- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- I-333-386/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02747-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
2017 m. kovo 1 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas J. G. (J. G.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3-4) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 10 000 € neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015-05-22 periodiškai (tikslaus laiko nepamena) buvo etapuojamas į Klaipėdos AVPK areštinę (toliau – ir Areštinė) ir ten laikomas sanitarinių, higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, t. y. žiauriomis, žeminančiomis orumą ir kankinančiomis, sąlygomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde bei kituose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 111) nurodo, kad: areštinės kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 žmonių ir jose buvo po dvi dviaukštes lovas; kamerų numerių nepamena; kamerose vienam žmogui tekdavo mažesnis nei teisės aktais nustatytas plotas; kamerose nebuvo šilto vandens; sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kurioje reikėdavo ir miegoti ir valgyti; sanitarinio mazgo atitvaras neužtikrino privatumo; vietoje sėdimo tualeto buvo tik skylė, virš kurios reikia tūptis; langai būdavo visada atidaryti ir jų neidavo uždaryti, nes būdavo nuimtos arba sulaužytos rankenos; pasivaikščioti galima tik 1 valandą per parą; galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiama 1 kartą per savaitę po 15 min; nebūdavo įmanoma gerai nusimaudyti, nes kad bėgtų vanduo reikėdavo laikyti mygtuką; dušuose būdavo pilna šiukšlių; vietoje čiužinio reikėdavo miegoti ant porolono gabalo; po 12 valandų trunkančio etapavimo į areštinę, jei tą dieną nepriklausydavo dušas, tekdavo prašyti kibiro, kad galėtų apsiprausti nors šaltu vandeniu ir dėl to sirgdavo; po 12 valandų etapavimo gaudavo per mažai valgyti, nors serga cukralige; būnant areštinėje prasidėjo inkstų akmenligės priepuolis; nebuvo leista perduoti maisto, nors teikė prašymus; nėra tualeto reikmenų spintelių ar lentynėlių.
Atkreipia dėmesį į kamerą Nr. 40, kurioje laikomi iki 48 valandų sulaikyti asmenys: kamera niekada netvarkoma, yra nešvari, pilna šiukšlių, didžiulis dulkių sluoksnis, langai neatidaromi, tualetas užsikišęs, gultų nėra – tik suolas; būna iki 20 žmonių vienu metu; vietoje patalynės duodamas porolono gabalas – nei pagalvės, nei užkloto neduodama; iš šios kameros neveda į pasivaikščiojimų kiemelį.
Nurodo, kad dėl minėtų aplinkybių patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9-12) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo daliai pareiškėjo reikalavimų, t. y. laikotarpiui iki 2013-11-30, taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, be to, pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjas Areštinėje (Jūros g. 1, Klaipėda), veikusioje iki 2015-12-27, periodiškai buvo laikomas nuo 2013-03-06 iki 2015-05-22. Pareiškėjo laikymo metu jo teisės dėl per mažo kameros ploto galėjo būti pažeistos 28 paras, tačiau labai nežymiai ir labai trumpais laikotarpiais. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, todėl tokių ploto neatitikimų neįmanoma pajusti praktiškai. Pasitaikantys minimalaus ploto neatitikimai yra pasekmė to, kad Klaipėdos AVPK negali riboti į areštinę pristatomų asmenų skaičiaus, negali jų nepriimti, o pastatas, kuriame buvo įsikūrusi Areštinė, buvo labai senos statybos ir nepritaikytas tokiam areštinėje laikomų asmenų skaičiui.
Dėl kitų laikymo Areštinėje sąlygų nurodoma, kad Areštinė atitiko visus tokios paskirties patalpoms, įskaitant sanitarinius mazgus ir kt., keliamus reikalavimus. Tai patvirtina Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atlikti patikrinimai. Asmenys laikomi areštinėje patys dažnai tyčia niokoja patalpas, gadina inventorių, todėl periodiškai atliekamas einamasis patalpų remontas. Buvimo Areštinėje metu pareiškėjui buvo suteikta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti įrengtame pasivaikščiojimo kieme ir teisės aktuose nėra numatyta, kad asmenys laikomi policijos areštinėse galėtų lauke praleisti daugiau laiko. Teisės aktai reglamentuoja, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, todėl Areštinėje laikomi asmenys tokia teise nepasinaudoja jeigu jie areštinėje būna trumpiau nei 7 dienas, be to, teisės aktai nenumato galimybės asmenims nusiprausti po šiltu dušu etapu atvykus iš vienos laisvės apribojimo (atėmimo) vietos į kitą, pagal pageidavimą ar pan. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas nenumato, asmenims esantiems policijos areštinėse, teisės gauti perduodamuose siuntiniuose esančių maisto produktų, be to, laikotarpyje nuo 2013-11-30 iki 2015-05-22 pareiškėjui 5 kartus buvo perduoti artimųjų pristatyti daiktai ir higienos priemonės. Pareiškėjas, buvimo Areštinėje metu, kameroje Nr. 40 nebuvo laikomas. Pareiškėjo konvojavimo į Areštinę metu, jį maisto daviniu aprūpino ne Klaipėdos AVPK.
