Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla 1 A – 24 – 491 / 2017 Proceso Nr. 1-01-1-09307-2016-1 Procesinio sprendimo kategorija :

2.4.6.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.4.1.;

2017 m. sausio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L. ir A. V. apeliacinius skundą dėl 2016 m. spalio 14 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteista :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant ją šiuo laiku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu;

- pagal BK 140 str. 2 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant ją šiuo laiku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant ją bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu;

- pagal BK 140 str. 2 d. (2016 m. pradžios veika) – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant šiuo laiku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.;

- pagal BK 140 str. 2 d. (2016-02-14 veika) – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laiku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.;

- pagal BK 140 str. 2 d. (2015-03-16 veika) – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laiku būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1.1. R. L. nuteista už tai, kad 2016 m. vasario 13 d., apie 21 val. (duomenys neskelbtini) namu, viešoje vietoje, kitų piliečių akivaizdoje, įžūliu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu savo šeimos nariui – nepilnametei dukrai P. L., tyčia trenkdama du kartus delnu į veidą bei suimdama ją už plaukų ir pešdama, sukėlė jai fizinį skausmą bei demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1) 2016 m. pradžioje, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini), sugyventinės R. L. gyvenamajame name, tyčia suduodamas vieną smūgį per nugarą savo šeimos nariui – sugyventinės R. L. nepilnametei dukrai P. L., gim. 2001-10-04, sukėlė jai fizinį skausmą;

2) 2016 m. vasario 14 d. ryte, toje pačioje vietoje, tyčia tempdamas už kojos savo šeimos narį – sugyventinės R. L. nepilnametę dukrą P. L., sukėlė jai fizinį skausmą.

1.3. Be to, jam bausmė skirta už tai, kad jis 2015 m. kovo 16 d., apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, A. M. G. gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ranka suėmė už kairės rankos žasto bei jį stipriai suspausdamas sukėlė kartu gyvenančiai sugyventinei R. L. fizinį skausmą, po to tęsdamas nusikalstamą veiką toje pačioje vietoje tyčia stūmė ją, dėl ko ji virsdama ant lovos atsitrenkė į lovos medinę dalį ir susimušė dešinės rankos alkūnę, dešinės kojos kelį; po to jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyčia dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai R. L. į veidą, sumušdamas jai viršutinę lūpą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

2.1. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. L. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, taikant BK 38 str. atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 38 str. ir neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės, nors nagrinėjant bylą buvo nustatytos visos sąlygos tam. Nurodo, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog ji pilnai neprisipažino padariusi nusikalstamas veikas, ir todėl neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės. Teigia, kad iš tiesų ji prisipažino nusikaltusi, su dukra susitaikė ir dukra jai atleido.

2.2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. Byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kad jis smurtavo prieš P. L.. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi liudytojų parodymais, kurie šio įvykio tiesiogiai nematė, o perpasakojo tai, ką buvo girdėję iš P. L., kuri teismo posėdyje savo parodymus paneigė kaip melagingus. Teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei dėl šių aplinkybių neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, neteisingai kvalifikavo veiką ir neteisingai paskyrė bausmę.

3. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

4. Nuteistosios R. L. apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5.1. Nuteistoji R. L. neginčija savo kaltės, jos veikos kvalifikavimo, įrodymų ir kitų su tuo susijusių kitų teismo išvadų. Nuteistoji skunde nurodo, kad apylinkės teismas be pagrindo jai netaikė BK 38 str. bei neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės, nors tam buvo visos sąlygos – ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, su dukra susitaikė ir ši jai atleido.

5.2. Pagal BK 140 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais.

5.3. Pagal BK 38 str. 1 d., asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo pagrindu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms jame išvardytoms būtinoms sąlygoms.

5.4. Apylinkės teismas, netaikydamas nuteistosios atžvilgiu BK 38 str. bei jos neatleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės, pasisakė, kad šioje byloje nebuvo visų būtinų BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų, nes R. L. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, o teisme kalta prisipažino tik iš dalies tvirtindama, jog savo dukrai į veidą sudavė tik vieną smūgį, o ne du, kaip tai nurodyta kaltinime jai. Tokia padėtis, nelaikytina visišku R. L. prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką.

