Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, 2-401-642/2017

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-02-02
Bylos Nr.: 2-401-642/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Danutė Žvinklytė
Atsakovas: Nordea Bank AB, Lietuvoje
Ieškovas: G. B.
Advokatai: Edita Bartulevičiūtė

Kategorijos

2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)

Civilinė byla Nr. 2-401-642/2017(Proceso Nr. 2-06-3-12452-2016-4)Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.6.; 2.6.8.9.; (S) 2.6.8.11.1;2.6.8.11.3.; 2.6.29.1.; 3.2.4.11. 3.2.6.5.

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 2 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Joanai Runelienei, atsakovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, advokatei Editai Bartulevičiūtei, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų Linai Pužienei, D. B., UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ab initio ir baudinių palūkanų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašė pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą tarp G. B. ir Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, sudarytos kreditavimo sutarties BK 08/03/03S nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį; panaikinti tarp G. B. ir Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, sudarytos kreditavimo sutarties BK 08/03/03S bendrosios dalies 13.1 (pažymėtina, kad ieškovas nurodo 13.2 punktą, tačiau, sprendžiant iš ieškovės nurodytų motyvų, matyti, kad ieškovo nurodytos ginčijamos sąlygos atitinka kreditavimo sutarties BK 08/03/03S bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygas) 15 punktus, reglamentuojančius sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningus bei neteisėtus; panaikinti tarp G. B. ir Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, sudarytos kreditavimo sutarties BK 08/03/03S bendrosios dalies 8.2 punktą ir juo nustatytas baudines 16 procentų dydžio metines palūkanas ir sumažinti jas iki 0,02 procento. Nurodė, kad 2008-03-14 tarp G. B. ir Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (dabartinis pavadinimas – Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių), buvo sudaryta kredito sutartis Nr. BK08/03/03S. Nurodytos kredito sutarties pagrindu ieškovui buvo suteiktas 97891,00 Eur dydžio kreditas, skirtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir remontui. Kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti, ieškovas įkeitė savo asmeninį turtą – butą, unikalus Nr. 2198-7003-3016:0065, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas www.evarzytynes.lt sužinojo, kad antstolė Lina Pužienė vykdo išieškojimą iš ieškovui G. B. ir jo sutuoktinei D. B. priklausančio turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Antstolė išieško iš ieškovo turtą pagal atsakovo suteikto kredito sutartį. Tam, kad toks išieškojimas pas antstolę galėtų būti pradėtas, atsakovas privalėjo nutraukti su ieškovu kredito sutartį bei apie tai tinkamai ieškovą informuoti, be to, prieš tai nustatyti protingą terminą ieškovui ištaisyti sutarties vykdymo pažeidimus. Ieškovas pažymi, kad negavo iš atsakovo jokio įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo, o iš www.evarzytynes.lt sužinojo, kad antstolė išieško ieškovui ir jo sutuoktinei priklausantį turtą varžytinėse, kas reiškia, kad atsakovas nutraukė sutartį vienašališkai. Ieškovo nuomone, minėta kredito sutartis turi būti pripažinta ir laikoma vartojimo sutartimi. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškiai konstatuota, kad kredito sutarties pobūdžio (vartojimo ar ne) nustatymas svarbus, sprendžiant dėl jos pažeidimo sukeliamų padarinių. Ieškovas nurodo, kad bet kokia sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Šiuo atveju, pagal sutarties sąlygas, teisėtas sutarties nutraukimas būtų tada, jeigu atsakovas būtų informavęs ieškovą apie sutarties nutraukimą, nustatęs ieškovui papildomą terminą sutarties vykdymo trūkumams ištaisyti. Tačiau, ieškovas nebuvo informuotas apie atsakovo ketinimą nutraukti sutartį, kaip tai buvo numatyta sutarties 13.1 p. - būtent šis faktas yra laikytinas sutarties pažeidimu, kuris buvo atliktas atsakovo. Ieškovas nėra gavęs iš atsakovo nei pranešimo dėl pradelstų įsiskolinimų padengimo, nei pranešimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Ieškovo