ir jo gynėja advokatė D. Rocevičienė prašo nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji O. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis V. Z. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai V. Z. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės sumušus šeimos narį – mamą O. Z. – nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiosios O. Z., liudytojo D. Z. bei kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno M. M. parodymai, policijos pareigūno A. L. 2014-10-26 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus V. Z. veiksmus.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog V. Z. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl jo kaltės 2014 m. spalio 14 d., apie 23.00 val., padarius nusikalstamą veiką, teigia, jog prieš nukentėjusiąją O. Z. smurto nevartojo, ši jį apkalba, nes jie nesutaria, todėl prašo jį išteisinti. Tačiau nuteistojo prašymas išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes, V. Z. teigimu, jis prieš savo motiną O. Z. nesmurtavo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. spalio 26 d., apie 23.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), tarp V. Z. ir jo motinos O. Z. įvyko konfliktas. Nuteistasis neneigia konfliktavęs su mama, tačiau teigia, kad prieš ją fizinio smurto nevartojo, aiškina, kad jie nesutaria, todėl dėl konflikto ji iškvietė policiją ir melagingai nurodė, kad neva jis ją sumušė. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis smurto prieš šeimos narį – mamą O. Z. – nevartojo, tačiau šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad V. Z. kaltė dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotais nuosekliais nukentėjusiosios O. Z. parodymais, liudytojo D. Z. parodymais, kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno M. M. parodymais apie tai, kad atvykęs į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąja O. Z., pastaroji nurodė, kad jos sūnus vartoja narkotikus, yra labai agresyvus ir įvykus konfliktui smurtavo prieš ją. Nors tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusių asmenų nėra, tačiau netikėti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, kad ji būtų suinteresuota apkalbėti ar neteisingai apkaltinti V. Z., juolab, kad ji policijos pareigūnų pasirašytinai buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (b. l. 5). Ne tik nukentėjusioji, bet ir kaip liudytojas apklaustas nuteistojo V. Z. brolis D. Z. patvirtino, kad D. Z. dažnai agresyviai elgiasi su mama, šaukia ant jos, šiurkščiai stumdo. Kartu nurodė, kad V. Z. meluoja, kad mama vartoja alkoholį. Kita vertus, kaip minėta, dėl smurto šeimoje buvo kviečiama policija, tai taip pat netiesiogiai patvirtina smurto artimoje aplinkoje faktą.

Taigi, nors apeliantas tvirtina, kad prieš savo motiną nesmurtavo, tačiau tokius jo parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kuriais, priešingai apelianto tvirtinimui, netikėti teismas neturi pagrindo. Apelianto teiginius, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, teismas vertina kaip V. Z. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. Z. kaltė sumušus savo šeimos narį – savo motiną – yra įrodyta. Akivaizdu, jog V. Z., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, namuose be jokios priežasties sukėlęs konfliktą šeimoje, pavartojo smurtą prieš mamą O. Z.. Ši V. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes padarė išsamiai įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent V. Z. konflikto metu pavartojo fizinį smurtą prieš mamą. Apylinkės teismas išsamiai įvertino bei pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir juos vertino kaip V. Z. pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai, ją paneigia anksčiau aptartų įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistasis, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kaip nepagrįstai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio nuteistojo V. Z. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Byloje gautas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo 17,37 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už jo gynybą.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš V. Z. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.