- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-263-282-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Civilinis ieškovas
- V. Ž.
- Nuteistasis
- J. V.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimu, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. J. V. informuotas, kad jis per laisvės apribojimo laikotarpį neturi teisės be bausmę vykdančios institucijos žinios pakeisti gyvenamąją vietą, privalo vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus bei draudimus, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai bei įpareigojimai.
Priteista iš J. V. 6000 Lt V. Ž. ir 5000 Lt O. D. bei 11,50 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesį savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Panevėžio raj., parašė nukentėjusiajam V. Ž. adresuotą laišką, kuriame grasina nušauti V. Ž., įmesti degantį benzino butelį į V. Ž. dukters automobilį arba paimti įkaitais V. Ž. dukrą ir vaikų darželio, kuriame ši dirba, vaikus, ir šį laišką 2009-11-06 apie 14 val. (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), perdavė V. Ž. žmonai A. Ž., tokiu būdu panaudojo psichinę prievartą, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – bylą nutraukti J. V. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. O jei teismas manytų, kad nuteistojo kaltė įrodyta, apeliantas prašo mažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Apeliantas nurodo, kad jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, nes rašydamas nukentėjusiajam laišką, jis neturėjo tikslo jo įbauginti, laiške neužsiminė apie jokius reikalavimus. Taip pat teigia, jog nukentėjusysis neturėjo pagrindo jo bijoti ir manyti, kad grasinimai bus įvykdyti, nes visus kilusius nesutarimus jis sprendė teisinėmis priemonėmis, jokios agresijos V. Ž. ir jo artimųjų atžvilgiu jis niekada neišreiškė. Pažymi, kad nukentėjusiojo V. Ž. teiginys, jog neva jis (J. V.) jo kabinete prieš keletą metų grasino kėde, nepatvirtintas jokiais bylos duomenimis, o aplinkybė, kad jie ilgą laiką tarpusavyje konfliktuoja, anot apelianto sudaro pagrindą abejoti V. Ž. parodymų objektyvumu. Taip pat pažymi, kad tai, jog V. Ž. jo grasinimų nevertino rimtai parodo ir tai, kad V. Ž. nesiėmė jokių priemonių savo gyvybei ar sveikatei apsaugoti, o V. Ž. teiginys, kad pasilikęs darbe jis užsirakindavo, nes bijojo, anot nuteistojo, yra abejotinas, kadangi savivaldybės patalpose visada yra žmonių, o pirmojo aukšto foje visada sėdi sargas. Be to, nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu V. Ž. negalėjo nurodyti, kokius raminamuosius vaistus gėrė, o jo žmona A. Ž. nurodė, kad vyras išvis jokių vaistų nevartojo, kas, anot apelianto, įrodo, jog V. Ž. neišsigando, jo laiško rimtai nevertino, teismui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes vien siekdamas susidoroti su juo, kadangi asmeniškai jaučia jam neapykantą ir visokiais įmanomais būdais kenkia. Kartu nuteistasis pažymi, kad abejonių kelia aplinkybė, jog, žinodamas apie dukters O. D. nėštumą, V. Ž. davė jai skaityti laišką, ir ši vėliau taip pat pareiškė civilinį ieškinį dėl neva patirtos neturtinės žalos. Mano, kad tokiais veiksmais nukentėjusysis V. Ž. stengėsi padidinti neturtinės žalos dydį, įtraukdamas dar civiliniu ieškovu vieną asmenį, kuris galėtų pareikšti civilinį ieškinį, tokiu būdu dar labiau jam, nuteistajam, pakenkiant.
Be to nuteistasis nurodo, kad priteista neturtinė žala neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų, nes jis yra pensininkas, gauna nedidelę pensiją, dirba tik pusę etato, todėl priteistos sumos neišgalėtų sumokėti. Mano, kad nukentėjusieji nepatyrė jokios neturtinės žalos, nes jis nusikalstamos veikos nepadarė, o jie nepatyrė jokio išgąsčio ar kitokių neigiamų išgyvenimų dėl jo veiksmų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai išspręstų civilinių ieškinių (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).