nuomone, kadangi sutartis su ieškovu buvo atsakovo nutraukta neinformavus tinkamai ieškovo, todėl ir neteisėtai, toks sutarties vienašalis nutraukimas turi būti laikomas negaliojančiu ab initio, t.y. nuo pat jo atlikimo momento, ir panaikintas, o atsakovas turi būti įpareigotas šią sutartį vykdyti. Sutartyje atsakovo numatyta teisė nutraukti sutartį atsiranda jau po 15 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo registruota pašto siunta. Toks trumpas terminas negali būti pripažinimas protingu ir sukelti tokias sunkias pasekmes ieškovui kaip vartotojui ir kredito gavėjui, nes visa skolos suma turėjo būti grąžinta tik 2044-02-20. Dėl minėtos priežasties, sutarties 13.1 p., 15 p., leidžiantys atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį po 15 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos, yra nesąžiningi ieškovo, kaip vartotojo, atžvilgiu ir dėl to turi būti panaikinti. Todėl šiuo atveju sutarties nutraukimui vienašališkai turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217, 6.218 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios vienašališką sutarčių nutraukimą, tokio nutraukimo sąlygas bei tvarką. Atsakovas, vienašališkai nutraukdamas su ieškovu sutartį, šiomis sąlygomis bei tvarka nesivadovavo. Be to, ieškovas nurodo, kad sutarties 8.2 punktas yra nesąžiningas, kadangi jame nustatytos 16 procentų metinės palūkanos yra baudinės ir nesąžiningos ieškovo atžvilgiu. Todėl, ieškovo nuomone, sutarties 8.2 punktas turi būti panaikintas ir delspinigiai turi būti sumažinti iki 0,02 procento.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą, nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2008-03-14 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/03S bankas įsipareigojo suteikti ieškovui 97891,00 Eur dydžio kreditą (kurio paskirtis - (duomenys neskelbtini) buto pirkimui ir remontui), o ieškovas įsipareigojo gražinti kreditą ir mokėti palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką, t.y. kiekvieno mėnesio 20 dieną, taip pat vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal kredito sutarties specialiosios dalies 3.3 p., 4.1.1 p., ieškovas pateikė UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimo sutarties sutartį (numatant banką naudos gavėju), kadangi ši draudiminė apsauga buvo viena iš esminių sąlygų, suteikiant kreditą ieškovui. Bankas savo įsipareigojimą suteikti kreditą ieškovui įvykdė ir išmokėjo 97891,00 Eur dydžio kreditą, tuo tarpu ieškovas savo esminę pareigą mokėti įmokas pagal grafiką pažeidė ir nepašalino pažeidimų. Ieškovas bankui paskutinį kartą pagal kredito sutartį yra mokėjęs 2009-09-30 (prieš 7 metus) ir šiuo mokėjimu buvo dengiama tik dalis nuo 2009-05-20 iki 2009-09-20 susidariusių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Iki tol iš esmės nuo 2008-11-20 įmokos ieškovas vėluodavo atlikti mokėjimus, nuo 2009-05-20 įmokos ieškovas savo mokėjimus iš esmės nutraukė ir pažeidimų nepašalino. Po 2009-09-30 jokių mokėjimų iš ieškovo atsakovas nėra gavęs iki šiol. Tik dėl to, kad bankas nenutrauktų kredito sutarties, ieškovas bei laiduotoja su UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudarė 2009-09-25 tarpusavio mokėjimų draudimo susitarimą, kuriuo susitarė, jog UAB „Būsto paskolų draudimas“ už ieškovą padengs susidariusią skolą ir vienerius metus (2009-10-20 – 2010-09-20) mokės kredito ir palūkanų už kredito naudojimą įmokas bankui. Ieškovo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacija patvirtina, kad ieškovo pagal kredito sutartį (grafiką) mokėtinos kredito ir palūkanų už kredito naudojimą įmokos, pradedant 2009-10-20 mokėjimu, buvo mokamos UAB „Būsto paskolų draudimas“, pačiam ieškovui paliekant pareigą mokėti pagal kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 p. numatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Tai reiškia, kad ieškovas nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nemokėjo įmokų, kadangi tai už jį atliko UAB „Būsto paskolų draudimas“. Tačiau, pasibaigus 2009-09-25 mokėjimų draudimo susitarimo galiojimui, ieškovas bankui apskritai nieko nebemokėjo, nors nuo 2010-10-20 privalėjo pats pradėti mokėti visas įmokas pagal mokėjimų grafiką. Kadangi pažeidimai tęsėsi ilgą laiką, jie nebuvo šalinami ir vis didėjo, bankas nuo 2011-02-03 (t.y. prieš daugiau nei 5,5 metų) vienašališkai