- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-09
- Bylos Nr.
- 2S-316-267/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-41-3-00301-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- J. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2S-316-267/2011
Teisėja Rasa Milvydaitė Teisminio proceso Nr. 2-41-3-00301-2011-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 9 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-550-641/2011, dalyje, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagal J. J. ieškinį dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
I. J. J. kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams A. V., R. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vajuretas“ dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei UAB „Vajuretas“ vienintelio akcininko 2011-02-04 sprendimo dėl R. J. atšaukimo iš direktoriaus pareigų bei naujo direktoriaus A. V. išrinkimo pripažinimo negaliojančiu. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausančias UAB „Vajuretas“, į. k. 300073841, 1000 vienetų 10 litų nominalios vertės akcijų, uždraudžiant šias akcijas parduoti, dovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ir kitaip disponuoti; uždrausti A. V., eiti UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigas; skirti UAB „Vajuretas“ administratorių, šias pareigas pavedant eiti UAB „Tytus“, nustatyti turto administratoriaus teisių turinį, kuris atitinka CK 4.241 straipsnį. Priteisti iš atsakovų ieškovės turėtas bylinėjimosi išvadas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartimi prašymą patenkino iš dalies: 1) nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui A. V., priklausančias UAB „Vajuretas“ 1000 vienetų 10 litų nominalios vertės akcijų, uždraudžiant šias akcijas parduoti, dovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ir kitaip disponuoti; 2) atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti A. V. eiti UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigas ir skirti UAB „Vajuretas“ administratorių, šias pareigas pavedant eiti UAB „Tytus“; 3) atsisakė nustatyti turto administratoriaus teisių turinį, kuris atitinka CK 4.241 straipsnį.
Teismas nusprendė, kad, neapribojus galimybės disponuoti ginčo akcijomis, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl, vadovaudamasis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais, prašymą dalyje dėl ginčo akcijų arešto, uždraudžiant šias akcijas parduoti, dovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ir kitaip disponuoti, tenkino. Teismas pažymėjo, kad uždraudimas A. V. eiti UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigas laikytinas per dideliu suvaržymu. Konstatavo, jog grėsmę bendrovės veiklai patvirtinančių duomenų ieškovė J. J. nepateikė bei nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios rodytų atsakovo A. V. veikimą priešingai įmonės interesams. Nusprendė, kad uždraudimas A. V. eiti UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigas nėra būtinas siekiant užtikrinti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes šiuo suvaržymu, ieškovė įgytų nepagrįstą pranašumą atsakovo atžvilgiu. Be to, būtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.
Atskiruoju skundu ieškovė J. J. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį, dalyje, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir šį klausimą išspręsti iš esmės.
Šalies argumentai
1. Apeliantė mano, kad laikinųjų apsaugos priemonių ribos negali būti formaliai susietos su ieškinyje suformuluotais reikalavimais.
2. Apeliantė siekia, kad taikant restituciją (grąžinant akcijas į šeimą) UAB „Vajuretas“ maksimaliai išsaugotų savo vertę. Todėl mano, kad teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra.
3. Apeliantė mano, kad per bylinėjimosi laikotarpį, kuomet bus priimtas galutinis sprendimas byloje, gali sumažėti bendrovės vertė. Kadangi atsakovas, kurio akcijų įgijimas yra ginčijamas, gali būti nebesuinteresuotas tęsti sėkmingą bendrovės veiklą, perleisti bendrovės turtą ar atlikti kitus veiksmus, kuriais bendrovei galėtų būti padaroma žala ir dėl to sumažėtų jos vertė. Be to, kadangi yra ginčijamas A. V., kaip UAB „Vajuretas“ akcininko sprendimas paskirti save UAB „Vajuretas“ direktoriumi, teismui patenkinus šį ieškinio reikalavimą, gali paaiškėti, kad A. V. visą bylinėjimosi laikotarpį UAB „Vajuretas“ direktoriumi buvo neteisėtai. Todėl mano, kad UAB „Vajuretas“ administratoriaus skyrimas yra priemonė, kurios pagalba būtų ne pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra, bet užtikrinama.
4. Apeliantė neturi galimybių dalyvauti įmonės valdyme, bei ūkiniuose sandoriuose, kuriuos, turėdamas labai plačius įgaliojimus pagal UAB „Vajuretas“ įstatus, sudaro atsakovas A. V.. Todėl ieškovė neturi galimybių pateikti įrodymų, kad atsakovas A. V. galimai veikia priešingai įmonės interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas R. J., prašo atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
1. Atsakovo nuomone, A. V. yra sąžiningas UAB „Vajuretas“ akcijų įgijėjas. Mano, kad 2010 m. liepos 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, nes priešingu atveju būtų pažeistos atsakovo, kaip sąžiningos sutarties šalies, teisės. Todėl jis turėjo teisės norminių aktų suteiktą teisę atšaukti iš UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigų R. J. bei paskirti naują šios bendrovės direktorių.
2. Atsakovo nuomone, ieškovės prašymas uždrausti A. V. eiti įmonės direktoriaus pareigas ir skirti UAB „Vajuretas“ administratorių yra nesusijęs su J. J. ieškinio reikalavimais ir juo nėra siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą pagal ieškovės pareikštus reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartyje, teisingai pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino pagal pareikštus ieškininius reikalavimus.
3. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – ieškovės ginčijamu sandoriu perleistų akcijų areštas – visiškai užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes kiti ieškovės prašomi taikyti suvaržymai yra nesusiję su jos ieškinio reikalavimais. Todėl ieškovės teiginiai, kad uždraudimas A. V. eiti UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigas bei administratoriaus skyrimas nepažeistų jo teisių bei teisėtų interesų, yra visiškai nepagrįsti.
4. Atsakovo nuomone, ieškovės teiginiai apie tai, kad, A. V. nesuinteresuotas tęsti sėkmingą bendrovės veiklą ir gali perleisti bendrovės turtą ar atlikti kitus veiksmus, kuriais bendrovei galėtų būti padaroma žala, yra visiškai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1d). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, remdamasis ekonomiškumo, proporcingumo ir kitais civilinio proceso principais (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).
Apeliantė teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių ribos negali būti formaliai susietos su ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų atsakovo atžvilgiu taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą (Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. birželio 19 d. nutartis, priimtą civ. byloje Nr. 2-256/2003 UAB FMĮ „ VB Vilfima“ v. UAB „Alma Littera“ , Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civ. byloje 2-415/2003 A. M. v. R. V.). Toks laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų aiškinimas teismų praktikoje lemia tai, kad negali būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios, dar neišnagrinėjus ginčo iš esmės, reikštų ieškinio reikalavimų patenkinimą. Suprantama, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Todėl konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Remiantis išdėstytais argumentais apeliantės teiginys atmestinas.
Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra, kadangi bylinėjimosi laikotarpiu, kuomet bus priimtas galutinis sprendimas byloje, gali sumažėti bendrovės vertė. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į pagrįstus atsakovo interesus, jo turtinę padėtį, užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes atsakovui ir su jo veikla susijusiems asmenims. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civ. byloje Šveicarijos įmonė ,,Apatit Fertilizers S.A.“ v. AB ,,Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-146/2002 m.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad uždraudimas A. V. eiti UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigas laikytinas per dideliu suvaržymu, nes tai iš esmės nėra būtina siekiant užtikrinti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Apeliantė teigia neturinti galimybių pateikti įrodymų, kad atsakovas A. V. veikia priešingai įmonės interesams, kadangi negali dalyvauti įmonės valdyme, bei ūkiniuose sandoriuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta šalių teisė teikti įrodymus. CPK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prie ieškinio turi būti pridedami dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Šalių pareiga pateikti įrodymus įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje, pagal kurį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Taigi CPK 42 straipsnis įtvirtina šalių teisę teikti įrodymus, tačiau tai padaryti yra ir šalių pareiga, nes būtent šalių procesiniai veiksmai lemia proceso eigą. Todėl teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Remiantis šiais motyvais, teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliantės argumentas yra atmestinas.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas ir ieškovės prašymą išsprendė teisingai. Pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.). Todėl Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovės atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
nutaria:
Palikti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį nepakeistą.