Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės Sampo bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-1614-43/2008 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Sampo bankas, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Divide et impera“, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendė nepranešęs apie tai atsakovui, nurodydamas, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys minėtų priemonių taikymui ar padarys jį neįmanomu (CPK 148 str. 1 d.).

Teismas nepagrįstai ieškovo prašymą nagrinėjo nepranešęs apie tai atsakovui. Be to, teismas visiškai nemotyvavo, kodėl šis atvejis yra išimtinis. Dėl to teismas pažeidė CPK 291 straipsnio pirmosios dalies 5 punktą, 145 straipsnio ketvirtąją dalį, 148 straipsnio pirmąja dalį, 148 straipsnio ketvirtosios dalies 3 punktą, 12, 17, 18 straipsnius. Neteisėtai nepranešęs atsakovui apie minėtų priemonių taikymą, teismas užkirto kelią atsakovui operatyviai pasisakyti dėl minėtų priemonių taikymo reikalingumo ir tuo išvengti jų taikymo, bei operatyviai pareikšti prašymą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl minėtų priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas neturėjo jokio įstatyminio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas kelia tik vieną reikalavimą – pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, ir tokio reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas negali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes toks teismo sprendimas bus tik skelbiamas ir jo pagrindu joks vykdomasis dokumentas negali būti išduotas. Teismas pažeidė CPK 144 straipsnio pirmąją dalį, nes pritaikė minėtas priemones, nors nenustatė jokio ryšio tarp galimo sprendimo byloje ir atsakovo veiksmų (vykdymo proceso išspręstoje byloje).Teismas nepagrįstai pasirėmė CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 10 punktu, nes tokia priemonė gali būti taikoma tik kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti vykdymo veiksmus (CPK 510 str.). Ieškovas antstolio veiksmų neskundžia. Teismas išėjo už bylos ribų ir nutartimi sustabdė kitoje byloje kito teismo priimto ir įsiteisėjusio sprendimo vykdymą, tuo pažeisdamas CPK 18, 260 straipsnius. Teismo nuoroda į galimą proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. 2-533-34/2007 yra tik prielaida, neparemta jokiais įrodymais ir pažeidžianti vieną esminių civilinio proceso principų, kad priimtas ir įsitesėjęs teismo sprendimas ir jo vykdymas yra privalomas visiems (CPK 588 str.), o teismo sprendimu ginčas tarp šalių išsprendžiamas galutinai (CPK 260 str.). Ieškovas kelia reikalavimus dėl jau išspręsto, tapataus, tų pačių šalių ginčo, todėl teismas ieškinį turėjo atsisakyti priimti (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo taikyti minėtas priemones, nes atsakovo šiuo metu turimo turto vertė (5 010 329 000 Lt) yra pakankama ieškovo reikalavimų užtikrinimui, o ieškinio suma (200 000 Lt) atsakovui laikytina nedidele ir negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių grėsmę galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas neketina slėpti turto, nevengia vykdyti savo prievolių, todėl nepritaikius minėtų priemonių, realiai nekils jokia grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Nėra jokio pagrindo varžyti atsakovo teises (CPK 145 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip žinoma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindu taikyti minėtas priemones yra grėsmė, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Taigi minėtų priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ši aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos ar didelės vertės turto, nes akivaizdu, kad tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog ieškovas, reikšdamas ieškinį atsakovui AB Sampo bankui dėl 2006 m. vasario 3 d. sudarytos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, siekia, kad atsakovas netektų teisės nukreipti išieškojimą pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą už akių, kuriuo patenkinus banko ieškinį ginčijamos laidavimo sutarties pagrindu iš J. K. šiam bankui priteista 234 812,40 Lt negrąžinto panaudoto overdrafto limito, palūkanų ir kt. (civilinė byla Nr. 2-533-34/2007), ir kurį vykdant jau pradėtas jam priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Avižienių k., Vilniaus raj., pardavimas iš varžytinių (b. l. 31). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, teisingai konstatavo, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje ieškinys būtų patenkintas ir laidavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, ieškovas turėtų teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo ir įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimo už akių panaikinimo, tačiau, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui priklausantis individualiais požymiais apibrėžtas nekilnojamas turtas gali būti parduotas iš varžytynių ir šio turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo gali pasidaryti nebeįmanomas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 10 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo pateiktas CPK 144 straipsnio aiškinimas bei taikymas atitinka CPK 3 straipsnyje įtvirtintą principą, kad aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, todėl atmestini apelianto argumentai, kad minimos priemonės pritaikytos nesant tam pagrindo bei peržengiant bylos ribas (CPK 185 str.). Šiame kontekste pažymėtina tai, kad CPK nereikalauja, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas, nes tokiu atveju vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės - galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.

Teismas, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir byloje esant duomenų, kad minimo ieškovo nekilnojamojo turto realizavimas jau yra pradėtas, turėjo pagrindo taikyti CPK 148 straipsnio pirmosios dalies taisyklę ir ieškovo prašymą dėl šių priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovui. Kaip žinoma, CPK 148 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka, o remiantis CPK 153 straipsnio 2 dalimi rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantis byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Taigi minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą pranešimu turi būti informuojamas atsakovas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Taigi realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Kadangi, kaip žinia, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepranešimas laikinųjų priemonių taikymo atveju nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįtakojo nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo. Todėl apelianto argumentai, dėl CPK 148 straipsnio pirmosios dalies pažeidimo, atmetami kaip nepagrįsti, nes nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto teiginius, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos byloje, kurioje teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, nes keliamas reikalavimus dėl jau išspręsto, tapataus, tų pačių šalių ginčo (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Kaip matyti iš minimo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimo už akių, reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nebuvo pareikštas ir išnagrinėtas.

Apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su AB Sampo banko nuosavybės teise valdomo turto verte ir šio asmens galimybėmis užtikrinti ieškovo reikalavimą, tai yra nebuvimu grėsmės, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad minimos priemonės pritaikytos neteisėtai, nes, kaip minėta, yra sprendžiamas klausimas dėl ieškovui priklausančio individualiais požymiais apibrėžto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių ir šio turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo gali pasidaryti nebeįmanomas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 10 p.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 329 str. 1 d.).

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 147 straipsnio trečiąją dalį, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.