Šiaulių apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr.A2.6.-769-287/2016m.

Procesinio sprendimo kategorija 2.1; 2.1.1; 2.1.2; 2.7; 2.7.4; 2.7.4.4; 2.7.4.5; 2.14; 2.14.3.

2016 m. gruodžio 23 d.

institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovui Donatui Vėlavičiui,

A. D., gimusio (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenančio (duomenys neskelbtini), dirbančio (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, vedusio, neteisto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiasis patrulis Irmantas Šliūpas 2016 m. lapkričio 10 d. surašė A. D. administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 123 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, t. y., už tai, kad A. D. 2016 m. spalio 26 d., apie 16.14 val., (duomenys neskelbtini), jam priklausantį automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir atsitrenkė į stovintį automobilį „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei jį apgadino, ir nesant nukentėjusiojo iš eismo įvykio vietos pasitraukė, nepranešęs policijai. Šiais savo veiksmais A. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101 bei 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

A. D. teismo posėdžio metu su jam surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu nesutiko ir paaiškino, kad šių metų spalio 26 dieną, apie 16.00 valandą, automobiliu „Opel“ atvažiavo į (duomenys neskelbtini), darbo reikalais, į treniruotę, užvažiavo pas B. V. (duomenys neskelbtini), pasiėmė jį ir nuvažiavo iki stadiono. Vaikai dar nebuvo susirinkę, nes prieš tai sekmadienį turėjo varžybas, buvo tik lengva treniruotė. Atvažiavo į centrą ir (duomenys neskelbtini), sustojo gatvėje prie šaligatvio, turėjo nusipirkęs kavos, sėdėjo, šnekėjosi, nes dar buvo laiko iki treniruotės. Po to jam paskambino vaikai, kad jau renkasi, todėl išvažiavo į stadioną. Nuvažiavus į stadioną, pažiūrėjo, kad vaikai jau susirinkę, reikėjo parvežti į namus B.. Vaikams pasakė, kad prasibėgtų. Grįžo atgal pro (duomenys neskelbtini), pasuko už parduotuvės (duomenys neskelbtini) į dešinę, į (duomenys neskelbtini), kur gyvena B., išleido jį ir tiesiai pro parką pasuko į kairę pro internatinę mokyklą, pasuko atgal prie mokyklos, kur pasistatė mašiną ir nuėjo į stadioną. Apie įvykį sužinojo iš policijos, praėjus gal 10 dienų. Dabar negali pasakyti, kiek laiko stovėjo, atvažiavo, priekyje stovėjo (duomenys neskelbtini) parduotuvės pardavėjos mašina, jam iš priekio buvo kliūtis - mašina, todėl atsistūmė atbulomis ir išvažiavo. Nematė, kad iš galo būtų automobilis. Automobilį vairuoja gal 6 ar 7 metus, važinėja kiekvieną dieną. Jo automobilyje garsiai grojo muzika, paskambino vaikai, automobilį stūmėsi atgal ir išvažiavo. Vėliau apžiūrėjus jo automobilį, jam nebuvo jokių apgadinimų. Pripažįsta, kad toje vietoje stovėjo, sėdėjo už vairo, kad stūmėsi atbulomis, tačiau nejuto smūgio. Kartu su juo buvo B., sėdėjo kartu, tačiau jis jam nesakė, kad atsitrenkė, jis būtų tai pasakęs. B. yra žaidęs jo komandoje, draugas, žaidžia už veteranų komandą, jie turi bendrų interesų. Gailisi, kad taip atsitiko. Jeigu būtų pajutęs smūgį, būtų atlyginęs žalą, ar draudimas būtų atlyginęs. Smūgio visiškai nejautė. Vaizdo įraše matė, kad automobilis net pakilo, gal tik taip atrodo vaizdo įraše, bet sėdint mašinoje tikrai nejautė smūgio. Jo automobiliui nėra jokių apgadinimų, nes automobilio gale yra kablys. Automobilyje jis gėrė kavą. Nevažiuoja išgėręs, nes bet kada gali būti patikrintas. Kaip minėjo nukentėjusioji, kai jis antrą kartą grįžo, matė, kad ji stovėjo ir kalbėjo telefonu, stovėjo dar viena moteris. Jis grįžo atgal, kad parvežti B. į namus. Galėjo B. į namus parvežti (duomenys neskelbtini), važiuodamas tiesiai pro mokyklą, bet jis važiavo per centrą, pro parkelį. Jeigu jis būtų bėgęs, tai būtų važiavęs ir išvažiavęs. Išvažiuodamas iš tos vietos miesto centre, kur stovėjo, užsidėjo kepurę, nes buvo spalio mėnuo, dirba lauke, todėl užsidėjo kepurę, jokių drabužių su kapišonu neturi. Išvažiuodamas atbulomis pasižiūrėjo į veidrodėlius, nieko nematė, nematė jokio automobilio ir išvažiavo. Treniruotė vyko iki 18 val. 15 min. Parvežęs B. į namus, grįžo atgal į stadioną. Treniruotė kartais būna ilgesnė, kartais trumpesnė, nes prieš tai buvo sekmadienį varžybos, o pirmadienį buvo atstatomoji treniruotė, o atstatomoji treniruotė vyksta 30 ar 40 minučių, prasibėga lengvai, prasitempia ir viskas, paleidžia vaikus. Jeigu vaikai nori, gali pasilikti ir savo reikmėms pasitreniruoti. Tai buvo trečiadienis? Gal ir trečiadienį buvo atstatomoji treniruotė. Maišo dienas, nes praėjo daug laiko. Gal kai jo ieškojo stadione policijos pareigūnai, jau buvo išvažiavęs į (duomenys neskelbtini), nes turėjo būti treniruotė ir (duomenys neskelbtini). Gailisi, kad taip įvyko, bet savo kaltės nelabai nori pripažinti. Gerbia teismą, nukentėjusią, policijos atstovą ir gailisi, kad taip įvyko.

Institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, policijos komisariato atstovas Donatas Vėlavičius teismo posėdžio metu surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą A. D. palaikė ir nurodė, kad iš bendrojo pagalbos centro buvo gautas pranešimas apie eismo įvykį (duomenys neskelbtini), į kurį nuvyko (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnai ir surinko medžiagą. Iš gauto vaizdo įrašo matyti, kad, važiuojant automobiliui „Opel Astra“ atbuline eiga, buvo matomas paliktas tarpas tarp sustojusio „Volvo V70“ automobilio, kuris mano, kad buvo pakankamai nemažas. Iškvietus A. D. jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, pažeidus Kelių eismo taisyklių 9, 101, 222 punktus dėl eismo įvykio ir dėl kurio jis nesutaręs su nukentėjusiąja, pasišalino pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį. Šiandien peržiūrėjus vaizdo įrašą, išklausius nukentėjusios, liudytojų parodymus, nekyla abejonių, kad vairuotojas turėjo justi tokį smūgį, nes atsitrenkus, priverstinai yra sustojama, smūgis iš kablio į plastmasines, metalines, dalis buvo didelis, nes, kaip sakė liudytojai, jie girdėjo smūgio garsą, todėl vairuotojas taip pat turėjo justi jį, sustoti ir, kaip numato Kelių eismo taisyklės, užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Tuo labiau, kad automobilyje buvo nukentėjusiosios mama, todėl nebūtų buvę problemų, o to nepadaręs, pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka. Vairuotojas turėjo įsitikinti, jog jam iš galo stovi automobilis. Kaip jis pats teigia, kad iš priekio matė automobilį, turėjo įsitikinti, kad ir gale stovi automobilis. Turėjo įsitikinti, kad važiuoti atbuline eiga yra saugu, nekelti pavojaus, nekliudyti kitos transporto priemonės, o to nepadarė. Smūgis buvo stiprus, nes net pajudėjo automobilis, kas buvo matyti iš vaizdo įrašo. Liudytojai patvirtino, kad buvo didelis garsas, todėl privalėjo sustoti, ko nepadarė. Prašo A. D. pripažinti kaltu, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir skirti administracines nuobaudas sankcijos ribose.

