- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2A-753/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- UAB „Medicinos bankas“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Alren“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-608-881/2013 pagal V. G. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Alren“) dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu už akių (įvertinęs tai, kad 2008 m. birželio 13 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria V. G. laidavo už UAB „Arlen“ prievolių pagal 2006 m. gegužės 5 d. kredito sutartį Nr. SF-0613-J (su visais jos pakeitimais), sudarytą tarp UAB „Medicinos bankas“ ir UAB „Arlen“, įvykdymą, o UAB „Arlen“ nustatytu terminu kredito negrąžino) priteisė UAB „Medicinos bankas“ solidariai iš UAB „Arlen“, R. R. bei V. G. 2 400 000 Lt negrąžinto kredito, 232 932, 17 Lt palūkanų, 197 278,99 Lt delspinigių, iš viso – 2 830 211,16 Lt, 14 procentų dydžio metines palūkanas už 2 400 000 Lt sumą nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 830 211,16 Lt sumą nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 10 767,33 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno. Šis sprendimas įsiteisėjo ir jo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš skolininko V. G. išieškotojo UAB „Medicinos bankas“ naudai.
Šalies argumentai
2012 m. gegužės 10 d. ieškovas V. G. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 13 d. laidavimo sutartį Nr. 2008-06, sudarytą tarp V. G. ir UAB „Medicinos bankas“. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje uždrausti atsakovui UAB „Medicinos bankas“ atlikti bet kokius tolimesnius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu pagal 2008 m. birželio 13 d. laidavimo sutartį, kuria laiduota už UAB „Arlen“ prievolių pagal 2006 m. gegužės 5 d. kredito sutartį Nr. SF-0613-J (su visais jos pakeitimais) įvykdymą. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas, t. y. sprendimas pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį neturės prasmės, bus deklaratyvus, nes atsakovui pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, tarp šalių buvę teisiniai sutartiniai santykiai išnyktų. Tokiu atveju ieškovas apskritai prarastų galimybę tinkamai apginti savo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi ieškovo V. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, o Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu atmetė V. G. ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau ieškovas sprendimą apskundė apeliacine tvarka ir prašė apeliacinės instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai
Ieškovas V. G. prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovui UAB „Medicinos bankas“ atlikti bet kokius tolimesnius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu pagal 2008 m. birželio 13 d. laidavimo sutartį. Nurodo šiuos argumentus:
Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau jų taikymo būtinybė iki apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo neišnyko ir gresia ieškovo turto pardavimas iš varžytynių.Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas, t. y. sprendimas laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia neturėtų prasmės, būtų deklaratyvus, nes atsakovui pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, tarp šalių buvę teisiniai santykiai išnyktų ir ieškovas prarastų galimybę tinkamai apginti savo teises, ieškovui tektų kreiptis į teismą inicijuojant papildomą bylą dėl atsakovo atliekamų veiksmų, kas pažeistų civilinio proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 str.). Byloje yra pateikti įrodymai, kad antstolis yra pradėjęs aktyvius išieškojimo iš ieškovui priklausančio turto veiksmus, kuriuos tęsiant ir pardavus turtą, tačiau ieškinį šioje byloje tenkinus, teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu.Lietuvos apeliacinis teismas, esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, yra pritaręs laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-305/2008).
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo argumentai
Prašymas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 2 dalimi, dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos teismui, kai šio teismo žinioje yra byla dėl ginčo esmės. Kita vertus, minėta nuostata negali būti suprantama kaip įgalinanti dalyvaujančius byloje asmenis teikti analogiškus prašymus skirtingose proceso stadijose, jeigu nėra iš esmės pasikeitę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar atsisakymo jas taikyti pagrindai. Tuo tarpu visi esminiai šiuo metu ieškovo teikiamo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentai jau buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi (atskirojo skundo medžiagos 52 – 55 b. l.), kuria pritarta pirmosios instancijos teismo (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartis) išvadai, jog taikyti laikinąją apsaugos priemonę (išieškojimo vykdymo procese sustabdymą) nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, o papildomai dėl ieškovo nurodomų argumentų nepasisakytina. Atitinkamai vadovautis apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-305/2008) panašioje byloje ir daryti priešingą išvadą (ypač įvertinant faktą, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinys atmestas, kas preliminariai leidžia spręsti apie ieškinio nepagrįstumą (CPK 144 str. 1 d.), šiuo metu teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsniu,
nutaria:
Atmesti ieškovo V. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.