Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės (toliau tekste - prokurorė) skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria panaikintas prokurorės 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. Š. (O. Š.) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą pareiškimu, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą M. S., E. M. (E. M.), R. K. (R. K.), T. S. (T. S.) atžvilgiu. Pareiškime nurodyta, kad minėti asmenys 2013 m. sausio 5 d., apie 01.00 val., viešoje vietoje, Sužionių miestelyje, įžūliais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą ir sukeldami pareiškėjui O. Š. fizinį skausmą, sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 284 str. 1 d.

Prokurorė 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymių, o pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. požymius ikiteisminis tyrimas neatliekamas, nes procesas pradedamas nukentėjusiojo skundu ar jo teisėto atstovo pareiškimu, kreipiantis privataus kaltinimo tvarka.

O. Š., nesutikdamas su minėtu prokurorės nutarimu, pateikė skundą Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, prašydamas panaikinti prokurorės 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi jo skundą tenkino. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad neatlikus ikiteisminio tyrimo, t. y. neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, kurios leistų patvirtinti arba paneigti nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad šiuo atveju nėra padaryta nusikalstama veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymių.

Skundu aukštesnės instancijos teismui prokurorė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - atmesti O. Š. skundą ir palikti galioti prokurorės 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Skunde nurodoma, kad nagrinėjant O. Š. pareiškimą, buvo nustatyta, kad 2013 m. gegužės 14 d. baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)su kaltinamuoju aktu perduota Vilniaus rajono apylinkės teismui, kur O. Š. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. padarymu, o būtent tuo, kad jis 2013 m. sausio 5 d., apie 00.00 val., būdamas viešoje vietoje - ant laiptelių, vedančių į Sužionių kultūros centrą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Sužionių km., Sužionių sen., Vilniaus raj., kitų žmonių - I. Š., E. M. akivaizdoje įžūliais veiksmais, t. y. tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu suduodamas M. S. į veidą, vieno trauminio poveikio pasėkoje padarė M. S. paviršinę muštinę žaizdelę viršutinės dantenos srityje, kas sukėlė nukentėjusiajam M. S. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą, ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) su kaltinamuoju aktu perduota Vilniaus rajono apylinkės teismui, kur O. Š. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. padarymu, o būtent tuo, kad jis 2013 m. sausio 5 d., apie 01.00 val., būdamas kultūros namų patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Sužionių km., Sužionių sen., Vilniaus raj., artimoje aplinkoje, panaudodamas fizinį smurtą sutuoktinės L. Š. atžvilgiu, t. y. tyčia dešine ranka sugriebdamas L. Š. už plaukų, tampydamas L. Š. už plaukų, pargriaudamas ją ant grindų ir ranka sugriebdamas ant grindų gulinčią L. Š. už plaukų, keldamas ją už plaukų aukštyn, padarė L. Š. kraujosruvą dešiniame sėdmenyje, kas sukėlė nukentėjusiajai L. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą.

Pareiškimo nagrinėjimo metu 2013 m. rugpjūčio 14 d. iš Vilniaus rajono apylinkės teismo buvo gautos baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios M. S., E. M., R. K., T. S., M. D. apklausų protokolų kopijos. Susipažinus su minėtais liudytojų parodymais, buvo nustatyta, kad 2013 m. sausio 5 d., laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 01.00 val., Vilniaus raj., Sužionių sen., Sužionių km., (duomenys neskelbtini), ant laiptelių prie Sužionių kultūros centro ir Sužionių kultūros centro viduje, kur vyko diskoteka, įvyko du incidentai: vienas tarp M. S. ir O. Š., kitas tarp L. Š. ir O. Š.. Incidentas, dėl kurio pareiškimu į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą kreipėsi O. Š., sekė po minėtų pirmų dviejų incidentų. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2013 m. sausio 5 d., tačiau pareiškimu O. Š. kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 2 d., t. y. praėjus po įvykio daugiau nei septyniems mėnesiams. M. S., R. K., E. M., T. S. ir O. Š. jau buvo pažįstami iki 2013 m. sausio 5 d., R. K. su L. Š. draugavo kaip vaikinas ir mergina iki L. Š. santuokos su O. Š.. N. O. Š. pareiškime išdėstytus faktus, nustatyta, kad fizinis smurtas, O. Š. atžvilgiu, nagrinėjamu atveju, buvo panaudotas dėl asmeninių priežasčių. Asmenų, O. Š. atžvilgiu, naudojusių fizinį smurtą, tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, nors konfliktas vyko viešoje vietoje - tarp Sužionių kultūros centro ir stovėjimo aikštelės. Tokiu būdu buvo mėginta išsiaiškinti santykius su O. Š. dėl jo elgesio tą vakarą M. S. ir L. Š. atžvilgiu. Liudytojas J. S. į tai kas vyko, aktyviais veiksmais nesikišo, vykusiai situacijai buvo pakankamai abejingas. Duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtų įvykdyta kokia nors kita nusikalstama veika, negauta. Nagrinėjamo įvykio metu O. Š. buvo sukeltas nežymus fizinis skausmas (tai O. Š. nurodė pareiškime), kas, prokurorės įsitikinimu, atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. požymius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo (toliau tekste -BPK) 407 str., 417 str., ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o procesas pradedamas nukentėjusiojo skundu ar jo teisėto atstovo pareiškimu, kreipiantis privataus kaltinimo tvarka į teismą.