nutraukė kredito sutarti (išsiųsdamas 2011-01-19 pranešimą Nr. 631). Kredito sutarties nutraukimo dienai ieškovo nemokėjimas pagal sutarti tesėsi nuo 2010-10-20 imtinai iki 2012-02-03 imtinai (daugiau nei 4 mėnesius iš eilės) (neskaitant iki tol buvusių vėlavimų). Pažymėtina, kad bankas 2011-01-19 pranešimu Nr. 631 suteikė ieškovui papildomą terminą iki 2011-02-03 pašalinti mokėjimo prievolių pažeidimus, tačiau tai nebuvo padaryta nei per papildomą terminą, nei vėliau per protingą terminą. Dar iki sutarties nutraukimo bankas 2010-11-03, 2010-11-19, 2010-12-20 reikalavimais ragino ieškovą pašalinti pažeidimus ir įspėjo apie teisines pasekmes, tačiau ieškovas į banko raginimus nereagavo, prievolių nevykdė. Nutraukęs kredito sutartį, bankas kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos mokėjimo. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2011-08-10 sprendimu nusprendė bankui išmokėti 87729,63 Eur dydžio draudimo išmoką, sudarant išmokos mokėjimo grafiką (draudimo išmoka pradėta mokėti 2012-07-20). Bankas UAB „Būsto paskolų draudimas“ pavedimu kreipėsi į notarą R. K. dėl vykdomojo įrašo atlikimo – 2014-10-14 buvo išduotas vykdomasis įrašas, kuris buvo perduotas vykdyti antstolei Linai Pužienei. Ieškovas yra kreipęsis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, skųsdamas antstolės veiksmus ir prašydamas sustabdyti įkeisto turto varžytynes. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-07 nutartimi Nr. 2YT-3552-965/2016 ieškovo skundą atmetė. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad bankas kredito sutarties sudarymo metu būtu nesąžiningai pasinaudojęs ieškovu. Ieškovas pats kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo, pats kredito sutartyje (specialiosios dalies pabaigoje) patvirtino, kad su kredito sutarties sąlygomis susipažino, pats pasirašė kiekvieną bendrųjų sąlygų lapą, tokiu būdu patvirtindamas, kad su sąlygomis susipažino. Atsakovas nurodo, kad nors ieškovas ieškinyje teigia, kad jis yra vartotojas ir remdamasis vien tik šiuo faktu prašo panaikinti visas dėl jo padarytų pažeidimų atsiradusias neigiamas sutartines pasekmes, tačiau papildoma vartotojų teisių apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai), todėl vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Atsakovas nurodo, kad ieškovas neįrodė, kad dėl jo padarytų mokėjimo prievolių pažeidimų ir jų nepašalinimo ieškovui galėtų būti netaikoma sutartinė sąlyga, numatyta kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte (suteikianti bankui teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, esant mokėjimų pagal grafiką vėlavimui). Atsižvelgdami į tai, kad mokėjimų grafikas yra esminė sąlyga, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalį, bankas ir ieškovas susitarė dėl teisinių pasekmių tuo atveju, jeigu ieškovas pažeistų mokėjimu grafiką ir neištaisytų padaryto pažeidimo. Remiantis kredito sutartimi, abi šalys pasiskirstė rizika, susijusia su mokėjimo prievolių pažeidimu – mokėjimų tinkamo vykdymo riziką, kaip yra visų kredito sutarčių atveju, prisiėmė išimtinai Ieškovas. Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte šalys susitarė, kad mokėjimo prievolių pažeidimas yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti kredito sutarti, ši sąlyga yra galiojanti ir privaloma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Kadangi kredito sutartis buvo iš esmės pažeista sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas – iš viso mokėjimo prievolių terminu pažeidimai tesėsi beveik 5 mėnesius iš eilės (t.y. 5 kartus iš eilės pažeistos mokėjimo prievolės ir per 5 mėnesius iš eilės pažeidimai nebuvo pašalinti). Taigi, bankas ieškovo atžvilgiu kredito sutartyje numatytą sąlygą dėl sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindų taikė akivaizdžiai palankiau negu nustato įstatymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnis). Atsakovas pažymi, kad ieškovas yra nesąžiningas, teigdamas, jog tariamai apie nutraukimą jis sužinojo tik 2016 m. rugsėjo 20-21 d. iš puslapio www.evarzytynes.lt. Tokių teiginių pateikimas, ieškovui žinant, kad apskritai jis paskutinį kartą bankui yra mokėjęs 2009-09-30 ir gavęs pranešimus iš banko apie skolą bei įspėjimą apie nutraukimą, yra akivaizdus piktnaudžiavimas teise ir teismo klaidinimas. 