Nukentėjusioji K. B. teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. spalio 26 dieną, apie 16 val. 14 min., jai būnant parduotuvėje (duomenys neskelbtini) atėjusi moteris pasakė, kad į jos automobilį įvažiavo kitas automobilis. Jai nuėjus prie savo automobilio, pamatė jį apgadintą, buvę liudytojai pasakė, kad tai buvo automobilis pilkos spalvos, nurodė numerį (duomenys neskelbtini) kuris pasišalino iš įvykio vietos. Ji pranešė 112 pagalbos centrui, išsikvietė policiją. Jai belaukiant atvykstant policijos, tas pats automobilis grįžo ir važiuodamas pro šalį žiūrėjo į jos pusę, nesustojęs nuvažiavo tolyn. Ji su automobiliu „Volvo“ atvažiavo į (duomenys neskelbtini) mieto centrą, sustojo (duomenys neskelbtini), netoli parduotuvės (duomenys neskelbtini). Kartu su ja važiavo mama R. V., kuri sėdėjo automobilyje ant priekinės sėdynės su gėlėmis rankose. Mama liko sėdėti automobilyje, o ji nešina su trijų mėnesių vaiku (kėdutėje) nuėjo į parduotuvę. Parduotuvėje paprašė, kad pasvertų mėsos ir, mokant pinigus, pradariusi parduotuvės duris moteris pasakė, kad į jos pastatytą automobilį įvažiavo kitas automobilis. Ta moteris, kaip vėliau sužinojo, buvo D., kuri apsipirkusi jau buvo išėjusi iš parduotuvės, ir grįžusi pasakė, kad į jos automobilį įvažiavo kitas automobilis. Parduotuvėje ji užtruko ne daugiau kaip 5 minutes. Atvykusi ir sustojusi, matė priekyje tą automobilį, mamai dar pasakė, kad matytas numeris, kad raidės tokios pat, kaip ir jų automobilio valstybinio numerio, numerį įsidėmėjo automatiškai. Pilkos spalvos „Opel“ markės automobilis stovėjo priekyje, ji atsistojo už jo, atstumas buvo likęs gal pusantro metro. Prieš tą pilką automobilį dar stovėjo kitas automobilis, buvo pakankamas atstumas, kad būtų galima išvažiuoti, išlaviruoti. Nepastebėjo, ar automobilyje „Opel“ kas nors sėdėjo, variklis buvo išjungtas, tik vėliau jai mama pasakė, kad asmenys neatėjo iš niekur, sėdėjo tenai, užsikūrė automobilį, pasikėlę sėdynes, užsidėjo kapišoną ant galvos, kaip, kad būtų miegoję, atsistūmė atbulomis ir išvažiavo. Mama matė automobilyje sėdinčius du asmenis. Jos automobiliui buvo apgadintas valstybinis numeris, policijos atstovas pasakė, kad reikės jį keisti, nes priešingu atveju nebenuskaitys radarai, buvo įlenktas bamperis, sulankstytas numerio rėmelis (kurį vėliau išmetė lauk). Įvykio vietoje, kai atėjo iš parduotuvės, prie automobilio sutiko D. vyrą. Skambinant į pagalbos centrą 112, priėjo vaikas, gal 10 ar 12 metų, kuris patvirtino, kad už to nuvažiavusio automobilio vairo buvo D. Įvykį matė jos mama, kuri sėdėjo automobilio priekinėje sėdynėje, keleivio pusėje, su gėlėmis, ji nespėjo išlipti iš automobilio, nes vairuotojas atsitrenkęs staiga nuvažiavo, paskui mama išlipo. Jos automobilis draustas, pranešė draudimui, numerį išsitiesino, bet nepakeistas. Policija atvažiavo gal už 10 ar 15 minučių, paklausė, į kurią pusę nuvažiavo automobilis, parodė, kad nuvažiavo į stadiono pusę. Policija nuvažiavo ieškoti kaltininko. Nuvažiavę į stadioną, rado tik besitreniruojančius vaikus, o trenerio nebuvo, automobilio taip pat nebuvo. Policijos pareigūnai grįžo pas ją, viską surašė, nubraižę schemą, apiformino, paėmė parodymus. Išėjusi iš parduotuvės, to automobilio ji nebematė, nematė, į kurią pusę nuvažiavo automobilis. Jai bestovint prie savo automobilio, matė, kad automobilis „Opel“ pravažiavo pro parduotuvę (duomenys neskelbtini), pro (duomenys neskelbtini) parduotuvę, netoli esantį jos automobilį (duomenys neskelbtini), pasuko į dešinę ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Automobiliui už vairo sėdėjo vyriškis, atrodo, kad važiavo vienas ir labai žiūrėjo į jos pusę, kad kas nors sėdėtų šalia,- lyg nebuvo, tvirtinti, kad nebuvo, negali, bet atrodo, kad keleivio nebuvo.

