Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-12-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-985-648-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-09-19Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-12-03Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-03
Bylos Nr.
1A-985-648-2012
Teisminio proceso Nr.
1-18-1-01714-2010-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Pažarskis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kaltinamasis
T. K.
Advokatai
Gintaras Putvinskis
Kategorijos

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-985-648/2012

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01714-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.3.1., 2.1.7.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,išteisintajam T. K., jo gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,vertėjaujant Jelenai Terechovai,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-10-05, apie 2.30 val., veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie naktinės parduotuvės „N (duomenys pakeisti)“, pribėgę iš už nugaros prie E. V., sudavė nukentėjusiajam 1 kartą kumščiu į dešinės pusės skruostą, o tuo pat metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui nenustatytu įrankiu sudavus nukentėjusiajam 1 kartą į kairės pusės smilkinį ir pastarajam nugriuvus ant žemės, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu sudavė ne mažiau nei 10 kartų kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiajam muštines žaizdas kairės akies apatiniame voke, kraujosruvą po kairės akies jungine, t. y. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko, nukentėjusiajam praradus sąmonę, iš kelnių kišenės pagrobė svetimą - E. V. priklausanti turtą - 1 170 Lt grynųjų pinigų, 1 butelį gėrimo „Coca-Cola“, 5 Lt vertės, ir 1 butelį trauktinės „Trejos devynerios“, 20 Lt vertės, tokiu būdu panaudoję fizinį smurtą pagrobė svetimą, E. V. priklausantį 1 195 Lt vertės turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-09-19 nuosprendžiu išteisino T. K. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-19 nuosprendį, kuriuo išteisintas T. K., ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant T. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir paskiriant jam laisvės atėmimo bausmę 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nurodo, kad išteisintojo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo E. V. parodymus, jog 2010-10-05, apie 2.30 val., jis užėjo į naktinę parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nusipirkęs gėrimo „Coca-Cola“ ir trauktinės „Trejos devynerios“, išėjo į kiemą. Kieme, prie minėtos parduotuvės durų, jis sutiko du asmenis, su kuriais pabendravęs ir davęs jiems išgerti, nuėjo. Paėjęs apie 200 m, jis išgirdo bėgimo žingsnius ir atsisukęs pamatė jo link bėgančius du asmenis. Nukentėjusysis pamatė būtent T. K., kuris jam be perspėjimo sudavė į veidą. Pajutęs smūgį iš kitos pusės, E. V. nukrito ant žemės ir jis buvo spardomas. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu teigė, jog jis gerai įsižiūrėjo išteisintojo veidą ir įsidėmėjo, kuomet jis atsisuko pasižiūrėti į atbėgančius asmenis iki T. K. suduodant smūgį į E. V. veidą. Jis matė T. K. veidą labai nedideliu atstumu ir buvo tuo tikras.

Teismas nepagrįstai nepripažino tinkamu įrodymu vaizdo įrašuose užfiksuotą vaizdą nurodant, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo visiškai ištirti įrodymai dėl pateiktos filmuotos vaizdo medžiagos bei tai, kad nebuvo įmanoma nustatyti, kuriuo laikotarpiu tas vaizdo įrašas yra padarytas. Pasak prokuroro, iš bylos duomenų matyti, jog E. V. buvo įsitikinęs, kad jį apiplėšę asmenys buvo tie patys, su kuriais jis prieš pat įvykį bendravo prie parduotuvės „N“. Todėl jis, kitą dieną nuvykęs į minėtą parduotuvę ir peržiūrėjęs vaizdo įrašą, kuriame parduotuvės patalpose buvo užfiksuotas T. K. su kitu asmeniu, pateikė savo iniciatyva šį vaizdo įrašą Lietuvos Respublikos BPK 98 str. nustatyta tvarka tyrėjui prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Be to, tas pats vaizdo įrašas buvo gautas ir pridėtas tyrėjo P. B. prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Pats išteisintasis neneigia, kad įvykio vakarą prie parduotuvės „N“ jis buvo susitikęs su nukentėjusiuoju. Visiškai nebuvo vertinti tyrėjo P. B. parodymai, kad būtent pagal vaizdo įraše užfiksuotus asmenis tyrėjas nustatė, jog vienas iš tų dviejų asmenų yra T. K..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad be jokio teisinio pagrindo buvo nesivadovauta atlikto asmens parodymo atpažinti rezultatais, kuomet nukentėjusysis atpažino T. K., kaip asmenį, kuris kartu su kitu asmeniu jį apiplėšė. Šio procesinio veiksmo atlikimo aplinkybes paaiškino teisiamajame posėdyje apklausta tyrėja R. Č., kuri atliko minėtą procesinį veiksmą. Asmens parodymo atpažinimas, kaip procesinis veiksmas, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas siekiant nustatyti, ar išteisintasis T. K. yra tas asmuo, apie kurį parodė E. V. bei matė vaizdo įraše. Kadangi šis procesinis veiksmas buvo atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 191 str. ir 192 str. reikalavimų, todėl teismas visiškai nepagrįstai atmetė jį.

