Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės G. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 38 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d., jam susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu ir baudžiamoji byla nutraukta.

G. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) vieneriems metams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. G. 2010 m. liepos 6 d. apie 17.50 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas motociklą (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 37 p. reikalavimus ir sukėlė įvyko eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pėsčiojo V. J. D. sveikata.

Vyriausiasis prokuroras dėsto BK 38 str. taikymo pagrindus ir tvarką bei teigia, kad apylinkės teismas neteisingai konstatavo, jog duomenys, leidžiantys manyti, kad G. G. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra BK 38 str. 1 d. 1 p., 2 p. ir 3 p. numatytų sąlygų įvykdymas bei tai, kad G. G. yra neįgalus ir charakterizuojamas teigiamai. Vyriausiojo prokuroro nuomone, minėtų trijų sąlygų įvykdymas negali būti pagrindu, leidžiančiu manyti, jog G. G. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. G. G. neįgalumas nesutrukdė jam padaryti veikos. Be to, pagal byloje esančius charakterizuojančius duomenis matyti, jog G. G. praeityje buvo teistas, jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2009 m. jis 8 kartus baustas už KET pažeidimus, tačiau išvadų dėl ankstesnių pažeidimų nepadarė, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo kelias galiojančias nuobaudas, todėl G. G. veika nebuvo atsitiktinė ir yra dėsninga viso jo ankstesnio elgesio pasekmė. Todėl, vyriausiojo prokuroro nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad G. G. charakterizuojamas teigiamai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, vyriausiasis prokuroras daro išvadą, jog apylinkės teismas BK 38 str. nuostatas taikė nepagrįstai ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Vyriausiasis prokuroras taip pat teigia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog G. G. tikslinga taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, tačiau pripažinęs, jog sistemingas G. G. piktnaudžiavimas jam suteikta teise vairuoti transporto priemones privedė prie nusikalstamos veikos padarymo, apylinkės teismas nemotyvuotai nustatė įstatyme numatytą minimalų aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, mano, kad uždraudimo naudotis specialia teise taikymo trukmė naujuoju nuosprendžiu turėtų būti nustatyta ilgesnė.

Įvertinęs G. G. elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, viso gydymosi metu rūpinosi nukentėjusiuoju, yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra ją sunkinančių aplinkybių, vyriausiasis prokuroras daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant G. G. sankcijoje numatytam minimumui artimą laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.

Teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės G. G. ir jo gynėjas prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o vyriausiojo prokuroro skundą atmesti. Prokurorė prašo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės skundą atmesti ir tenkinti vyriausiojo prokuroro skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas kitų bylos aplinkybių, nesusijusių su skundų argumentais, išsamiau neanalizuoja.

Dėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinio skundo

Apeliacinius skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės G. G. iš esmės ginčija tik apylinkės teismo sprendimą skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) vieneriems metams. Savo skundą jis grindžia tuo, kad jis charakterizuojamas teigiamai, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino jam padarytą žalą ir su juo susitaikė, anksčiau nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos, yra neįgalus, dirba darbą, susijusį su transporto priemonių vairavimu, ir vežioja pas gydytojus nuosavu transportu seną bei ligotą močiutę, kuri sunkiai vaikšto. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas be to pateikė ir pažymą, jog jis šiuo metu dirba UAB „Aceris“ vairuotoju – ekspeditoriumi, todėl vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas atlikti jo tiesiogines pareigas.

BK 67 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. padėti sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti galimybę nuteistam asmeniui tai daryti, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir kt. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam pilnamečiui asmeniui. BK 68 str. suteikia teisę teismui uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones ir kt.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ankstesnis asmens administracinis baustumas už KET pažeidimus gali būti pripažintas svarbia aplinkybe, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-135/2008). Taigi, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones ir kt.) – taikymo pagrįstumą, būtina, kad asmuo nusikalstamą veiką būtų padaręs naudodamasis šia teise. Ne mažiau svarbu yra įvertinti, ar nusikalstama veika buvo padaryta atsitiktinai, ar piktnaudžiaujant šia teise.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. G. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas motociklą, t. y. naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones. Laikotarpiu nuo 2005-06-02 iki nusikalstamos veikos padarymo G. G. buvo paskirtos aštuonios administracinės nuobaudos už KET pažeidimus, padarytus vairuojant transporto priemones. Penkios iš jų galiojo nusikaltimo padarymo metu, iš jų viena už eismo įvykio sukėlimą, dvi už greičio viršijimą ir viena už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviu. Nežiūrint to, G. G. vėl pažeidė KET reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus. Tai rodo, kad G. G. yra linkęs pažeidinėti KET reikalavimus ir aptariamą nusikaltimą jis padarė piktnaudžiaudamas specialia teise – teise vairuoti transporto priemones. Kartu tai neabejotinai rodo ir didesnį G. G. pavojingumą visuomenei, jam naudojantis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.

