Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti J. Z. bei V. T. (V. T.), tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad kartu su J. Z. ir V. T. įsibrovę į patalpą pagrobė svetimą turtą:

t. y. 2013 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, bet ne vėliau kaip rugpjūčio 3 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 19.00 val., veikdami bendrininkų grupe, atrakindami duris, įsibrovė į M. J. priklausantį butą, esantį Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., kur V. D. ir V. T. iš virtuvės pagrobė M. J. priklausantį 700 Lt vertės šaldytuvą „Vidoe BCD-203C“, o J. Z. iš kambario pagrobė M. J. priklausantį 120 Lt vertės lygintuvą „Philips Elance GC3106“ ir 500 Lt vertės magnetolą „Sanyo MH 200K“, ir šiuos daiktus parvežė į J. Z. priklausantį butą, esantį Sulupės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m. Taip J. Z., V. D. ir V. T. veikdami bendrininkų grupe pagrobė M. J. priklausančio turto už 1 320 Lt.

Be to, V. D. nuteistas už tai, kad jis kartu su J. Z. ir V. T. 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 16.30 val., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, pagal išankstinį susitarimą nuėjo į namo, esančio Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., pirmą laiptinę, kur J. Z. stovėjo laiptinės pirmame aukšte ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui, o V. D. ir V. T. užlipo į laiptinės antrą aukštą, kur V. D. nenustatytu įrankiu atrakino buto duris, ir taip jie įsibrovė į butą, esantį Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., priklausantį V. R., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes bute nerado vertingų daiktų. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. rugsėjo 3 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, pagal išankstinį susitarimą nuėjo į Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., namo antrąją laiptinę, kur J. Z. stovėjo laiptinės pirmame aukšte ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui, o V. D. ir V. T. užlipo į laiptinės penktą aukštą, kur V. T. skambino į duris, o V. D. bandė atrakinti 30-to buto, priklausančio I. R., duris, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes išgirdę rakinant buto duris jas atidarė I. R. anūkas M. P., kuris tokiu būdu sutrukdė baigti nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesidomėjo, dėl ko J. Z. ir V. T. buvo suimti iš karto, o jis buvo paleistas. Jis, nuteistasis, yra įsitikinęs, kad taip buvo dėl to, jog J. Z. ir V. T. pačioje pradžioje davė teisingus parodymus, o tik po to pakeitė. Pirminiai jų parodymai dingo ir liko tik tokie, kokie byloje yra dabar.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo V. D. padarytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio nuteistieji J. Z. bei V. T. nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą.

Nuteistojo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu tik dėl to, kad praeityje jis yra daug kartų teistas. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik J. Z. ir V. T. parodymais.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus neturi pagrindo abejoti, kad V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. visiškai pagrįstai ir teisėtai.

Nuteistojo V. D. kaltę visiškai įrodo nuteistųjų J. Z., V. T., nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, Daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, Asmens parodymo atpažinimo protokolai ir kiti byloje surinkti reikšmingi įrodymai.

Dėl vagystės iš nukentėjusiajai M. J. priklausančio buto

Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, jie visiškai pagrindžia apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik J. Z. ir V. T. parodymais. Tokia išvada darytina todėl, kad nuteistųjų J. Z. ir V. T. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

Kartu paminėtina ir tai, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Teisminio nagrinėjimo metu nuteistosios J. Z. duotais parodymais nustatyta, kad V. D. yra V. draugas. Į svečius atėjo V. D. su drauge L., gėrė alų. V. D. prieš mėnesį sakė, kad žino, kur yra geras šaldytuvas. Jos šaldytuvas buvo senas. V. D. pasakė, kad žino, kur yra butas, kuriame niekas negyvena. Ji sutiko eiti ir jie ėjo trise: ji, V. T. ir V. D. Jie nuėjo į Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“ namą, užlipo į 3 aukštą. Ten buvo neužrakintos buto durys. V. D. atidarė duris, ėjo pirmas. Jie visi užėjo į butą. Butas buvo 2 kambarių. Vyrai užėjo į virtuvę, ji užėjo į kambarį, ten buvo lygintuvas ir magnetola, ji įsidėjo į maišą lygintuvą ir magnetolą, o vyrai tempė šaldytuvą. Išėjo iš buto, ėjo prie Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“ namo kampo, pastatė šaldytuvą, V. T. nubėgo pakviesti taksi, po to pakrovė šaldytuvą į didelį taksi automobilį ir vyrai išvažiavo, o ji ėjo į namus pėstute. Magnetolą ir lygintuvą padėjo į taksi automobilį. Jai parėjus namo prie durų stovėjo šaldytuvas, vyrai buvo namie. Seną jos šaldytuvą išnešė į lauką, o naują pasistatė, lygintuvą ir magnetolą laikė namuose. Šią vagystę pasiūlė įvykdyti V. D., ji sutiko, nes reikėjo šaldytuvo (b. l. 54–55, t. 3).