5.5. Kolegija su apylinkės teismo sprendimu netaikyti nuteistajai BK 38 str. nesutinka dėl šių priežasčių. Visų pirma, nors R. L. ikiteisminio tyrimo metu neigė sudavusi smūgius dukrai, tačiau iš esmės smurtą prieš ją ji pripažino – ji parodė tampiusi ją ir galėjusi dukrai papešti plaukus. Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu nuteistoji nurodė, kad kaltinimą ji suprato, kad kalta ji prisipažįsta visiškai (2 t., 48 b. l.). Apylinkės teismas, išklausęs apeliantės parodymus, padarė išvadą, kad ji nepripažino kaltinimo pilna apimtimi, nes ji parodė sudavusi dukrai tik vieną smūgį, kai buvo kaltinama dviejų smūgių sudavimu. Kolegija pažymi, kad aplinkybė, ar kaltininkas savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama tik formaliai, nes kaltininkas gali subjektyviai klysti vertindamas situaciją ar veikos juridinę kvalifikaciją. Teismas, spręsdamas ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir yra kaltas dėl padarinių (kasacinė byla Nr. 2K-P-464/2005). Kolegija pabrėžia, kad šioje byloje R. L. buvo kaltinama fizinio skausmo sukėlimu savo šeimos nariui – dukrai. Ji pripažino, kad prieš dukrą smurtavo ir galėjo jai sukelti fizinį skausmą. Taigi, apeliantė iš esmės pripažino padarytą nusikalstamą veiką – smurtinį elgesį dukros atžvilgiu bei atsiradusius padarinius – dukrai savo veiksmais sukeltą fizinį skausmą. Šios aplinkybės, kaip ir aukščiau paminėta aplinkybė, kad apeliantė posėdžio apylinkės teisme nurodė kaltinimą pripažįstanti visiškai, duoda pagrindą tvirtinti esant BK 38 str. 1 d. numatytą jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad smūgių skaičius fiziniam skausmui sukelti BK 140 str. 2 d. prasme esminės reikšmės šios veikos kvalifikavimui neturi, t. y. tiek vienu, tiek keliais smūgiais sukeltas fizinis skausmas yra kvalifikuojamas taip pat.

5.6. Kolegija konstatuoja, kad be jau aptartos, egzistuoja ir kitos apeliantės atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 38 str. 1 d. Ji padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, veikos padarytos esant idealiajai jų sutapčiai, nes apeliantė, smurtaudama prieš savo dukrą viešoje vietoje stebint kitiems asmenims, sukėlė jai fizinį skausmą ir tuo pačiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Žala nusikaltimu padaryta nebuvo. Nukentėjusioji P. L. patvirtino, kad savo motinai R. L. ji atleido ir su ja susitaikė (2 t., 49 b. l.). Nukentėjusiosios įgaliota atstovė V. L. neprieštaravo, kad apeliantė būtų atleista nuo baudžiamosios atsakomybės jai susitaikius su jos atstovaujama nepilnamete nukentėjusiąja. Apeliantė neteista, nebausta, dirbanti, kas suteikia pagrindą manyti, kad egzistuoja ir BK 38 str. 1 d. 4 p. numatyta sąlyga, t. y. pagrindas manyti, kad R. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti BK 38 str. ir R. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą jai nutraukti. Todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje yra naikinamas ir baudžiamoji byla R. L. nutraukiama (BPK 327 str. 2 p.). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė smurtinę veiką padarė prieš savo šeimos narį, vadovaudamasi BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., skiria jai baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

6.1. Nuteistasis A. V. skunde nurodo, kad apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus duomenis ir padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės. Jis skunde tvirtina, kad nukentėjusioji posėdžio apylinkės teisme metu savo parodymus paneigė, o kiti liudytojai, kurių parodymais remiantis jam buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tiesiogiai įvykio nematė, tik perpasakojo tai, ką buvo girdėję iš nukentėjusiosios P. L.. Prašo jį išteisinti.

6.2. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Bylos duomenų pripažinimo įrodymais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka.

6.3. Išnagrinėjusi nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus ir teismo išvadas dėl jų vertinimo, kolegija daro išvadą, kad apelianto skunde nurodomos aplinkybės ir argumentai yra iš dalies yra teisingi.

