Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. S. bei jos atstovo advokato Mariaus Liatuko ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu G. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš G. S. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. S. 176 100,05 Lt turtinei žalai atlyginti. E. S. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistosios G. S. apeliacinį skundą, panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: G. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; E. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti; panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į nekilnojamą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. S. buvo nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą:

Pagal teismų praktiką asmens kaltę, sukčiavimo atveju pasireiškiančią tiesioginės tyčios forma, gali rodyti ne tik (ne tiek) paties kaltininko subjektyvūs aiškinimai, bet ir nusikalstamos veikos objektyviosios pusės elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2012, 2K-403/2011 ir kt.). Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulė, kuri naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Apgaulė gali būti tiek aktyvi (neteisingų duomenų teikimas, melavimas), tiek ir pasyvi – nutylėjimas aplinkybių ir faktų, reikšmingų nukentėjusiajam, taip suvaržant ar panaikinant galimybes nukentėjusiam asmeniui civilinėmis priemonėmis atkurti pažeistas civilines teises (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2012, 2K-642/2012, 2K-516/2008 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo ratio decidendi labai panašioje byloje Nr. 2K-507/2012 pažymėjo, jog kuomet kaltininkas kartu su nukentėjusiuoju atidaro bendrą banko sąskaitą, į kurią įnešamos iš esmės tik nukentėjusiojo piniginės lėšos, o vėliau tokias lėšas kaltininkas be nukentėjusiojo sutikimo perveda į savo asmeninę sąskaitą, tokie veiksmai laikytini sukčiavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-626/2012 pasisakė, jog asmens veiksmai, kai jis žinodamas, kad jam išdavęs įgaliojimą asmuo mirė, vis tiek siekė tokio įgaliojimo pagrindu perleisti mirusio asmens turtą, tikėdamasis suklaidinti notarą bei artimuosius giminaičius, kol šie nespėjo užregistruoti mirties fakto, atitinka sukčiavimo nusikaltimo požymius.

Kasatoriai nurodo, kad G. S. tiesioginę tyčią sukčiauti patvirtina jos veiksmų mechanizmas: piniginės lėšos iš sąskaitos buvo paimtos nutraukiant nepasibaigusias terminuotų indėlių sutartis; piniginės lėšos liko ne pas G. S., o tą pačią dieną, kai buvo nutrauktos terminuotos indėlių sutartys, buvo pervestos jos vaikams; piniginės lėšos per palyginus trumpą laiko tarpą buvo visos išleistos, o jas gavę išteisintosios vaikai negalėjo tiksliai nurodyti, kur ir kaip jos buvo panaudotos; G. S., pervedusi svetimus pinigus, ir toliau atliko veiksmus, kad šis turtas būtų perleidinėjamas (pirko butą savo mamos vardu). Šios aplinkybės rodo, jog civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, nes kaltininkas akivaizdžiai siekė suvaržyti arba eliminuoti nukentėjusiojo galimybes apginti savo pažeistas turtines teises civiline tvarka. G. S. tiesioginę tyčią sukčiauti patvirtina ir jos elgesys, t. y. informacijos apie velionės turėtas piniginės lėšas slėpimas nuo paveldėtojos E. S.. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad G. S. nežinojo ir neprivalėjo žinoti, kas yra turto paveldėtojas, ir kad ji turi jį informuoti apie velionės turtą. G. S. žinojimas (nežinojimas) nepakeitė piniginių lėšų nuosavybės teisės. Ji pripažino, kad žinojo G. A. B. giminystės ryšius su nukentėjusiąja E. S. (kuri yra išteisintosios uošvė). G. S. negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad būtent E. S. pagal įstatymą tenka velionės palikimas (CK 5.11 straipsnis). Įstatymų nežinojimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės ir įstatymų nežinojimu asmuo (G. S. turi aukštąjį išsilavinimą ir nemažą gyvenimo patirtį) bei teismas negali grįsti asmens nekaltumo. G. S. 2010 m. birželio 4 d. pateikė prašymą notarei įtraukti ją į paveldėjimo bylą, tačiau notarė raštu atsakė, jog ji į įpėdinių pagal įstatymą eilę nepatenka, tačiau net ir po to ji negrąžino piniginių lėšų. G. S. vengė perduoti E. S. ir jos įgaliotam asmeniui dokumentus, reikalingus palikimui priimti (mirties liudijimą, gimimo liudijimą ir kt.), ir tai verčia manyti, kad išteisintoji sąmoningai siekė, jog E. S. praleistų CK 5.50 straipsnio 3 dalyje numatytą trijų mėn. terminą palikimui priimti. Be to, išteisintoji neatskleidė SEB bankui aplinkybės, kad sąskaitos savininkė G. A. B. yra mirusi, o tai laikytina sukčiavimo sudėties požymius patvirtinančia aplinkybe.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pasisakė, kad SEB banko sąskaitoje buvusios lėšos priklausė G. A. B. ir G. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl, esą, išteisintoji, neturėdama teisinių žinių, galėjo nesuvokti, kad po G. A. B. mirties neturi teisės disponuoti šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Šis teismas be teisėto pagrindo padarė išvadą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisių, nes pagal CK 4.86 straipsnio 2 dalį bendroji jungtinė nuosavybė nėra preziumuojama ir atsiranda tik įstatymų numatytais atvejais. Kita vertus, kaip pažymėta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-507/2012, į bendrą banko sąskaitą nukentėjusiojo su kaltininku padėtos piniginės lėšos netampa kaltininko nuosavybe. Juo labiau kad G. S. žinojo apie būtinybę sudaryti testamentą, siekiant po mirties disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad išteisintoji galėjo nesuvokti, jog piniginės lėšos jai nepriklauso, yra nepagrįstos ir neatitinka bylos aplinkybių.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Taškūnas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendį.

Pagal teismų praktiką apgaulė gali pasireikšti ir pasyviais veiksmais, kai kaltininkas neatskleidžia nukentėjusiajam asmeniui šiam reikšmingų aplinkybių ir dėl to neteisėtai įgyjamas turtas arba sudaromos sąlygos nukentėjusiajam turtą prarasti kaltininko naudai. Šiuo atveju G. S. tariamai nežinodama, kas yra G. A. B. turto paveldėtojas, ir slėpdama G. A. B. mirties faktą, pervedė pinigines lėšas savo vaikams. Nėra svarbu, prieš ką konkrečiai kaltininkas naudoja apgaulę, svarbu tai, jog kaltininkas apgaulę naudoja apskritai, siekdamas, kad tikri ir (ar) tariami teisėti turto savininkai nesužinotų apie kaltininko žinioje esantį jam svetimą turtą ir nepareikštų reikalavimų į jį, t. y. apgaulė yra neindividualizuota. Kita vertus, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tuo atveju, kai kaltininkas tiksliai nežino, kas yra turto paveldėtojas, jis neva gali elgtis su turtu kaip tinkamas. Vien ta aplinkybė, kad kaltininkas iš tikrųjų ar tariamai nežino (nors gali išsiaiškinti), kas yra turto paveldėtojas, nesukuria kaltininkui kokių nors nuosavybės teisių į šį turtą, nesant paveldėjimo santykių kaltininko atžvilgiu, šis turtas ir toliau kaltininkui lieka svetimas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad neteisėtai pervestos piniginės lėšos nebuvo G. S. nuosavybė, ir ji suprato, jog po G. A. B. mirties neturi teisės tomis lėšomis disponuoti.

