Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė byla Nr. 2A-1341-613/2016Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (S) Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10546-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.16.8; 3.3.1.18; 3.3.1.21

2016 m. rugsėjo 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Jolantos Gailevičienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) I. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-05-02 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kt. ir pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį ieškovei I. J. dėl statinio nugriovimo, tretieji asmenys Neringos savivaldybės administracija, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašė pripažinti 2004-09-16 valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. N23/2004-0486 ir Nr. N23/2004-0487 (su pakeitimais ir papildymais) nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu, pripažinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), išformavimą ir išregistravimą iš Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro neteisėtu ir nepagrįstu, pripažinti negaliojančiais ab initio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2015-04-14 raštą Nr. 13SD-519-(14.13.104.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, 2015-06-25 įsakymą Nr. 13VĮ-233-(14.13.2.) „Dėl 2004 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0486 ir 2004 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0487 nutraukimo“, 2015-07-30 raštą Nr. 1SS-2051-(7.5), Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015-07-29 sprendimą Nr. 13SK-185-(14.13.111.) „Dėl valstybinės žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro“, Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015-07-29 prašymą Nr. 13SD-1140-(14.13.7) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išregistravimo“, Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015-07-29 prašymą Nr. 13SD-1141-(14.13.7) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių išregistravimo“; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso pastatas – poilsio namelis, esantis valstybinės žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Poilsio namelis baigtas statyti 1965 m., nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas, visą laiką naudojamas pagal savo tiesioginę – poilsio (rekreacinę) – paskirtį. Poilsio nameliui eksploatuoti 2004-09-16 sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartimi buvo išnuomota atitinkama valstybinės žemės dalis. Ieškovė poilsio namelį įsigijo 2012-02-02 pirkimo–pardavimo sutartimi, gavusi atsakovės sutikimą sandoriui sudaryti. Įsigijusi poilsio namelį ieškovė ir keli kiti teritorijoje esančių poilsio namelių savininkai ėmėsi poilsio namelių tvarkymo darbų: 2013–2015 m. sutvarkė nameliams eksploatuoti skirtą teritoriją ir namelius. 2015-04-28 ieškovė gavo atsakovės 2015-04-14 raštą, kuriuo buvo informuota apie priimtą sprendimą po dviejų mėnesių nutraukti sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį, o 2015-07-27 gavo 2015-06-29 atsakovės raštą, kuriuo buvo informuota apie sutarties nutraukimą.Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo teismo prašė įpareigoti ieškovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. savavališkai atstatytą namelį, ieškovei šių įpareigojimų neįvykdžius – leisti atsakovei pačiai nugriauti neteisėtai ieškovės atstatytą statinį, išieškant iš ieškovės visas patirtas išlaidas.Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad poilsio namelis, buvęs žemės sklype nuomos sutarties sudarymo metu, sunyko, tačiau ieškovė 2014–2015 metais savavališkai namelį atstatė, nors nuomos sutartyje nenumatyta ieškovės teisė nesant nuomotojo sutikimo statyti naujus ar rekonstruoti senus statinius. Be to, specialusis teritorijų planavimo dokumentas – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas – apskritai draudžia vykdyti statybos darbus teritorijoje bei numato esamų objektų likvidavimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turi pašalinti savavališkos statybos padarinius – neteisėtai atstatytą namelį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-05-02 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovę savo lėšomis per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti poilsio namelį ir sutvarkyti statybvietę. Jei per nustatytą terminą šis reikalavimas nebus įvykdytas, leido Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nugriauti nurodytą objektą, visas patirtas išlaidas išieškant iš ieškovės.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo žemės nuomos sutartimis numatytas žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis – rekreacinė teritorija, dėl ko ieškovė kaip valstybinės žemės nuomininkė valstybinės žemės sklypą naudoja ne pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, kas atsakovei pagrįstai leido nutraukti 2004-09-16 valstybinės žemės nuomos sutartis (su pakeitimais ir papildymais).Kadangi žemės dalis, kurioje yra ieškovei priklausantis statinys, yra laisvos valstybinės žemės fondo dalis, kurioje nesuformuotas joks sklypas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal CK 1.109 straipsnio nuostatas ši žemė negali būti civilinių teisių objektu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad šalims nėra galimybės tęsti nuomos teisinių santykių, nes neliko žemės nuomos objekto.Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė negalėjo ginčo namelio nei atstatyti, nei kapitališkai remontuoti, kadangi pagal teritorijos planavimo dokumentus tai buvo laikino naudojimo likviduojamas objektas, tačiau ieškovė išskirtiniame žemės sklype, neatkreipdama dėmesio į imperatyviai įstatyme nustatytą pagrindinę tikslinę šio sklypo naudojimosi tvarką, apie kurią prieš įsigydama namelį turėjo ir galėjo žinoti, vykdė nunykusio namelio statybos darbus, dėl to teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės priešieškinį ir įpareigoti ieškovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savavališkos statybos padarinius pašalinti – nugriauti namelį.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teisme gautas ieškovės apeliacinis skundas. Apeliantė (ieškovė) prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei:Pripažinti 2004-09-16 valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. N23/2004-0486 ir Nr. N23/2004-0487 (su visais galiojančiais pakeitimais, papildymais, priedais ir susitarimais dėl jų) nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu.Pripažinti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), išformavimą ir išregistravimą iš Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro neteisėtu ir nepagrįstu.Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento (ab initio) atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos:

Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2015-04-14 raštą Nr. 13SD-519-(14.13.104.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“;Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2015-06-25 įsakymą Nr. 13VĮ-233-(14.13.2.) „Dėl 2004 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0486 ir 2004 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N23/2004-0487 nutraukimo“;2015-07-30 raštą Nr. 1SS-2051-(7.5);Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015-07-29 sprendimą Nr. 13SK-185-(14.13.111.) „Dėl valstybinės žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro“;Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015-07-29 prašymą Nr. 13SD-1140-(14.13.7.) „Dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išregistravimo“; Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015-07-29 prašymą Nr. 13SD-1141-(14.13.7.) „Dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių išregistravimo“.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodoma, kad neva šiuo metu įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-13 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-60-609/2009, ir šį sprendimą palikusi nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-26 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-502-403/2010) panaikinus žemės sklypui parengtą detalųjį planą, kartu buvo panaikintas ir nuomos sutarčių dalykas – žemės sklypas. Ši ginčijamuose administraciniuose aktuose išdėstyta atsakovės prielaida yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neturi jokio teisinio pagrindo. Svarbu pažymėti, kad žemės sklypas buvo suformuotas ne pagal detalųjį planą, kuris buvo nuginčytas atitinkamai 2009 m. ir 2010 m. teismų sprendimais (apie šiuos sprendimus apeliantė nežinojo įsigydama poilsio namelį ir neturėjo jokios galimybės apie juos sužinoti), o Klaipėdos apskrities viršininko 2004-07-15 įsakymu Nr. 13.6-2327.Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Visiškai kita, nei nurodoma ginčijamuose administraciniuose aktuose, žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas (kitos paskirties žemė, rekreacinės teritorijos) yra įregistruoti viešame Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys nėra teisės aktų nustatytąja tvarka nuginčyti ar pakeisti. Todėl ieškovė mano, kad ji naudojo žemės sklypą pagal sutartį ir tikslinę naudojimo paskirtį, laiku mokėjo nuomos mokestį, tad nutraukti nuomos sutartis LR CK 6.564 str. pagrindu nėra pagrindo.Daug pažeidimų nutraukiant nuomos sutartis konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius surašydamas 2016-03-31 pažymą „Dėl I. J. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ Nr. 4D-2015/1-1528.Neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas pripažino namelį menkaverčiu statiniu ir kuo remdamasis grindžia teiginį, kad KNNP schemoje numatytas būtent poilsio namelio iškėlimas. Vien apeliantei priklausančio poilsio namelio vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2012-01-23 duomenimis (kai, atsakovės teigimu, šis poilsio namelis buvo „sunykęs“, o ne kapitaliai suremontuotas, kaip yra šiuo metu), sudarė 24 849 EUR (85 800 Lt).Teigia, kad nėra motyvuotai pagrįstas poreikis renatūralizuoti žemės sklypą, iškeliant jame esančius statinius, tarp jų apeliantei priklausantį poilsio namelį, atitinkamai visuomenės poreikiams reikalingai teritorijai nėra parengtas atskiras (papildomas) teritorijų planavimo dokumentas, nurodant atitinkamos teritorijos (žemės) paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas, ir nėra atlikta turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra.Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos identiškoje civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., kurioje priimta 2014-04-25 nutartis, bylos Nr. 3K-3-242/2014.Teismui priėmus skundžiamą sprendimą yra pažeidžiama konstitucinė apeliantės teisė į nuosavybės neliečiamumą.Teismo priimtas sprendimas neatitinka ir Konstitucinio Teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Atsakovės teisėti lūkesčiai nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį buvo pažeisti.Teisme gautas atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nesutinka su apeliantės prašymu nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo paskirti trys posėdžiai, iš kurių nė viename apeliantė pati nedalyvavo. Mano, jog nėra tikslinga apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Vykusių teisminių ginčų (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-13 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-60-609/2009, ir šį sprendimą palikusi nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-26 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-502-403/2010), kurių metu panaikintas detalusis planas, metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytas žemės sklypų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Detaliojo plano tikslas: nustatyti sklypų ribas, numatyti galimybę rekonstruoti esamus statinius ir įteisinti atliktus procedūrinius veiksmus. Taigi žemės sklypas buvo suformuotas būtent dabar jau panaikintu detaliuoju planu.Apeliantei buvo žinoma apie vykusius teisminius ginčus dėl detaliojo plano panaikinimo, nes trečiaisiais asmenimis byloje dalyvavo L. Z. ir V. T. (V. T.), t. y. asmenys, iš kurių apeliantė 2012 metais pirko poilsio namelį. Aplinkybę, kad apeliantei buvo žinoma apie minėtus teismų sprendimus, taip pat įrodo namelio pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 punkte esanti nuostata, kad „šalių susitarimu, šia sutartimi kartu su daiktais pirkėjui yra perleidžiamos visos pardavėjų turimos ir (ar) galimos pareikšti įgytinos) reikalavimo teisės (esamos ir (ar) būsimos), įskaitant ginčijamas teises, į visų turtinių (tiesioginių ir netiesioginių) ir neturtinių (kiek juos galima perleisti) nuostolių atlyginimą, susijusių ir (ar) kylančių dėl daiktų ir (ar) jiems eksploatuoti skirto žemės sklypo valdymu, naudojimo (naudojimosi) ar disponavimo jais, įskaitant, bet neapsiribojant dėl Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 151 „Dėl buvusių pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringa, detaliojo patvirtinimo ir pritarimo sutartims dėl infrastruktūros plėtojimo“ ir juo patvirtinto detaliojo plano (jo rengimo, galiojimo, panaikinimo“.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta teisėtai.Miesto miškas, kaip valstybinės reikšmės miškas, yra priskiriamas išimtinei valstybės nuosavybei. Tiek Konstitucinis Teismas (2010-03-09 nutarime), tiek Vyriausiasis administracinis teismas (2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-276/2013) pažymėjo, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai <...>, todėl priklauso Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise“.Nėra teisinio reglamentavimo, pagal kurį statiniai būtų paimti visuomenės poreikiams, tik privati žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, t. y. tik žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, o ne statiniai. Nagrinėjamu atveju žemė, kurioje yra / buvo apeliantės statinys, yra valstybinė. Teisinis reglamentavimas nenumato galimybės atsakovei paimti visuomenės poreikiams neteisėtai pastatytus statinius, esančius valstybinėje žemėje.Konstitucinė nuosavybės neliečiamumo teisė nėra absoliuti.Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog pagrindinė valstybinės žemės nuomos sąlyga yra pastatų buvimas žemės sklype, o žemės naudojimas pagal nurodytą paskirtį siejamas su būtinumu eksploatuoti statinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008). Taigi tam, kad atsakovei kiltų pareiga tęsti nuomos santykius ne aukciono tvarka su apeliante, valstybinės žemės sklype turi būti pastatas, naudojamas pagal paskirtį, o apeliantės poilsio namelis nėra naudojamas pagal paskirtį.Apeliantės nurodomos kasacinio teismo bylos (N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., kurioje priimta 2014-04-25 nutartis, bylos Nr. 3K-3-242/2014) faktinės aplinkybės (ratio decidendi) skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl minėta kasacinio teismo nutartimi šioje byloje negalima remtis.Teisme taip pat gautas trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsiliepimas į apeliacinį skundą. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Su apeliaciniu skundu nesutinka dėl šių motyvų:Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-60-609/2009 buvo panaikintas Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002-09-16 sprendimas Nr. 151 „Dėl buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutartims dėl infrastruktūros plėtojimo“ kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia, dėl to, kad aukštesnės galios teisės aktuose imperatyviai nurodyta, jog ginčo žemės naudojimo būdas – miško parkas su poilsio aikštelėmis: 1994-12-19 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje ginčo teritorija buvo priskirta VI zonai, kuri pažymėta kaip gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai, šį dokumentą pakeitusiame 2012-06-06 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane ginčo teritorija yra ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, t. y. 2004-09-16 nuomos sutartyse nurodyta rekreacinė ginčo teritorijos paskirtis buvo numatyta (pakeista iš miško parko su poilsio aikštelėmis) tik panaikintame Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002-09-16 sprendimu Nr. 151 patvirtintame ginčo teritorijos detaliajame plane. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002-09-16 sprendimu Nr. 151 patvirtintą ginčo teritorijos detalųjį planą, ginčo žemės sklypo naudojimo būdas grąžintas į prieš tai buvusią padėtį: Miškų kadastro duomenų bazėje ginčo teritorija žymima kaip miškų ūkio žemė, Neringos savivaldybės tarybos 2012-09-21 sprendimu Nr. Tl-164 patvirtintame Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajame plane ginčo teritorija numatyta kaip ekosistemų apsaugos miškų sklypai. Ši nagrinėjama byla yra susijusi su statybų įgyvendinimu saugomoje teritorijoje, disponavimu valstybine žeme, kas lemia, kad yra taikomas imperatyvus reguliavimo metodas, nurodantis, kas viskas yra draudžiama, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Ginčo teritorija turi ypatingą statusą, tai valstybės saugoma teritorija, teritorija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. Teritorijų planavimo dokumentai, galiojantys nagrinėjamoje teritorijoje (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniai, Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas) nurodo ir nurodė likviduoti, bet ne atstatyti buvusius (sunykusius) statinius.Nors apeliantė nesutinka su tuo, kad teismas priimdamas sprendimą tenkino priešieškinį, bet apeliantė teikdama apeliacinį skundą (2 lapas, 4 pastraipa iš apačios) nurodo, kad apeliantė „(b) dar 2014 metų pavasarį pradėjo Poilsio namelio kapitalinio remonto darbus – atliko jų pamatų sutvarkymą“. Iš šios formuluotės matyti, kad ne tik teismo surinkti įrodymai, bet ir ji pati prisipažįsta, nurodo, kad ginčo teritorijoje statinių nebuvo, todėl, tarnybos nuomone, teismo priimtas sprendimas tenkinti priešieškinį yra pagrįstas.Vien nunykusio pastato dalies karkaso, iširusių pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, kad statinys apeliantei sudarant pirkimo–pardavimo sutartį buvo išlikęs, o žemės sklypo plotas šalia šių pamatų buvo naudojamas kitaip negu kaip miškų ūkio paskirties žemės plotas.2002-08-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko reglamento, nustatančio specialius Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus, 25 punktas numato, kad statiniai Kuršių nerijos nacionaliniame parke projektuojami, statomi, restauruojami, renovuojami ar rekonstruojami atsižvelgiant į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimus. Šiuo atveju, minėta, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniuose apeliantei priklausantis ginčo namelis pažymėtas kaip likviduojamas objektas. Iš to akivaizdu, kad apeliantė turėjo ir galėjo žinoti, kad namelio ji negalėjo atstatyti ar net, kaip teigia, atlikti kapitalinio remonto darbų, nes tai prieštarauja bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentams: tiek pagal 2012-09-21 patvirtintą Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrąjį planą, tiek pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius ginčo teritorija priskirta miško žemei, kurioje numatytas esamų objektų likvidavimas, o ne jų remontas, gerinimas, būklės atkūrimas (Saugomų teritorijų įstatymo 28 str.).Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007-06-27 nutarime buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą). Taigi jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia, su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.Apeliantė teismui 2016-08-24 pateikė paaiškinimus, taip pat pridėjo Europos žmogaus teisių teismo 2016-06-24 pranešimą dėl teisme priimtos nagrinėti UAB „Kristiana“ peticijos prieš Lietuvos Respubliką bei 2016-09-07 minėto pranešimo vertimą į lietuvių kalbą. CPK 323 straipsnis nustato, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, apeliantė papildomus dokumentus pateikė labai vėlai. Iš dokumento datos matyti, jog pranešimas priimtas 2016-06-24, apeliantė jį teismui pateikė tik 2016-08-24, t. y. po mėnesio, vertimas į lietuvių kalbą pateiktas tik 2016-09-07. Vadovaudamasi CPK 323 straipsnyje įtvirtintu draudimu papildyti apeliacinį skundą bei atsižvelgdama į papildomų įrodymų pateikimo laiką, teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantės 2016-08-24 ir 2016-09-07 pateiktus apeliacinio skundo papildymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, aplinkybę, kad šalys (jų atstovai) dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir turėjo galimybę teikti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ir kt., sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus atmestinas apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodoma, kad neva šiuo metu įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-13 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-60-609/2009, ir šį sprendimą palikusi nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-26 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-502-403/2010) panaikinus žemės sklypui parengtą detalųjį planą, kartu buvo panaikintas ir nuomos sutarčių dalykas – žemės sklypas. Ši ginčijamuose administraciniuose aktuose išdėstyta atsakovės prielaida yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neturi jokio teisinio pagrindo. Svarbu pažymėti, kad žemės sklypas buvo suformuotas ne pagal detalųjį planą, kuris buvo nuginčytas atitinkamai 2009 m. ir 2010 m. teismų sprendimais (apie šiuos sprendimus apeliantė nežinojo įsigydama poilsio namelį ir neturėjo jokios galimybės apie juos sužinoti), o Klaipėdos apskrities viršininko 2004-07-15 įsakymu Nr. 13.6-2327.Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008-11-25 iki 2010-01-01, t. y. detaliojo plano teisėtumo nagrinėjimo Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bei Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme metu) 2 straipsnio 3 dalis nustatė, jog detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, jog, priešingai, negu teigia apeliantė, būtent detaliuoju planu buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos, sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Taigi, panaikinus detalųjį planą, kuriuo buvo nustatytos valstybinės žemės, išnuomotos apeliantei, sklypo ribos, jo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, atitinkamai išnyko ir valstybinės žemės nuomos sutarties objektas.Sutiktina su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, jog, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės daromomis prielaidomis, jog visiškai kita, nei nurodoma ginčijamuose administraciniuose aktuose, žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis bei naudojimo būdas (kitos paskirties žemė, rekreacinės teritorijos) yra įregistruoti viešame Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti ar pakeisti. Pažymėtina, jog detalusis planas, kuris nustatė ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtį kaip rekreacinę, yra nuginčytas, t. y. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-03-13 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-60-609/2009, ir šį sprendimą nepakeistu palikusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-26 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-502-403/2010, žemės sklypui parengtas detalusis planas buvo panaikintas, dėl to šių duomenų negalima laikyti nenuginčytais, pažymėtina, jog šiuo metu žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra išregistruotas, taip pat išregistruotos daiktinės teisės į jį, juridiniai faktai, tai patvirtina valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo 2015-09-02 pažyma Nr. (4.6.11.)RA-4412 (T.1, b. l. 84). Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, nesutiktina su apeliantės argumentu, jog ji naudojo žemės sklypą pagal sutartį ir tikslinę naudojimo paskirtį, laiku mokėjo nuomos mokestį, tad nutraukti nuomos sutartis LR CK 6.564 straipsnio pagrindu nėra pagrindo.Apeliantė vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, jog daug pažeidimų nutraukiant nuomos sutartis konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius surašydamas 2016-03-31 pažymą „Dėl I. J. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“ Nr. 4D-2015/1-1528. Pažymėtina, jog Seimo kontrolierius netiria (ir šiuo atveju netyrė) valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo, kaip pažymoje nurodyta, pareiškėjos teiginiai dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo nagrinėtini ir vertintini teismo tvarka. Pažymoje konstatuota, jog dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų veiksmų pareiškėjos (apeliantės) 2015-05-12 skundas buvo nagrinėtas netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atsakingo valdymo ir teisėtumo principus, pareiškėjos teisę į tinkamą viešąjį administravimą. Pažymoje nurodyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsakymo į pareiškėjos skundą pateikimo terminų pažeidimai teisiškai nereikšmingi nagrinėjant valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.Apeliantė taip pat nurodo, jog neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas pripažino namelį menkaverčiu statiniu ir kuo remdamasis grindžia teiginį, kad KNNP schemoje numatytas būtent poilsio namelio iškėlimas. Vien apeliantei priklausančio poilsio namelio vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2012-01-23 duomenimis (kai, atsakovės teigimu, šis poilsio namelis buvo „sunykęs“, o ne kapitaliai suremontuotas, kaip yra šiuo metu), sudarė 24 849 EUR (85 800 Lt). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog poilsio namelio atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) nustatyta 17 700,00 Lt, atkuriamoji vertė 5 320,00 Lt, vidutinė rinkos vertė – 85 800,00 Lt. Nustatant turto vertę yra atsižvelgiama į keletą kriterijų: vertinamo turto buvimo vietos ekonominius, socialinius rodiklius; vertinamo turto rinkos konjunktūrą ir finansavimo sąlygas; vertinamo turto teisinį režimą (nuosavybės teisė, kitos daiktinės teisės, juridiniai faktai, specialios naudojimo sąlygos ir kt.); turto plėtros galimybes ir (arba) alternatyvų panaudojimą (Turto ir verslo vertinimo metodikos 28 punktas). Taigi, akivaizdu, jog vidutinę rinkos vertę nulemia ne tik pačio nekilnojamojo objekto vertė, didelę dalį vertės lemia nekilnojamojo objekto buvimo vieta. Šiuo atveju namelio buvimo vieta Kuršių nerijoje jo rinkos vertei daro ypatingą įtaką, todėl nesutiktina su apeliante, jog pačio namelio kaip tokio vertė 2012 metais buvo 85 800,00 Lt. Taip pat pažymėtina, jog poilsio namelio vertės nustatymas nėra šios apeliacijos objektas, namelio vertė nėra esminė sąlyga sprendžiant valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.Apeliantė teigia, kad nėra motyvuotai pagrįstas poreikis renatūralizuoti žemės sklypą, iškeliant jame esančius statinius, tarp jų apeliantei priklausantį poilsio namelį, atitinkamai visuomenės poreikiams reikalingai teritorijai nėra parengtas atskiras (papildomas) teritorijų planavimo dokumentas, nurodant atitinkamos teritorijos (žemės) paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas, ir nėra atlikta turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, jog dar 1994-12-19 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtintoje Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje buvo numatytas buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos renatūralizavimas ir pastatų iškėlimas: planavimo schemos tekstiniuose sprendiniuose numatyta iškelti menkaverčius pastatus, respektuoti buvusį taką nuo marių pusės link jūros, išlaisvintą teritoriją paversti miško parko poilsio aikštelių zona ir atkurti prarastus želdinius. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane buvo perkelti paminėti sprendiniai dėl buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimo, tvarkymo plano sutartiniuose ženkluose ginčo teritorija pažymėta sutartiniu ženklu „Likviduojami objektai“. Taigi teisinis reglamentavimas nuosekliai nuo 1994 metų nustato, kad nagrinėjamoje teritorijoje esantys nameliai yra laikinam naudojimui, jokiu būdu jų negerinant, neremontuojant ir neatstatant. Ginčo žemė priskirta ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Šioje zonoje draudžiama statyti pastatus ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-08-19 nutarimu Nr. 996 patvirtintą Miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamento 14.1.9 punktas). Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos identiškoje civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., kurioje priimta 2014-04-25 nutartis, bylos Nr. 3K-3-242/2014. Sutiktina su atsakovės motyvu, jog apeliantės nurodomos kasacinio teismo bylos (N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., kurioje priimta 2014-04-25 nutartis, bylos Nr. 3K-3-242/2014) faktinės aplinkybės (ratio decidendi) skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiami administracinių bylų teisenos termino administraciniam aktui (sprendimui atkurti nuosavybės teises į žemę) ginčyti taikymo, nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo, valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, servituto nustatymo klausimai. Šioje civilinėje byloje yra sprendžiamas valstybinės žemės nuomos sutarties ir teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių taikymo klausimas. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus apeliantės nurodoma kasacinio teismo nutartimi šioje byloje negalima remtis. Šiuo atveju aktuali yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008. Kasacinis teismas aiškindamas Žemės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias žemės paskirtį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalį, taip pat valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu tvarka taisykles reglamentuojančius įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus padarė išvadą, jog pagrindinė valstybinės žemės nuomos sąlyga yra pastatų buvimas žemės sklype, o žemės naudojimas pagal nurodytą paskirtį siejamas su būtinumu eksploatuoti statinius. Taigi, iš kasacinio teismo nutarties akivaizdu, jog žemės sklypo nuomininkas išnuomotame sklype turi plėtoti ūkinę veiklą, kurios plėtra neįmanoma be atitinkamų statinių eksploatavimo.Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog poilsio namelis jį įsigyjant apeliantei buvo visiškai sunykęs. Tai patvirtina byloje esantys: 2013-05-08 Paslaugų teikimo sutartis Nr. N-19/2013 (T. 2, b. l. 34), iš kurios 1 punkto matyti, jog vykdant šią sutartį griežtai neturi būti liečiami išlikę statinių pamatai; 2014-05-07 Rangos sutartis (T. 2, b. l. 37–38), iš kurios 1.1 punkto matyti, jog yra atliekami pamatų kapitalinio remonto darbai; lokalinė sąmata (T. 2, b. l. 39), iš kurios matyti, jog yra pilami nauji pamatai; 2014-11-17 Sutartis-užsakymas Nr. 14-11-17/1 (T. 2, b. l. 53–54), kurio 2 punkte nustatyta, jog pirkėjas (viena pirkėjų – apeliantė) sumoka gamintojui už jo pagamintus medinių konstrukcijų namelius; nuotraukos (T. 1, b. l. 111, 112, 114–117, 126–131, 145), kad poilsio namelis buvo sunykęs, taip pat patvirtina ir apeliantės viso teismo proceso metu teikta pozicija, jog dar 2013 metais apeliantė sutvarkė poilsio nameliams eksploatuoti skirtą teritoriją, dar 2014 metų pavasarį pradėjo poilsio namelių kapitalinio remonto darbus – atliko jų pamatų sutvarkymą, 2015 metų pradžioje atliko paties poilsio namelio remonto darbus. Pažymėtina, jog vien nunykusio pastato dalies karkaso, iširusių pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, kad statinys apeliantei sudarant pirkimo–pardavimo sutartį buvo išlikęs, o žemės sklypo plotas šalia šių pamatų buvo naudojamas kitaip negu kaip miškų ūkio paskirties žemės plotas. Įvertinusi šiuos motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė pagrįstai nutraukė valstybinės žemės nuomos sutartį, nes žemės sklypas (jo dalis) apeliantės buvo naudojamas ne pagal paskirtį.Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentais, jog yra pažeidžiami apeliantės teisėti lūkesčiai. Pažymėtina, jog žemės sklypas, kuriame yra apeliantės poilsio namelis, priskiriamas Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai, t. y. saugomai teritorijai. Statybos šioje vietoje prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, kuris reglamentuoja saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus bei veiklą jose, nuostatoms – 13 straipsnio 2 dalies 4 punktui (draudžiančiam statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose), 13 straipsnio 3 daliai (nustatančiai, kad projektuojant, statant ar rekonstruojant statinius valstybiniuose parkuose, turi būti vadovaujamasi valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais). Apeliantė savo poziciją grindžia Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 151 „Dėl buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutartims dėl infrastruktūros plėtojimo“ patvirtintu detaliuoju planu, kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neteisėtu, prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėtina, jog dar 1994-12-19 nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostata dėl objektų likvidavimo. 2007-06-27 Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ nurodė, jog jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia, su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Šių sprendinių negalima nepaisyti, ypač žinant tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, tai yra visuotinai žinomas faktas.Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, įsigydama poilsio namelį Kuršių nerijoje (saugomoje teritorijoje) apeliantė turėjo realiai įvertinti savo lūkesčius. Taip pat sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog teismo procese, kuriame buvo panaikintas minėtas detalusis planas, trečiaisiais asmenimis dalyvavo asmenys, iš kurių apeliantė 2012 metais įsigijo poilsio namelį. Iš poilsio namelio pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 punkto formuluotės darytina išvada, jog apeliantė su poilsio namelio ankstesniais savininkais aptarė detaliojo plano panaikinimo klausimą, todėl nesutiktina su apeliantės argumentu, jog ji neturėjo galimybės sužinoti apie teismo procesą, kuriame buvo sprendžiamas detaliojo plano panaikinimo klausimas.Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu yra pažeidžiama jos konstitucinė nuosavybės neliečiamumo teisė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Pažymėtina, jog aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantė jau esant panaikintam detaliajam planui, galiojant tvarkymo plano sprendiniams, numatantiems objektų likvidavimą, įsigijo poilsio namelį bei ėmėsi teisei priešingų veiksmų, t. y. atstatė visiškai sunykusį poilsio namelį, dėl to nėra pagrindo teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo pažeistos jos konstitucinės teisės.Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, apeliantė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė bei trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų šiems asmenims atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti priimti apeliantės I. J. 2016-08-24 ir 2016-09-07 pateiktus dokumentus ir grąžinti juos apeliantei.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-05-02 sprendimą palikti nepakeistą.