Liudytoja R. V. teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. spalio 26 dieną, apie 16 val., su dukra K. B. atvažiavo į (duomenys neskelbtini). Automobilį „Volvo“ vairavo dukra, sustojo Vienybės aikštėje, prie skverelio, prie šaligatvio, netoli parduotuvės (duomenys neskelbtini). Dukra su vaiku nuėjo į parduotuvę nusipirkti maisto, o ji liko sėdėti automobilio priekinėje keleivio sėdynėje. Matė, kad prieš jų automobilį stovėjo kitas automobilis. Dukra dar pasakė, kad labai matytas automobilio numeris. Ji įsidėmėjo, kad buvo numeris (duomenys neskelbtini) sidabrinės spalvos „Opelis“. Po kurio laiko priešais jų automobilį stovėjęs sidabrinės spalvos automobilis, staiga pradėjo judėti atbuline eiga ir trenkėsi į jų automobilio priekinę dalį. Garsas buvo nešvelnus, smūgis buvo stiprus, jų automobilis iš vietos gal kiek ir pajudėjo, girdėjosi smūgio garsas. Žmogus sėdėdamas (prie parduotuvės) kitame automobilyje girdėjo smūgio garsą ir atėjęs pasakė, kad „žiūrėkite jūsų mašiną sutrenkė“. Ji viską aiškiai matė ir girdėjo. Po kontakto automobilis nesustojęs staiga nulėkę į gatvelę, į dešinę pusę, gal tikėjosi, kad ji nepamatys numerių. Automobilyje sėdėjo ne vienas, matė šalia vairuotojo sėdintį žemesnį vyrą, vairuotojas buvo aukštesnis. Matė, kad užsidėjo kapišoną ir nuvažiavo. Joms atvažiavus, tas automobilis jau stovėjo, dukra sustojo už to automobilio ir išlipusi, nešina vaiku, nuėjo į parduotuvę, o ji liko sėdėti ir matė, kad vyriškiai sėdėjo mašinoje. Dukra sustojo taip, kad buvo atstumas jiems išsistumti ir išvažiuoti neatsitrenkus, tuo labiau, kad jeigu važiuoji atbulomis, apsižiūri, negalima stumtis atbulomis neįsitikinus, kad nieko nėra. Ji daug metų vairavo automobilį ir tai žino, dabar nebevairuoja. Po to atsitrenkimo iš automobilio staiga išlipti negalėjo, nes jos važiavo į kapus ir priekyje buvo apsistačiusi gėlėmis, tarp kojų buvo kibiras. Išlipo vėliau. Pirmiausia prie jų automobilio priėjo vyras D. ir pasakė, kad į jų stovintį automobilį trenkėsi kitas automobilis. Išlipusi iš automobilio matė, kad jų automobiliui buvo apgadintas numeris, perlinkęs rėmelis, jeigu būtų švelniai braukęs tai nebūtų perlinkęs rėmelis, buvo smūgis, girdėjosi smūgio garsas. Kol apžiūrinėjo savo automobilį, prie jų priėjo du berniukai, kurie pasakė, kad čia važiavo D.. Dukra iškvietė policiją. Atvykusi policija važiavo jo ieškoti į stadioną, tačiau nerado. Visi (duomenys neskelbtini) labai gerai pažįsta D. ir pradėjo sakyti, kad (duomenys neskelbtini) važiavo ir būtent tada sužinojo, kad D. yra (duomenys neskelbtini). Pritrūko žmogiškumo, kad prieiti prie jų ir pašnekėti. Ji mano, kad žmogus negalėjo nepajusti, kad neatsitrenkė, nes buvo smūgis, garsas.

Liudytoja D. D. teismo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. spalio 26 dieną, apie 4 valandą po pietų, buvo parduotuvėje (duomenys neskelbtini), buvo atvažiavusi su vyru ir vaikais, jų automobilis stovėjo prie pat įėjimo į parduotuvę. Ji viena nuėjo į parduotuvę, o vyras liko sėdėti mašinoje už vairo. Jai grįžus iš parduotuvės, vyras pasakė, kad girdėjosi smūgis, kad atsitrenkė į mašiną. Ji sugrįžo atgal į parduotuvę ir parduotuvėje esančiai moteriškei pasakė, kad tikriausiai į jos mašiną atsitrenkė. Kai apsipirkinėjo parduotuvėje matė, kad būtent ta moteris (parodė į B.) buvo parduotuvėje ir pagalvojo, kad tai į jos automobilį atsitrenkė. Jai išėjus iš parduotuvės, jos vyras pasakė, kad automobilis, stumdamasis atbulomis, atsitrenkė į kitą automobilį ir nuvažiavo, vyras sakė, kad girdėjo atsitrenkimo garsą. Įvykį matė jos vyras, jai jis tik pasakė, ji įvykio nematė. Jiems atvažiavus prie parduotuvės, nukentėjusios automobilis stovėjo prie skverelio, neatkreipė dėmesio, ar tas kitas automobilis jau stovėjo, ar jis atvažiavo, tik matė, kaip nuvažiavo tas automobilis, kuris buvo atsitrenkęs į tą automobilį, matė tą momentą, kai jis jau suko į dešinę pusę. Abu su vyru buvo nuėję prie nukentėjusiosios automobilio, matė, kad buvo apgadintas, buvo įlenkimas. Kažkoks nedidelis vaikiukas pasakė, kad tenai važiavo D.. Matė, kad nukentėjusiosios automobilyje sėdėjo moteriškė, sėdėjo priekyje, nepamena, ar ji buvo išlipusi iš automobilio, nes jie nelaukė, kol atvyks policija, išvažiavo namo.

Liudytojas Irmantas Šliūpas teismo posėdžio metu parodė, kad rašė tarnybinį, dienos nepamena, galėjo būti 2016 m. spalio 26 diena, dirbant ekipaže kartu su patruliu Žukausku, apie 16.20 val., buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) į automobilį „Volvo“ atsitrenkė kitas automobilis „Opel Astra“, pilkos spalvos, ir iš eismo įvykio vietos pasišalino ir nuvažiavo. Nuvažiavus į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), rado stovintį apgadintą automobilį „Volvo“, kuriam buvo įlenktas priekinis bamperis, priekinis valstybinio numerio ženklas ir sulaužytas jo plastikinis rėmelis. Važiavo ieškoti kito automobilio, nes buvo nurodyta, koks automobilis, buvo nurodyta, kad automobilis nuvažiavo link (duomenys neskelbtini), tiksliai nepamena, minėjo, kad važiavo D.. Važiavo ieškoti prie stadiono, tačiau nerado nei D., nei jo automobilio. Grįžo atgal įforminti eismo įvykio, kur paėmė paaiškinimus iš nukentėjusiosios ir jos mamos, apklausė parduotuvės pardavėją, užfiksavo automobilio apgadinimus, nubraižė schemą, surašė apžiūros aktą. Pasišalinęs automobilis buvo rastas ir apžiūrėtas po daug laiko, kai jau buvo gautas vaizdo įrašas, kai buvo surašomas protokolas - lapkričio 10 dieną buvo surašytas protokolas ir tą dieną buvo apžiūrėtas kitas automobilis. Asmuo, kuriam surašė protokolą, aiškino, jog nepajuto smūgio, o dėl ko nepajuto, nepaaiškino. Negali paaiškinti, ar vairuotojas, atsitrenkdamas, galėjo nepajusti smūgio.