Byloje esantis 2013-10-11 Įtariamosios apklausos protokolas patvirtina, kad įtariamoji J. Z. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš esmės davė tokius pačius parodymus, kaip ir teisminio nagrinėjimu metu (b. l. 152–154, t. 1). Atsižvelgiant į tai, nuteistosios J. Z. parodymų nepripažinti vienais iš įrodymų, pagrindžiančių V. D. kaltę įsibrovus į nukentėjusiajai M. J. priklausantį butą ir pagrobus svetimą turtą, nėra jokio pagrindo.

Teismo posėdyje 2014-02-17 pirmosios instancijos teisme kaltinamasis V. T. parodė, kad V. su L. atėjo į svečius ir pamatė, kad pas juos su žmona šaldytuvas negerai šaldo, V. D. pasakė, kad žino, kur yra geras šaldytuvas. Jis jam atsakė, kad neturi pinigų, V. D. atsakė: „kaip nors“, ir juos su J. V. D. nuvedė į Minijos gatvę. Buto durys buvo atrakintos. V. D. atidarė duris, parodė šaldytuvą, jie su V. D. išnešė šaldytuvą. Iškvietė taksi ir parvežė šaldytuvą namo. Dar iš buto paėmė lygintuvą ir magnetolą (b. l. 55–56, t. 3).

Byloje esantis 2013-10-15 Įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, kad įtariamasis V. T. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš esmės davė tokius pačius parodymus kaip ir teisminio nagrinėjimu metu (b. l. 62–63, t. 3). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo V. T. parodymų nepripažinti vienais iš įrodymų, pagrindžiančių V. D. kaltę įsibrovus į nukentėjusiajai M. J. priklausantį butą ir pagrobus svetimą turtą, nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vieni iš objektyviausių įrodymų, pagrindžiančių V. D. kaltę įsibrovus į nukentėjusiajai M. J. priklausantį butą ir pagrobus svetimą turtą, yra liudytojos R. M. teismo posėdyje duoti parodymai. Liudytoja parodė, kad ji gyvena Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“ name. 2013 m. rugpjūčio mėnesį džiaudama skalbinius balkone pamatė, kaip į laiptinę įėjo 3 žmonės – moteris ir du vyrai. Po 10 minučių išėjo du vyrai ir nešė šaldytuvą, ėjo link bendrabučio, o moteris ėjo iš paskos (b. l. 57, t. 3). Paminėtina, kad byloje esantis Asmens parodymo atpažinti 2013-09-26 protokolas patvirtina, kad liudytoja R. M. atpažino V. D. kaip asmenį, kuris 2013 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tikslios datos nepamena, apie 19 val., adresu Minijos g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, su kitu asmeniu nešė šaldytuvą. Liudytoja nurodė, kad asmenį atpažįsta iš bendrų veido bruožų, labiausiai iš skųstos galvos ir tatuiruotės ant dešinės rankos (b. l. 26–30, t. 1).

Akcentuotina tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad liudytoja R. M. duodama parodymus galėtų būti šališka ar suinteresuota apeliantą nepagrįstai apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Juolab, kad teisme ji pasirašė, jog yra įspėta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti jos parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje aptarti nuteistųjų J. Z. ir V. T. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teisminio nagrinėjimo metu, liudytojos R. M. parodymais kartu su rašytiniais byloje esančiais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką grandinę, kuri neabejotinai įrodo V. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d.