Teismo argumentas, kad nukentėjusysis įvykio vakarą buvo neblaivus, todėl jo parodymais nėra pagrindo vadovautis, visiškai nepagrįstas. E. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje davė nuoseklius ir išsamius parodymus, todėl tas faktas, kad įvykio vakarą jis buvo neblaivus, nėra pagrindas abejoti jo parodymų teisingumu.

Taigi, teismas nesivadovavo visomis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį T. K. atžvilgiu.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-04-12, 2004-12-29, 2006-01-16 nutarimai). Pažymėtina, kad vienas iš nekaltumo prezumpcijos aspektų yra tas, kad įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o visos abejonės aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai. Teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina prokuroras, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

T. K. pareikštas kaltinamas padarius plėšimą nukentėjusiojo E. V. atžvilgiu, t. y. padarius Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Išteisintasis viso proceso metu neigė padaręs kokius nors nusikalstamus veiksmus E. V. atžvilgiu (t. 1, b.l. 84, 92, t. 2, b.l. 184-186).

E. V. ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jį apiplėšė du vaikinai, kurie buvo sutikti prie parduotuvės „N“ ir kuriems jis davė atsigerti trauktinės „Trejos devynerios“ (t. 1, b.l. 21, 26, 33-34, 41-42, 65, t. 2, 32-35). Pabrėžtina, kad nukentėjusiojo parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių nėra visiškai nuoseklūs, be to, jų nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusysis nenuosekliai nurodė, kaip buvo apsirengę jį užpuolę asmenys. Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad E. V. minėjo policijos pareigūnams, jog abu jį užpuolę jaunuoliai buvo apsirengę tamsiai (t. 1, b.l. 15). Tokią pačią aplinkybę jis patvirtino ir pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 21). Vėlesnėse apklausose E. V. jau nurodė, kad vienas iš vaikinų buvo apsirengęs baltos spalvos džemperiu su smulkiais juodais brūkšniais (t. 1, 33-34, 41-42, 65, t. 2, b.l. 33-34). Atkreiptinas dėmesys, kad E. V. pradėjo teigti, jog vienas iš jį užpuolusių vaikinų buvo apsirengęs baltos spalvos džemperiu su smulkiais juodais brūkšniais, nuo to momento, kai nukentėjusysis, nuvykęs į parduotuvę „N“, gavo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, jog minėta apranga buvo apsirengęs T. K., ir peržiūrėjęs pateikė vaizdo įrašą ikiteisminio tyrimo pareigūnui prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos (t. 1, b.l. 26-27). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokius nukentėjusiojo parodymus lėmė būtent peržiūrėtame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės.

