Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimo pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi Įstatymo (86–87 str.), 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (1 str.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas; 7, 89, 92.1–98.8, 99 p.) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 86–87 straipsnių taikymo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuotais išaiškinimais dėl prieglobsčio prašytojų prieglobsčio prašymo vertinimų.

8. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei Sprendimo turinį, sprendė, kad atsakovas neįvykdė pareigos surinkti tiksliausią ir naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, kurią išnagrinėjęs galėtų padaryti pagrįstas išvadas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats atsakovas neneigė, jog aktuali pareiškėjo kilmės valstybės informacija nebuvo renkama, kadangi pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Teismas ši argumentą atmetė, kadangi: 1) atsakovas pareiškėjo kilmės valstybės informaciją laikė svarbia, nes nemažai dėmesio Sprendime skyrė iki 2024 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjo kilmės šalyje buvusios situacijos analizei ir informacijos rinkimui, remdamasis Sprendime nurodytais duomenimis patvirtino, jog pareiškėjo kilmės valstybėje yra itin dažni ginčai dėl žemės, kuriuos sprendžiant, esant tuometinei politinei valdžiai, klesti smurtas, korupcija, žemės grobėjų nebaudžiamumas, valstybės institucijų tyčinis neveiklumas; 2) atsakovas, turėdamas informaciją, kad pareiškėjo kilmės valstybėje po 2024 m. rugpjūčio mėnesio iš esmės pasikeitė politinė valdžia, tai pat galbūt pasikeitė žemės ginčų sprendimo galimybės, tokios prieglobsčio prašymui išnagrinėti reikšmingos ir objektyvios naujausios informacijos nerinko, savo išvadas grįsdamas prielaidomis ir spėlionėmis.

III.

11.1. Pareiškėjo pasakojimo trūkumai bei pareiškėjo bendras nepatikimumas sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo pastangos pagrįsti savo prieglobsčio prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Be to, EŽTT praktikoje nurodyta, kad dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei prašytojo pasakojimas atmestas dėl patikimumo stokos. Atmesdamas prieglobsčio prašytojo pasakojimą dėl patikimumo stokos Migracijos departamentas neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

11.2. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas šiuo atveju surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Ginčo klausimu aktualus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021, kad ir pats pareiškėjas galėjo pateikti aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri paneigtų Sprendime padarytas išvadas, tačiau šiuo atveju to neatliko.

11.3. Migracijos departamentas rėmėsi naujausia Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir EUAA) ir Jungtinių Amerikos valstijų valstybės departamento surinkta kilmės valstybės informacija. Be to, Sprendimo priėmimo metu kilmės valstybės informacijos apie laikinosios valdžios veiksmus dėl žemės ginčų buvo itin mažai. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o naujesnė kilmės valstybės informacija apie žemės reformas, laikinąją valdžią nepakeičia fakto, jog pareiškėjo pasakojimas yra atmestas dėl nepatikimumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Bylos pagrindinis dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2025 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 25S104048, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga); nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu jis išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą, – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) vienus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą, – nuo išvykimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde yra suformulavęs ir reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pabėgėlio statuso suteikimas reglamentuojamas Įstatymo 86 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

18. Papildomos apsaugos suteikimas reglamentuojamas Įstatymo 87 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 p.); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.).

19. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

20. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nesurinko naujausios pareiškėjo kilmės valstybės informacijos, siekdamas įvertinti, ar pareiškėjui kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė būti persekiojamam. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija šią išvadą, nurodydamas argumentus, susijusius su jo surinkta informacija, kuri buvo aktuali nagrinėjant ir vertinant pareiškėjo individualią situaciją.

23. Nagrinėdama šiuos atsakovo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad valstybės institucijos – Migracijos departamento pareiga surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės šalį kyla iš Įstatymo, Tvarkos aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; kt.).

24. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2213-881/2022; kt.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Migracijos departamentui surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus, aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas nenustatė tikslios ir naujausios pareiškėjo kilmės valstybės informacijos, todėl atliktas prieglobsčio prašymo tyrimas yra nevisapusiškas (netinkamas).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime nustatyta, jog pareiškėjo kilmės valstybėje iš tikrųjų egzistuoja (egzistavo) žemės grobstymai, ginčai dėl žemės, kurie neproporcingai paveikė mažumų bendruomenės narius, t. y. šis faktas apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje buvo nustatytas. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo užpultas valdžios atstovų (dviejų gaujos narių), kadangi priešinosi gaujos veiksmams (žemės atėmimui). Kadangi pareiškėjas, būdamas išsilavinęs, kovojo prieš gaują, jis kilmės valstybėje toliau gali būti persekiojamas gaujos narių.