Apeliantas savo skunde nurodo daug argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai nekreipė dėmesio į jo bei liudytojos L. D. parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išsamiai susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamo nuosprendžio turiniu, sprendžia, jog apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai nesirėmė liudytojos L. D. parodymais bei motyvavo tokio savo sprendimo priežastis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog liudytoja L. D. yra kaltinamojo V. D. sugyventinė, todėl yra suinteresuota padėti V. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl liudytojos parodymai teismo atmestini kaip nepatikimi. Teisėjų kolegija su tokiais apylinkės teismo vertinimais visiškai sutinka, kadangi pačios liudytojos V. D. parodymais nustatyta, jog apeliantas yra jos sugyventinis (b. l. 73, t. 3). Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę, liudytojos V. D. parodymai, kurie yra palankūs nuteistajam, turi būti vertinami itin rezervuotai (kritiškai). Be to, tiek liudytojos V. D. parodymai, tiek paties apelianto teiginiai apie tai, kad nebuvo suinteresuotas daryti kokias nors nusikalstamas veikas, yra paneigti visų anksčiau aptartų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų. Abejoti nuteistojo V. D. kalte padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., nėra jokio pagrindo. Jo kaltė yra įrodyta visiškai.

Dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apelianto V. D. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apelianto skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas negali vertinti niekaip kitaip, tik kaip nuteistojo pasirinktos gynybinės versijos, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė pakankamai duomenų, jog byloje galėtų priimti pagrįstą procesinį sprendimą ir pripažinti V. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.

Teisminio nagrinėjimo metu nuteistosios J. Z. duotais parodymais nustatyta, kad rugsėjo 3 d. jie visi trys susitiko prie „Rimi“ parduotuvės, išgėrė alaus ir nuėjo prie penkiaaukščio namo, esančio Šiaulių g. V. D. pasiūlė eiti apvogti butus. Ji pasiliko pirmame aukšte, rūkė, o vyrai užlipo į antrą aukštą. Po 10 min. vyrai grįžo ir pasakė, kad nieko čia nėra, ir ėjo kitur. Į butą jie patekę buvo, kaip pateko, ji nežino. Jie vėl ėjo ketindami apvogti kitą butą, o ji vėl stovėjo ir saugojo. Vyrai nuėjo į to paties namo antrą laiptinę. Vyrai užlipo, ji apačioje liko saugoti. Vyrai užlipo į viršų, į kokį aukštą, ji nežino. Pirmas grįžo V. ir nuėjo greitai į kitą laiptinę. Po to piktas išėjo V., liepė jai stovėti ir niekur neiti. Paskui atvažiavo policijos pareigūnai ir sulaikė juos. Kiek jai žinoma, vyrai užlipo, skambinėjo į duris ir niekas nedarė durų, paskui kažkas pažiūrėjo per akutę, atidarė duris ir pradėjo šaukti. V. D. turėjo įrankius spynoms atrakinti, rodė jai. Tie įrankiai, kurie buvo rasti kratos metu – liniuotė ir pusė rakto, yra V. D. Laiptinės kodines duris atidarydavo V. D., paskui jie eidavo skambindavo į butus, ir jei niekas nedarydavo durų, tada bandydavo atrakinti duris, bet šį kartą jiems nepavyko (b. l. 54–55, t. 3).

Byloje esantis 2013-10-11 Įtariamosios apklausos protokolas patvirtina, kad įtariamoji J. Z. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš esmės davė tokius pačius parodymus kaip ir teisminio nagrinėjimu metu (b. l. 152–154, t. 1). Atsižvelgiant į tai, nuteistosios J. Z. parodymų nepripažinti vienais iš įrodymų, pagrindžiančių V. D. kaltę pasikėsinus apvogti butus Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, nėra jokio pagrindo.