Kita vertus, būtina pažymėti ir tai, kad be aukščiau aptartų apeliantą apibūdinančių faktinių duomenų, didžioji dalis jo skunde nurodytų aplinkybių, kurios jį kaip asmenybę apibūdina teigiamai – teigiama jo charakteristika, visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailestis, nukentėjusiojo atsiprašymas, žalos atlyginimas ir susitaikymas su juo, neatsargios nusikalstamos veikos padarymas pirmąkart, neįgalumas, o taip pat ir skunde nenurodyta aplinkybė – jo paties važinėjimas pas gydytojus, pirmosios instancijos teismui taip pat buvo žinomos, jos buvo aptartos ir įvertintos skundžiamame nuosprendyje sprendžiant tiek atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju instituto taikymo, tiek ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimus.

Kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui G. G. pateikė 2011 m. kovo 4 d. su UAB „Aceris“ sudarytos darbo sutarties Nr. 16 kopiją bei kaip minėta pažymą iš UAB „Aceris“, iš kurių matyti, kad jis nuo 2011 m. kovo 7 d. įsidarbino minėtoje bendrovėje vairuotoju – ekspeditoriumi. Taip pat tik apeliaciniame skunde jis nurodė, jog turi seną, ligotą ir sunkiai vaikštančią močiutę, kurią jis nuosavu transportu vežioja pas gydytojus. Tai du esminiai argumentai, dėl kurių jam turėtų būti palikta teisė vairuoti transporto priemones, ir kurių nevertino skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.

Tačiau pirmiausiai kolegija pažymi, kad taikant baudžiamojo poveikio priemones baudžiamasis įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio veiką, asmeninį ar jo šeimos (artimųjų giminaičių) poreikį išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su kaltininko įvykdytu nusikaltimu. Bet kurios įstatyme numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes tiek kaltininkui, tiek jo šeimos nariams ar artimiesiems, ir vien tai, kad tokios pasekmės kils, negali būti vertinama kaip pagrindas iš viso netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės.

Vertinant apelianto pateiktus duomenis apie jo darbinius santykius, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad nusikaltimo padarymo metu jis niekur nedirbo, o pateikta darbo sutartis buvo sudaryta jau po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo ir G. G. žinant, kad jam uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Kaip matyti, tai nesukliudė jam susirasti darbą, todėl nagrinėjamu atveju uždraudimas naudotis vairavimo teise nereiškia atėmimo G. G. teisės dirbti atitinkamą darbą ar užsiimti atitinkama veikla. Pagaliau, apeliantas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog močiutę nuvežti pas gydytojus gali tik jis vienas, ir be jo tai padaryti daugiau nėra kam. Taigi, pastarieji du argumentai, kolegijos nuomone, negali būti pripažinti esmingai įtakojančiais sprendimą dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės apeliantui skyrimo ar jos neskyrimo.

Apeliaciniame skunde G. G. taip pat teigia, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė BK 54 str. nuostatas, tačiau skundžiamu nuosprendžiu teismas G. G. jokios bausmės neskyrė ir BK 54 str., reglamentuojančio bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, netaikė. Šis apeliacinio skundo teiginys akivaizdžiai neatitinka tikrovės, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirdamas G. G. baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos trukmę, apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas faktines, jų tarpe ir apelianto skunde nurodytas, aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir teisingai uždraudė jam naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) įstatyme leidžiamą minimalų laiką – vienerius metus. Skunde apelianto nurodytos aplinkybės apylinkės teismo argumentų, su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir naikinti G. G. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę nėra jokio pagrindo.

