Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei I. B. dėl nepilnamečių vaikų atskyrimo nuo atsakovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovės I. B. priešieškinį ieškovui M. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei I. B. dėl nepilnamečių vaikų atskyrimo nuo atsakovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovės I. B. priešieškinį ieškovui M. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314, 338 straipsniai). Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – duomenis apie kuro kortelę, duomenis apie kreipimąsi dėl psichinės sveikatos. Kadangi atsakovė neprašo priimti prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtų įrodymų, neargumentuoja jų priėmimo būtinybės, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

Dėl ieškovo atskirojo skundo

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir iš dalies patenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, iš dalies patenkinęs atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatė laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakove, priteisė iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur kiekvienam vaikui, nustatė laikiną ieškovo dalyvavimo vaikų auklėjime ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Ieškovas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirąjį skundą argumentuodamas tuo, kad buvo netinkamai vertinti duomenys apie atsakovės psichinę sveikatą, jos realias galimybes pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, neanalizuotos ieškovo galimybės tinkamai pasirūpinti vaikais, nespręstas psichiatrinės ekspertizės atsakovei skyrimo klausimas, neapklausti vaikai, priteisiant laikiną išlaikymą, nesiaiškinti vaikų poreikiai, jiems patenkinti reikalingos sumos, netirta, kokia laikina vaikų bendravimo su ieškovu tvarka geriausiai atitiktų vaikų interesus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė tinkamai.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu. Pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas padavė argumentuodamas tuo, kad paaiškėjo naujos aplinkybės ir gauti nauji įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovės psichinės sveikatos būklė nesikeičia, atsakovė nevartoja medikamentų, todėl reguliariai kyla paūmėjimai, dėl ligos atsakovė daro žalą ir negali pasirūpinti nepilnamečiais vaikais.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė netinkamai rūpintųsi nepilnamečių šalių vaikų sveikata, jų auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu, darytų žalingą įtaką vaikams savo elgesiu ar kitaip veiktų vaikus psichologiškai neigiamai ir pan., ieškovo pateikti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina atsakovės sveikatos būklę prieš (duomenys neskelbtini) metų, tačiau nepagrindžia ieškovo teiginių, kad šiuo metu atsakovės sveikatos būklė yra pablogėjusi, atsakovė nesirūpina vaikais ar kelia jiems grėsmę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas antrąjį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kaip ir pirmąjį prašymą grindė medicininiais duomenimis apie atsakovės ligos paūmėjimus (duomenys neskelbtini) metais ir savo paaiškinimais. Nors ieškovas pateikė kitus medicininius dokumentus, jie nepaneigia fakto, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl atsakovei diagnozuotų psichikos ligų šiuo metu ji negali tinkamai rūpintis šalių nepilnamečiais vaikais, jos psichinė sveikata yra pablogėjusi, dėl to jai reikalingas gydymas ir pan. Atsižvelgiant į tai, ieškovo atskirajame skunde dėstomos aplinkybės apie atsakovės ligos paūmėjimą, jos negebėjimą dėl ligos pasirūpinti su ja gyvenančiais nepilnamečiais vaikais vertintinos kaip prielaidos ir ieškovo subjektyvūs samprotavimai. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismo posėdyje liudiję gydytojai nenurodė, jog dėl atsakovei diagnozuotų ligų ji negali gyventi šeimoje ir auginti vaikų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas turi medicininį išsilavinimą, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ieškovo įžvalgomis dėl atsakovės psichinės sveikatos ir dėl to galinčių kilti pasekmių, o ne specialistų nuomone dėl atsakovės galimybių pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, atsižvelgiant į jai diagnozuotas ligas, skirti atsakovei teismo psichiatrinę ekspertizę, tuo labiau, kad šiuo atveju buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė savanoriškai gydėsi, priešingai nei teigia ieškovas, rodo ligos pripažinimą, atsakovės siekį pasveikti, o ne ligos neigimą ir dėl to kylančias neigiamas pasekmes. Be to, atsakovės prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms pritarė ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas, teismo posėdžio metu nurodęs, kad tikslinga tenkinti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikinai nustatant vaikų gyvenamąją vietą su motina, konkrečią bendravimo tvarką, nes šalys taikiai vaikais nepasidalina. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. spalio 18 d. patikslintoje išvadoje Nr. 19-6-613 nurodė, kad neturi duomenų apie tai, kad B. šeimoje būtų pažeidžiamos nepilnamečių teisės ar neužtikrinamas jų teisėtų interesų įgyvendinimas. Atsakovei diagnozuota psichinė liga, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi informacijos iš medicinos įstaigų apie tai, kad atsakovė negali pasirūpinti vaikais. Atskirajame skunde ieškovas akcentuoja atsakovės šalių nepilnamečiams vaikams daromą žalą, tačiau ieškovui nepateikus objektyvių įrodymų savo teiginiams pagrįsti, byloje taip pat nesant duomenų apie tai, kad atsakovė negali pasirūpinti šalių nepilnamečiais vaikais, jais rūpinasi netinkamai, nėra pagrindo konstatuoti nepilnamečių vaikų neturtinių interesų pažeidimą, pirmosios instancijos teismui tenkinus atsakovės prašymą dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ja nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu prašoma išspręsti klausimą dėl laikinos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su viena iš šalių iki teismo sprendimo priėmimo. Iki prasidedant šalių tarpusavio nesutarimams ir ieškovui išsikeliant gyventi atskirai, šalys ir jų nepilnamečiai vaikai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu gyvena atsakovė su šalių nepilnamečiais vaikais. Taigi šalių nepilnamečiams vaikams įprasta gyvenamąja aplinka yra nurodytas butas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nusistovėjusios ir vaikams įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti vaikams didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su juo, kadangi vaikams yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos ir saugi aplinka jų nuolatinėje, vaikams įprastoje ir saugioje gyvenamojoje vietoje su atsakove. Pirmosios instancijos teismo atliktas ieškovo galimybių pasirūpinti šalių nepilnamečiais vaikais vertinimas, nesant duomenų apie atsakovės negebėjimą tinkamai pasirūpinti šalių nepilnamečiais vaikais, nesudarytų pagrindo pakeisti teismo sprendimą laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su jais jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje besirūpinančia atsakove.

Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Ieškovas atskirajame skunde teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negalėjo būti išspręstas, neišklausius vaikų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo ieškovo teiginiu, nes paminėtos teisinės nuostatos taikytinos teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Dėl to vaikų nuomonės dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neišklausymas nesudarė kliūčių pirmosios instancijos teismui išspręsti šį klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta atskirojo skundo argumentą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, priteisiant iš ieškovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nagrinėjamoje byloje apskritai yra nereikalingas. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie nepilnamečiams vaikams teikiamą išlaikymą, todėl yra pagrindas abejoti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis apie tinkamą išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimą. Ieškovui tinkamai nevykdant pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, pagrįstai iš ieškovo priteistas 190 Eur dydžio laikinas išlaikymas, įvertinant, kad nepilnamečiams vaikams priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jų būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant vaikų poreikių, tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalingomis pinigų sumomis, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes, priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo argumentai dėl konkrečių vaikų poreikių, jiems patenkinti reikalingų sumų dydžio, atsakovės pajamų ir jos vaikų poreikiams tenkinti išleidžiamų sumų bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo argumentų išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis.

Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, į tai, jog pagal šalių vaikų amžių ((duomenys neskelbtini) metai) jų poreikiai nėra maži, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nėra per didelis laikinai užtikrinti jų būtinuosius poreikius. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nepilnamečiams vaikams priteistas laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis ieškovo teises ir teisėtus interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog būtina bylos nagrinėjimo metu laikinai sureguliuoti šalių ginčą ir nustatyti tėvo ir vaikų bendravimo tvarką. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. 19-6-634 nurodė pritariantis atsakovės prašymui dėl ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Ieškovui nepateikus konkrečių duomenų apie prašomos nustatyti laikinos jo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos neatitikimą jo ar nepilnamečių vaikų interesams, pirmosios instancijos teismas patenkino atsakovės prašymą. Byloje nesant duomenų ir ieškovui nepateikus įrodymų apie ribojamą jo teisę bendrauti su nepilnamečiais vaikais, apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusius atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas, atskiruoju skundu prašydamas panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria patenkintas atsakovės prašymas dėl laikinos ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, nepateikė objektyvių duomenų, jog nustatyta jo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka pažeidžia vaikų ir jo interesus, šia tvarka nėra užtikrinamas tėvo ir vaikų ryšio stabilumas. Pats ieškovas procesiniuose dokumentuose teigia, kad atsakovė dažnai vyksta į komandiruotes, todėl ieškovo atskirojo skundo argumentas, jog, atsakovei nevykstant į komandiruotes, būtų apribotos jo galimybės bendrauti su vaikais, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina ieškovo atskirojo skundo argumentų, susijusių su atsakovės priešieškinio reikalavimu nustatyti ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką pagrįstumu, nes šie argumentai bus išsamiai išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, ieškovas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93, 94, 96 straipsniai). Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, bylinėjimosi išlaidų, įskaitant atsakovės dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą patirtų išlaidų, paskirstymo klausimą išspręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.