Tauragės apylinkės teismo sprendimas

2012-04-03 · Civilinė byla Nr. 2-31-220/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Tauragės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-03
Bylos Nr.
2-31-220/2012
Teisminio proceso Nr.
2-42-3-00584-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Edmundas Žukauskas
Atsakovas
R. R.
Ieškovas
„ BTA Insurance Company“
Civilinė byla Nr. 2-31-220/2012Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00584-2011-2Procesinio sprendimo kategorija Nr. 73.2.6.1; 116.1. (N) (S)
ŠILALĖS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 3 d.Šilalė

Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjas Edmundas Žukauskas, sekretoriaujant R. T., dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui M. S., atsakovui R. R., jo atstovui advokatui E. D., teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės „ BTA Insurance Company“ ieškinį atsakovui R. R. dėl draudimo išmokos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė „ BTA Insurance Company“ ieškiniu( b.l. 26) prašo priteisti iš atsakovo 4115.13Lt 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė 2009-03-20 su atsakovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta automobilio „Ford Tranzit“ v/ n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, už autoavarijos metu padarytą žalą. Sudarant sutartį joje buvo nurodyta, kad draudėjas vykdys tik vietinius pervežimus Lietuvoje. Tačiau atsakovas nesilaikė draudimo sutarties sąlygų ir išvyko į Lenkiją, kur dėl jo kaltės įvyko autoįvykis. Dėl autoįvykio, pagal ieškovės korespondento žaloms administruoti TU „Compensa“ S.A dokumentus, per tris kartus buvo išmokėtos draudimo sumos dviem nukentėjusiesiems sudarančios 8230,26Lt. Kadangi atsakovas nesilaikė draudimo sutartyje nurodyto reikalavimo ir išvyko į užsienį, tai laiko, kad atsakovas pažeidė draudimo sutarties sąlygas dėl ko jis, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2d. ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo 62.1 p., 62.2 p., turi grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo sumos, nes netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas ir sudarant draudimo sutartį nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai) bei sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai neinformavo draudiko. Jeigu atsakovas būtų nurodęs, kad jis vykdys pervežimus ir užsienyje, tai būtų reikėję, sudarant draudimo sutartį, sumokėti didesnę draudimo įmoką, negu sumokėjo dabar, nes išvykimas į užsienį padidina autoįvykio riziką. Be pagrindo yra atsakovo aiškinimas, kad draudėjas sudarydamas šią sutartį įgyja absoliučią draudimo apsaugą ir atgręžtinis reikalavimas negali būti taikomas, nes tai prieštarauja draudimo įstatymui. Taip pat sutartyje draudėjas nurodė, kad padidėjus draudimo rizikai, t.y. vykstant į užsienį, jis turi sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atsakovas žinojo, kad tik sumokėjus papildomą įmoką jam gali būti išduodama žalioji korta. Ieškovė laiko, kad ji metų ieškinio senaties termino nepraleido, nes paskutinis draudimo išmokos mokėjimas buvo sumokėtas 2011-04-19, o jeigu teismas laikys, kad dėl pirmųjų dviejų išmokų senaties terminas yra praleistas, tai prašo jį atstatyti.. Laiko, kad iki paskutinio sumokėjimo dar nebuvo pasibaigęs prievolės vykdymas, o terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kada visa prievolė įvykdoma.