2011-01-19 pranešimas apie sutarties nutraukimą yra laikomas įteiktu tinkamai, kadangi bankas pranešimą išsiuntė registruota siunta su įteikimu visais 6 bankui žinomais adresais. Atsakovas nurodo, kad visiškai nepagrįstas teiginys, jog tariamai kredito sutarties bendrosios dalies 15 punkto sąlyga yra nesąžininga. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 dalyje šalys aiškiai susitarė dėl pranešimų pagal sutartį siuntimo tvarkos ir teisinių pasekmių ir ši sąlyga lygiai taip pat vienodai taikoma tiek ieškovui, tiek atsakovui. Taigi, šalys susitarė, kad visi pranešimai yra siunčiami registruotu paštu paskutiniu žinomu šalies adresu. Apie savo adreso pasikeitimą ieškovas banko neinformavo, todėl tenka pareiga priimti korespondenciją jo paties nurodytu adresu. Pažymima, kad ieškovas, ginčydamas kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 p. numatytas kompensacines palūkanas, skaičiuojamas už ieškovo mokėjimo vėlavimus, siekia apskritai išvengti atsakomybės už savo padarytus pažeidimus. Šalys sutartyje susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo ir jų dydžio, be to, pagal aktualią teismų praktiką, 16 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra kvalifikuotos kaip pagrįstos ir sąžiningos bei konstatuota, jog vartotojai neturi teisės išvengti prisiimtų prievolių vykdymo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir bankas siekė sukurti prievolinius teisinius santykius, ką ir padarė pasirašydami būsto kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas ieškovui įsipareigojo išmokėti ir išmokėjo 97891,00 Eur kreditą, ieškovas šias lėšas gavo ir turėjo pareigą šias lėšas grąžinti, laikantis būsto kredito sutarties sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnis, 6.256 straipsnio 1-2 dalys), tačiau to nepadarė, dėl ko bankas pagrįstai nutraukė kreditavimo sutartį. Pažymima, kad kreditavimo sutarties sąlygos ginčijamos daugiau kaip po aštuonerių metų po kreditavimo sutarties sudarymo ir daugiau nei po penkerių metų po kreditavimo sutarties nutraukimo. Akivaizdu, kad ieškovas pareiškiamu ieškiniu nesiekia realaus kreditavimo sutarties vykdymo, kas esamoje situacijoje tiesiog jau nebeįmanoma, juolab, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta dėl ieškovo, o ne dėl banko veiksmų/neveikimo. Bendrovės turimais duomenimis, kredito sutartis su ieškovu buvo nutraukta tinkamai, t. y. taip kaip tai įtvirtinta įstatymų leidėjo bei kreditavimo sutartimi. Bankas bendrovei draudžiamojo įvykio tyrimo metu pateikė ieškovui prieš kreditavimo sutarties nutraukimą siųstus pranešimus. Taip pat ieškovas, žinodamas apie kreditavimo sutarties nutraukimą, buvo inicijavęs teisminius procesus (civilinės bylos Nr. 2YT-3552-965/2016, 2VP-3361-676/2016, 2S-862-613/2016), vadinasi, ieškovas būdamas nesąžiningu, nepagrįstai teigia, kad jis tariamai apie raginimą vykdyti kreditavimo sutartį, kreditavimo sutarties nutraukimą nieko nežinojo. Be to, sutarties nutraukimas banko buvo pasirinkta, kaip ultima ratio (kraštutinė) priemonė savo teisių gynime, nes bankui netgi konstatavus, kad kredito sutarties sąlygos pažeistos, sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per banko nurodytą terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal kreditavimo sutartį ar pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalis), kredito sutartis su ieškovu buvo nutraukta vėliau negu tai atsakovas galėjo padaryti pagal sutartį, kurios šalims turi įstatymo galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis) ar įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalis), t. y. bankas ieškovo atžvilgiu kredito sutartyje numatytą sąlygą dėl sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindų taikė akivaizdžiai palankiau negu nustato sutartis ar įstatymas, dėl ko sutartis nutraukta tinkami/teisėtai ir pagrįstai, o kreditavimo sutarties sąlygos reglamentuojančios kreditavimo sutarties nutraukimą pripažinimas negaliojančia iš esmės šio ginčo galutiniam rezultatui jokios įtakos neturės ir turėti negalės, nes, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, kreditavimo sutartis buvo nutraukta vadovaujantis ne kreditavimo sutarties sąlygomis, o įstatymu, kuris ieškovo atžvilgiu buvo taikomas palankiau nei tai jame nustatyta, t. y. kreditavimo sutartis buvo nutraukta vėliau nei po 30 dienų nuo jos pažeidimo momento.

Teismo posėdžio metu atsakovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, advokatė Edita Bartulevičiūtė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, pateikdama paaiškinimus, rėmėsi atsiliepime išdėstytais argumentais ir teisiniais motyvais.

Ieškovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nėra žinomos, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų D. B. į posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nėra žinomos, todėl byla nagrinėjama jai nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Būsto paskolų draudimas“ į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla nagrinėjama trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovui nedalyvaujant.

Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų antstolė Lina Pužienė pateikė prašymą teismui bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, todėl byla nagrinėtina jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2008-03-14 tarp ieškovo G. B. ir atsakovo buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 08/03/0S, kuria bankas įsipareigojo suteikti ieškovui 97891,00 Eur dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką, t.y. kiekvieno mėnesio 20 dieną (kredito sutarties specialiosios dalies 2.10 p.), taip pat vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (b.l. 66-77). Kredito sutarties vykdymas yra užtikrintas iš banko suteikto kredito lėšų įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka (b.l. 78-81) ir trečiojo asmens D. B. 2008-03-14 laidavimo sutartimi Nr. LBK 08/03/04S, kuria laiduotoja D. B. besąlygiškai įsipareigojo, kaip solidarinis skolininkas, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal kreditavimo sutartį (b.l. 82-85). Byloje esanti mokėjimų detalizacija pagal 2008-03-14 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08030S patvirtina, kad ieškovas bankui paskutinį karta pagal kredito sutartį yra mokėjęs 2009-09-30 ir šiuo mokėjimu buvo dengiama tik dalis nuo 2009-05-20 iki 2009-09-20 susidariusių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Iki tol iš esmės nuo 2008-11-20 įmokos ieškovas vėluodavo atlikti mokėjimus, nuo 2009-05-20 įmokos ieškovas savo mokėjimus iš esmės nutraukė ir pažeidimų nepašalino. Po 2009-05-30 jokių mokėjimų iš ieškovo atsakovas nėra gavęs iki šiol (b.l. 86-87). Ieškovas bei laiduotoja su UAB „Būsto paskolų draudimas“ sudarė 2009-09-25 tarpusavio mokėjimų draudimo susitarimą, kuriuo susitarė, jog UAB „Būsto paskolų draudimas“ už ieškovą padengs susidariusią skolą ir vienerius metus (nuo 2009-10-20 iki 2010-09-20) mokės kredito ir palūkanų už kredito naudojimą įmokas bankui (b.l. 88-92). Banko 2010-11-03 priminimas apie skolą (b.l. 98), 2010-11-19 reikalavimas mokėti skolą (b.l. 99), 2010-12-20 pakartotinis reikalavimas mokėti skolą (b.l. 100) patvirtina, kad atsakovas ragino ieškovą pašalinti pažeidimus ir įspėjo apie teisines pasekmes. Atsakovas 2011-01-19 pranešimu Nr. 631 informavo ieškovą ir laiduotoją apie tai, kad ieškovas dar nuo 2010-10-20 iki 2010-12-20 (t.y. 3 mėnesius iš eilės) pažeidinėja mokėjimų grafiką ir pareikalavo ne vėliau kaip iki 2011-02-03 sumokėti bankui visą skolą (1016,25 Eur). Kartu bankas nurodė, kad jeigu iki 2011-02-03 ieškovas nepašalins mokėjimo pažeidimų, bankas nuo 2011-02-03 vienašališkai nutraukia kredito sutartį (b.l. 93-97). Duomenų, kad ieškovas ir laiduotojas skolą sumokėjo, nebuvo pateikta, todėl atsakovas nuo 2011-02-03 vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Atsakovas kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir pateikė 2011-02-08 pranešimą apie draudiminį įvykį bei prašė priimti sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, todėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2011-08-10 sprendimu nutarė išmokėti 87729,63 Eur išmoką ją išdėstant pagal draudimo išmokos mokėjimo grafiką (b.l. 101). 2014-10-14 buvo išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. 1-11018) (b.l. 102-103).

Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad ieškovas buvo susipažinęs su sutarties sąlygomis ir jas įvertinęs. Tai liečia ir sutarties nutraukimo sąlygas, ir palūkanų dydį.

Ieškovas reikalavimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu grindžia tuo, jog jis nebuvo tinkamai informuotas apie kredito sutarties nutraukimą sutartyje nustatyta tvarka, jam nebuvo suteiktas protingas terminas ištaisyti sutarties vykdymo pažeidimus ir tik 2016 m. rugsėjo 20-21 iš www.evarzytynes.lt sužinojo, kad antstolis išieško ieškovui priklausantį turtą paskelbtose varžytynėse, tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, turi pagrindą konstatuoti, kad atsakovas šiuos ieškovo argumentus paneigė.

Pažymėtina, kad ieškovas yra kreipęsis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, skųsdamas antstolės veiksmus ir prašydamas sustabdyti įkeisto turto varžytynes ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-07 nutartimi Nr. 2YT-3552-965/2016 ieškovo skundą atmetė. Taigi, ieškovas, pateikdamas minėtą skundą dėl antstolės veiksmų, jau tuomet žinojo, kad kreditavimo sutartis yra nutraukta ir pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto. Be to, iš atsakovo teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 2011-01-09 pranešimas apie sutarties nutraukimą yra laikomas įteiktu tinkamai, kadangi bankas pranešimą išsiuntė registruota siunta su įteikimu visais 6 atsakovui žinomais adresais (t.y. bankas, siekdamas, kad ieškovas būtų informuotas apie nutraukimą, siuntė korespondenciją ne tik kredito sutartyje nurodytu adresu, bet ir visais kitais bankui žinomais adresais, tokiu būdu maksimaliai rūpestingai ir daugiau nei reikalauja kredito sutarties 15 p. įgyvendindamas pareigą informuoti: 1) kredito sutartyje ieškovo nurodytu korespondencijos priėmimo (įkeisto turto adresu) adresu (duomenys neskelbtini) – pranešimą 2011-01-20 asmeniškai priėmė pats ieškovas; 2) hipotekos lakšte nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) – kurjeriai nurodė, kad į paliktą pranešimą niekas neatsiliepė, t.y. pats ieškovas nesusisiekė su UAB „Vilpostus“ kurjeriais ir neatsiėmė jam skirtos korespondencijos; ieškovo darbovietės UAB „Laukinių vakarų salūnas“ adresu (duomenys neskelbtini) (kurjeriai surado kitą adresą (duomenys neskelbtini)) – įteikta 2011-01-28; 3) ieškovo darbovietės UAB „Kesva ir ko“ adresu (duomenys neskelbtini) (kurjeriai surado kitą adresą (duomenys neskelbtini) – įteikta 2011-01-20 per darbovietę; 5) laiduotojos darbovietės UAB „Durga“ adresu (duomenys neskelbtini) – įteikta 2011-01-21 per darbovietę; 6) laiduotojai adresu (duomenys neskelbtini) – įteikta 2011-01-27 laiduotojos seseriai V. P.. Ieškovui buvo žinoma esama situacija dėl skolos ir jis galėjo tikėtis bei suprasti, kad nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankas pateiks reikalavimą mokėti susidariusią skolą. Apie savo adreso pasikeitimą ieškovas banko neinformavo, todėl ieškovui tenka pareiga priimti korespondenciją jo paties nurodytu adresu.

Vertindamas nustatytas aplinkybes, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.17 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą; jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Duomenų, kad šalių pasirašytoje kreditavimo sutartyje ieškovo nurodyti kontaktiniai duomenys pranešimų siuntimo laikotarpiu būtų pasikeitę ir apie tai ieškovas būtų banką informavęs, nepateikta. Todėl teismas, ieškovo teiginius, kad jis apie kreditavimo sutarties nutraukimą sužinojo tik 2016 m. rugsėjo 20-21 d. iš puslapio www.evarzytynes.lt, vertina kritiškai, pažymint tai, kad ieškovui buvo žinoma aplinkybė, kad jis su banku yra pasirašęs kreditavimo sutartį ir kaip rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai šaliai, preziumuojama jo pareiga bankui nurodyti tikslų savo gyvenamosios vietos adresą buvo žinoma. Be to, byloje esantys minėti rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad ieškovas buvo informuotas ir žinojo apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Ieškovas taip pat skundė antstolio veiksmus dėl paskelbtų varžytinių, todėl akivaizdu ir tai, kad jis žinojo apie pradėtus priverstinio išieškojimo veiksmus. Taigi, byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina aplinkybes, jog atsakovo raginimai, pranešimai apie susidariusį įsiskolinimą bei įspėjimas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo buvo įteikti ieškovui tinkamai ir kad apie sutarties nutraukimą bei apie priverstinį skolos išieškojimą ieškovui buvo žinoma.

Ieškovas nurodo, kad sutarties nutraukimui vienašališkai turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio bei 6.218 straipsnio nuostatos, kuriomis atsakovas nutraukdamas sutartį nesivadovavo. Mano, kad sutarties 13.1 p., 15 p., leidžiantys atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį po 15 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos yra nesąžiningi ieškovo, kaip vartotojo atžvilgiu, ir dėl to turi būti panaikinti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalį – šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalis).

Šalių sudarytos kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 p. buvo numatyta, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Pagal šios sutarties 15 punktą – pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo banko siunčiamų pranešimų ar, kad kitos šalies veiksmai neatitinka sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu.