Nagrinėjamu atveju A. D. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu inkriminuoti du administraciniai teisės pažeidimai, numatyti Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų duomenų, konstatuoja, kad administracinėn atsakomybės traukiamo asmens A. D. padaryta veika, numatyta Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, yra tinkamai kvalifikuota ir jo kaltė, padarius šį teisės pažeidimą, yra pilnai įrodyta visa bylos medžiaga: administraciniu teisės pažeidimo protokolu (1 b. l.), tarnybiniu pranešimu (2 b. l.), autoavarijos vietos schema (3 b. l.), transporto priemonių techninės apžiūros aktais (4, 9 b. l.), foto lentelėmis (5-8, 10-11 b. l.), R. V. (12 b. l.) bei K. B. (13 b. l.) rašytiniais paaiškinimais, duotais ikiteisminio teisės pažeidimų tyrimo metu, informacijomis apie transporto priemonę (16-18 b. l.), vaizdo stebėjimo kameros įrašu (23 b. l.), o taip pat ir nukentėjusiosios K. B. bei liudytojų R. V., D. D. ir Irmanto Šliūpo parodymais teismo posėdžio metu. Byloje esantis vaizdo įrašas pakankamai informatyvus ir akivaizdžiai bei nedviprasmiškai patvirtina, kad A. D. vairuojamas automobilis, važiuodamas atbuline eiga, galine dalimi atsitrenkė į nukentėjusiosios automobilio priekinę dalį, jį net pastūmė iš stovėjimo vietos, t. y., byloje aiški automobilio „Opel Astra“ važiavimo trajektorija, pastarajam važiuojant atbuline eiga ir būtent dėl įvykusio kontakto – atsitrenkimo už jo stovėjęs automobilis „Volvo V70“ akivaizdžiai pajudėjo iš stovėjimo vietos - buvo pastumtas. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad atbuline eiga važiuojantis automobilis „Opel Astra“ priverstinai sustojo būtent nuo smūgio į šią kliūtį. Tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja R. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog A. D. vairuojamam automobiliui atsitrenkus, už jo stovėjęs automobilis „Volvo V70“, kuriame ji sėdėjo, ne tik kad pajudėjo iš vietos, „net pašoko“. Aplinkybę apie įvykusį susidūrimą ir akivaizdų automobilio „Volvo V70“ pastūmimą, beje, pripažino ir pats A. D., nors tik po to, kai teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojos D. D. parodymais teismo posėdžio metu, kad automobilių susidūrimo garsas buvo pakankamai didelis, - jį girdėjo savo automobilyje sėdėjęs jos sutuoktinis. Šiuos duomenis patvirtina vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad iš atokiau, už posūkio, stovėjusio automobilio išlipęs vyriškis priėjo prie nukentėjusiosios automobilio. Būtent teisme apklaustų liudytojų: R. V. ir D. D., kuri nurodė, kad jos vyro bei byloje nenustatytų vaikų, atpažinusių A. D., paaiškinimais, bei minėta vaizdo medžiaga nustatytas įvykį sukėlęs automobilis ir jo vairuotojas. Byloje apklaustų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, patvirtinantys vieni kitus, visiškai atitinka ir policijos pareigūnams po eismo įvykio duotus paaiškinimus bei vaizdo medžiagoje esančius duomenis. Nukentėjusiosios automobiliui padaryti apgadinimai, kaip matyti iš eismo autoavarijos vietos schemos su foto lentele bei techninės apžiūros akto (3-8 b. l.), pagal savo pobūdį, jų lokalizacijos vietą, visiškai atitinka bylos medžiagą, liudytojų nurodytas eismo įvykio kilimo aplinkybes, dėl ko automobiliui „Volvo V70“ buvo sulenktas priekinis valstybinio numerio ženklas su plastmasiniu rėmeliu ir priekinis bamperis.