28. Tačiau atsakovas yra nustatęs, kad pareiškėjo nurodytos gaujos, galbūt užgrobusios jo šeimai priklausančią žemę, įtaka po valdžios pasikeitimo itin sumažėjo. Šiuo aspektu atsakovas nustatė, kad 2023 metais buvo priimtas įstatymas, kuriame apibrėžti nusikaltimai dėl žemės grobstymo, už kurį numatytos atitinkamos sankcijos, laisvės atėmimas. Taip pat Sprendime, remiantis, be kita ko, organizacijos „Freedom House“ duomenimis, nurodyta, kad 2024 metais buvo nuversta valdančioji „(duomenys neskelbtini)“ (kurios valdymo metu buvo itin paplitę minėti grobstymai, korupcija ir kt.), valdžią perėmė laikinoji vyriausybė, kuri, nors ir susiduria su tam tikromis problemomis, tačiau atvėrė politinę ir pilietinę erdvę ir pradėjo reformuoti valstybės institucijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši atsakovo išvada atitinka ir viešai prieinamą pareiškėjo kilmės valstybės informaciją (pvz., „Human rights watch“ pateikiama informacija, prieiga internete: (duomenys neskelbtini)). Be to, viešai prieinama informacija patvirtina, kad laikinoji vyriausybė imasi veiksmų, siekdama apginti asmenis nuo neteisėto žemės pasisavinimo, o pareiškėjo kilmės valstybės teismuose bylos dėl žemės ginčų sudaro apie 70 proc. visų nagrinėjamų bylų (prieiga internete: (duomenys neskelbtini)). Taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, atlikęs tyrimą dėl įtariamų žmogaus teisių pažeidimų ir piktnaudžiavimų, įvykdytų (duomenys neskelbtini) vykstant (duomenys neskelbtini), priėmė ataskaitą, kurioje, konstatavęs buvusios vyriausybės atliktus galbūt neteisėtus veiksmus, pažymėjo, kad laikinoji vyriausybė ėmėsi pastangų užtikrinti atskaitomybę už šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus (prieiga internete: (duomenys neskelbtini)).

29. Todėl atsakovo išvada, jog pareiškėjo kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pareiškėją (kaip jis pats tvirtino) užpuolusios gaujos įtaka itin sumažėjo po valdžios pasikeitimo, t. y. šiuo metu nėra tikėtina, kad pareiškėjas kilmės valstybėje būtų persekiojamas, pripažintina pagrįsta. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodo informacijos, paneigiančios šias išvadas – šiuo aspektu tik pakartoja aplinkybes dėl žemės grobstymo kilmės šalyje (paplitimo), tačiau šių aplinkybių nesusieja su savo individualia situacija ir nepateikia kilmės šalies informacijos, paneigiančios atsakovo padarytas išvadas. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas rėmėsi aktualia ir naujausia pareiškėjo kilmės valstybės informacija.

30. Kartu teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, jog pareiškėjo pasakojimo dalis dėl žemės užgrobimo ir užpuolimo buvo nenuosekli – pareiškėjas painiojosi užpuolimo detalėse (dėl užpuolimo laiko, vietos, patirtų sužalojimų, užpuolikų motyvų) ir šių pasakojimo trūkumų nepašalino papildomos apklausos Migracijos departamente metu, tik deklaratyviai nurodydamas, kad įvyko nesusipratimas, galbūt vertimo klaida. Sprendime pagrįstai įvertinta aplinkybė, kad žemės grobimai neproporcingai paveikė būtent tautines mažumas, kuriems buvo sunkiau apsiginti, ši išvada atitinka ir minėtą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete nurodytą išvadą, jog žemės grobimai (asmenų perkėlimas į kitą gyvenamąją vietą) buvo paplitę vietovėje, kurioje pareiškėjas negyveno, ir buvo susiję su tautinėmis (etninėmis) mažumomis, kurioms pareiškėjas nepriklauso (atsakovas nustatė, kad pareiškėjas priklauso etninei grupei, kuri sudaro virš 90 proc. (duomenys neskelbtini) gyventojų). Šie neatitikimai buvo tinkamai ir išsamiai aprašyti ir įvertinti Sprendime.

31. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad jis, būdamas išsilavinęs, kovojo prieš jo nurodytą gaują, tačiau šiuo aspektu nepateikė jokių įrodymų, nors kilmės valstybės informacija patvirtina, kad ginčai dėl žemės yra sprendžiami teisinėmis priemonėmis. Tai sudaro pagrindą spręsti, jog net pripažįstant, kad pareiškėją iš tikrųjų buvo užpuolę jo nurodytos gaujos nariai, pareiškėjas nepatvirtino, kad jie ir toliau jam kelia grėsmę, t. y. turi motyvą ir tikslą toliau persekioti pareiškėją, o jo kilmės valstybės institucijos jo neapsaugos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jo kilmės šalyje liko jo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (kuriems ir priklausė pareiškėjo nurodyta žemė), kurie asmeniškai po pareiškėjo nurodytų įvykių nebuvo persekiojami.

32. Pareiškėjo nurodytos ekonominio pobūdžio priežastys (aplinkybė, kad jis kilmės valstybėje pasiskolino pinigų iš asmenų, kurie, jam grįžus, kreipsis į teismą, t. y. asmeninio pobūdžio konfliktas) nesudaro pagrindo vertinti, kad jam kilmės valstybėje kyla grėsmė dėl „konvencinių“ priežasčių (persekiojimo grėsmė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų). Šiuo aspektu vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir su tuo susijusias aplinkybes pastebėtina, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, kuris buvo panaikintas, kadangi pareiškėjas neatvyko į Lietuvą. Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuvos įmonei jam nesuteikus darbo, jis išvyko į Lenkiją, pas draugą, t. y. tuo metu prieglobsčio nei Lietuvoje, nei Lenkijoje (nei kitose Europos Sąjungos šalyse, kuriose buvo iki grąžinimo į Lietuvą) neprašė.

33. Pirmiau aptartos bylos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad byloje esantys ir atsakovo išnagrinėti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertinant konkrečiai pareiškėjo nurodytus motyvus, buvo pakankami sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį. Atsakovas atskleidė ir analizavo pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, rėmėsi oficialiais šaltiniais, šią informaciją susiejo su individualiomis pareiškėjos savybėmis, vertino potencialą grėsmę, su kuria pareiškėjas galėtų susidurti grįžimo į kilmės valstybę atveju, ir kurios pagrįstai nenustatė. Atsakovo išvados atitinka ir viešai prieinamą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybėje vykstančius procesus. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas nesurinko kilmės šalies informacijos, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje surinktus įrodymus, taip pat daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė prieglobsčio prašymą, ir kartu pateikti įrodymai (be kita ko, nuotraukos, kuriuose vaizduojamas sumuštas pareiškėjas ir kt. asmenys, kurie yra be metaduomenų ir savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas ar kt. asmenys buvo sumušti pareiškėjo nurodytų asmenų ir dėl jo akcentuotų motyvų) nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia pavojus dėl jo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

35. Vertinant, ar pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga, akcentuotina, kad pagal bylos įrodymus, nėra pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jam kiltų persekiojimo grėsmė ir pavojus jo gyvybei ir sveikatai, būtų pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės. Šiuo aspektu Sprendime tinkamai ir išsamiai įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą dėl turimo sveikatos sutrikimo ir dėl to jam galinčių kilti grėsmių. Šiuo aspektu Sprendime įvertintas ne tik minėtas sutrikimas (jo padariniai bei dėl jų pareiškėjui galbūt kylantis pavojus, sunkumai), tačiau ir sveikatos apsaugos situacija pareiškėjo kilmės valstybėje (konstatuota, kad sveikatos sistema nors ir turi trūkumų, tačiau užtikrina sveikatos paslaugų teikimą bei bendros paskirties vaistų prieinamumą). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jo sveikatos būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba kur kas sumažės tikėtina gyvenimo trukmė. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta ginkluotas konfliktas. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, kad savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas dar neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl bendros situacijos, vykstančios jo šalyje, nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyta papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

36. Sprendime nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu (užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos). Šiuo aspektu Sprendime išdėstytos ir įvertintos aktualios individualios aplinkybės (pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau į Lietuvą neatvyko ir neįsidarbino, vėliau buvo grąžintas iš Austrijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, Lietuvoje neturi socialinių, ekonominių, šeiminių ar kitų ryšių, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali pasislėpti, vengdamas grąžinimo). Pareiškėjas skunde dėl šios Sprendime dalies argumentų nenurodė, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi šios Sprendimo dalies neteisėtumo pagrindų, ją (Sprendimo dalį) pripažįsta pagrįsta.