Teismo posėdyje 2014-02-17 pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. T. parodė, kad V. pasiūlė eiti vogti, ir jie su J. Z. sutiko. Ėjo Šiaulių gatve prie „Rimi“ parduotuvės. Jie užlipo į viršų, J. apačioje liko saugoti. Paskambino du kartus į buto duris, niekas neatidarė durų. Tada V. atrakino duris, įėjo į butą, po to V. liepė eiti iš buto ir jie išėjo, nes ten nieko nebuvo. Tada nuėjo į kitą laiptinę. V. ėjo pirmas, jie su J. ėjo iš paskos. Įėjus į kitą laiptinę, jis su V. lipo į 5 aukštą, o J. laukė apačioje, saugojo juos. V. ieškojo spynos, kuriai atrakinti tiktų jo įrankiai. V. surasdavo tinkamas duris, paskambindavo, ir jei niekas neatidarydavo, bandydavo atidaryti duris. Užlipo į 5 aukštą, paskambino į duris, durų niekas neatidarė. Tada V. D. pradėjo krapštyti duris, ir iš buto išėjo jaunas vaikinas. V. pabėgo, o jis pasiliko. Jis sakė vaikinui, kad apsiriko. Išėjęs V. nebematė. Grįžęs pamatė, kad V. su antrankiais, o J. policijos mašinoje (b. l. 55–56, t. 3).

Byloje esantis 2013-10-15 Įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, kad įtariamasis V. T. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją iš esmės davė tokius pačius parodymus kaip ir teisminio nagrinėjimu metu (b. l. 62–63, t. 3). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo V. T. parodymų nepripažinti vienais iš įrodymų, pagrindžiančių V. D. kaltę pasikėsinus apvogti butus Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, nėra jokio pagrindo.

Tai, kad V. D., veikdamas bendrininkų grupe su J. Z. ir V. T., 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 16.30 val., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, pagal išankstinį susitarimą nuėjo į namo, esančio Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., pirmą laiptinę, kur J. Z. stovėjo laiptinės pirmame aukšte ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui, o V. D. ir V. T. užlipo į laiptinės antrą aukštą, kur V. D. nenustatytu įrankiu atrakino buto duris, ir taip jie įsibrovė į butą, esantį Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., priklausantį V. R., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes bute nerado vertingų daiktų, neginčijamai įrodo ir kiti byloje esantys įrodymai (liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga ir kt.).

Teisėjų kolegija išsamiai išnagrinėjusi visus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus taip pat neabejoja, kad tęsdamas nusikalstamą veiką apeliantas V. D. 2013-09-03, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdamas bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, pagal išankstinį susitarimą nuėjo į Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos m., namo antrąją laiptinę, kur J. Z. stovėjo laiptinės pirmame aukšte ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui, o V. D. ir V. T. užlipo į laiptinės penktą aukštą, kur V. T. skambino į duris, o V. D. bandė atrakinti 30-to buto, priklausančio I. R., duris, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes išgirdus rakinant buto duris jas atidarė I. R. anūkas M. P., kuris tokiu būdu sutrukdė baigti nusikalstamą veiką.

Tai, kad apeliantas padarė šias nusikalstamas veikas, įrodo nuoseklūs bei logiški liudytojų I. R., M. P., V. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai (b. l. 57–58, t. 3; b. l. 55–59, t. 1).

Teismo vidinį įsitikinimą, jog apeliantas dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme, taip pat lemia ir kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Byloje esantis Asmens parodymo atpažinti 2013-09-13 protokolas patvirtina, kad liudytojas M. P. atpažino įtariamąjį V. D. kaip asmenį, kuris 2013-09-03, apie 16.00 val., adresu Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, skambino į buto duris (b. l. 153–156, t. 2). Teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas M. P. parodė, kad gyvena Šiaulių g. „(duomenys neskelbtini)“ name. Vakare apie 16 val. sėdėjo prie kompiuterio su ausinėmis, todėl nieko negirdėjo. Močiutė sakė, kad kažkas skambino į duris, pažiūrėjo ir nedarė durų. Po kiek laiko vėl skambino. Močiutė pasakė jam: „pažiūrėk, gal tu pažįsti“. Jis priėjęs pamatė, kad vienas vyras stovėjo, kitas rakinėjo, kitas dar stovėjo, buvo, atrodo, buvo trys vyrai. Kai atidarė duris, du pabėgo į apačią, vienas lėtai lipo, kažką rusiškai atsakė ir nulipo. Kas buvo trečias, nežino. Kaimynas iškvietė policiją (b. l. 58, t. 3). Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad liudytojas M. P., duodamas parodymus, galėtų būti šališkas ar suinteresuotas apeliantą nepagrįstai apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Juolab, kad teisme jis pasirašė, jog yra įspėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti jo parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybės teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti, kad nuteistasis V. D. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Jo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., yra įrodyta visiškai.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms tenkinti nuteistojo V. D. apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.