- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- e2S-15-661/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29215-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Pareiškėjas
- M. S., I. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. S. ir I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. S. ir I. M. pareiškimo suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinė reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai nuo 2003-01-01 iki šiol gyvena kartu ir veda bendrą ūkį ir visas jų vardu registruotas nekilnojamas turtas yra bendrai sukurtas bei valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų M. S. ir I. M. pareiškimą. Teismas nurodė, kad teismas negali nustatinėti prašomo fakto, kai santykiai yra atsiradę po 1944 m. liepos 8 d., nes nėra įstatymo, kuris tokiems santykiams suteiktų juridinę reikšmę. Pažymėjo, jog negalima nustatyti juridinio fakto ir dėl buvimo partnerystės santykiuose, kol nepriimtas įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką. Kadangi nėra šio įstatymo, tai partnerystės faktas, kol jis neįregistruotas, neturi juridinės reikšmės. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktuose įstatymų leidėjas nustatė konkrečius bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo ir valdymo mechanizmus, būdus bei pagrindus, o CPK XXVI skyrius nenumato tokios rūšies (dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto įsigijimo) juridinio fakto, pastaroji pareiškimo dalis atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtina teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 444 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjai M. S. ir I. M. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-04 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-36736-566/2015, kuria yra atsisakyta priimti pareiškėjų M. S. ir I. M. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, panaikinti ir išspręsti pareiškimo priėmimo klausimą iš esmės. Nurodo, kad jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, tai vertintina, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui).Nurodo, kad nesant ginčo tarp asmenų, kurie daugiau kaip 10 metų bendrai gyvendami, kreipiasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nurodydami, jog pareiškėjai bendrai sukūrė tam tikrą turtą (nekilnojamą daiktą) ir dėl to prašo pripažinti, kad jie laikytini šio bendrai sukurto turto (daikto) bendraturčiais, kurie valdo daiktą lygiomis dalimis, neabejotinai sukurtų pareiškėjams teisines pasekmes. Taip pat nurodo, kad reikalavimas spręsti tokį klausimą ieškininės teisenos tvarka, nesant jokio ginčo tarp sugyventinių, prieštarautų pamatiniams civilinės teisės sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei pažeistų šalių sutarčių laisvės principą. Nurodo, kad prašymas ne ginčo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai a) buvo sugyventiniai, b) vesdami bendrą ūkį iš bendrų lėšų bendru darbu sukūrė turtą ir tuo pagrindu jie laiko save lygiomis dalimis bendrai įgyto ir bendrai sukurto nekilnojamojo daikto (daiktų) bendraturčiais, ne tik gali, bet ir sukuria teisines pasekmes.
Pareiškėjai negali dokumentais įrodyti savo bendro gyvenimo, nes sugyventinių (nesant partnerystės) teisinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, o CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos, skirtos sugyventinių partnerystės santykiams reglamentuoti, kol nėra priimto atitinkamo įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008).
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. CPK 445 str. nustato, jog teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Nesant nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).
Apeliantai savo skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad egzistuoja CPK 445 str. nustatytos sąlygos, reikalingos juridinę reikšmė turinčiam faktui nustatyti, t.y. kad jie negali ne teismo tvarka gauti dokumentų įrodančių, patvirtinančių jų bendrą gyvenimą, nes sugyventinių teisinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.
Pažymėtina, kad kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Esveras“ v. UAB ,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Giloja“ v. AB DNB lizingas, bylos Nr. 3K-3-453/2013; kt.). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta.
Šioje byloje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuo 2003-01-01 iki šiol gyvena kartu ir veda bendrą ūkį ir visas jų vardu registruotas nekilnojamas turtas yra bendrai sukurtas bei valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis. Tai gi, iš esmės, pareiškėjai prašo nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjau gyveno partnerystės santykiuose. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, savo nutartyje Nr. 3K-3-497-/2004 nurodė, kad negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms normoms, asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą (CK trečiosios knygos XV skyrius, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tais atvejais, kai kreditorius siekia įrodyti reikšmingus faktus - tikrąją skolininko civilinę būklę, kuri nulemia jo teisinį santykį su įgyjamu, naudojamu ir perleidžiamu turtu, kai ši būklė neįregistruojama dėl nesąžiningų veiksmų turtiniuose santykiuose, turint tikslą paslėpti turtą nuo kreditoriaus, kreditorius gali įrodinėti kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų bendraturtinius santykius, kitas reikšmingas aplinkybes, reikšdamas ieškinį. Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka (CPK 176-178, 444 straipsniai).
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, partnerystės faktas, tol kol jis neįregistruotas, neturi juridinės reikšmės, todėl negalima nustatyti juridinio fakto dėl buvimo partnerystės santykiuose, kol nepriimtas įstatymas reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką, o toks reikalavimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, todėl ir negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nėra CPK 445 str. nustatytų sąlygų, esant kurioms teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą, todėl minėtas apeliantų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.