Prokuroras pažymi, kad tiesioginę G. S. tyčią sukčiauti rodo ir tai, jog piniginės lėšos iš sąskaitos buvo paimtos nutraukiant nepasibaigusias terminuotų indėlių sutartis ir tą pačią dieną pervedant pinigines lėšas vaikams, taip apsunkinant nukentėjusiosios galimybes atgauti šias sumas. Tokie kaltininko veiksmai iš civilinių teisinių santykių peraugo į baudžiamuosius. Be to, G. S. sąmoningai neinformavo nukentėjusiosios apie velionės turėtas pinigines lėšas. Prokuroras pažymi, kad nepaisant to, ar G. S. žinojo, kas yra turto paveldėtoja, ar ne, piniginės lėšos netapo jos nuosavybe; ji pripažino, jog žinojo G. A. B. giminystės ryšius su nukentėjusiąja. G. S. negalėjo nesuprasti, kad būtent nukentėjusiajai pagal įstatymą tenka velionės palikimas. 2010 m. birželio 4 d. G. S. pateikė prašymą notarei V. Zubavičiūtei įtraukti ją į paveldėjimo bylą, tačiau notarė nurodė, jog ji nepatenka į įpėdinių pagal įstatymą eilę. Tačiau net ir po to ji negrąžino jai nepriklausančių piniginių lėšų. Be to, G. S. vengė perduoti G. A. B. turto paveldėtojams palikimui priimti reikalingus dokumentus ir siekė, jog E. S. praleistų CK 5.50 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą palikimui priimti. Išteisintoji neatskleidė SEB bankui aplinkybės, jog sąskaitos savininkė G. A. B. yra mirusi, nes jeigu bankas būtų žinojęs apie G. A. B. mirtį, sąskaita būtų buvusi iš karto užblokuota iki bus išspręstas paveldėjimo klausimas. Tai taip pat patvirtina aplinkybę, kad G. S. siekė apsunkinti nukentėjusiosios padėtį.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl aplinkybės, jog SEB banko sąskaitoje buvusios lėšos priklausė G. A. B. ir G. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl išteisintoji galėjo nesuvokti, kad po G. A. B. mirties neturi teisės disponuoti šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Pagal CK 4.86 straipsnio 2 dalį bendroji jungtinė nuosavybė nėra preziumuojama ir atsiranda tik įstatymų numatytais atvejais. Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai nenumato, kad ne sutuoktinių bendroje sąskaitoje esančios piniginės lėšos laikytinos bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal teismų praktiką į bendrą banko sąskaitą nukentėjusiojo su kaltininku padėtos piniginės lėšos netampa kaltininko nuosavybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-507/2012). Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė sukčiavimo sudėties požymius ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

G. S. buvo kaltinama ir apylinkės teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad, 2010 m. kovo 7 d. mirus G. A. B., iš su pastarąja 2006 m. liepos 25 d. sudarytos bendros AB SEB banko sąskaitos, nepranešusi vienintelei velionės palikimo priėmėjai E. S. apie bendrai atidarytoje banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas, 2010 m. birželio 1 d. ir 2010 m. birželio 3 d. nutraukė G. A. B. indėlio sutartį, taip apgaule įgijo svetimą – nukentėjusiajai E. S. priklausantį 176 100,05 Lt vertės turtą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą pripažinti G. S. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį motyvavo tuo, kad: lėšas į bendras G. A. B. ir G. S. sąskaitas įnešė tik G. A. B.; tai, kad G. S. rūpinosi G. A. B., teikė jai pagalbą, prižiūrėjo, neduoda jokio pagrindo teigti, kad jų turtas tapo bendras; G. S. suprato, kad G. A. B. mirties atveju ji neturi teisės šiomis lėšomis (ar jų dalimi) disponuoti, nes šios lėšos jai nebuvo padovanotos, nesurašytas testamentas jos naudai; nuteistoji žinodama, kad šios lėšos jai nepriklauso, jas neteisėtai pervedė savo vaikams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2013 m. balandžio 19 d. apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, jį tenkino ir G. S. išteisino nepadarius veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad: pagal AB SEB Vilniaus banke 2006 m. liepos 25 d. sudarytą banko sąskaitos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) piniginės lėšos, esančios sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo G. A. B. ir G. S. valdomos bendrai. Pagal šios sutarties sąlygas, teisė tvarkyti sąskaitos lėšas, jomis naudotis ir disponuoti G. A. B. ir G. S. turėjo kartu arba kiekviena atskirai. Bendroje sąskaitoje buvusios piniginės lėšos buvo valdomos bendrosios jungtinės nuosavybės teise; 2010 m. birželio 1 ir 3 d. nukentėjusiajai E. S. piniginės lėšos banko sąskaitoje dar nepriklausė, liudijimas apie palikimo priėmimą jai išduotas 2010 m. birželio 4 d.; teisės aktai nenumato, jog paveldėjimo byloje tretysis asmuo (šiuo atveju G. S.) privalo pats savo iniciatyva išsiaiškinti, kas yra mirusiojo paveldėtojai, ir jiems pranešti apie bendrai su mirusiuoju valdytą turtą; įstatymai ir šios banko sutarties sąlygos nenumatė pareigos, kad G. S. apie G. A. B. mirtį privalo pranešti bankui; byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad G. S. pinigus savo vaikams pervedė sąmoningai suvokdama, jog šie jai nepriklauso; nukentėjusioji E. S. nebuvo apgauta, ji tebeturi visas galimybes kreiptis į teismą su ieškiniu ir ši jos teisė nėra ir nebuvo apsunkinta.