Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Liudvinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d. ir nubaustas 30 parų areštu, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis pasiūlė kyšį valstybės tarnautojams, o būtent:

jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1.09 promilės girtumo laipsnis), 2014 m. lapkričio 3 d. apie 11.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sėdėdamas automobilyje „Audi A6“ v.n. (duomenys neskelbtini) tiesiogiai, žodine forma siūlydamas susitarti ir konkliudentiniais veiksmais - ištiestoje rankoje laikydamas 500 litų, pasiūlė 500 litų (kas atitinka 144,81 eurų) dydžio kyšį savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyresniajam patruliui P. O. ir vyriausiajam patruliui P. K., siekdamas neteisėto šių valstybės tarnautojų neveikimo, vykdant įgaliojimus, t.y. kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² str., surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2014-11-03, apie 11.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Audi A6“ v.n. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai buvo nustatytas lengvas (1.09 prom.) girtumo laipsnis ir kai jam paskirta administracinė nuobauda už LR ATPK 126 str. 1 d. ir 129 str. numatytus pažeidimus, kai atimta teisė vairuoti tos kategorijos transporto priemonę.

Šiais savo veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d.

Teismo posėdžio metu nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).

Išnagrinėjus bylos medžiagą ir nuteistojo D. K. apeliacinį skundą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas D. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 227 str. 2 d. ir paskyrė jam tinkamą bausmę.

Pagal BK 227 str. 2 d. atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-406/2011). Pagal teismų praktiką sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 str.) klausimą vertintina ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir svarbu nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).

Pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnai P. O. ir P. K. nurodė, kad 2014 m. lapkričio 3 d., apie 11 val. 30 min. budėjimo metu buvo pastebėtas įtartinai važiuojantis automobilis Audi A6 v.n. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas, pastebėjęs policijos pareigūnus, staigiai padidino greitį, pasuko, nerodydamas posūkio signalo. P. O. sustabdžius minėtą automobilį, jo vairuotojas D. K. pateikė transporto priemonės registracijos liudijimą ir civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Paprašius vairuotojo pateikti vairuotojo pažymėjimą, vairuotojas paaiškino, kad vairuotojo pažymėjimo neturi ir iš vidinės švarko kišenės išėmė pinigus ir pasakė „gal susitarsim?“. Tada vairuotojas buvo įspėtas dėl kyšio siūlymo ir policijos papirkimo. Vairuotojas ištiesė ranką su pinigais link policijos patrulio, pasakydamas - imk 500 Lt, čia mano vairuotojo pažymėjimas ir mes skirstomės. Patikrinus Centrinėje duomenų bazėje, paaiškėjo, kad D. K. už KET 14 p. pažeidimus yra atimtas vairuotojo pažymėjimas. Dėl KET pažeidimo D. K. buvo rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas; bendraujant su vairuotoju, nuo jo buvo jaučiamas sklindantis alkoholio kvapas. D. K. pradėjo gudrauti sakydamas, kad jis ką tik vartojo alkoholį savo automobilyje ir kad jie neįrodys, kad jis vairavo neblaivus. Policijos pareigūnų akivaizdoje D. K. alkoholio nevartojo. Dėl pažeidimo jis buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, o dėl kyšio davimo ir blaivumo nustatymo, pristatytas į 5 PK. Analogiškos aplinkybės nurodytos policijos pareigūno P. O. surašytame tarnybiniame pranešime (b.l.4), o taip pat nurodytos minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 9, 10,11).

Liudytojas P. K. papildomai patikslino, kad teritorija, kurioje buvo sustabdytas automobilis, apšviesta. Pareigūnų automobilis stovėjo gal per metrą nuo D. K. automobilio. Taigi P. K., nors pokalbyje tarp P. O. ir D. K. nedalyvavo, būdamas apie metro atstumu nuo D. K. automobulio, o taip pat esant geram apšvietimui, matė ir girdėjo, kaip D. K. siūlo kyšį jo porininkui.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad P. K. iš savo buvimo vietos negalėjo nieko matyti ir girdėti, o jį apkalba, atmestinas, kaip paneigtas aukščiau nurodytais įrodymais.