Atsiliepimas

Atsakovas R. R. prašo ieškinį atmesti ir savo atsikirtimuose nurodo, kad pagal Draudimo įstatymą negalima draudiko regreso teisė į transporto priemonių valdytojus, dėl kurių kaltės įvyko autoįvykis ir jame tretieji asmenys patyrė nuostolius, nes draudimo įstatymo 22 str. 1d. tokio regreso nėra numatyta. Taip pat sudaryta draudimo sutartis turi suteikti draudimo apsaugą ir kitose Europos sąjungos valstybėse, nes draudimo sutartyje nurodyta, jog ši apsauga taikytina ir Lenkijoje, todėl jam sumokėjus vieną draudimo įmoką, jis suprato, jog ieškovė tuo pačiu suteikė draudimo apsaugą ir pervežimams užsienyje. Jeigu su juo, sudarant draudimo sutartį, būtų aptarta, jog draudimas yra taikomas tik vietiniams pervežimams po Lietuvą, tai jis tokios draudimo sutarties nebūtų pasirašęs, nes jis yra verslininkas ir jam reikia vykti verslo reikalais į užsienį. Be to, jam turėjo būti nemokamai išduota ir žalioji korta vykti į užsienį. Taip pat ieškovė praleido vienerių metų ieškininės senaties terminą nustatytą įstatymu ginčams kylantiems iš draudiminių teisnių santykių. Ieškovė du kartus apmokėjo nuostolius nukentėjusiajam M. C., t.y. 2010-01-14 ir 2010-02-09. Po šių apmokėjimų ieškovė pateikė atsakovui pretenziją dėl 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos išieškojimo, sudarančios 2436,34 Lt. grąžinimo. Todėl laiko, kad ieškovė praleido vienerių metų terminą skaičiuojant nuo pagrindinės prievolės įvykdymo iki kreipimosi į teismą dienos. Trečias sumokėjimas buvo padarytas atlyginant nuostolius kitam asmeniui M. C., kuris, kaip matosi iš dokumentų, buvo sužalotas, tačiau autoįvykio metų jis nematė, kad kažkas po autoįvykio buvo sužaloti. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad trečioji išmokų mokėjimo suma 3945 PLN buvo pervesta TU Compensa S.A.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos,2009-03-20 tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Joje nurodyta, kad draudėjas pareiškia, jog apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje. Šalys sutaria, kad apdraustos transporto priemonės išvažiavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos arba žaliosios kortelės išdavimas apdraustai transporto priemonei yra laikoma rizikos padidėjimu ir tokiais atvejais bus taikomas10 sutarties punkte nurodytos sąlygos dėl prievolės pranešti apie padidėjusią riziką, papildomos įmokos mokėjimo ir subrogacijos ( atgręžtinio reikalavimo)taikymo ( b.l. 45). Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime nurodytos valstybės, kuriose suteikiama draudimo apsauga( b.l. 46). Iš draudimo įvykio tyrimo aktų ( b.l. 83, 97, 106) matyti, kad draudiminis įvykis įvyko 2009-10-08 Lenkijoje, kurio metu atsakovo R. R. vairuojamas ir jam priklausantis apdraustas automobilis „ Ford Tranzit“ , v/n (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį „ Toyota Corolla“, priklausantį M. C.( b.l. 115) . Autoįvykio kaltininkas, kaip pripažįsta ir pats R. R., yra jis. Pagal byloje esančius dokumentus nustatyta, kad 2010-01-14 už automobilio apgadinimą, nukentėjusiojo M. C. nuostolių atlyginimui, automobilio ekspertizės ir kitoms išlaidoms, ieškovė savo korespondentui žaloms administruoti TU „Compensa S.A“ pervedė 3042 PLN, kas sudaro 739, 68 EUR( b.l., 83, 113-118). Vėliau, sekantis mokėjimas TU „Compensa“ SA dėl nuostolių atlyginimo jau kitam asmeniui M. C.