- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-17
- Bylos Nr.
- e2-595-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02060-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- VANTA 2“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, uždarajai akcinei bendrovei „EMILĖ“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė KIR1
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ,,VANTA 2“ EOOD atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1324-866/2019 pagal ieškovės „VANTA 2“ EOOD ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „EMILĖ“ dėl sandorių ir turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė KIR1, bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, antstolis V. M., J. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė: 1) pripažinti atsakovių 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl administracinio prekybos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), negaliojančiu ab initio (nuo pradžių); 2) pripažinti 2017 m. lapkričio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-17-240-10099 negaliojančiu ab initio, 3) priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, kaip vienintelė atsakovės UAB „EMILĖ“ akcininkė ginčija pirkimo–pardavimo sutartį ir varžytynių aktą, nes sutartis buvo sudaryti akcininkei nežinant ir nepritarus bei pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
2. Ieškovė taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl draudimo trečiajam asmeniui UAB KIR1 perleisti nuosavybės teisę į ginčo objektą – administracinį prekybos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir bet kokiu būdu jį apsunkinti (įkeisti, suvaržyti, išnuomoti, suteikti panaudai ir kt.). Prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ieškovė grindė tuo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, be to, tokia priemonė padėtų išlaikyti byloje status quo (padėtį, kuri yra) iki bus išnagrinėtas ginčas iš esmės. Netaikius laikinosios apsaugos priemonės ginčo turtas galėtų būti perleistas tretiesiems asmenims, todėl teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę netenkino.
4. Teismas sprendė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, tačiau ieškovė nepagrindė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinosios sąlygos – nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių trečiojo asmens UAB KIR1, kaip įgijėjos, nesąžiningumą, jos ketinimus perleisti turtą. Teismo vertinimu, pritaikius laikinąją apsaugos priemonę būtų apribotos sąžiningos įgijėjos teisės, pažeista šalių interesų pusiausvyra.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Ieškovė ieškinyje nurodė visas faktines aplinkybes, kurios sudaro pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, t. y. kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta be ieškovės, kaip UAB „EMILĖ“ akcininkės, valios, nesant privalomo akcininko pritarimo, todėl sutartis pažeidžia imperatyvias įstatymo normas.
5.2. Trečiojo asmens UAB KIR1, kaip sąžiningos įgijėjos, teisės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertinimas nėra būtinas ir yra netikslingas, šiuo atveju nėra sprendžiamas šalių ginčas iš esmės.
5.3. Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra ekonomiška, lyginant ginčo turtą su ieškinio suma.
5.4. Teismas neatsižvelgė į teismų praktikoje nurodomą prezumpciją, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką.
Atsiliepimas
6. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė palaiko ieškovės išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
8. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
9. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinųjų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygų, t. y. grėsmės būsimo, galbūt jai palankaus, teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas išsamiau pasisako būtent tik dėl šios sąlygos.
10. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto ir / ar piniginių lėšų apribojimų – taikymo, yra išaiškinta, jog šios priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą, ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių trečiojo asmens UAB KIR1 nesąžiningumą, siekiant slėpti ginčo turtą, perleisti jį tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti.
11. Ieškovės atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią ieškinyje prašo pripažinti negaliojančia, sudarymo aplinkybių, jos prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų normoms yra susiję su ginčo esme ir vertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą nagrinėjant ginčą iš esmės. Tai, kad, ieškovės teigimu, nurodyta sutartis sudaryta be ieškovės, kaip vienintelės UAB „EMILĖ“ akcininkės, sutikimo niekaip nepagrindžia trečiojo asmens KIR1 nesąžiningumo sprendžiant laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimą.
12. Taip pat atmestinas ieškovės argumentas, kad teismas neatsižvelgė į ieškinio reikalavimo sumos dydį, teismų praktikos išaiškinimus dėl grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui prezumpcijos. Visų pirma, ieškovė šiuo argumentu, prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę pirmosios instancijos teisme nesirėmė, antra, ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų, duomenų, leidžiančių spręsti, kad ieškinio suma šalių atžvilgiu yra didelė. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kitaip tariant, tai savaime nepatvirtina egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai jų taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie kito asmens nesąžiningą elgesį – apie jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Tačiau, kaip jau minėta, tokių duomenų ieškovė nepateikė, todėl skundžiama nutartimi pagrįstai prašoma laikinoji apsaugos priemonė netaikyta. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovės deklaratyvus teiginys dėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės ekonomiškumo.
13. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.