6.4. Visų pirma, kolegija nesutinka su nuteistojo teiginiu, kad nukentėjusioji P. L. posėdžio apylinkės teisme metu paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji tik atsisakė duoti parodymus pasinaudojusi teise neduoti jų prieš savo mamą ir patėvį. Ji taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus prieš savo mamą (48 b. l.). Iš to galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie A. V. prieš ją atliktus veiksmus. Iš nukentėjusiosios apklausos protokolų (1 t., 30 – 31, 40 – 41 b. l.) matyti, kad prieš duodant parodymus jai buvo išaiškinta jos teisė neduoti parodymų prieš šeimos narius, todėl darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus A. V. atžvilgiu ji davė nieko neverčiama, laisvanoriškai, juos patvirtino savo parašu. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantu dėl to, kad apkaltinamasis nuosprendis jam dėl 2016 m. pradžioje jo padarytos veikos pagrįstas vien tik liudytojų, kurie tiesiogiai įvykio nematė, parodymais. Iš bylos matyti, kad dėl šios veikos yra ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojos J. D. parodymai. Ši liudytoja patvirtino, kad būnant su nukentėjusiąja jos namuose į nukentėjusiosios kambarį atėjo apeliantas, kuris P. besirengiant striukę trenkė jai kumščiu į nugarą bei pasakė keiksmažodį (1 t., 43, 46 – 49 b. l.). Tokias pat aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu. Jų parodymai iš esmės sutampa, kolegija neturi jokio pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais, tokių pagrindų nenurodė ir apeliantas. Byloje nėra duomenų, kad liudytoja būtų suinteresuota apkalbėti nuteistąjį A. V., todėl liudytojos J. D. parodymai teismo buvo pagrįstai laikomi vienu iš apelianto kaltės įrodymų. Kolegija daro išvadą, kad aukščiau paminėta A. V. nusikalstama veika yra įrodyta, teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d., nes nukentėjusioji, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, patvirtino, jog dėl jai suduoto smūgio į nugarą jai labai skaudėjo (1 t., 30 – 31, 40 – 41 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji dėl A. V. suduoto smūgio juto fizinį skausmą, patvirtino ir liudytoja J. D.. Kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji dėl A. V. kumščiu jai suduoto smūgio į nugarą juto fizinį skausmą, nes tai yra visiškai realu, įvykio metu nukentėjusioji tebuvo 14 metų amžiaus, o A. V. pakankamai jaunas ir darbingas 43 – 44 metų vyras, kurio smūgis kumščiu turėjo būti skausmingas. Kolegija taip pat pripažįsta, kad A. V. atitinka BK 140 str. 2 d. numatyto specialaus subjekto požymį – jis yra nukentėjusiosios šeimos narys. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 str. 2 d. Čia įtvirtinta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011-09-08 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai taip pat yra išaiškinęs, kad šeima turėtų būti laikomi kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir auginantys vaikus (įvaikius), nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais). Iš bylos matyti, kad A. V. ir R. L. siejo ir sieja daugiau nei draugiški santykiai – jie kartu nuolat gyvena ir tvarko bendrą ūkį apie keturis metus (1 t., 118 b. l.). Kartu su jais gyvena ir R. L. nepilnamečiai vaikai, tame tarpe ir nukentėjusioji P. L.. Kaip matyti iš nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apylinkės teisme, ji A. V. vadina patėviu (2 t., 49 b. l.). Faktiškai A. V. nukentėjusiosios atžvilgiu atlieka tėvo pareigas, gyvena kartu, ją prižiūri, auklėja. Todėl apelianto skundo argumentai dėl šios nusikalstamos veikos yra atmetami, apylinkės teismo nuosprendis dėl šios veikos paliekamas galioti be pakeitimų.

6.5. Dėl kitos apelianto ginčijamos nusikalstamos veikos (dėl fizinio skausmo sukėlimo P. L. 2016-02-14 tempiant ją už kojos) kolegija pripažįsta, kad ši A. V. veika nėra įrodyta. BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 301 str. 2 d. nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų <....> parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį teismo nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu bei pripažįsta, kad dėl šios veikos A. V. kaltė buvo grindžiama tik nukentėjusiosios P. L. parodymais, duotais tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nesant kitų smurtą prieš nukentėjusiąją tiesiogiai patvirtinančių neabejotinų duomenų. Tačiau jau minėta, kad nukentėjusioji posėdžio apylinkės teisme metu atsisakė duoti parodymus prieš savo mamą ir patėvį (48 b. l.). Pagal BPK 276 str. 1 d., teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. BPK 276 str. 2 d. numatyta, kad teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaityti asmenų, apklaustų teisme atidėjus bylos nagrinėjimą ar padarius pertrauką šio Kodekso 243 ir 244 straipsniuose nustatyta tvarka, parodymai, taip pat liudytojo ar nukentėjusiojo, pagal teismo nutartį nepašauktų į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jiems buvo taikytas anonimiškumas arba kad jie yra nepilnamečiai, arba kad tai buvo būtina dėl nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, arba paskelbiamas tokios apklausos metu padarytas vaizdo ir garso įrašas. Pagal BPK 276 str. 4 d., nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tokie gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Kaltininkui ginčijant savo veiksmus ar kaltę, vien tik tokių parodymų teismų praktikoje dažniausiai nepakanka kaltei pagrįsti, jei tokių parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

6.6. Pats apeliantas savo kaltę nuosekliai neigė. Apylinkės teismas įrodymais, patvirtinančiais A. V. kaltę, nurodė liudytojų R. B., T. U., J. D. parodymus, tačiau iš tiesų šie liudytojai aptariamo įvykio nematė. Liudytojas R. B. parodė, kad apie tai, jog patėvis 2016-02-14 iš ryto mušė nukentėjusiąją, sužinojo iš liudytojos J. D., o ši savo ruožtu nurodė, kad šias aplinkybes sužinojo iš T. U.. Pastarasis šias aplinkybes nurodo sužinojęs iš pačios nukentėjusiosios ir aplinkinių žmonių (kokie tai konkrečiai žmonės, byloje nebuvo nustatyta, jei nebuvo apklausti). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad visi paminėti liudytojai skirtingai nurodė objektyvinę veikos pusę, t. y., pasak jų nukentėjusioji apelianto buvo sumušta, tuo tarpu pats A. V. buvo kaltinamas tuo, kad tempė nukentėjusiajai už kojos, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Kaip nukentėjusioji buvo mušama nei vienas liudytojas negalėjo detalizuoti. Liudytoja O. D. papasakojo aplinkybes, taip išgirstas iš nukentėjusiosios jos apklausos metu, o pati aptariamo įvykio nematė. Kitokių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus ikiteisminio tyrimo metu, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji tyrimo metu savo parodymų nepatvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl jos parodymų šiuos atveju tikrai nepakanka patvirtinti apeliantą padarius nusikalstymą, už kurį jis buvo nuteistas. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. V., 2016-02-14 ryte tyčia tempdamas už kojos P. L., sukėlė jai fizinį skausmą. Teismo išvados čia neatitinka byloje surinktų įrodymų, todėl apeliantas dėl šios veikos išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

7. Dėl bausmės A. V.

7.1. Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo skundą daro išvadą, kad apylinkės teismas, paskyręs jam laisvės apribojimo bausmes už veikas, padarytas 2015-03-16 ir 2016 m. pradžioje, BK 54, 61 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į nuteistojo asmenybę, į kitas teisingam bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad šių bausmių dydis nustatytas mažesnis nei įstatyme įtvirtintas bausmės vidurkis, todėl jos negali būti laikomos aiškiai per griežtomis, jos paliekamos galioti.

7.2. Kadangi apeliantas yra išteisinamas pagal BK 140 str. 2 d. dėl 2016-02-14 veikos, apylinkės teismo nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 63 str. 4 d. – taikymo (BPK 328 str. 1 p.). Bausmės apeliantui už aukščiau nurodytas nusikalstamas veikas bendrinamos jas iš dalies sudedant, t. y. tokiu pat būdu, kokį buvo parinkęs ir apylinkės teismas, paliekant ir šios teismo jam nustatytą įpareigojimą.

8.1. Nuteistosios R. L. gynėja pateikė pažymą, kurioje prašoma už antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš R. L. priteisti 59, 87 Eur. Šis prašymas netenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 ir 2 p., 4 d., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

2016 m. spalio 14 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria R. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 str. 2 d., 284 str. 1 d., panaikinti ir vadovaujantis BK 38 str. baudžiamąją bylą R. L. dėl paminėtų veikų nutraukti jai susitaikius su nukentėjusiąja P. L. (BK 327 str. 2 p.).

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., paskirti R. L. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti ją per vienerius metus sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

2016 m. spalio 14 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria A. V. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. dėl 2016-02-14 veikos, panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

A. V. dėl šios veikos išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

2016 m. spalio 14 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl A. V. nustatytos galutinės subendrintos bausmės pakeisti :

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., už nusikalstamas veikas pagal BK 140 str. 2 d. (2015-03-16 ir 2016 m. pradžios veikos) jam nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val.

Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.