Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal apeliantės pareiškėjos J. M. atstovo advokato Mariaus Rumšo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria netenkintas J. M. skundas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - VDI) Vilniaus skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus 2015 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. SD-1-7367, priimto išnagrinėjus J. M. pareiškimą dėl UAB „P. S.“ atsakingų asmenų veiklos, galimai turinčios administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnyje, požymių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius I. U., atlikęs tyrimą, 2015 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. SD-1-7367 (toliau – VDI sprendimas), kuriame konstatavo, kad J. M. veiklos UAB „P. S.“ kvalifikuoti kaip nelegalų darbą nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjos nurodyta veika neturi administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių.

VDI buvo gautas J. M. atstovo advokato Mariaus Rumšo pasirašytas pareiškimas dėl VDI sprendimo panaikinimo. VDI vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius G. Č. 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. SD-25-9808 pripažino, jog VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius I. U. savo pareigas vykdė nepažeisdamas VDI darbo inspektorių veiklą reglamentuojančių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų nuostatų reikalavimų ir veikė pagal kompetenciją. Nuspręsta administracinę procedūrą baigti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjos skundo. Teismo nutartyje nurodoma, kad siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnio reikalavimus, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti esant nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius. Nutartyje nurodoma, kad VDI, atlikdama tyrimą pagal gautą J. M. pareiškimą, nenustatė nė vieno esminio darbo sutarties požymio. Teismas nustatė, kad pareiškėja teikė naminių gyvūnėlių kirpimo paslaugas verslo liudijimo pagrindu, sudariusi su UAB „P. S.“ Darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartis. Tokiu būdu minėtų sutarčių šalys išreiškė savo valią dėl civilinio teisinio santykio, o faktinė aplinkybė, jog J. M. vykdė veiklą sudariusi patalpų ir inventoriaus nuomos sutartį su UAB „P. S.“, savaime nereiškia, jog tarp sutarties šalių yra susiklostę darbo teisiniai santykiai. Nutartyje konstatuota, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą teigti, jog tarp J. M. ir UAB „P. S.“ buvo sudarytas susitarimas dėl darbo funkcijų atlikimo, darbo organizavimo bei darbo užmokesčio ir jo mokėjimo tvarkos. Teismas taip pat nenustatė, jog pareiškėja dirbo UAB „P. S.“ naudai. Nutartyje nurodoma, kad J. M. veiklą vykdė individuliai ir savarankiškai, siekdama gauti pajamų ar ekonominės naudos sau, todėl pareiškėjos ir UAB „P. S.“ nesiejo jokie darbo teisiniai santykiai. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomą nekonkuravimo susitarimą, taip pat sutiko VDI atsiliepime nurodytu argumentu, jog pareiškėjos minimas galimas nekonkuravimo susitarimo sudarymo faktas nelaikytinas teisiškai reikšmingu nustatant darbo teisinių santykių požymių visetą, kadangi net ir faktinis nekonkuravimo susitarimo sudarymas savaime nereikštų, jog tarp J. M. ir UAB „P. S.“ buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Nutartyje pažymėta, jog nekonkuravimo susitarimai pagal savo prigimtį, pobūdį bei esmę yra laikomi civiliniais susitarimais, kuriems taikomos CK nuostatos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo kylančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi procesinis sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti grindžiamas prielaidomis, o administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Teismas, vertindamas byloje esančius faktinius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjos veikloje apskritai nenustatyta jokių darbo sutarties požymių, todėl jos veiklą kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį kaip nelegalų darbą, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra jokio teisinio pagrindo, o asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus G. Č. 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. SD-25-9808 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

