Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. A. A. solidariai iš D. G. ir M. G. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. V. A. solidariai iš D. G. ir M. G. priteista 3 000 lt neturtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. G., tačiau dėl jo kasacinis skundas negautas.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nutartis, kuria D. G. ir M. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. G., 2005 m. birželio 5 d. apie 20.30 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kavinės, esančios Raseinių m., (duomenys neskelbtini), lauko terasoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams – bandančius juos sudrausminti V. A. ir A. A. plūdo necenzūriniais žodžiais, D. G. V. A. atžvilgiu padarė agresyvią, žeminančią veido išraišką, kišo veidą prie jos veido, o V. A. bandant atsitraukti, pakartojo tą patį veiksmą, po to griebė jai už kairės rankos riešo, stipriai spausdamas tempė žemyn nuo terasos ant žolės, sukeldamas fizinį skausmą, ir tokiais veiksmais abu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat D. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. G., 2005 m. birželio 5 d. apie 20.30 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kavinės, esančios Raseinių m., (duomenys neskelbtini), lauko terasoje terorizavo V. ir A. A., grasindami išžudyti jų šeimą, nužudyti A. A., grasino padegti jų kavinę ir namus, liepė dėl įvykio nesikreipti į policiją, ir tokiu būdu panaudojo psichinę prievartą, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 109 straipsnio taikymo

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal šio straipsnio 2 dalį civilinį ieškinį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Iš D. G. solidariai su M. G. A. A. priteista 10 000 Lt, o V. A. – 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinės žalos dydis – fakto, bet ne teisės klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas tik patikrina ar teismas BPK 115 straipsnio tvarka nagrinėdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Kitus neturtinės žalos atlyginimo atvejus numato kiti CK straipsniai. CK 1.114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis A. A. buvo nuteistųjų iškoneveiktas necenzūriniais žodžiais, jam buvo grasinta dėl artimųjų sveikatos, gyvybės ir turto, V. A. taip pat patyrė pažeminimą ir jai buvo grasinta. Taigi buvo pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Baudžiamojoje byloje neturtinės žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal BPK 109 straipsnio reikalavimus ir civilinis ieškinys išsprendžiamas vadovaujantis BPK 115 straipsniu. Nukentėjusiųjų A. ir V. A. civiliniai ieškiniai byloje pareikšti ir išnagrinėti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies

Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojų parodymų, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas labai lakoniškai atsakė į šį apeliacinio skundo motyvą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nutartyje teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo. Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje nurodyta, kad liudytojų L. B. ir J. M. parodymais vadovautasi, todėl kad jie sutampa su nuosekliais nukentėjusiųjų V. ir A. A. parodymais, o liudytojų G. V. ir J. B. parodymai atmetami, nes jie nesutapo nei su kitų liudytojų, nei su pačių kaltinamųjų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis išvadomis dėl rėmimosi liudytojų L. B. ir J. M. parodymais, ir liudytojų G. V. ir J. B. parodymų atmetimo. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas įrodymų nevertina, nuosprendžio pagrįstumo netikrina (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas nenustatė BPK reikalavimų pažeidimų vertinant įrodymus, jų leistinumo ir liečiamumo principo pažeidimo.

Nuteistojo D. G. teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais ir visuotinės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Taigi numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai turi pasireikšti bent vienu iš minėtų būdų ir veika turi būti padaryta viešoje vietoje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad necenzūrinių keiksmų, grasinimų vartojimas, žeminančios grimasos iškreipto veido prikišimas prie nukentėjusiosios veido, laikytinas nepagarbos demonstravimu aplinkiniams ir aplinkai ir taip buvo sutrikdyta visuomenes rimtis ir tvarka, todėl šie veiksmai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 2 d. nutartyje nurodė, kad sutinka su nuosprendyje nurodytais veikos kvalifikavimo motyvais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. G. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis dėl D. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Veiksmai, kuriuos atliko D. G. viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kavinės lauko terasoje – laikytini įžūliais, taip demonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, todėl D. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius teigia, kad nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus terorizavimą, pasireiškiantį grasinimu susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žmogaus bauginimu, subjektyvieji – tiesiogine tyčia. Terorizuojant asmenį ar jį sistemingai bauginant nukentėjusysis yra nuolatinėje baimės, netikrumo būsenoje, nes kyla realus pavojus jo gyvybei, sveikatai ar turtui.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kodėl D. G. veiksmai (grasinimai padegti namus ir kavinę, išžudyti šeimą) pripažintini žmogaus terorizavimu, o draudimas kreiptis į policiją, priešingu atveju padegsiant kavinę, laikytinas psichine prievarta. Taip pat motyvuota, kodėl nukentėjusieji juto realų pavojų gyvybei, sveikatai ir turtui, buvo netikrumo būsenoje dėl grasinimų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. G. veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad pagrįstai jo veiksmai pripažinti žmogaus terorizavimu. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatę jog nuteistasis savo veiksmais naudojo psichinę prievartą ir terorizavo nukentėjusiuosius grasindamas padegti jų turtą, išžudyti šeimą, pagrįstai pripažino D. G. kaltu ir jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmai atitinka aptariamo straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti.