Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovui – Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinio atstovavimo tarnybos vyriausiajam specialistui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – L. J. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno apygardos administracinis teismas ir Kauno apygardos teismas) dėl netekto atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I

2. L. J. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 395 „Dėl administracinių teismų teisėjų skyrimo“ (b. l. 5-6) paskirtas Kauno apygardos administracinio teismo teisėju nuo 1999 m. gegužės 1 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. vasario18 d. dekretu Nr. 374 „Dėl apygardos administracinio teismo teisėjo perkėlimo“ (b. l. 7) perkeltas iš Kauno apygardos administracinio teismo į Kauno apygardos teismą nuo 2004 m. kovo 1 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus, nustatė teisėjų tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomas papildomas darbo apmokėjimo sąlygas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nutarė nuo 1997 m. liepos 1 d. padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas Nutarimas Nr. 689 taip, kad Nutarimu Nr. 689 nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti (nustatyta, kad taikant koeficientą 1,75 tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d.).

Pareiškėjas pažymi, kad sumažinant atlyginimus bei mokant sumažintus atlyginimus valstybėje nebuvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tokia padėtis nebuvo ir vėliau, be to, tuo pat metu ir tokiu pačiu pagrindu atlyginimas nebuvo sumažintas kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims.

3.6. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 4, 5 ir 6 dalys bei šio įstatymo priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Įsigaliojus minėtam nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nebuvo pakoreguotas taip, kad atitiktų Konstituciją. Pareiškėjas nurodo, kad valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės.

Pareiškėjo nuomone, jis įgijo teisę gauti Nutarimu Nr. 666 ir Nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų ir pareiškėjui priteistinas netektas uždarbis dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo iš valstybės – Lietuvos Respublikos.

5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi (b. l. 32-34) administracinė byla Nr. I-2716-815/2008 (buv. I-2716-473/2008) buvo sustabdyta, kol Lietuvos apeliaciniame teisme civiline tvarka bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-3/2007 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų – G. P., D. D., M. Š. ir L. K. skundą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Šiaulių apygardos administraciniam teismui, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu, atlyginimo.

6. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (b. l. 44-45) administracinė byla Nr. I-2716-815/2008 pagal pareiškėjo – L. J. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl netekto atlyginimo priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno apygardos administracinis teismas ir Kauno apygardos teismas) atnaujinta, o pareiškėjas – L. J. įpareigotas pateikti teismui papildomus įrodymus – Kauno apygardos administracinio teismo ir Kauno apygardos teismo patvirtintus dokumentus (pažymas) apie tikslius pareiškėjui neišmokėto teisėjo atlyginimo dydžius, nurodant konkrečius teisės aktus, kuriais remiantis paskaičiuotas neišmokėtas teisėjo atlyginimas.

7. Pareiškėjas 2008 m. spalio 28 d. pateikė teismui Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 15 d. pažymą „Dėl teisėjo L. J. neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 63) bei Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. pažymą Nr. 3.43.-B3-171 „Dėl teisėjo L. J. neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 64).

Remiantis Kauno apygardos administracinio teismo pažyma (b. l. 63), neišmokėtas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. sudaro 132 348,93 Lt (vieną šimtą trisdešimt du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir devyniasdešimt tris centus), remiantis Kauno apygardos teismo pažyma (b. l. 64), neišmokėtas darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. sudaro 122 405,22 Lt (vieną šimtą dvidešimt du tūkstančius keturis šimtus penkis litus ir dvidešimt du centus).

Motyvuojamoji dalis

8. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pateiktoje Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 15 d. pažymoje „Dėl teisėjo L. J. neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 63) bei Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. 3.43.-B3-171 „Dėl teisėjo L. J. neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 64) nebuvo tikslių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde (b. l. 2-4) nurodytą priteistiną sumą, bei siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi (b. l. 145-146) administracinės bylos Nr. I-2716-815/2008 nagrinėjimas atnaujintas iš esmės, byla skirta nagrinėti teismo posėdyje ir pareiškėjas – L. J. įpareigotas pateikti teismui papildomus įrodymus – Kauno apygardos administracinio teismo ir Kauno apygardos teismo patvirtintus dokumentus (pažymas) apie tikslius pareiškėjui neišmokėto teisėjo atlyginimo dydžius, nurodant ne tik metų, bet ir kiekvienų metų mėnesių priklausantį mokėti teisėjo atlyginimą, faktiškai priskaitytą teisėjo atlyginimą ir neišmokėtą teisėjo atlyginimą, atsižvelgiant į visus veiksnius (atostogas, laikinąjį nedarbingumą (jeigu toks buvo) ir t. t.).

9. Pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui papildomus įrodymus (teisme gauti 2008 m. gruodžio 8 d.) – Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. pažymą „Dėl teisėjo L. J. neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 153) su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimu laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. vasario mėn. (b. l. 154-155) bei Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 25 d. pažymą „Dėl teisėjui L. J. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies“ (b. l. 156) su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (b. l. 157).

10. Apibendrinant konstatuotina, kad, pareiškėjas L. J. prašo priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais – iš viso 256 410,68 Lt (du šimtus penkiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus dešimt litų ir šešiasdešimt aštuonis centus): laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. vasario mėn. (kai ėjo Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas) – 132 784,06 Lt (vieną šimtą trisdešimt du tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir šešis centus) (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. vasario mėn. (b. l. 154-155)), laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (einant Kauno apygardos teismo teisėjo pareigas) – 123 626,62 Lt (vieną šimtą dvidešimt tris tūkstančius šešis šimtus dvidešimt šešis litus ir šešiasdešimt du centus) (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (b. l. 157)).

II

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovė), atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17-19) nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, pateikia tokius argumentus.

1. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, nurodo, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluota praktika, nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

2. Atsakovė nurodo, kad reiškiant reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo neteisėtumo, senaties pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, kad administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–264/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219-04), senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotos susijusios su darbu išmokos, tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamoje administracinėje byloje skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento, t. y. nuo 2000 m. sausio mėn.

3. Atsakovė, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10–01/2007, kurioje konstatuota, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas ir tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs“, nurodo, kad ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, plečiamai jos aiškinti negalima, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį.

4. Atsakovė, remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimu, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime (nei jo motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse) nėra teiginių, kuriais būtų konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10–01/2007, kurioje konstatuota, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai.

5. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, kuriuo konstatuotas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo kai kurių nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, neteisingai nurodo, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas ta apimtimi, koks jis buvo nustatytas iki 2000 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijai. Nors pripažintos antikonstitucinėmis nuostatos nebuvo pakoreguotos, tačiau jos (atlyginimo mažinimo formulė pereinamuoju laikotarpiu) nebuvo faktiškai taikytos teisėjams, ir šis nepakoregavimas negalėjo pažeisti teisėjų teisių, taigi, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. ar 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimai negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo skundą.

6. Atsakovė nurodo, kad šioje administracinėje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, kad ši norma analogijos būdu taikytina ir teisėjams, kad ji yra imperatyvi.

7. Atsakovės nuomone, nagrinėjamoje byloje teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą priteisti negautą teisėjo atlyginimą, priteistina suma turėtų būti be privalomųjų mokesčių valstybei.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo – L. J. skundą (b. l. 15) nurodo, kad su skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais argumentais sutinka, kad pareiškėjo pareikšti reikalavimai pagrįsti ir turėtų būti tenkinami.

IV

Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovas – Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinio atstovavimo tarnybos vyriausiasis specialistas Ramūnas Valatka (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2008 m. birželio 12 d. potvarkis Nr. 219 „Dėl įgaliojimo atstovauti teismuose“ (b. l. 54)) pateikė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-2162-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktą (b. l. 72-140) ir, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 (b. l.37-42), nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. valstybėje buvo sunki ekonominė, finansinė padėtis, todėl teisėjų atlyginimai minėtu laikotarpiu buvo sumažinti teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovės atstovas, remdamasis atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, su pareiškėjo skundu nesutiko, pažymėjo, kad yra priimtas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, pagal kurį valstybė vykdys savo įsipareigojimus dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo teisėjams per tam tikrą laikotarpį, taip pat pabrėžė, kad šiuo metu blogėja valstybės ekonominė, finansinė padėtis.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas priimtas remiantis Darbo kodekso nuostatomis, todėl pagal analogiją nagrinėjamoje administracinėje byloje turėtų būti taikomos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios senaties terminą ir laikotarpį, už kurį gali būti priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teisėjams, tame tarpe ir pareiškėjui, neišmokėtos atlyginimo dalies grąžinimo klausimas yra išspręstas įstatymu, pareiškėjo – L. J. skundas netenkintinas ir atmestinas.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, rašytinius įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius/reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalios 2009 m. sausio 1 d. Taigi, nagrinėjant šią administracinę bylą, minėto įstatymo nuostatos dar nėra įsigaliojusios ir niekaip negali būti taikomos. Dar daugiau, nors pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., taigi ir pareiškėjui – L. J., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d., tačiau minėtas įstatymas, kuris skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su nesumokėtu teisėjų atlyginimu, net jeigu ir būtų jau galiojantis, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjo absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises. Juk Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti, juo labiau paneigti, teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisę ginti savo teises ar laisves teisme. Dar daugiau, Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas negali būti aiškinamas kaip esą reiškiantis, jog teismas negali ginti asmenų (konkrečiai – teisėjų) pažeistų teisių, nes atsakovė – Lietuvos Respublika jau įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų atlyginimo dalį. Kita vertus, teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies už tą patį laikotarpį dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas.

2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. Įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui teisėjų, tame tarpe ir pareiškėjo – L. J. atlyginimas yra sureguliuotas įstatymu.

3. Sprendžiant pareiškėjo – L. J., kuris yra Kauno apygardos teismo teisėjas nuo 2004 m. kovo 1 d. (nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. ėjo Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas), skunde suformuluotą reikalavimą dėl netekto atlyginimo priteisimo, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog būtina atskleisti visuminį teisinį reguliavimą, nustačiusį/nustatantį teisėjų atlyginimus, jų apskaičiavimo tvarką ir taikytą Lietuvos Respublikos apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų teisėjams, inter alia pareiškėjui – Kauno apygardos teismo teisėjui (ėjusiam ir Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas).

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri Lietuvos teisės sistemoje turi aukščiausią juridinę galią ir pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis), inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad oficialūs Konstitucijos išaiškinimai (oficialioji konstitucinė doktrina), pateikti Konstitucinio Teismo aktuose (konstitucinėje jurisprudencijoje), laikytini Konstitucijos logišku tęsiniu. Antai, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog „Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi, formuluojant vis naujas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte – įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.“ Dar daugiau, oficiali konstitucinė doktrina, kaip ir pati Konstitucija, yra privaloma visiems – ji yra erga omnes pobūdžio (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pažymėtina, jog konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, (neišskiriant nė teismų) taikydami Konstituciją, paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

4.1. Pažymėtina, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas buvo ne kartą aiškinamas Konstitucinio Teismo aktuose. Konstitucinis Teismas dar 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime, kuriame suformuluota teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijų sistema, konstatavo, jog teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų (tai Konstitucinis Teismas vėliau pakartojo ne kartą). Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

4.2. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės valdžios doktriną, apimančią ir teisėjų atlyginimo santykių teisiniam reguliavimui skirtas nuostatas. Sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, jog Konstituciją išties atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuojami būtent Teismų įstatyme (kuris yra expressis verbis nurodytas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

4.3. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog konstitucinis imperatyvas, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog mažinti teisėjų atlyginimus galima tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kad mažinti atlyginimus teisėjams gali tik įstatymų leidėjas įstatymais ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki ir kad atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

4.4. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies IV skyriaus 10 punkto 5-7 pastraipose, konstatavo, jog teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai, kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti. Nuostata, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą asmens darbo teisėju trukmės kriterijus yra vienintelis minėto diferencijavimo kriterijus. Teisėjų atlyginimų atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat į tai, kad bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, yra ne vienos grandies. Konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo negalima aiškinti kaip neleidžiančio papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą. Tačiau pabrėžtina, jog minėtas konstitucinis principas toli gražu nesuponuoja, kad papildomas funkcijas vykdančių teisėjų – teismų vadovų (jų pavaduotojų, padalinių pirmininkų ir pan.) veikla atitinkamame teisme gali apsiriboti vien tokiu organizaciniu darbu, kuris nėra susijęs su teisingumo vykdymu, t. y. su bylų sprendimu, ir kad teisėjo atlyginimą jie gali gauti vien už tokį organizacinį darbą.

5. Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nagrinėjamos administracinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną).

Konstatuotina, jog tokia teisinė situacija, nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, išliko iki tada, kai įstatymų leidėjas teisėjų atlyginimų santykius pakoregavo priimdamas Teisėjų atlyginimų įstatymą (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai minėtas įstatymas įsigaliojo).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste ypač svarbu tai, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies II skyriaus 1 punkto 2 pastraipoje, be kita ko, konstatavo, kad „Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja.“

5.5. Apibendrinant išdėstytus argumentus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų, taip pat administracinių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas), nes:

– pirma, kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, remtis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį neįmanoma, nes, kaip minėta šiame sprendime nuo 2001 m. liepos 18 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas, t. y. toks atlyginimas, kuris negali būti paskaičiuojamas remiantis tomis Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, kurios tebegalioja (taip yra dėl paprasčiausios priežasties – teisėjų atlyginimo dydis, paskaičiavus jį remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, visada bus mažesnis negu buvo iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo). Kaip minėta, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (tai yra konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo turinys) – taigi ir teisėjams, nors negaudavusiems teisėjo atlyginimo iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams teisėjo atlyginimas;

– antra, Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.;

– trečia, Nutarimas Nr. 666, Nutarimas Nr. 1494, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nėra jokių teisinių kliūčių konstatuoti, jog ir Nutarimas Nr. 689 (dėl tų pačių argumentų, kuriais Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Nutarimas Nr. 666, Nutarimas Nr. 1494 neteko galios) neteko galios, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.

Vadinasi, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų, taip pat administracinių teismų teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko (tokia teisinė situacija tęsėsi iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas). Kartu, kaip minėta, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems minėtiems teisėjams turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas (iki tol, kol 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas).

7. Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje taikys Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą, jos principus: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (vienodo teisėjų teisinio statuso principas); 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų; 8) teisėtų lūkesčių principą, reiškiantį, kad jeigu buvo mokamas nustatyto dydžio atlyginimas, tai tokia įgyta teisė turi būti ginama pagal Konstituciją.

8. Nustatant teisėjų atlyginimų dydį, teismas išaiškins, koks matematinės išraiškos dydis, nustatytas Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, Nr. 1494, kurie po Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo nėra teisė, nes, kaip minėta, negalioja, bet kuriais teismas vadovausis kaip techninėmis taisyklėmis tam, kad apgintų teisėjų teisėtus lūkesčius gauti nesumažintą atlyginimą (remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems minėtiems teisėjams turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas), turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje.

8.1. Pats paskutinis galiojęs iš minėtų Vyriausybės nutarimų – Nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Nutarimas Nr. 689 taip, kad Nutarimu Nr. 689 nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti (nustatyta, kad taikant koeficientą 1,75 (vietoje buvusio koeficiento 2,5) tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d.). Tačiau, kaip minėta, jis Vyriausybės buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Taigi šis nutarimas pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintą principą, jog mažinti atlyginimus teisėjams galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio; dar daugiau, kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai), šiame Nutarime Nr. 1494 nustatytas „teisinis reguliavimas nebegalioja“, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Kadangi Nutarime Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, tai negalioja ir Vyriausybės teisinę reikšmę turintys argumentai dėl atsižvelgimo į „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Teismo poziciją sustiprina ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotas išaiškinimas: „kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos“. Taigi, Konstitucinis Teismas paaiškino, jog, priimdamas 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jis nebeėmė domėn sudėtingos ekonominės bei finansinės būklės, nes tokie Vyriausybės turintys teisinę reikšmę argumentai dėl atsižvelgimo „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ nebegaliojo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, jog Nutarime Nr. 1494, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimo Nr. 1494 prasmę), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai nebegalėjo ir nebegali būti taikomi nuo tada, kai Nutarimas Nr. 1494 neteko galios, nes nebėra jokio nei iš Konstitucijos, nei iš žemesnės juridinės galios teisinio reguliavimo kylančio teisinio pagrindo juos taikyti.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) konstatavo, jog Nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu. Tokį pat požiūrį, jog vien teisės akto, įtvirtinančio teisėjų atlyginimus, formos neatitikimas Konstitucijai nėra esminis jo taikymui, suformulavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007).

8.2. Kitaip vertintinas Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimų Nr. 666, Nr. 689 prasmę), nustatytų matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžių taikymo galimumas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Šiame sprendime minėta, kad remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, taip pat administracinių teismų teisėjams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas didesnis iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Būtent todėl Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimų Nr. 666, Nr. 689 prasmę), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai taikytini apskaičiuojant visų šiame sprendime minėtų teisėjų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų, taip pat administracinių teismų teisėjų – atlyginimus.

9. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatuotina, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, taip pat administracinių teismų teisėjams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai.

10. Vadovaujantis pareiškėjo skundu (b. l. 2-4), kuris teisme gautas 2008 m. sausio 21 d., bei pateiktomis pažymomis ir neišmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. pažyma „Dėl teisėjo L. J. neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 153) su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimu laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. vasario mėn. (b. l. 154-155) bei Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 25 d. pažyma „Dėl teisėjui L. J. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies“ (b. l. 156) su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (b. l. 157)) konstatuotina, kad pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – iš viso 256 410,68 Lt (du šimtus penkiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus dešimt litų ir šešiasdešimt aštuonis centus) (laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. vasario mėn. – 132 784,06 Lt (vieną šimtą trisdešimt du tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus ir šešis centus), laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – 123 626,62 Lt (vieną šimtą dvidešimt tris tūkstančius šešis šimtus dvidešimt šešis litus ir šešiasdešimt du centus)).

11. Minėta, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, taip pat administracinių teismų teisėjams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Todėl pareiškėjui atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas, remiantis Nutarimais Nr. 666 ir Nr. 689 kaip techninėmis taisyklėmis.

Šiame kontekste pažymėtina, jog teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo, einančio teisėjo pareigas Kauno apygardos teisme ilgiau negu trejus metus iki skundo padavimo dienos (2008 m. sausio 21 d.), atžvilgiu taikys Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, nustatančią, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, taip pat ir šio kodekso 298 straipsnį, nustatantį, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (to prašė ir atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17-19)). Be abejo, teisėjo statusas nėra tapatus darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusui, o teisėjo atlyginimas, kaip teisėjo nepriklausomumo socialinė (materialinė) garantija – darbuotojo darbo užmokesčiui, tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje Darbo kodekso normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymą šioje byloje pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra Darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje numatytas terminas negali būti atnaujinamas, nes jis yra imperatyvus.

12. Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjui neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, priteisiama iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo, einančio teisėjo pareigas Kauno apygardos teisme nuo 2004 m. kovo 1 d. (nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. ėjusio Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas), reikalavimai dėl netekto atlyginimo priteisimo tenkinami iš dalies ir jam priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (Kauno apygardos teismo L. J. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. (b. l. 157)) – 94 073,99 Lt (devyniasdešimt keturi tūkstančiai septyniasdešimt trys litai ir devyniasdešimt devyni centai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

1. Pareiškėjo – L. J. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno apygardos administracinis teismas ir Kauno apygardos teismas) dėl netekto atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies.

2. Priteisti pareiškėjui – L. J. iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – 94 073,99 Lt (devyniasdešimt keturis tūkstančius septyniasdešimt tris litus ir devyniasdešimt devynis centus).

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.