Šalių valios autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai. Pirma, tam, kad sutartis galiotų, šalys turi susitarti dėl visų esminių jos sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.162 straipsnis). Antra, sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.3 straipsnio 3, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartyse, priimtose jau po kreditavimo sutarties nutraukimo) buvo išaiškinta, jog kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis Nr. 3K-7-272/2011; 2012-06-26 nutartis Nr. 3K-7-297/2012). Taip pat teismų praktikoje nurodyta, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnis, 6.59 straipsnis), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovo įsipareigojimu nevykdymas nebuvo vienkartinis, priešingai – ieškovas sistemingai ilgą laika pažeidinėjo mokėjimo prievoles pagal kredito sutartį, už jį ilgą laiką (nuo 2009-10-20 iki 2010-09-20) prievoles vykdė UAB „Būsto paskolų draudimas“ (ieškovui patvirtinus, kad mokėjimo prievolių vykdyti jis pats negali) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 straipsnis, 178 straipsnis), o nuo 2009-09-30 ieškovas atsakovui nieko nėra mokėjęs. Ieškovas, nevykdęs sutarties iki sutarties nutraukimo dienos beveik 5 mėnesius iš eilės (nuo 2010-10-20 iki 2011-02-03), iki tol taip pat pažeidinėdamas mokėjimo prievoles, negalėjo tikėtis kitokio rezultato, kaip kredito sutarties nutraukimas. Be to, terminas pažeidimams pašalinti buvo labai ilgas. Ieškovas žinojo apie pažeidimus ir jų geranoriškai nepašalino, vis tęsė nemokėjimą pagal grafiką. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bankas ragino ieškovą šalinti pažeidimus, įspėjo apie pasekmes. Pagal faktinę bylos situaciją matyti, kad iki kreditavimo sutarties nutraukimo momento ieškovui faktiškai buvo suteiktas beveik 6 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti, bet ieškovas net per tokį ilgą laiką pažeidimų nepašalino, o juos vis tęsė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas pripažįsta/neneigia, kad jis neturėjo ir neturi galimybių padengti skolos nei per banko nustatytą, nei per įstatymo nustatytą 30 dienų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6.218 straipsnis) terminą. Ieškovas neįrodė, kad jis pašalino ar objektyviai galėjo pašalinti pažeidimus per įstatymo nustatytą terminą (30 dienų; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, praėjus daugiau nei 5,5 metu po sutarties nutraukimo, nėra pagrindo teigti, jog ieškovas nepažeidė sutarties, nežinojo ir negalėjo žinoti apie nutraukimą ar, kad jo pažeidimas negali būti laikomas tokiu, kuris suteiktų teisę nutraukti sutartį. Ieškovo įvykdytas kredito sutarties pažeidimas teismo vertinamas kaip esminis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Iš ieškovo elgesio buvo ir yra akivaizdu, kad jis nebuvo ir nėra suinteresuotas vykdyti savo įsipareigojimus tinkamai taip, kaip buvo sutarta kreditavimo sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis Nr. 3K-5-58/2012).

Pažymėtina, kad minėta kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1. punkto sąlyga ieškovo atžvilgiu buvo taikyta žymiai palankiau, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, 2010-11-03 priminimu apie skolą, 2010-11-19 reikalavimu mokėti skolą ieškovas buvo raginamas sumokėti pradelstas įmokas ir palūkanas iki 2010-12-19 bei informavo, kad to nepadarius, bankas turės teisę nutraukti sutartį. Ieškovui įsiskolinimo nepadengus bent iš dalies, o toliau delsiant vykdyti savo įsipareigojimus 2010-12-20 pakartotinu raginimu pareikalavo įsiskolinimą sumokėti iki 2011-01-09. Ir tik 2011-01-19 išsiuntus pranešimą apie sutarties nutraukimą bei ieškovui daugiau nei 4 mėnesius iš eilės nesumokėjus įmokų ir nebendradarbiaujant su atsakovu, bankas nutraukė kreditavimo sutartį. Tai reiškia, kad atsakovas nepasinaudojo realia sutarties sąlyga, nes nenutraukė sutarties pagal 13.1 punktą pažodžiui, t.y. iš karto po nemokėjimo pranešimo praėjus net ir didesniam kaip 10 dienų terminui. Atsakovas suteikė ieškovui daugiau kaip protingą terminą vykdyti sutartį (teismas laiko daugiau kaip protingu terminu kelis mėnesius nenutraukti sutarties po jos pažeidimo).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini ieškovo argumentai, kad jam nebuvo suteiktas protingas terminas įsipareigojimams įvykdyti. Nagrinėjamu atveju ieškovas sutarties pažeidimų nepašalino nei per atsakovo papildomai nustatytą terminą, nei po šio termino pasibaigimo. Sutarties nutraukimo dieną buvę ieškovo įsiskolinimai nebuvo sumokėti nei per kredito sutarties 13.1 punkte, nei per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnyje nustatytą terminą ir šiai dienai nėra sumokėti. Todėl atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas prieš terminą buvo adekvati priemonė atsakovo kaip kredito davėjo teisių pažeidimui pašalinti, dėl ko sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu nėra objektyvaus pagrindo.