37. Pareiškėjui Sprendimu taip pat buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvės valstybes vienus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą, – nuo išvykimo dienos.

38. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nenustatęs pareiškėjo socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (ar) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatė vienų metų draudimo atvykti į Lietuvą terminą, kurio pagrįstumo, teisėtumo ir proporcingumo pareiškėjas nepaneigė.

39. Vertindama Sprendimo dalies dėl įspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, t. y. draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno valstybių erdvę vienus metus, pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad šios Sprendimo dalies pagrindas – 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies b punktas. Šioje nuostatoje reglamentuota, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB).

40. Direktyva 2008/115/EB nustato bendrus standartus ir tvarką, taikomą valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (8 str. „Išsiuntimas“, 11 str. „Draudimas atvykti“).

41. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

42. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (be kita ko, kai perspėjimas į SIS įvedamas pagal SIS reglamento 24 str. 1 d. b p.), nagrinėdamas Migracijos departamento sprendimų (jų dalių), kuriais nuspręsta asmens duomenis įtraukti į SIS, pagrįstumą ir teisėtumą, vertina, ar asmuo piktnaudžiavo migracijos procedūromis, bandė apeiti migracijos Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje ir kitas aktualias aplinkybes. Teismui nustačius, kad asmuo piktnaudžiavo minėtomis procedūromis ir nesant kitų reikšmingų ir aktualių aplinkybių, Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę (perspėjimo įvedimo į SIS) paliekama nepakeista (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1727-552/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1910-556/2025; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-1047/2025; 2025 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2198-662/2025).

43. Šiuo konkrečiu atveju iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau pareiškėjas neįsidarbino, išvyko į Lenkiją. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 21 d. gavo SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus pranešimą, kad pareiškėjas nebuvo įleistas į šalį ir priverstas grįžti į Lenkiją, iš kur atvyko. 2024 m. vasario 19 d. Austrijos Dublino skyrius pranešė Migracijos departamentui, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 16 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Austrijoje, tačiau Lietuva yra atsakinga už pareiškėją, todėl jis 2024 m. spalio 30 d. buvo perduotas Lietuvai. Vadinasi, kaip ir nustatė atsakovas, atvykęs į Lietuvą pareiškėjas neįsidarbino, išvyko į Lenkiją, sulaikytas Lenkijos pareigūnų į Lietuvą negrįžo, bandė patekti į Vokietiją, tačiau buvo grąžintas į Lenkiją, iš Lenkijos vyko, jo teigimu, į Italiją, tačiau buvo sulaikytas Austrijoje ir pasiprašė prieglobsčio. Nei Lietuvoje (atvykęs 2023 metais), nei Lenkijoje, nei Čekijoje, per kurią jis vyko tariamai į Italiją, jis nepasiprašė prieglobsčio, o paprašė jo tik Austrijoje, kurioje jis buvo sulaikytas ir buvo pradėtas jo grąžinimo į Lietuvą procesas. Pareiškėjas savo asmens dokumentą – pasą – jo paties teigimu, pažįstamų patarimu, išmetė Čekijoje, siekdamas išvengti grąžinimo į kilmės valstybę ar į Lietuvą. Atsakovas taip pat nenustatė jokių pareiškėjo ryšių (ekonominių, socialinių, šeiminių ar kt.) Lietuvos Respublikoje ar Šengeno erdvės valstybėse.

44. Sprendime šiuo aspektu taip pat buvo įvertinta tai, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos; tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse; tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Teisėjų kolegija pripažįsta šias Migracijos departamento išvadas pagrįstomis ir teisėtomis – šiuo konkrečiu atveju buvo atliktas tinkamas ir pakankamas pareiškėjo individualių savybių ir su ginčo klausimu susijusių aplinkybių teisinis vertinimas, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti terminas laikytinas proporcingu, adekvačiu ir svarbiu, siekiant Migracijos departamento nurodytų tikslų. Siekis palaikyti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos erdvėje yra prioritetinis. Atkreiptinas dėmesys, kad šias išvadas paneigiančių argumentų pareiškėjas nepateikė, nesutikimo su aptariama Sprendimo dalimi nenurodė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) vienus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą, – nuo išvykimo dienos.

45. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis vertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, taip pat dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvės valstybes.

46. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, bei įvertino byloje esančius įrodymus, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

47. Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau įvertinus tai, kad galutinis procesinis sprendimas yra priimtas ne jo naudai, šis prašymas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.