D. K., duodamas paaiškinimą, nurodė, kad jis įvažiavo į garažą, sėdėjo mašinoje, ištraukė dokumentus ir pinigus, policijos pareigūnai ne taip jį suprato (b.l.12).Jis patvirtino, kad policijos pareigūnų akivaizdoje buvo ištraukęs pinigus.Iš daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolo matyti, kad iš D. K. buvo paimta saugojimui 960 Lt (b.l.13). Ši aplinkybė patvirtina, kad D. K. turėjo pinigų, kurių dalį jis siūlė policijos pareigūnui, kad jis būtų paleistas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų – policijos pareigūnų P. O. ir P. K. parodymais, kurie kitų įrodymų visumos kontekste yra nuoseklūs ir neprieštaringi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti D. K. ar kažkokiu būdu kitaip jam pakenkti. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojų P. O. ir P. K. parodymuose yra prieštaravimų ir pirmosios instancijos teismas jų neįvertino, atmestini, kadangi atskiros skirtingai nurodytos aplinkybės sąlygotos skirtingų liudytojų buvimo vietos pozicijų, prabėgusio nemažo laiko tarpo, tačiau nelaikytinos esminiais prieštaravimais.

Apeliantas skundą argumentuoja, kad P. K. siekia atkeršyti D. K. dėl kitos bylos, todėl laikytinas suinteresuotu šioje byloje, todėl jo parodymais siūlo nesivadovauti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. nurodyta aplinkybė, jog policijos pareigūnas P. K. yra suinteresuotas, kad D. K. būtų nuteistas dėl kyšio, nes ankstesnėje byloje, kur nukentėjusysis buvo P. K., D. K. buvo išteisintas dėl kyšio davimo, nesudaro pagrindo abejoti liudytojo P. K. parodymais. Pažymėtina, kad ne policijos pareigūnas P. K., o P. O. buvo priėjęs prie D. K. automobilio, prašė pateikti dokumentus ir D. K. kyšį siūlė policijos pareigūnui O. O., kai tuo tarpu P. K. sėdėjo tarnybiniame automobilyje ir tik girdėjo bei matė jų pokalbį dėl pinigų siūlymo. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, D. K. vairavo, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, kai vairuotojo pažymėjimas jam buvo atimtas, įtarus neblaivumą, kuris vėliau patikrinimo metu pasitvirtino, todėl jis turėjo motyvą išvengti jam gresiančios griežtos nuobaudos už KET reikalavimų pažeidimus, siūlydamas pareigūnui kyšį. D. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarimu (įsiteisėjusiu 2015 m. vasario 25 d.) buvo nubaustas pagal ATPK 130² str. už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, kai jam atimta teisė vairuoti tos kategorijos transporto priemonę 28 parų administraciniu areštu su transporto priemonės konfiskavimu, todėl jis, ne pirmą kartą vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, esant atimtam vairuotojo pažymėjimui, žinojo apie jam gresiančias griežtas administracines nuobaudas, tame tarpe automobilio konfiskavimą, todėl turėjo pakankamą motyvą siekti to išvengti.

Taigi, D. K. pozicija, kad jis, turėdamas ištiestoje rankoje 500 litų, o policijos pareigūnui nesutikus pinigų paimti, padėję juos ant priekinės keleivio sėdynės, nesiūlė policijos pareigūnui kyšio, prieštarauja nesuinteresuotų policijos pareigūnų nuosekliems parodymams, todėl atmestama, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų – policijos pareigūnų parodymai viso bylos proceso metu sutapo, jie buvo nuoseklūs ir logiški. Byloje nenustatytas policijos pareigūnų suinteresuotumas duoti melagingus parodymus, tuo pačiu, nenustatytas ir policijos pareigūno P. K. suinteresuotumas bylos baigtimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi nuosprendyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pinigai policijos pareigūnui buvo siūlomi už jų neteisėtą neveikimą, prašant nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo. D. K. siekė, jog policijos pareigūnai pasielgtų neteisėtai, t.y. neatliktų tų veiksmų, kuriuos pagal pareigas privalėjo padaryti, ir būdamas įspėtas dėl galimos atsakomybės už neteisėtus pasiūlymus bei suvokdamas, ką daro, tyčia norėjo papirkti policijos pareigūnus ir tai sąmoningai padarė, siūlydamas susitarti žodine forma ir konkliudentiniais veikmais – ištiesdamas ranką su pinigais link policijos pareigūno.

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Teismas, skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamajam, privalo vadovautis BK 54 str. nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 str. 2 d. įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas D. K. paskyrė arešto bausmę, nustatydamas jo trukmę – 30 parų. Taigi, teismas atsižvelgė į tai, kad D. K. anksčiau vieną kartą teistas, buvo baustas administracine tvarka, paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus nemoka, buvo nustatyta D. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė - kad jis padarė nusikalstamą veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. K. parinko arešto bausmę, konstatavęs, kad bausmės D. K. tikslai ir paskirtis, numatyti BK 54 str., gali būti pasiekti tik paskyrus šios rūšies bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo parinkta bausmės rūšis ir paskirtas jos dydis nėra per griežtas, atitinka tiek teisės pažeidimo pobūdį, tiek nuteistojo asmenybę.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, o apeliantas D. K. vadovavosi tik savo subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio vertinimu, tačiau nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.