Dėl vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo

Esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pirmos instancijos teismo sprendimu taikyti šioje byloje BK 38 str. ir atleisti G. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pripažinus ir BK 38 str. 1 d. 4 p. numatytą būtiną sąlygą, t. y. pagrindą manyti, jog G. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Savo nesutikimą prokuroras iš esmės motyvuoja tuo, kad atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės per 4 metus yra 8 kartus baustas už įvairius KET ir dalis nuobaudų veikos padarymo metu dar buvo galiojančios; jis praeityje buvo teistas; prieš jį buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas; jo veika yra pavojingesnė, nes jis sužalojo per pėsčiųjų perėją ėjusį nukentėjusįjį.

Iš tiesų, BK 38 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs <...> apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Prokuroras savo skunde visiškai teisingai nurodo, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų įgyvendinti, todėl esant nors ir visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau jokiu būdu neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatų ir spręsti klausimą dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Matyti, kad BK 38 str. 1 d. numatyti du būtinieji kriterijai, t. y.: 1) formalusis – asmuo turi būti padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką, jis turi prisipažinti padaręs ją, savu noru atlyginti (pašalinti) padarytą žalą arba susitarti dėl jos atlyginimo (pašalinimo) ir turi susitaikyti su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu; 2) vertinamasis – teismas turi nuspręsti, kad yra pagrindas manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Prokuroras neginčija BK 38 str. 1 d. 1–3 p. įtvirtinto formaliojo kriterijaus sudedamųjų dalių atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės – apeliantas nesutinka, kad teismas pripažino esant ir jau minėtą vertinamąjį kriterijų. Sprendžiant, ar iš tiesų yra pagrindas pripažinti šį pagrindą, būtina įvertinti jo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės pavojingumą visuomenei, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą ir rūšį, pasekmes, G. G. elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos metu ir po jos.

Iš bylos matyti, kad G. G. padarė neatsargų, baigtą nusikaltimą, kurio metu žala buvo padaryta žmogaus sveikatai. Taigi, ši veika jau savaime yra mažiau pavojinga visuomenei, nes tai pripažįsta pats įstatymo leidėjas, nusikalstamas veikas skirstydamas į tyčines (labiau pavojingas visuomenei) ir neatsargias (mažiau pavojingas). Prokuroras skunde siūlo vertinti kaltininko veiksmus kaip labiau pavojingus, nes jis nusikalstamai elgėsi artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, kurioje ir partrenkė pėsčiąjį. Tačiau, skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje visi šie G. G. veiksmai yra nurodyti – o tai reiškia, kad pirmos instancijos teismas juos taip pat laikė nusikalstamais, įvertino juos tiek kvalifikuodamas šią veiką, tiek skirdamas už juos bausmę.

Matyti, kad šia nusikalstama veika sunkios pasekmės nebuvo sukeltos – apylinkės teisme nukentėjusysis nurodė, kad eismo įvykio metu patirti sužalojimai sugijo, jis vaikšto normaliai, nors sužalotos kojos skausmą vis dar jaučia (100 b.l.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu G. G. buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą (61–63 b.l.). Tačiau to paties apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi jis nuo minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo atleistas galutinai (65 b.l.). Nuo šios dienos, BK 97 str. 3 d. 1 p. prasme, išnyko ir G. G. teistumas, todėl, BK 97 str. 6 d. prasme, jis eismo įvykio metu buvo laikomas neteistu. Byloje taip pat yra Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas prieš G. G. buvo nutrauktas (66–68 b.l.). Tačiau, tiek šio nutarimo duomenys, tiek jo jau išnykusio teistumo faktas gali būti vertinami tik kaip kaltininką charakterizuojantys duomenys. Tačiau, kolegijos nuomone, kadangi šie duomenys yra apie įvykius, įvykusius daugiau nei prieš 5 metus, nėra jokio pagrindo juos laikyti neigiama atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės charakteristika šiuo metu. Taigi, atsižvelgti į juos ir pripažinti, jog šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog kaltininkas gali toliau daryti naujus nusikaltimus BK 38 str. 1 d. 4 p. prasme, šiuo atveju nėra jokio pagrindo.