( dėl sužalojimo) dėl to pačio autoįvykio, buvo padarytas 2010-02-09, pervedant 2720 PLN, kas sudaro 650,62EUR. ( b.l. 97, 124-132). Kaip matyti iš draudžiamojo įvykio tyrimo akto ( b.l. 106) ir TU„Compensa“S.A 2011-03-09 rašto( b.l. 133), dėl autoįvykio metu sužaloto M. C. nuostolių atlyginimui TU „Compensa“ SA prašo sumokėti jų patirtas išlaidas sumoje 3945PLN, kas sudaro 993,3 EUR. Ir šiuo savo raštu nurodo, kad tai yra galutinis ir visas ieškinys dėl įvykusio autoįvykio ( b.l. 133).Pagal pateiktus ieškovo dokumentus ši pinigų suma buvo pervesta TU „Compensa“ SA 2011-04-19 ( b.l. 106)

Draudimo įstatymo 22 str. 2 d. numato, jog jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Pagal LR Vyriausybės nustatytų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“ (V.Ž. 2004.06.29, Nr. 100-3718 su vėlesniais pakeitimais) 62.2. p., draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Kaip matyti iš draudimo sutarties, joje aiškiai buvo nurodyta, kad atsakovas yra apdraudęs savo atsakomybę vietiniams pervežimams ir, kad išvažiavimas iš Lietuvos teritorijos, ir žaliosios kortelės išdavimas yra laikomas rizikos padidėjimu. Kaip teigia ieškovo atstovas, padidėjusi rizika lemia ir draudimo įmokos dėl draudimo sutarties sudarymo kainą. Kadangi buvo apdrausta atsakovo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims vietiniuose pervežimuose, todėl iš atsakovo buvo pareikalauta sumokėti 311 Lt. Tai, kad draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovo civilinei atsakomybei tik Lietuvos Respublikos vietiniams pervežimams, patvirtina ir liudytoja G. B., kurios parodymais netikėti nėra pagrindo. Teismas netiki atsakovo paaiškinimais, kad jis, sudarydamas draudimo sutartį, nesuprato, jog jam negalima išvažiuoti į užsienį ir paskaitęs sutartyje, kad draudimo apsauga taikoma ir Lenkijoje, jis ten ir išvažiavo. Teismas laiko, kad sudarant sandorius kiekviena šalis susipažįsta su sandorio sudarymo tvarka ir sąlygomis bei privalo jų laikytis. Liudytoja G. B. parodė, kad ji, sudarydama draudimo sutartis, išsiaiškina kokiems pervežimams klientas siekia sudaryti sandorį ir tik tada jį sudaro. Atsakovas savo atsiliepime teigia, kad jis dažnai verslo reikalais važinėjasi į užsienį, todėl vertinant šias aplinkybes, teismas laiko, kad jis pagal savo patirtį šioje verslo srityje turėjo ir privalėjo žinoti kokioms sąlygoms jis sudaro draudimo sutartį ( b.l. 151-160). Pačios sutarties tekstas sudaro tik 1 lapą, todėl jį buvo galima labai detaliai išanalizuoti, tuo labiau, kaip jau buvo minėta, atsakovas yra ne vartotojas, o verslininkas. Jam turi būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, sudarant sutartis ir jas vykdant. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad atsakovas neturėjo žaliosios kortos. Kadangi atsakovas nuslėpė, kad jam priklausančia transporto priemonė ketina vykti į užsienį, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas išmokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, atsakovui sukėlus autoįvykį ir atsiradus pareigai atlyginti žalą. Teismas laiko, kad atsakovo prievolė sumokėti ieškovei žalą pagal regresą atsirado dėl pačio atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių sudarytos sutarties su ieškove nesilaikymu. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, jo atsiliepimo į ieškinį, jis yra verslininkas, važinėjasi verslo reikalais į užsienį, todėl laikytina, kad jam turėjo būti gerai žinoma draudimo sutarties sudarymo sąlygos ir tvarka, tačiau jis šių sąlygų nesilaikė, išvyko į užsienį, kur vairuodamas automobilį dėl savo kaltės sukėlė autoįvykį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, ir į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, tačiau jis yra verslininkas, teismas laiko, kad reikalavimo dydis priteisti iš atsakovo 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos yra pagrįstas. Teismui nėra pagrindo netikėti prie bylos pridėtais dokumentais, kuriais yra pagrįstas TU „Compensa“ S.A išmokėtų nukentėjusiesiems nuostolių atlyginimo dydis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kuriems esant būtų galima abejoti šių pateiktų dokumentų nepagrįstumu. Tai, kad pagal susitarimą dėl žalos atlyginimo M. C. pasirašė TU „Compensa“ S.A atstovas, kurio pavardė sutampa su nukentėjusiojo pavarde, negalima spręsti apie byloje pateiktų dokumentų netikrumą, tai tik yra atsakovo prielaidos ( b.l. 138).Ieškovo atstovas pateikė teismui tarptautinius mokėjimo pavedimus pagrindžiančius ieškovo draudimo išmokų sumokėjimą TU „Compensa“ S.A, kuri tvarkė draudimo reikalus( b.l. 146-148). Iš šių tarptautinių pavedimų matyti, kad pagal draudimo įvykio tyrimo aktus TU „Compensa“ S.A buvo padaryti pavedimai: 2010-01-14 draudimo įvykio tyrimo aktas Nr. ZK /09/2046 „reference“ Nr. 0126142/1/169 ( b.l. 83) mokėjimo pavedimas 2010-01-14( b.l.148); draudimo įvykio tyrimo aktas Nr. ZK /09/2046/1 „reference“ Nr.0126142/3/174 ( b.l. 97)mokėjimo pavedimas 2010-02-09( 147). Tačiau pateiktame trečiame tarptautinio mokėjimo pavedime( b.l. 146) 2011-03-21 draudžiamojo įvykio tyrimo akte Nr. ZK/09/2046/2 nurodytas „reference“ numeris Nr. 0126142/3/113, pagal kurių numerius yra atliekami atitinkami išmokėjimai, nėra nurodytas. Atsakovui kyla abejonių, kad trečioji suma, sudaranti 3945 PLN, gali būti TU „Compensa“ S.A nepervesta. Atsakovo atstovas teigia, kad minėta suma yra pervesta 2011-04-19, nes apie pervedimą yra pažymėta draudimo įvykio tyrimo akte, kurį pasirašė buhalterė, todėl netikėti, kad šie pinigai nebuvo pervesti-nėra pagrindo. 2011-04-19 tarptautiniame mokėjimo pavedime nebuvo galima įrašyti „ reference“ numerio, nes toks įrašymas viršytų šiame dokumente leistinų įrašyti 140 ženklų, todėl jis ir nebuvo įrašytas, kitų įrodymų ieškovo atstovas apie draudimo išmokos sumokėjimą negali pateikti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Iš draudimo įvykių aktų matyti, kad apmokėjimai buvo daryti dėl to pačio autoįvykio, įvykusio 2009-10-08. Draudžiamojo įvykio tyrimo akte nurodyta, kad draudimo išmokos TU „Compensa“ S.A išmokėtos padarant pavedimą 2011-04-19, nurodytas buhalterinio dokumento numeris ir yra specialisto parašas( b.l. 106). Tarptautiniame mokamajame pavedime įrašyti draudžiamojo įvykio tyrimo akte nurodytą „ reference“ numerį nebuvo galima, nes tada ženklų skaičius viršytų pavedime nurodytą maksimalų skaičių( 140). Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas laiko, kad visumoje yra daugiau duomenų, patvirtinančių tą faktą, kad pinigai buvo apmokėti, negu priešingai.

Teikdamas atsiliepimą į ieškinį, atsakovas jame nurodė, kad ieškovė praleido terminus ieškiniui pareikšti ginčams kylantiems iš draudiminių teisinių santykių( CK 1.125 str. 7d.,t.1, b.l. 41). Ieškovė nurodė, kad vienerių metų ieškinio terminas nėra praleistas, nes galutinai prievolės įvykdymas pasibaigė 2011-04-19 sumokėjus paskutinį trečią sumą TU „Compensa“ S.A, tačiau ieškovės atstovas prašo, jeigu teismas manys, kad senaties terminas yra praleistas dėl dviejų pirminių mokėjimų, tai prašo jį atstatyti. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Įstatymų leidėjas nustatė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių (CK 1.125 str. 7 d.). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.). Kaip matyti, draudimo išmoką nukentėjusiesiems atlyginusiai draudimo bendrovei TU „Compensa“ SA ieškovė jos turėtas išmokas pervedė per tris kartus, pradedant mokėti nuo 2010-01-14 ir baigiant mokėti 2011-04-19. Pirmas išmokėjimas buvo padarytas dėl nuostolių atlyginimo M. C. dėl automobilio apgadinimo( b.l. 114), o du paskutiniai apmokėjimai buvo padaryti dėl nuostolių atlyginimo, susijusio su M. C. sužalojimu ir kitų išlaidų atlyginimo( b.l. 125-141). Teismas laiko, kad prievolės įvykdymo momentas pasibaigė, kai dėl kilusios avarijos buvo padengti visi nuostoliai. Tai, kad prievolės įvykdymas baigėsi matosi ir iš TU „Compensa“ S.A rašto,( b.l. 133) kuriame ji nurodo, kad prievolė yra galutinai kompensuota( rašte nubrauktas žodis „ dalinai“ ir paliktas žodis „galutinai“, taip pat nurodyta, kad tai yra visas ieškinys b.l. 133). Kituose tokiuose jų raštuose apie galutinį prievolės atlyginimą nebuvo užsiminta( b.l. 113,124). Tai, kad ieškovas gavęs du TU „Compensa“ S.A raštus dėl nuostolių kompensavimo išmokėjimo atlyginimo ir sumokėjęs draudimo išmokas parašė pretenziją nesulaukę trečiojo išmokėjimo( b..l. 47), negalima laikyti, kad dėl to prievolė dėl nuostolių atlyginimo nukentėjusiesiems( esant nustatytoms aplinkybėms) buvo pasibaigusi ir nuo to momento turi būti skaičiuojama regreso tvarka taikomas vienerių metų terminas draudiminėms išmokoms susigrąžinti. Prievolės įvykdymas yra laikomas baigtu, kai ji visiškai įvykdoma, ją skaidyti ir kiekvienu atveju skaičiuoti naują termino pradžią negalima. Kadangi byloje yra surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad prievolės įvykdymo terminas baigėsi 2011-04-19, o į teismą dėl regresinio draudimo išmokų atlyginimo priteisimo ieškovė kreipėsi 2011-10-26( b.l. 3), todėl laikytina, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Išanalizavus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, teismas laiko, kad ieškovo ieškinys yra įrodytas, pagrįstas ir teisėtas, todėl turi būti tenkintinas. Kiti atsakovo prieštaravimai dėl ieškinio atmetimo- nepagrįsti. Kadangi prievolė nebuvo laiku įvykdyta, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str 6.210 str. 1d.) . Kadangi ieškinys tenkintinas, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas sumokėtas 123 Lt. žyminis mokestis ir ieškovo turėtos dokumentų vertimo išlaidos 378 Lt( b.l. 5,28,145; CPK 93 str. 1d., 88str. 1d. 1p.). Taip pat iš atsakovo priteistinos pašto išlaidos valstybei 11,65 Lt( CPK 96 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str.,263 -270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, įmonės kodas LV40003159840, veikiančiai per – „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, įmonės kodas 300665654, Verkių 29, 198 korpusas, LT-09108, Vilnius, a/s (duomenys neskelbtini) AB Svedbank“, naudai 4115,13 Lt (keturis tūkstančius šimtą penkiolika litų 13 centų) draudimo išmokų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4115,13 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2011-12-01 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 123 Lt ( šimtą dvidešimt tris litus) žyminio mokesčio, 378 Lt ( tris šimtus septyniasdešimt aštuonis litus) vertimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 11,65 Lt( vienuolika litų 65 cnt.) pašto išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitas: Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank”, banko kodas 73000 arba Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per šį teismą.

Teisėjas Edmundas Žukauskas