Taigi, visa įvykių seka ir byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusiosios automobilio apgadinimai padaryti A. D. vairuojamo automobilio galine dalimi, jam važiuojant atbuline eiga. Be to, ir pats A. D. neneigė, kad būtent tą 2016 m. spalio 26 d. su savo automobiliu buvo eismo įvykio vietoje, su draugu sėdėjo automobilyje ir kalbėjosi, o išvažiuodamas iš stovėjimo vietos važiavo atbuline eiga. Argumentai, kad A. D. nematė už jo stovinčio automobilio „Volvo V70“, nepanaikina Kelių eismo taisyklių 101 punkte nurodyto reikalavimo prieš pradedant važiuoti ir manevruojant įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir nekliudyti kitiems eismo dalyviams, be to, bendrųjų pareigų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui ir t.t., numatytų Kelių eismo taisyklių 9 punkte. A. D. teiginiai apie smūgio nepajutimą ir garso negirdėjimą būtent kitų byloje esančių įrodymų kontekste vertintini kritiškai, kaip gynybinė taktika, nes jie paneigti paminėtais byloje esančiais įrodymais. Be to, jie nepašalina jo kaltės šį įvykį sukėlus. Ta aplinkybė, kad A. D. automobilis dėl šio eismo įvykio nebuvo apgadintas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įvykyje jis nedalyvavo ir jo automobilis neapgadintas dėl to, kaip jis pats nurodė, - galimai dėl automobilio gale esančio kablio, kuriuo ir buvo apgadintas nukentėjusio eismo įvykio metu automobilio priekinis valstybinio numerio ženklas, jo rėmelis ir priekinis bamperis.

Todėl teismas visų įrodymų pagrindu daro išvadą, jog A. D. veikoje nustatyti visi ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, nes jis, vairuodamas automobilį „Opel Astra“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 101 punktų reikalavimus, nes nesiėmęs visų būtinų atsargumo priemonių, kad prieš pradedant važiuoti ir važiuojant atbuline eiga, nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir neapgadintų kitiems asmenims priklausančio turto, atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį „Volvo V70“, dėl ko jis buvo apgadintas, t. y., A. D. 2016 m. spalio 26 d. apie 16.14 val. (duomenys neskelbtini), padarė eismo įvykį.

Be paminėto pažeidimo, A. D. inkriminuotas ir pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 222 punkto reikalavimus - jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai, dėl ko jo veika kvalifikuota pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, byloje esantys aukščiau paminėti duomenys patvirtina, kad A. D. sukėlė eismo įvykį, t. y., apgadino automobilį „Volvo V70“ ir dėl to padarė turtinės žalos, tačiau nepasiliko eismo įvykio vietoje, iš jos pasišalino nepranešęs apie tai nei nukentėjusiajai, nei policijai. Dėl paties fakto, kad A. D. išvažiavo iš eismo įvykio vietos, ginčo iš esmės ir nėra, nes tą patvirtina ne tik visa bylos medžiaga, tačiau ir pats A. D.. Tokie, kaip šiuo atveju, duomenys liudija, kad asmens veika atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius. Tačiau A. D. tvirtina, kad jis jokio kontakto nepajuto, t. y., nesuprato padaręs eismo įvykį. Pažymėtina, jog pasitraukimas iš eismo įvykio gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo subjektyviųjų požymių Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad būtina tokio pobūdžio bylose nustatyti sąmoningą asmens siekį išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, t. y., jog šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Be to, jog eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013 ir kt.). Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės - tiesioginės tyčios - turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais.

Kaip minėta, A. D. neigia pajutęs ir išgirdęs automobilių susidūrimą, t. y., nurodo nesupratęs, kad padarė eismo įvykį, dėl ko kiltų prievolės, numatytos Kelių eismo taisyklių 222 punkte. Iš bylos duomenų matyti, kad automobiliui „Volvo V70“ padarytas nežymus apgadinimas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad po to, kai A. D. vairuojamas automobilis užsivedė, važiavo atbuline eiga, atsitrenkė į nukentėjusiosios K. B. automobilį, sustojo ir, persijungus pavarą, išvažiavo priekiu iš stovėjimo vietos. Iš automobilio A. D. išlipęs nebuvo. Šiuos duomenis patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Byloje nėra objektyvių A. D. teiginius paneigiančių įrodymų apie tai, kad jis dėl automobilyje garsiai grojusios muzikos susidūrimo kontakto negirdėjo, jokio susidūrimo nepajuto. Teismas neturi pagrindo nesutikti ir su A. D. nurodyta aplinkybe, kad tuo atveju, jei jis būtų siekęs pasislėpti, taip apsunkinant eismo įvykio kaltininko bei visų aplinkybių nustatymą, nebūtų vežęs draugo V. B. namo tuo pačiu keliu, - iš esmės grįžtant į įvykio vietą. Kita vertus, pats A. D. teismo posėdžio metu neneigė nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad pravažiuodamas nukentėjusiąją matė stovinčią prie savo automobilio ir kalbančią telefonu kartu su kita moterimi, tačiau nesustojo išsiaiškinti įvykio aplinkybių. Pastarosios aplinkybės, teismo vertinimu, sąlygoja prielaidą, jog A. D. galėjo sąžiningai klysti dėl padaryto eismo įvykio, kas reiškia, jog A. D. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasišalinti iš eismo įvykio, tai yra nebuvo suvokimo, kad jis susijęs su šiuo įvykiu, ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, tuo pačiu suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, ir šią pareigą sąmoningai ignoruoja bei pasišalina iš įvykio vietos, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Kartu atsižvelgtina ir į tai, kad byloje esantys duomenys apie A. D. įvykio metu vairuotą automobilį „Opel Astra“ patvirtina, kad jis vairavo jam priklausančią transporto priemonę (16 b. l.), kuri apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (18 b. l.), automobiliui atlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra (17 b. l.), A. D. turi teisę vairuoti transporto priemones, jo vairavimo stažas – 7 metai (1 b. l.). Teismo posėdžio metu nurodė, kad gailisi, jog taip atsitiko, tačiau jei būtų pajutęs ir supratęs, kad padarė eismo įvykį, tikrai būtų atlyginęs žalą. Teismo vertinimu, visos aukščiau paminėtos aplinkybės neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad A. D. turėjo konkretų tikslą ir motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir tokiu būdu išvengti teisinės atsakomybės.

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Taigi teismas privalo nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (tame tarpe ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Nenustačius A. D. veikoje vieno iš būtinojo ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – veikimo tyčia, administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį negalima. Todėl, remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog A. D. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl ir administracinio teisės pažeidimo byla šioje dalyje nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. D. iš esmės savo kaltę dėl padaryto eismo įvykio pripažino, metų laikotarpyje administracine tvarka už tokios pačios rūšies teisės pažeidimus nebaustas (19-22 b. l.), neteistas (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis), yra dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (34-35 b. l.). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, jo asmenybę, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, jam už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, skirtina minimali sankcijoje numatyta bauda, t. y., 28 eurų bauda.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 224, 281, 286-288, 302², 302⁴ straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. D. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubausti 28 (dvidešimt aštuonių) eurų bauda.

Bauda turi būti sumokėta per 40 dienų nuo nutarimo įteikimo pažeidėjui dienos į valstybės pajamas, sumokant ją į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, gavėjo kodas 188659752), įmokos kodas – 1001, nurodant pažeidimo identifikacinį kodą (ROIK) (duomenys neskelbtini).

Administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį A. D. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.