Nurodo, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu skundų, pareiškimų ar prašymų dėl pažeistų ar pažeidžiamų jo teisių neteikė. Su skundais dėl sveikatos į bendruomenės slaugytoją pareiškėjas nesikreipė ir duomenų apie akmenligės priepuolį nėra. Pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad jis būtų kankintas, būtų pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ir orumas, nėra. Pareiškėjas objektyvių įrodymų apie patirtą žalą nepateikia, o reikalaujamas priteisti neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjo įvertintas 10 000 € suma, nėra adekvatus patirtiems nepatogumams ir neigiamiems išgyvenimams. Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, mastą ir pobūdį bei vertinant pareiškėjo patirtus nepatogumus šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pažymi, kad atsakovo turtinė padėtis yra bloga, be to, padaryti pažeidimai tiesiogiai nėra susiję su pareigūnų veiksmais.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas prašė bylą nagrinėti joms ar jų atstovams nedalyvaujant, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalimi, 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo J. G. teigimu, jis patyrė dėl teisės aktų neatitinkančių laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015-05-22 (tikslaus laiko nepamena), atlyginimo priteisimo.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Dėl senaties termino taikymo
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko nuo 2013 m. kovo mėn. (tikslaus laiko nepamena), o skundą teismui dėl nurodyto laikotarpio pareiškėjas pateikė (išsiuntė) tik 2016-11-29 (b. l. 5), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą laikotarpiui iki 2013-11-28. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, kad jis buvo galimai kalinamas perpildytose ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose ir kt. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas, ar būtent dabar pasireiškė žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas – Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).
Byloje surinktų įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, laikotarpiu nuo 2013-03-06 iki 2013-11-28 dėl netinkamų kardomojo kalinimo sąlygų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013-12-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).
Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Kaip jau paminėta, šioje byloje pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš kalinimo sąlygų. Akivaizdu, kad pareiškėjas iš karto galėjo spręsti, ar tokios sąlygos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties terminą kreipiantis skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos netenkinti pareiškėjo skundo už laikotarpį iki 2013-11-28.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2016-12-22 tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-23879 „Dėl J. G. skundo“ (b. l. 13-14) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-11-28 iki 2015-05-22 33 paras buvo laikomas nežymiai pažeidžiant Taisyklių 80 punktą, t. y. laikotarpiu nuo 2014-03-28 iki 2014-04-02 iki nustatyto areštinės kameros ploto tenkančio vienam asmeniui trūko 0,51 kv. m ploto, nuo 2014-05-05 iki 2014-05-09 – 0,05 kv. m., nuo 2014-06-02 iki 2014-06-04 – 0,03 kv. m., nuo 2014-06-12 iki 2014-06-17 – 0,03 kv. m., nuo 2014-09-03 iki 2014-09-05 – 0,03 kv. m, nuo 2014-09-18 iki 2014-09-24 – 0,43 kv. m, nuo 2015-03-31 iki 2014-04-02 – 0,43 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-03-02 iki 2015-03-04 – 3 paras, Taisyklių 80 punktas buvo pažeistas šiek tiek žymiau, kadangi trūko 1,58 kv. m ploto. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu
Nuo 2009-10-09 iki 2015-11-01 policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820.
Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, kad visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktu, kuris nustato, kad: policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi, pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu, teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.
Dėl kitų laikymo sąlygų
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 7.10 punktas nustato, kad policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Pareiškėjas pripažįsta, jog tokia teisė jam buvo suteikta.
Atsakovas nurodo, kad įgyvendinant HN 37:2009 20 punkto, Areštinių veiklos taisyklių 7.11 punkto, 59 punkto reikalavimus kiekvienoje areštinės kameroje yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Šaltas vanduo yra prieinamas kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija. Sutiktina su atsakovo atstovo argumentu, kad karšto (šilto) vandens padavimo įrengimas policijos areštinės kamerose teisės aktais nėra numatytas.
Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Taigi areštinėje laikomi asmenys tokia teise jei jie areštinėje būna ne trumpiau nei 7 dienas (vieną savaitę). Sutiktina su atsakovo atstovo argumentu, kad teisės aktai nenumato galimybės asmenims nusiprausti po šiltu dušu etapu atvykus iš vienos laisvės apribojimo (atėmimo) vietos į kitą, pagal pageidavimą ar pan.