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas turint tikslą suklaidinti turto savininką valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį įgyti, arba panaikina turtinę prievolę. Apgaulė gali pasireikšti dviem formomis: aktyviąja ir pasyviąja. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus kaltininkas turėjo teisinę pareigą pranešti.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį teisės taikymo aspektu, nustatyta, kad baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų ar esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, visos bylos aplinkybės, reikšmingos sukčiavimo sudėties taikymui, išnagrinėtos, motyvuotai paneigtos apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl nusikalstamos veikos aplinkybių. G. S. apgaulė pagal kaltinamą ir apylinkės teismo nuosprendį pasireiškė tuo, kad ji, piktnaudžiaudama nukentėjusiosios E. S. pasitikėjimu, piktavališkai nepranešusi jai, kaip vienintelei paveldėtojai pagal įstatymą, apie sąskaitas, esančias AB SEB banke, ir vykdydama banko operacijas turėjo, tyčinę nuostatą nevykdyti palikimo liudijimo, 2010 m. birželio 4 d. išduoto palikimo priėmėjai E. S., sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas išsamius motyvus, teisingai nurodė, kad apylinkės teismo motyvas, jog G. S. nukentėjusiajai nepranešė apie G. A. B. ir G. S. bendro naudojimo sąskaitoje esančias pinigines lėšas, yra nepagrįstas, nes tokios pareigos G. S. neturėjo. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad G. S. sukčiavo ir nepateikdama bankui informacijos apie G. A. B. mirtį, bet kaltinamajame akte tokio kaltinimo nebuvo, tai nenurodyta ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kur išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčios forma. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką ar jo valdytoją, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatyti, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėti tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų nustatyti, jog G. S. savo vaikams pervedė pinigus suvokdama, jog šie jai nepriklauso. Iš jos parodymų matyti, kad ji bendroje su G. A. B. AB SEB Vilniaus banko sąskaitoje esančių pinigų nelaikė svetimais. G. S. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad šia bendra sąskaita nesinaudojo, ji prižiūrėjo G. A. B. ir visas su tuo susijusias išlaidas dengė iš savo asmeninių lėšų, taip norėdama sutaupyti, nes G. A. B. nurodė, kad šioje sąskaitoje esantys pinigai priklauso jai ir ji bet kada gali jais naudotis. Tai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad AB SEB Vilniaus banke sudaryta 2006 m. liepos 25 d. banko sąskaitos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė teisę G. A. B. ir G. S. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias lėšas tvarkyti, naudotis ir disponuoti kartu arba kiekvienai atskirai. Tai atitinka bendrosios nuosavybės teisės sampratą. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (Civilinio kodekso 4.72 straipsnis). Tai, kad į šią banko sąskaitą pinigines lėšas įnešė tiktai G. A. B., o G. S. savo lėšomis šios sąskaitos nepapildė, nedaro minėtos sutarties sąlygų negaliojančiomis. To nepakanka pripažinti, kad bendro naudojimo sąskaitoje laikyti pinigai (ar jų dalis) nebuvo nuteistosios nuosavybė ir kad visas indėlis laikytas šioje sąskaitoje jai buvo svetimas turtas. Pagal teismų praktiką pagal BK 182 straipsnį svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios (dalinės ar jungtinės) nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios nuosavybė teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Kasatorių nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-507/2012 kaltininkas, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, apgavo nukentėjusįjį ir vietoje asmeninės nukentėjusiojo sąskaitos banke atidarė bendrasavininkių sąskaitą, o nukentėjusiojo įneštas lėšas be nukentėjusiojo sutikimo pervedė į savo asmeninę sąskaitą. Dėl to minėtas teismo sprendimas negali būti laikomas precedentu – sprendimu analogiškoje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Nusikalstamomis veikomis gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo naują išteisinamąjį nuosprendį pagal kasacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis teismas, laikydamasis BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pagrįstai panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį nustatęs, jog G. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teisingai nurodydamas, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios E. S. ir jos atstovo advokato Mariaus Liatuko bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinius skundus atmesti.