Skunde nurodoma, kad iš visos surinktos skundo nagrinėjimui reikalingos medžiagos bei O. Š. pareiškime išdėstytų aplinkybių nustatyta, kad tą vakarą, įvykus konfliktui tarp O. Š. ir kitų pareiškime išvardintų asmenų, kuris būtent buvo išprovokuotas O. Š. netinkamu elgesiu, fizinis smurtas O. Š. atžvilgiu, nagrinėjamu atveju, buvo panaudotas dėl asmeninių priežasčių. Asmenų, naudojusių fizinį smurtą O. Š. atžvilgiu, tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, nors konfliktas vyko viešoje vietoje - tarp Sužionių kultūros centro ir stovėjimo aikštelės. Tokiu būdu buvo mėginta išsiaiškinti santykius su O. Š. dėl jo veiksmų, nukreiptų M. S. ir L. Š. atžvilgiu. Nustatyta, kad muštynės tarp O. Š. ir jo pareiškime išvardintų asmenų kilo dėl ankstesnių to vakaro įvykių, t. y. dėl netinkamo O. Š. elgesio. Taigi, būtent O. Š. savo ankstesniais veiksmais išprovokavo minėtas muštynes, o tai ir buvo tarpusavio santykių aiškinimasis. M. S. bei kiti asmenys nuėjo prie O. Š. tikslu išsiaiškinti kodėl pastarasis prieš kurį laiką smurtavo prieš M. S. ir L. Š.. Aiškus motyvo buvimas rodo, kad O. Š. nurodyti asmenys nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo, todėl, prokurorės vertinimu, nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymių. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad O. Š. 2013 m. sausio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatą, nurodydamas jau minėto incidento aplinkybes, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Ikiteisminis tyrimas šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., O. Š. buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl patirtų sužalojimų. Šio ikiteisminio tyrimo melu nebuvo nustatyta, kad O. Š. atžvilgiu būtų įvykdyta kokia nors kita nusikalstama veika. Šis priimtas procesinis sprendimas nebuvo apskųstas.

Prokurorės skundas atmestinas.

Prokurorės skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga bei skundo argumentais, sprendžia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pagrįstai tenkino O. Š. skundą dėl prokurorės 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteismini tyrimą, panaikinimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 2 str. nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK 168 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Kaip matyti iš prokurorės 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo bei skundo aukštesnės instancijos teismui turinio, juose sutinkama, kad O. Š. atžvilgiu galėjo būti padaryta nusikalstama veika, tačiau prokurorės įsitikinimu, ji atitinka ne Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., o Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, nuostatas.

Su tokia prokurorės pozicija nesutiktina. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis Lietuvos Respublikos BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką, paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma Lietuvos Respublikos BK 284 str., yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis Lietuvos Respublikos BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Papildomai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. veika nekvalifikuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-242/2009).

Nagrinėjamu atveju, ką teisingai pažymėjo ir žemesnės instancijos teismas, nusikalstama veika galimai buvo padaryta įžūliais, smurtinio pobūdžio M. S., E. M., R. K., T. S. veiksmais viešoje vietoje, t. y. tarp Sužionių kultūros centro ir stovėjimo aikštelės, dėl kurių O. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas. Šiuo atveju, net pati prokurorė pripažįsta, kad įvykis įvyko viešoje vietoje. Nors smurtas buvo naudotas tik O. Š. atžvilgiu, atliekamus smurtinius veiksmus stebėjo pašaliniai asmenys – M. D., J. ir J. S. ir galimai kiti asmenys, be to, incidentas vyko nakties metu, o šis metas laikomas rimties laikotarpiu, skirtu žmonių poilsiui. Kaip jau buvo minėta, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 284 str., gali būti padaroma dėl įvairių, t. y. ne tik dėl chuliganiškų, bet ir kitokių – net ir asmeninio pobūdžio, paskatų ir motyvų. Todėl prokurorės argumentas, kad naudojant smurtą O. Š. atžvilgiu buvo aiškinamasi asmeniniai santykiai, dėl ko veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., laikytinas nepagrįstu. Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad nusikalstamos veikos motyvas (paskatos) ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje; kad Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Pažymėtina ir tai, kad O. Š. atžvilgiu pradėti baudžiamieji procesai dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų tą pačią 20013 m sausio 5 d. nepanaikina jo, kaip galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens teisės, kad būtų surasti ir nubausti jo atžvilgiu smurtą viešoje vietoje naudoję asmenys, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. nustato principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pažymėtina ir tai, kad nei baudžiamasis, nei baudžiamojo proceso įstatymas nenumato termino, per kiek laiko po nusikalstamos veikos padarymo asmuo turi kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Lietuvos Respublikos BK 95 str. numato senaties terminus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, kurie, nagrinėjamu atveju, nėra praėję. Akcentuotina ir tai, kad 2013 m. sausio 5 d. įvykę incidentai tarp O. Š. ir L. Š., O. Š. ir M. S. bei tarp O. Š. ir M. S., E. M., R. K., T. S., taip pat incidentas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra nutraukta, negali būti maišomi tarpusavyje, o turi būti nagrinėjami ir vertinami atskirai, kaip atskiros veikos, kadangi šių incidentų tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra visiškai skirtingi.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat pritaria žemesnės instancijos teismo išvadai, kad prokurorė nesiaiškino O. Š. pareiškime nurodytų aplinkybių, neapklausė nei vieno asmens, kurių atžvilgiu prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau pasirėmė liudytojų parodymais kitoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje ir tuo pagrindu priėmė nepagrįstą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Neatlikus ikiteisminio tyrimo, t. y. neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, kurios leistų patvirtinti arba paneigti nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad šiuo atveju nėra padaryta nusikalstama veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prokurorės skundas laikytinas nepagrįstu ir negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės skundą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.