Iš bylos taip pat matyti, kad iš tiesų G. G. iki nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, padarymo buvo kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius KET reikalavimų pažeidimus, iš kurių net 5 buvo galiojančios. Maža to, pats atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad ir po šios veikos, t. y. 2010-12-07, jis už greičio viršijimą dar kartą buvo nubaustas administracine nuobauda. Šie duomenys neabejotinai rodo, kad iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo G. G. akivaizdžiai piktnaudžiavo jo turima teise vairuoti transporto priemones, kas galbūt ir turėjo įtakos, kad jis padarė nusikaltimą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, šie duomenys apibūdina jį tik iš dalies, t. y. suteikia galimybę spręsti apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės elgesį iki pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo momento. Be to, atsižvelgti iš esmės tik į asmens baustumą administracine tvarka ir pripažinti, kad tik dėl to nėra BK 38 str. 1 d. 4 p. numatytos būtinos sąlygos spręsti klausimą dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, negalima.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. instituto taikymui, teisėjų kolegijos manymu, ne ką mažiau reikšmingos aplinkybės yra ir tai, kad, BK 97 str. 6 d. prasme, G. G. laikomas teisiamu pirmąkart, jis neįgalus ir charakterizuojamas teigiamai. Po nusikaltimo padarymo jis nuo pat pradžių nevengė atsakomybės, prisipažino pats sukėlęs eismo įvykį, nurodė esmines jo aplinkybes, dėl to nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo ir jam visokeriopai padėjo – lankė jį ligoninėje ir namuose, pirko jam vaistus, vežiojo pas gydytojus, nupirko nukentėjusiajam mobiliojo ryšio telefoną (21, 23, 51, 54, 99–100 b.l.). Visa ši pagalba lėmė tai, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju. Matyti ir tai, kad nukentėjusiajam jis pilnai atlygino žalą, dėl ko šis nepareiškė civilinio ieškinio (100 b.l.). Kitokių, neigiamai charakterizuojančių G. G. duomenų, šioje byloje nėra. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad visos aukščiau paminėtos G. G. tiek teigiamai, tiek neigiamai apibūdinančios aplinkybės, jų vertė ir reikšmingumas, neabejotinai turėjo įtakos ir ikiteisminį tyrimą kontroliavusios bei valstybinį kaltinimą byloje palaikiusios prokurorės pozicijai apylinkės teisme – įvertinusi jas ji pati savo iniciatyva pasiūlė teismui taikyti BK 38 str. ir atleisti G. G. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju (100–101 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu bylos aplinkybių vertinimu ir konstatuoja, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog G. G. ateityje nebedarys naujų tokių pačių nusikaltimų. Atkreiptinas dėmesys, kad pritaikius G. G. BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir uždraudus jam naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), galimybė padaryti jam tokį pat neatsargų nusikaltimą bus apribota iki minimumo. Todėl, kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju teisingai konstatavęs visų BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų buvimą ir atleidęs G. G. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, apylinkės teismas BK reikalavimų nepažeidė. Vyriausiojo prokuroro skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo argumentų dėl BK 38 str. taikymo pagrįstumo nepaneigia.

Vyriausiasis prokuroras taip pat ginčija apylinkės teismo sprendimą nustatyti minimalų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, tačiau sieja jį su naujo nuosprendžio priėmimu, t. y. prašo šios poveikio priemonės taikymo terminą padidinti iki 2 metų. Teisėjų kolegija apie baudžiamojo poveikio priemonės G. G. taikymo pagrįstumą ir apylinkės teismo nustatytą minimalų jos terminą jau pasisakė aukščiau, atsakydama į atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinį skundą. Naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvę aptartos, vyriausiasis prokuroras savo skunde nenurodė. O pripažinus, kad naikinti skundžiamą nuosprendį prokuroro apeliacinio skundo argumentais (dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 38 str.) pritaikymo) ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, šiuo atveju nėra jokio pagrindo, todėl nėra ir būtinumo peržiūrėti, t. y. griežtinti, G. G. taikytą baudžiamojo poveikio priemonę, nustatant ilgesnį jos terminą.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti abiejų apeliantų skunduose nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės G. G. ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos apeliacinius skundus atmesti.