VDI pabrėžia, kad vienas esminių DK 93 straipsnyje nustatytų darbo sutarties požymių yra tai, kad asmuo dirba atlygintinai. Darbo teisiniams santykiams dažniau būdingas periodiškai ir sistemiškai mokamas atlyginimas už darbą. VDI nenustatė, kad J. M. bei kitos kirpėjos, vykdančios savo veiklą pagal darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartis su UAB „P. S.“, būtų susitarusios dėl darbo užmokesčio bei jo mokėjimo tvarkos. Pagal kitų kirpėjų paaiškinimus, jos pačios nusistato įkainius už kirpimą, o grynųjų pinigų už kirpimą priėmimo ir išdavimo tvarką, kai juos priima įmonės administracija, jos nusistatė susitarimu su įmone, nes taip patogiau kirpėjai ir klientei. Jos taip pat pažymėjo, kad klientas galėjo rinktis mokėjimo formą ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas ne tik grynaisiais, bet ir pavedimu į kirpėjos asmeninę sąskaitą. VDI tyrimo medžiagoje yra pateikti tokio mokėjimo pavedimai. UAB „P. S.“ direktorės D. M. paaiškinimuose nurodoma, kad darbo vietą nuomojantys asmenys, patys nusistatydavo įkainius už darbą, konkrečias sumas pateikdami asmeniui, priimančiam apmokėjimą kasoje, apmokėjimas už paslaugas dedamas į atskiras kiekvienos kirpėjos rakinamas dėžutes – seifus, o bet kuri kirpėja galėjo pasiimti jos gautą apmokėjimą už suteiktas paslaugas bet kuriuo darbo metu. J. M. nebuvo nurodžiusi savo asmeninės sąskaitos, taigi klientai už jos paslaugas atsiskaitydavo grynaisiais. Šias aplinkybes patvirtino ir bendrovės administratorius S. G., priimantis atsiskaitymus už kirpėjų suteiktas paslaugas. Taigi nenustačius pagrindžiančių ir konkrečių įrodymų dėl šalių susitarimo dėl darbo užmokesčio mokėjimo sąlygų ir tvarkos, konstatuoti fakto apie UAB „P. S.“ ir pareiškėjos susitarimą dėl jai mokamo atlygio ir /ar kvalifikuoti tokį atlygį, kaip kylantį iš darbo teisinių santykių, nėra pagrindo.

VDI nurodo, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Asmens veiklą kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį nėra būtina kiekvienu atveju detaliai nustatinėti visų DK 93 straipsnyje nurodytų darbo sutarties požymių turinio. Turi būti nustatyti tik esminiai darbo sutarties požymiai. VDI atlikusi tyrimą nenustatė objektyvių duomenų, kad tarp UAB „P. S.“ ir J. M. buvo sudarytas susitarimas dėl darbo funkcijų atlikimo. Darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutarčių pagrindu tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Taip pat nenustatyta, kad J. M. dirbo UAB „P. S.“ naudai: paslaugos teiktos ne įmonei, bet klientams (tretiesiems asmenims), kas būdinga civiliniams teisiniams santykiams. VDI nenustatė, kad J. M. ar kitų asmenų atliekama naminių gyvūnų kirpimo veikla būtų griežtai kontroliuojama UAB „P. S.“ ir jį atliekantys asmenys nebūtų savarankiški, taip pat nenustatyta, kad pagal darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartį dirbantys asmenys privalėjo laikytis UAB „P. S.“ nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo ir darbo drausmės. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad buvo tartasi dėl darbo užmokesčio. VDI pareiškėjos veikloje nenustatė apskritai jokių darbo sutarties požymių.

VDI vertinimu, pareiškėjos veiklą kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį kaip nelegalų darbą, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra teisinio pagrindo, kadangi tyrimo metu nėra nustatyti bei konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties, objektyvieji požymiai. VDI taip pat pažymėjo, kad pareiškėja kreipėsi į VDI dėl galimai nelegalaus darbo UAB „P. S.“ 2015 m. gegužės 6 d., praėjus daugiau kaip metams po įvykio, kai 2014 m. balandžio 30 d. nutrūko nuomos sutartis ir prasidėjo bylinėjimasis civilinėse bylose, nors susiklostę civiliniai teisiniai santykiai Pareiškėją tenkino nuo 2013 m. gruodžio mėn., t. y. nuo jų atsiradimo su atsakove pradžios ir, be to, vadovaujantis ATPK 35 straipsnio nuostatomis, yra suėjęs senaties terminas.

Atsiliepime pabrėžiama, kad aplinkybė, jog pareiškėja vykdė veiklą, sudariusi patalpų ir inventoriaus nuomos sutartį su UAB „P. S.“, savaime nereiškia, kad tarp sutarties šalių yra susiklostę darbo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas dėl darbo funkcijų atlikimo, darbo organizavimo bei darbo užmokesčio ir jo mokėjimo tvarkos. Atsiliepime teigiama, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog teismas rėmėsi tik UAB „P. S.“ vadovės paaiškinimais. Teismas rėmės tiek D. M., tiek VDI atstovų paaiškinimais, šių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytais teisiniais argumentais. Liudytojų E. B. bei J. K. duotų paaiškinimų esmė sutapo su D. M. atsiliepime į pareiškėjos skundą bei teismo posėdžių metu pateikta pozicija, taigi plačiau aptarti jų teismo nutartyje nebuvo poreikio. Atsiliepime primenama, kad kirpėjos, kurios darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutarčių pagrindu nuomojosi iš UAB „P. S.“ darbo vietas ir įrankius, vykdė savarankišką veiklą pagal verslo liudijimus. Liudytojos aiškiai nurodė, kad paslaugos buvo teikiamos ne UAB „P. S.“, ne UAB „P. S.“ klientams, o konkretiems asmenims, kurie susitardavo su kirpėjomis dėl naminių gyvūnų kirpimo (tiek per pačias kirpėjas, tiek per UAB „P. S.“). Akcentuojama, kad kiekviena kirpėja UAB „P. S.“ turėjo galimybę pasirinkti ar dirbti pagal darbo sutartį, ar užsiimti individualia veikla. Būtent veiklos vykdymo laisvę liudytojomis apklaustos kirpėjos įvardijo kaip vieną pagrindinių privalumų, lėmusių jų pasirinkimus dėl veiklos vykdymo formos. Liudytojos taip pat nurodė, kad pinigus už jų suteiktas paslaugas mokėdavo išimtinai jų klientai, o ne UAB „P. S.“. UAB „P. S.“ tik kirpėjų prašymu ir dėl jų patogumo surinkdavo iš kirpėjų klientų gaunamą užmokestį, kurį kiekviena kirpėja galėdavo pasiimti bet kuriuo metu iš joms priklausančių seifų – dėžučių. UAB „P. S.“ šių pinigų apskaitos nevykdė ir nekontroliavo. Atsiskaitymas tarp UAB „P. S.“ ir kirpėjų vykdavo išimtinai pagal kirpėjoms išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už nuomos mokestį, mokėtiną pagal sudarytas darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartis.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 41³ straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant ATPK 41³ straipsnyje uždrausto teisės pažeidimo sudėties objektyviuosius požymius, turi būti nustatyta:

1) kad asmuo pradėjo dirbti realiai;

2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y.

a) darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus;

b) dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos;

c) asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai;

3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2358/2009, N575-745/2012; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-450-190/2015).

Apygardos teismo vertinimu, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, kad J. M. veikla UAB „P. S.“ negali būti laikoma nelegaliu darbu ATPK 41³ straipsnio kontekste, taigi administracinė atsakomybė už tai atsakingiems asmenims nekyla.

Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. ir UAB „P. S.“ neabejotinai siejo teisiniai santykiai, tačiau šalys nesutaria dėl juos siejusių santykių teisinio pobūdžio. Nors J. M. realiai pradėjo verstis profesine veikla UAB „P. S.“, tačiau darbo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, asmenys nesudarė rašytinio ar žodinio susitarimo dėl darbo funkcijų atlikimo (kas konstatuota VDI sprendime). Šiuo atveju pasirinktas kitas teisinių santykių modelis – J. M. veiklos vykdymas pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 88-89, II tomas) ir patalpų bei inventoriaus nuomos sutarties su UAB „P. S.“ sudarymas (b. l. 75-86, II tomas), kas nėra būdinga sudarant tradicinę darbo sutartį. Šios aplinkybės rodo, kad J. M. priėmė sprendimą savo darbą panaudoti sudarydama civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasi siekė gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, o ne tapti UAB „P. S.“ darbuotoja. Apygardos teismas pabrėžia, kad pradėdamos teisinius santykius šalys yra laisvos ir netgi privalo nuo pat santykių sudarymo pradžios momento išreikšti tikrąją savo valią, aiškiai atskleisti ją kitai sutarties šaliai, apgalvotai pasirinkti bei nedviprasmiškai deklaruoti pageidaujamą santykių formą. Vertinant bylos duomenis, matyti, kad pareiškėja, įsigydama leidimą indidvidualiai veiklai, išreiškė valią dirbti savarankiškai, o ne būti bendrovės darbuotoja. Taigi J. M. ir UAB „P. S.“ abipusiu sutarimu atsisakė sudaryti darbo teisinius santykius. Šią, iš esmės gana formalią aplinkybę, patvirtina visi kiti bylos duomenys, paneigiantys J. M. poziciją, kad ji buvo UAB „P. S.“ darbuotoja, o ne savarankiškai dirbantis subjektas. Šie duomenys – kitų UAB „P. S.“ dirbusių ir dirbančių kirpėjų paaiškinimai, nuosekli UAB „P. S.“ vadovės D. M. pozicija, UAB „P. S.“ administratoriaus S. G. paaiškinimai, UAB „P. S.“ klientų atliktų mokėjimų duomenys, o taip pat – ilgas laikotarpis, kurį J. M. nekėlė jokios teisinės diskusijos dėl teisinių santykių pobūdžio (nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2015 m. gegužės 6 d., t. y. ilgiau nei vieneri metai). Administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyti jokie duomenys, suteikiantys pagrindo manyti, kad tarp J. M. ir UAB „P. S.“ buvo bet kokios formos susitarimas dėl darbo santykių sukūrimo. Taigi teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tarp šalių nebuvo susitarimo sukurti darbo teisinius santykius.

Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje taip pat yra pakankamai duomenų, pirmosios instancijos teismui leidusių padaryti pagrįstą išvadą, kad tarp šalių nėra darbo sutarties požymių. Kaip nurodyta, tarp J. M. ir UAB „P. S.“ nebuvo susitarimo dėl darbo funkcijų, nors pareiškėja dirbo konkrečios profesijos darbą, tačiau šis darbas buvo dirbamas savarankiškai. Iš pareiškėjos pozicijos, išdėstytos tiek apeliaciniame skunde, tiek procesiniuose dokumentuose bei atstovo paaiškinimuose, pateiktuose nuo pat konkretaus proceso pradžios, matyti, kad esminės aplinkybės, kuriomis vadovaujamasi siekiant konstatuoti darbo teisinius santykius yra paklusimas darbovietėje nustatytai tvarkai bei santykių atlygintinumas.

Apygardos teismas pabrėžia, kad paklusimas darbo vietoje nustatytai tvarkai negali būti vertinamas formaliai. Ne kiekvienas tam tikros nustatytos tvarkos laikymosi požymis gali reikšti darbo santykiams būdingą ir būtiną paklusimą. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, darbuotojas nėra visiškai savarankiškas atlikdamas darbą, o jam vadovauja darbdavys, kuris gali duoti nurodymus dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, naudojamų technologijų ir pan. Šiuo atveju, išties, nustatytini tam tikri darbo organizavimo UAB „P. S.“ požymiai, tačiau jie nesudaro pagrindo konstatuoti darbo teisinius santykius tarp J. M. ir bendrovės. Apygardos teismas akcentuoja, kad kelių savarankiškai tose pačiose patalpose dirbančių asmenų darbo režimui gali būti būdingi tam tikri darbo santykius primenantys požymiai, pavyzdžiui, bendras darbo laikas, atostogų derinimas, praktinių administravimo klausimų derinimas. Tačiau tokie požymiai yra neišvengiami siekiant sėkmingai organizuoti visų tose pačiose patalpose veiklą vykdančių asmenų kasdienį darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „P. S.“ veiklą vykdantys asmenys patys planuodavo savo darbo laiką, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad tam tikrų vidaus tvarkos taisyklių laikymasis gali būti prilyginamas paklusimui darbdaviui ir darbovietėje nustatytai tvarkai. Kaip teisingai nurodo suinteresuoto asmens D. M. atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pavyzdžiui, atostogų laiko derinimas buvo atliekamas tik dėl pačių kirpėjų ir jų klientų interesų bei gerovės.

Teismų praktikoje nurodoma, kad atlygintinumas yra vienas reikšmingiausių nelegalaus darbo požymių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „P. S.“ nemokėjo J. M. atlyginimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad klientai dažniausiai už paslaugas atsiskaitydavo su bendrovės administracija, tačiau atsiskaitant ne grynaisiais, o pavedimu, pinigai buvo pervedami tiesiogiai į kirpėjų, o ne į bendrovės sąskaitą. VDI atlikto tyrimo metu nustatyta, kad darbo vietą nuomojantys asmenys, patys nusistatydavo įkainius už darbą, konkrečias sumas pateikdami asmeniui, priimančiam apmokėjimą kasoje, apmokėjimas už paslaugas dedamas į atskiras kiekvienos kirpėjos rakinamas dėžutes – seifus, o bet kuri kirpėja galėjo pasiimti jos gautą apmokėjimą už suteiktas paslaugas bet kuriuo darbo metu. J. M. nebuvo nurodžiusi savo asmeninės sąskaitos, taigi klientai už jos paslaugas atsiskaitydavo grynaisiais. Šios aplinkybės rodo, kad pagal darbo vietos ir inventoriaus nuomos sutartis dirbantys asmenys turėjo savarankiškumą disponuoti už suteiktas paslaugas gaunamomis lėšomis, pasirinkti jų formą, o jų perdavimas buvo nepriklausomas nuo UAB „P. S.“. Taip pat - nenustatytas išmokų kirpėjoms periodiškumas, itin būdingas darbo teisiniams santykiams, taigi pagal individualias aplinkybes, kurios išnagrinėtos tiek pirmosios instancijos teismo nutartyje, tiek VDI sprendime, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp J. M. ir UAB „P. S.“ buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, pasižymintys atlygintinumu.

Nurodytų aplinkybių visuma suteikia pagrindo konstatuoti, kad tiek VDI, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nelegalaus darbo požymių UAB „P. S.“ teisiniuose santykiuose su J. M., taigi traukti UAB „P. S.“ administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktuose procesiniuose dokumentuose išakytus argumentus dėl senaties klausimo, pasisako ir šiuo klausimu, nors tai niekaip nekeičia jau konstatuotos išvados dėl ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo požymių nebuvimo. Šio klausimo kontekste teismas pastebi, kad pagal ATPK 35 straipsnio 1 dalį, ATPK 41³ straipsnyje numatytas pažeidimas turėjo būti nustatytas per vienerius metus nuo jo padarymo dienos, o per 6 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo turi būti paskirta administracinė nuobauda. Atsižvelgiant į tai, kad šiame ATPK straipsnyje numatytas pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio, jo padarymo diena gali būti laikoma paskutinė nelegalaus darbo diena. Šiuo konkrečiu atveju, pagal administracinio teisės pažeidimo bylos duomenis, tokia diena yra 2014 m. birželio 30 d., taigi pažeidimas turėjo būti konstatuotas iki 2015 m. birželio 30 d. Iki šios datos toks pažeidimas konstatuotas nebuvo, netgi - priešingai 2015 m. birželio 12 d. priimtas VDI sprendimas, kuriame nustatyta, jog UAB „P. S.“ nevyksta nelegalus darbas ir nėra ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo požymių. Taigi net ir nustačius, jog J. M. vykdant veiklą UAB „P. S.“ konstatuotini nelegalaus darbo požymiai, administracinio teisės pažeidimo teisena negalima pagal ATPK 250 straipsnio 7 punktą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo pripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį neteisėta ir nepagrįsta, todėl, vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės J. M. atstovo advokato Mariaus Rumšo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.