Nors pagal teismų praktiką sutarties sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau šiuo atveju nustačius, kad atsakovas faktiškai ėmėsi veiksmų dėl sutarties nutraukimo esant gerokai ilgesniam prievolių nevykdymo terminui, ir kredito sutarties nutraukimą pripažinus teisėtu, darytina išvada, kad sutarties 13.1 p. sąlygos pripažinimas nesąžininga bei neteisėta nesukeltų jokių pasekmių, todėl toks ieškovo reikalavimas atmestinas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas kreditavimo sutarties 13.1. punktą panaikinti kaip nesąžiningą ir neteisėtą atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 straipsnis numato sutarties šalių pareigą bendradarbiauti. Šalys kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 punktu susitarė, kad pranešimai kitai sutarties šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gauti vėliausiai 5 kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo siųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.17 straipsnio 3 dalyje numatyta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos nevykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog kredito gavėjas yra pranešęs bankui apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. Ieškovo vengimas priimti jam adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie galimą dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą, laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės – tai, kad ieškovas neva laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovui. Bankas, kaip sąžininga sutarties šalis neturi patirti neigiamų tokio ieškovo elgesio pasekmių. Teismas vertina šalių sutarties 15 punktą, kaip realiai galimą, t.y. įvykdomą. Sutarties šalis – skolininkas iš šios sutarties sąlygos turi suprasti, kad pašto siuntos neatsiėmimas savo nurodytoje gyvenamoje vietoje bus laikomas, kaip pašo siuntos gavimas be ginčo, esant pašto išsiuntimo įrodymui (registruotas laiškas). Teismas neturi pagrindo laikyti šalių susitarimą dėl pašto siuntų įteikimo neteisėtu, nes toks susitarimas neprieštarauja nei gerajai moralei, nei teisės principams ar imperatyvioms įstatymo normoms. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti sutarties 15 punktą nesąžiningu ir neteisėtu.

Sprendžiant klausimą dėl kreditavimo sutartyje numatytų palūkanų teisėtumo, pažymėtina, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.2 punktas numatė, jog jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Ieškovas nurodo, kad kas metus turima mokėti suma akivaizdžiai neatitinka sutartinės civilinės atsakomybės kaip patirtų nuostolių kompensavimo prasmės ir tokio dydžio palūkanas laiko ne kompensacinėmis, o baudinėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 nurodyta, kad laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. <...> Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, nedraudžia sutarties šalims susitarti, jog palūkanos būtų skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis leidžia sutarties šalims susitarti dėl kitokio, nei įstatymo numatyto, palūkanų dydžio ir šalių susitarimo atveju pirmenybė teikiama šalių susitarimu nustatytam palūkanų dydžiui. Nagrinėjamu atveju, 16 procentų metinės palūkanos per dieną sudaro 0,044 procentus. Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra numatyta, jog „pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną“. Taigi, įstatymų leidėjas vartotojo atžvilgiu įtvirtino įstatyme 0,05 procento netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 procento metinių palūkanų. Minėtoje apžvalgoje taip pat nurodyta, jog palūkanų ir netesybų institutai turi bendrų bruožų. Tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Sutartyje buvo nustatytos šalių sutartos sąlygos. Jos neprieštarauja teisės principams, gerajai moralei ir imperatyvioms įstatymo normoms. Lyginant palūkanų dydį su įsiskolinimo suma, nėra pagrindo palūkanas laikyti nepagrįstai didelėmis. Būtent ieškovo neteisėtas elgesys, visiškai nevykdant kredito sutarties sąlygas, suponuoja pagrindą laikyti, jog bankas patiria nuostolius, negaudamas įplaukų, kurias būtų galėjęs gauti, jeigu ieškovas būtų tinkamai vykdęs sutartį, taip pat negalėdamas naudotis ieškovui paskolintais pinigais bei gauti iš jų finansinę naudą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kreditavimo sutarties 8.2 punkte numatytos 16 proc. metinių palūkanų dydis (0,044 proc. per dieną) yra nesąžiningas bei neteisėtas. Pažymėtina, kad ieškovas yra užtikrinęs kredito sutarties vykdymą hipoteka ir laidavimu, todėl, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją, netenka teisės ginčyti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte nurodytos sąlygos, be to, kaip minėta aukščiau, jau yra išduotas vykdomasis įrašas. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimas dėl minėto sutarties punkto panaikinimo atmestinas.

Kadangi ieškovo ieškinys iš esmės atmestinas, jam nepriteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė rašytiniais įrodymais pagrįstas 1093,36 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovui iš ieškovo priteistina 1093,36 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. B. atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 1093,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Danutė Žvinklytė