Areštinių veiklos taisyklės numato policijos areštinėje laikomiems asmenims teisę gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus maisto produktus (7.14. punktas). Tačiau Suėmimo vykdymo įstatymas, kurio nuostatos taikomos ir teritorinių policijos įstaigų ir jų struktūrinių padalinių areštinėms, nenumato asmenims, esantiems policijos areštinėse, teisės gauti perduodamuose siuntiniuose esančių maisto produktų. Taigi asmenys, esantys policijos areštinėse, neturi teisės gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamų maisto produktų. Nustatytų teisinių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, jog atsakovo atstovo veiksmai šiuo atveju atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu pareiškėjui ne kartą buvo perduoti jo artimųjų pristatyti daiktai. Laikotarpyje nuo 2013-11-30 iki 2015-05-22 (paskutinė buvimo areštinėje diena) pareiškėjui 5 kartus buvo perduoti artimųjų pristatyti daiktai ir higienos priemonės (b. l. 15).
Teisės aktai nedraudžia areštinių kamerose talpinti nuo 2 iki 4 ar daugiau asmenų, jeigu pakanka teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto. Taip pat nenustatytas draudimas laikomus asmenis aprūpinti dviaukštėmis lovomis, nenustatyta sanitarinio mazgo – tualeto rūšis, dušo maišytuvo rūšis, maudymosi trukmė (15 min., kurią nurodo pareiškėjas, teismo vertinimu, yra pakankama). Nenustatyta, jog po etapavimo papildomai turi būti duodamas maitinimas, įskaitant sergantiems cukralige. Pareiškėjas nenurodo, kad būnant areštinėje prasidėjo inkstų akmenligės priepuolis dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kad prasidėjus šiam priepuoliui nebūtų suteikta pagalba.
Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (areštinės kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 4 žmonių ir jose buvo po dvi dviaukštes lovas; kamerose nebuvo šilto vandens; vietoje sėdimo tualeto buvo tik skylė, virš kurios reikia tūptis; pasivaikščioti galima tik 1 valandą per parą; galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo suteikiama 1 kartą per savaite po 15 min; nebūdavo įmanoma gerai nusimaudyti, nes kad bėgtų vanduo reikėdavo laikyti mygtuką; po 12 valandų trunkančio etapavimo į areštinę, jei tą dieną nepriklausydavo dušas, tekdavo prašyti kibiro, kad galėtų apsiprausti nors šaltu vandeniu ir dėl to susirgdavo; po 12 valandų etapavimo gaudavo per mažai valgyti, nors serga cukralige; būnant areštinėje prasidėjo inkstų akmenligės priepuolis; nebuvo leista perduoti maisto, nors teikė prašymus) pažeidžia kokius nors teisės aktus.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu buvo laikomas kameroje Nr. 40, todėl jo argumentai dėl kameros Nr. 40 taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos kokios nors pareiškėjo teisės.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kurioje reikėdavo ir miegoti ir valgyti; langai būdavo visada atidaryti ir jų neidavo uždaryti, nes buvo nuimtos arba sulaužytos rankenos; dušuose būdavo pilna šiukšlių; vietoje čiužinio reikėdavo miegoti ant porolono gabalo; nėra tualeto reikmenų spintelių ar lentynėlių. Bylos medžiaga nenustatyta, kad pareiškėjas buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu teikė kokius nors skundus dėl šių ar kitų pažeidimų. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktais įrodymais.
Atsakovas nurodo, kad 2005 metais atliktos Klaipėdos miesto VPK areštinės 2-ios dalies rekonstrukcijos projektas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimais. Teigia, kad Areštinės kamerų tinkamumą eksploatacijai įrodo 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 leisti eksploatuoti Klaipėdos miesto VPK areštinės 2-ąją dalį nuo 2005-02-22. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti dokumentai (b. l. 23-27).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos higienos normos 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37: 2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Byloje taip pat pateikti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 16-22). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad Areštinėje tiriant asmenų skunduose nurodytus faktus, HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-10-08 patikrinimo akte Nr. K3-472 areštinėje tiriant asmenų skunduose nurodytus faktus taip pat nenustatyta HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų.
Taigi, pareiškėjo nurodyti kiti sveikatos bei saugos reikalavimų pažeidimai nepagrįsti jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). EŽTT 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Įvertinęs ir išanalizavęs bylos duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis ir pažeista jo teisė į privatumą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tik 3 paras buvo laikomas, kai trūko 1,58 kv. m ploto, 6 paras, kai trūko 0,43 kv. m., o kitais atvejais trūko vos 3 ar 5 kv. cm. ir dėl tokio kameros ploto trūkumo pareiškėjas negalėjo realiai jausti diskomforto. Konstatuoti kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 70 € dėl minimalaus kameros ploto dydžio ir privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. G. (J. G.), gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 70 € (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.