Įvertinusi nuteistojo apeliacinio skundo motyvus dėl skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai atskleidė nuteistojo kaltės ir nukentėjusiųjų subjektyvaus teksto suvokimo kriterijus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo J. V. nusikalstamus veiksmus.
Priimdamas J. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiųjų V. Ž., O. D., liudytojos A. Ž. parodymais, ir iš dalies – paties nuteistojo J. V. parodymais, kuriais jis patvirtino rašęs A. Ž. laišką pas jį namuose kratos metu rasta spausdinimo mašinėle.
Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal įstatymą toks grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Objektyvioji nusikaltimo pusė reiškiasi tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar pan. Grasinimo nužudyti subjektyviosios pusės požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą išsako taip, jog nukentėjusysis tiki, kad tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertindamas aplinkybes, kurioms esant buvo išreikštas grasinimas, pagrįstai nuteistojo J. V. nukentėjusiajam V. Ž. adresuotą laišką įvertino kaip realų grasinimą nužudyti nukentėjusįjį V. Ž. ir sunkiai sutrikdyti jo dukters O. D. sveikatą. Kaip matyti iš bylos duomenų, J. V. su V. Ž. konfliktuoja dėl nesėkmingai susiklosčiusio J. V. verslo, dėl kurio nesėkmės nuteistasis kaltina nukentėjusįjį, pats nuteistasis yra rašęs skundą dėl V. Ž. piktnaudžiavimo tarnyba Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis pateikė teismui dar vieną J. V. rašytą adresuotą jam ir 2010-01-13 registruotą (duomenys neskelbtini)savivaldybėje laišką, kuriame J. V. nurodo, jog laukia V. Ž. skambučio iki 2010-01-15 17 val., paskui bandys įgyvendinti planą „B“. Taigi, įvertinus J. V. ir V. Ž. siejančius konfliktinius santykius, taip pat minėto J. V. 2009-10-29 rašyto V. Ž. adresuoto laiško turinį kartu su vėlesniu jo rašytu 2010-01-13 registruotu Panevėžio rajono savivaldybėje laišku, taip pat adresuotu V. Ž., su pastarajame laiške išdėstytais reikalavimais, neigiamų emocijų ir paniekos išreiškimu, taip pat kone ultimatumu įvykdyti jo reikalavimą, jam paskambinti jo nurodytu numeriu, pažymint, kad priešingu atveju jis imsis tam tikrų priemonių, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. V. 2009-10-29 rašytą laišką įvertino kaip grasinantį. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina neturėjęs tikslo įbauginti nukentėjusįjį V. Ž. parašydamas jam laišką. Palaikydamas nuteistojo poziciją, nuteistojo J. V. gynėjas advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje akcentavo aplinkybę, kad laiške J. V. nurodė sapnavęs, jog nušovė V. Ž. bei kad nėščiai Ž. į automobilį įmetė degantį benzino butelį, ir kad toks sapno perpasakojimas laiške negali būti laikomas realiu grasinimu. Kaip matyti iš J. V. V. Ž. rašyto laiško turinio, po minėtų aplinkybių apie V. Ž. nušovimą ir degančio butelio su benzinu įmetimą į V. Ž. dukters automobilį nurodymo, toliau nuteistasis laiške parašė, kad, norint atstatyti dvasinę pusiausvyrą, reikia pašalinti priežastis, dėl kurių kyla košmariški sapnai. Tokia aplinkybė rodo nuteistojo išreikštą intenciją dvasinės pusiausvyros atstatymo tikslu įgyvendinti sapnuotą ir laiške V. Ž. nupasakotą neva sapną, kas paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius apie tikslo įbauginti V. Ž. neturėjimą.
Sutinkamai su teismų praktika, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-02 nutartis baudž. byloje 2K-26/2010). Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kaip matyti iš bylos duomenų, gavęs laišką V. Ž. kreipėsi į prokuratūrą. Be to, manydamas, kad laiške išreikštas nuteistojo grasinimas yra realus, jis parodė laišką ir dukrai O. D., tokiu būdu norėdamas dukrą įspėti, kad ši saugotųsi galimai gresiančio pavojaus. Šios aplinkybės rodo nukentėjusiojo reakciją į gautą laišką, t.y., kad šį laišką jis suprato kaip realų grasinimą ir ėmėsi atitinkamų atsargumo, apsaugos priemonių – kreipėsi į teisėsaugos institucijas bei informavo dukterį apie galima pavojų.
Kartu kolegija pažymi, kad kiekviena iš kaltinime nurodytų aplinkybių – J. V. grasinimas laiške įmesti degantį benzino butelį į V. Ž. dukters automobilį arba paimti įkaitais V. Ž. dukrą ir vaikų darželio, kuriame ši dirba, vaikus – kaip individuali, sudaro kitų nusikalstamų veikų, ne grasinimo nužudyti, sudėtį, t.y. grasinimas įmesti degantį benzino butelį į V. Ž. dukters automobilį atitinka Lietuvos Respublikos BK 187 str. numatyto nusikaltimo (turto sunaikinimas ar sugadinimas), o grasinimas paimti įkaitais V. Ž. dukrą ir vaikų darželio, kuriame ši dirba, vaikus – Lietuvos Respublikos BK 146 str. (neteisėtas laisvės atėmimas) numatyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau, įvertinus šių aplinkybių ir kitų bylos duomenų visetą, daroma išvada, jog nėra pagrindo jų išskirti iš kaltinimo ir kad jos bendrame J. V. rašyto laiško turinio kontekste rodo tą pačią nuteistojo intenciją – išreikšti grasinimą tiek V. Ž., tiek jo dukrai O. D.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam V. Ž. ir nukentėjusiajai O. D. padarytos neturtinės žalos klausimą. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-04 nutartis baudž. byloje 2K-495/2006). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str., kurio 2 dalyje nurodyta, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu pažymėtina, jog neturtinę žalą galima įvertinti tik sąlygiškai, todėl tokio atlyginimo paskirtis tik kompensacinė, ir šiuo atveju negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusieji V. Ž. ir O. D. buvo nuteistojo įbauginti, bijojo galimo fizinio susidorojimo su jais, buvo veikiami psichologinio spaudimo. Nukentėjusioji O. D. išreikšto grasinimo metu buvo nėščia, ką pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino kaip kriterijų neturtinei žalai įvertinti. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, jog buvo pagrindas neturtinės žalos atlyginimui, ką pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau, nustatydamas neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas nepakankamai įvertino visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajam V. Ž. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nepagrįstai nurodė, jog nuteistojo veiksmai pažeidė nukentėjusiojo V. Ž., kaip Panevėžio rajono savivaldybės administratoriaus, garbę ir orumą. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, už kurią J. V. nuteistas, t.y. grasinimo objektas nėra žmogaus garbė ir orumas, grasinantis laiškas buvo adresuotas asmeniškai V. Ž., laiškas nukentėjusiajam įteiktas per (duomenys neskelbtini) savivaldybėje dirbusią nukentėjusiojo žmoną, laiške išdėstyti grasinimai nebuvo paviešinti savivaldybės personalui, darbuotojams, todėl minėtas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog grasinančio laiško parašymu buvo pažeista nukentėjusiojo V. Ž. garbė ir orumas, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, visiškai tenkindamas nukentėjusiųjų pareikštus ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nuosprendyje nurodė, jog atsižvelgia ir į paties kaltinamojo šeimos dabartinę materialinę padėtį, tačiau net nepaminėjo, kokia ta kaltinamojo materialinė padėtis, kaip ją vertina teismas. Tai rodo, jog spręsdamas civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas realiai neatsižvelgė į kaltinamojo J. V. turtinę padėtį. Todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad nuteistasis yra pensinio amžiaus, jo bendros pajamos, įskaitant gaunamą 700 Lt pensiją ir 300 Lt algą už darbą puse etato UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju, nėra didelės, žmona irgi pensininkė, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų sveikatai dėl jiems išreikšto grasinimo žymių ar ilgalaikių neigiamų pasekmių neatsirado, bei į tai, kad nukentėjusiojo V. Ž. garbė ir orumas nusikalstamais nuteistojo J. V. veiksmais nebuvo pažeisti, kolegija mano, jog nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeisti: nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui V. Ž. iš nuteistojo J. V. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 3000 Lt, nukentėjusiajai – civilinei ieškovei O. D. iš nuteistojo J. V. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 2000 Lt.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.