Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarimo M. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą M. D. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 134 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, kuriame nurodė, kad M. D. 2010 m. rugpjūčio 13 d., apie 11.15 val., Vilniuje, A. Goštauto – J. Jasinskio gatvių sankryžoje, vairavo automobilį neužsisegęs saugos diržo, neįsijungęs artimųjų šviesos žibintų, stabdomas uniformuoto policijos pareigūno nepakluso teisėtam ir akivaizdžiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir nuvažiavo toliau. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 17, 102 ir 202 punktų reikalavimus.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu M. D. buvo paskirta administracinė nuobauda už 124¹ straipsnio 6 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 134 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą.

Ginčo dėl ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 134 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl M. D. kaltės padarius minėtus pažeidimus. Tačiau M. D. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nubaudimu už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Tai, kad M. D. 2010 m. rugpjūčio 13 d., apie 11.15 val., Vilniuje, A. Goštauto – J. Jasinskio gatvių sankryžoje vairavo automobilį neužsisegęs saugos diržo, neįsijungęs artimųjų šviesos žibintų ir nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2); policijos pareigūnų M. S. ir V. V. tarnybiniai pranešimai (b. l. 3, 4), bei jų parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 32-33). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų M. S. ir V. V., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Minėtų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai iš esmės atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareigūnai gali būti šališki, tokių aplinkybių, kurios objektyviai pagrįstų pareigūnų šališkumą, apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamas M. D., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams ir kitai bylos medžiagai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, būtina nustatyti asmens kaltę. Viena iš aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali, akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1-412/2007, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-1483-11). Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad šviesą atspindinčiu skrituliu stabdė apelianto vairuojamą automobilį, kurio vairuotojas buvo neužsisegęs saugos diržo ir neįsijungęs artimųjų šviesos žibintų, stabdomas vairuotojas juos matė, sulėtinęs greitį važiavo palei važiuojamosios dalies dešinį kraštą, o pravažiavęs jį stabdantį policijos pareigūną padidino greitį ir pasišalino (b. l. 3, 4). Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Papildomai paaiškino, kad oro sąlygos buvo geros, matomumui niekas netrukdė, pareigūnai vilkėjo šviesą atspindinčias liemenes, stabdomas vairuotojas į juos buvo atsisukęs, todėl puikiai matė skersai važiuojamosios dalies rankos mostu parodytą ženklą sustoti, vairuotojas rankose nieko neturėjo (b. l. 32-33). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas aiškiai suprato policijos pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau sąmoningai jam nepakluso.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus. Priešingai, nei nurodo apeliantas, policijos pareigūnų parodymai nuoseklūs ir atitinka vieni kitus. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, kad nematė policijos pareigūno ženklo sustoti, kadangi buvo neatidus dėl blogos savijautos dėl itin karšto oro, įkaitusios transporto priemonės, automobilyje išbyrėjusio maisto, vertina kritiškai, kaip asmens gynybinę taktiką, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino liudytojų J. M., R. L., A. Č. ir K. B. parodymų, kadangi minėti liudytojai įvykio vietoje nedalyvavo, jų parodymai patvirtina tik tai, kad apeliantas automobilį vairavo būdamas blaivus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nemano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtinį ATPK 30¹ straipsnyje įtvirtintą institutą ir M. D. paskirtąją nuobaudą švelninti. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, atsakomybė gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr., pvz., administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės tokio ypatingo atvejo nesudaro. Pabrėžtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu.

Taigi atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui skirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji atitinka jo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

M. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.