Nukentėjusiojo parodymai taip pat nenuoseklūs dėl nurodyto smurto panaudojimo mechanizmo, kuris nevisiškai atitinka ir objektyvius įrodymus. E. V. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad einant iš parduotuvės „N“ savo namų link, jis pajuto stiprų smūgį iš nugaros į galvos sritį, po ko jis nukrito ir buvo spardomas dviejų vaikinų, kurie jam pataikė į įvairias kūno vietas (t. 1, b.l. 21). Tai patvirtina, kad E. V. proceso pradžioje nenurodė girdėjęs jo link atbėgančius asmenis ir tuo metu nematė jų, teigė, kad jam buvo suduotas tik vienas smūgis į veido sritį iš nugaros pusės, po ko jis nukrito. Vėliau proceso metu E. V. parodė, kad einant iš parduotuvės „N“ savo namų link, jis išgirdo bėgimo žingsnius ir atsisukęs pamatė prie jo bėgančius du vaikinus. Pribėgęs aukštesnis vaikinas sudavė jam vieną smūgį į dešinės pusės skruostą, o tuo metu kitas vaikinas sudavė jam vieną kartą į kairės pusės smilkinį, arčiau akies. Po to dar buvo suduota nemažiau nei 10 kartų kojomis nukritusiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (t. 1, b.l. 41-42, 65, t. 2, b.l. 32). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadose Nr. G 677/11(01) ir Nr. G 2097/11(01), kurios priimtos remiantis nukentėjusiojo apžiūros medicinos dokumentais, užfiksuota, kad E. V. buvo nustatytos muštinės žaizdos kairės akies apatiniame voke, kraujosruva po kairės akies jungine, sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b.l. 45-46, 49-50). Taigi, nukentėjusysis proceso metu nebuvo nuoseklus dėl užpuolimo aplinkybių, medicinos dokumentuose neužfiksuota, kad E. V. buvo padarytas sužalojimas dešinėje veido pusėje ar kitose kūno vietose, kaip nurodė nukentėjusysis.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl E. V. neblaivumo, kuris turi įtakos vertinant jo parodymų patikimumą šioje byloje, ir nebekartoja jų. Be to, pats nukentėjusysis parodė, kad jis įvykio dieną buvo išgėręs apie 300-400 g 40 laipsnių stiprumo alkoholio, vartojo alkoholį tiek pas tetą iki 22 val., tiek po to keliuose baruose (t. 2, b.l. 32-33), kas rodo, kad nukentėjusysis įvykio vakarą išgėrė pakankamai didelį alkoholio kiekį, dėl ko negalima vienareikšmiškai pripažinti jo parodymų kaip patikimų.

Iš tikrųjų asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis atpažino T. K., kaip vieną iš jį apiplėšusių asmenų (t. 1, b.l. 86-88). Kita vertus, kaip minėta, byloje nustatyta, kad E. V. parodė, jog jis buvo peržiūrėjęs iš parduotuvės „N“ gautą vaizdo įrašą (t. 2, b.l. 34). Teismo posėdyje liudytoja R. Č., ikiteisminio tyrimo pareigūnė, kuri atliko asmens parodymą atpažinti, parodė, kad iki šio procesinio veiksmo jie žiūrėjo kompaktinį diską, peržiūrint ji neklausinėjo nukentėjusiojo dėl asmenų tapatybės (t. 2, b.l. 126). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, E. V. iki asmens parodymo atpažinti buvo įsidėmėjęs T. K. iš vaizdo įrašo, todėl toks atpažinimas negali būti laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu nukentėjusiojo parodymus.

Byloje esančiuose vaizdo įrašuose su T. K. neužfiksuotos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog išteisintasis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Visų pirma, vien užfiksuotas T. K. sėdėjimas kartu su draugu parduotuvėje „N“ ir alaus gėrimas niekaip neįrodo jo dalyvavimo apiplėšiant nukentėjusįjį. Šiuose vaizdo įrašuose taip pat nematyti, kad nukentėjusysis būtų įėjęs į parduotuvę tuo metu, kai T. K. buvo patalpoje. Antra, nėra aiškus vaizdo įrašuose T. K. užfiksavimo laikas. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai buvo pripažinta, kad tokie vaizdo įrašai negali patvirtinti T. K. kaltės padarius plėšimą E. V. atžvilgiu. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad nukentėjusysis pateikė tokį patį vaizdo įrašą, kurį gavo ir tyrėjas išsireikalavęs iš parduotuvės „N“, neturi reikšmės jų anksčiau aptartam vertinimui.

Byloje nenustatyta kitų asmenų, kurie tiesiogiai matė nusikaltimo padarymo aplinkybes, o vien nukentėjusiojo subjektyvaus manymo dėl išteisintojo dalyvavimo inkriminuotame nusikaltime, kurio nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai, nepakanka priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. K. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų (ikiteisminio tyrimo pareigūnų) R. Č. ir P. B. parodymais, tačiau minėti liudytojai nurodė tik su procesiniais veiksmais susijusias aplinkybes. Tokių liudytojų parodymai niekaip neįrodo T. K. kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. To neįrodo ir tai, kad išteisintasis neneigia įvykio vakarą prie parduotuvės „N“ susitikęs su nukentėjusiuoju ir išgėręs iš pastarojo butelio, nes esant byloje surinktų įrodymų visumai, galima daryti tik prielaidą, jog T. K. atliko kaltinime nurodytus veiksmus.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų dėl T. K. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-19 nuosprendį Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjos Laureta UlbienėVirginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė