Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovei Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas L. K. skundu prašo panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.40 E)-1535 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

Skundas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas L. K. 2023 m. spalio 26 d. gavo Kauno teritorinės muitinės 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.40 E)-1535 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo, vykdant Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą išieškoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą, 113 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, nuspręsta nurašyti iš pareiškėjo sąskaitos 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką. Taigi, ginčijamu sprendimu pradėtas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo pagal kitos Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės – Vokietijos Federacinės Respublikos – mokesčių administratoriaus prašymą, bei lėšų nurašymas iš pareiškėjo banko sąskaitų. Pareiškėjo vertinimu šis sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktu, nes jis: 1) priimtas pažeidžiant teisės norminiuose aktuose nustatytus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties naikinamuosius terminus; 2) yra nepagrįstas (nemotyvuotas) ir neturi tinkamo jo priėmimui teisinio pagrindo; 3) nustato netinkamą priverstinę mokestinės nepriemokos išieškojimo tvarką.

Pateikdamas teisinius argumentus dėl pirmojo argumento – sprendimas priimtas pažeidžiant teisės norminiuose aktuose nustatytus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties naikinamuosius terminus, – pareiškėjas pažymi šiuos aspektus.

Pareiškėjas nurodo neginčijantis fakto, kad Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingo mokesčių administratoriaus – Icehojės centrinės muitinės tarnybos 2011 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 bei vėlesniu 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu, jam buvo apskaičiuotos ir nurodytos sumokėti importo mokesčių sumos, tačiau aptariamuose sprendimuose nėra jokių duomenų apie ginčijamu sprendimu išieškomos 13 141,76 Eur sumos susidarymą, apie tokios sumos išieškojimą pareiškėjas nėra gavęs jokių sprendimų.

Pažymi ir tai, kad 2022 m. sausio 5 d. pareiškėjui pateikto Suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą Nr. DE_21101972021_20211229_UIPE_1, formoje nurodyti duomenys leidžia teigti, kad keliamų reikalavimų susidarymo ir nustatymo laikotarpiai yra 2010–2011 metai, t. y. su išieškomomis sumomis susijusi reikalavimo teisė į pareiškėją atsirado daugiau nei prieš dešimt metų, t. y. 2011 m.

Pareiškėjas sutinka, kad Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas ir 2010 m. kovo 16 d. ES Direktyvos 2010/24 2010 m. kovo 16 d. „Dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis“ (toliau – ir Tarybos direktyva 2010/24/ES) leidžia vienos ES valstybės narės mokesčių administratoriui išieškoti mokestines nepriemokas pagal kitos ES valstybės narės mokesčių administratoriaus prašymus, kai šios mokestinės nepriemokos yra atsiradusios kitoje ES valstybėje narėje. Tačiau pažymi, kad bet koks pagal kitos ES valstybės narės mokesčių administratoriaus prašymą vykdomas kitoje ES valstybėje narėje atsiradusios mokestinės nepriemokos išieškojimas siejamas su tam tikrais naikinamojo pobūdžio išieškojimo senaties terminais, kurie taikomi pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias, kad pagalba neteikiama, jei prašymas yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimais, taip pat dėl reikalavimų, kurie yra senesni kaip dešimties metų. Šios nuostatos yra pakartotos Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas) 16 straipsnio 2 dalyje.

Nurodo, kad minėti mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo senaties terminai (tiek penkerių, tiek dešimties metų) nagrinėjamu atveju yra suėję, tačiau atsakovė, pradėdama mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo, neteisėtai ir visiškai nemotyvuotai tai ignoravo. Atsakovė, priimdama išieškojimui Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų įstaigų atitinkamą prašymą, pirmiausiai turėjo nustatyti, ar nėra praleisti jo vykdymo terminai, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, kadangi ginčijamame sprendime nenurodyta, už kokį, apskritai, laikotarpį išieškoma mokestinė nepriemoka ir kada ji atsirado. Šiuo atveju atsakovė pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalį turėjo atsisakyti teikti pagalbą dėl išieškojimo ir pranešti prašančiajai institucijai atsisakymo suteikti pagalbą motyvus. To nepadarius, ginčijamas sprendimas yra naikintinas kaip neturintis tinkamo teisinio pagrindo (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Net jeigu, nagrinėjamu atveju penkerių metų išieškojimo senaties terminas yra netaikytinas dėl to, kad pareiškėjas ginčijo priimtą sprendimą ir kuris, kaip nurodoma, tapo vykdytinu 2021 m. spalio 4 d., bet kuriuo atveju yra visiškai akivaizdu, kad yra suėjęs galutinis naikinamasis bei maksimalus nepriemokos išieškojimo senaties terminas – dešimt metų, kuris net nesiejamas su tuo, ar dėl mokestinės nepriemokos vyko ginčas ar ne, bet su pačiu mokestinės nepriemokos atsiradimo pirminiu momentu (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nurodo, kad Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl senaties terminų išdėstytos skirtingai, todėl remiasi ES Teisingumo Teismo praktika, kurioje įtvirtinta nacionalinio teismo teisė atsisakyti taikyti Bendrijos teisei prieštaraujančias nacionalinės teisės nuostatas.

Atsižvelgus į tai, dešimties metų terminas, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti suprantamas kaip galutinis ir naikinamasis, kadangi pagal jį iš esmės jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti inicijuojamas ir vykdomas išieškojimas kitose ES valstybėse narėse pagal reikalavimus, kurie senesni nei dešimties metų. Dėl šios priežasties jis reglamentuojamas atskira nuostata nuo bendrojo bei įprastinio penkerių metų senaties termino. Kitoks šios nuostatos aiškinamas paneigtų jos prasmę, nes iš esmės reikštų tai, kad mokestinių nepriemokų išieškojimas kitose ES valstybėse narėse pagal išieškančios ES valstybės narės prašymą remiantis Direktyva 2010/24/ES galėtų tęstis neribotą laikotarpį, kas akivaizdžiai neatitinka ES teisės akto leidėjų valios, išplaukiančios iš Direktyvos 2010/24/ES preambulės 15 punkto.

Remdamasis šiais argumentais nurodo, kad atsakovė negalėjo priimti sprendimo dėl išieškojimo Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamas sprendimas privalo būti panaikintas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės norminiams aktams ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Pateikdamas motyvus dėl antrojo argumento – ginčijamo sprendimo nemotyvuotumo, pareiškėjas pažymi šiuos aspektus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatomis, kurios taikomos ir mokesčių administratoriams, kaip viešojo administravimo subjektams, veikiantiems mokesčių administravimo srityje, visi mokesčių administratorių priimami sprendimai, be kita ko, ir sprendimai dėl mokesčių išieškojimo, privalo būti pagrįsti faktiniais duomenimis, t. y. turi egzistuoti jų tinkamas faktinis pagrindas. Toks pagrindimas reiškia, jog priimami administraciniai sprendimai turi būti objektyvūs – atitikti tikrąsias vertinamos situacijos faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus.

Atsakovės gi pareiškėjui pateiktuose dokumentuose pateikiama informacija apie išieškotiną mokestinės nepriemokos dydį yra prieštaringa, netiksli bei nepagrįsta. Atsakovė patikslinti šių duomenų iš Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriaus neprašė, nors pareiškėjas to ne kartą jos prašė, kas iš esmės reiškia, jog atsakovės sprendimas dėl išieškotinos mokestinės nepriemokos dydžio yra tinkamai nemotyvuotas.

Pagrįsdamas šią išvadą nurodo, kad Kauno teritorinės muitinės raginime yra pažymima, kad Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratorius informavo Kauno teritorinę muitinę, jog 2023 m. vasario 15 d. sprendimu L. K. apeliacinis skundas buvo atmestas, mokestinio ginčo nagrinėjimas teisme baigtas, išieškojimo procedūros tęstinos be apribojimų, tačiau pareiškėjui nėra žinomas toks Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratorius pranešimas, jam nėra žinomas minimas 2023 m. vasario 15 d. sprendimas, kuriuo apeliacinis skundas atmestas. Pareiškėjas taip pat nėra gavęs ir jokio pranešimo, kad yra skolingas ginčijamame sprendime nurodomą 13 141,76 Eur mokestinės nepriemokos sumą. 2011 m. vasario 2 d. pranešimu buvo priskaičiuota 6 393,60 Eur mokestinė nepriemoka, 2021 m. rugpjūčio 2 d. Icehojės centrinės muitinės tarnybos sprendime nurodyta kita suma – 4 901,76 Eur mokestinė nepriemoka. Be to, remiantis tuo pačiu 2010 m. lapkričio 20 d. sprendimu iš pareiškėjo išieškoma ir 104 984,30 Eur mokestinė nepriemoka pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą, todėl neaišku, ar šios sumos nepersidengia.

Dėl nurodytų aplinkybių patikslinimo atsakovė nesikreipė nei į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nei į Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratorių, nors šios aplinkybės yra esminės ir kelia pagrįstų abejonių, ar iš pareiškėjo išieškomų mokestinių nepriemokų dydis yra tinkamai nustatytas ir ar tas nepriemokas išieško tinkama (kompetentinga) institucija.

Dėl to akivaizdu, jog atsakovė, kaip mokesčių administratorius, nagrinėjamu atveju neišsiaiškino ir neargumentavo savo paties atliekamų išieškojimo veiksmų teisinio pagrindimo jai priskirtinos kompetencijos aspektu, o tai patvirtina jos veiksmų neteisėtumą.

Visos šios aplinkybės, kiek tai susiję su išieškomos sumos nustatymu bei atsakovo teisės ją išieškoti pagrindimu, reikšmingos tinkamam ginčo teisinės situacijos vertinimui, tačiau nė vienos atsakovė papildomai netyrė, nevertino bei nemotyvavo. Tai patvirtina, jog ginčijamas sprendimas nėra tinkamai pagrįstas Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų prasme, todėl naikintinas teisme ne tik ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, bet ir ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pateikdamas teisinius argumentus dėl trečiojo pagrindo – ginčijamo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimams dėl vykdymo tvarkos, nurodo šiuos aspektus.

Ginčijamas sprendimas prieštarauja CPK 736 straipsnio normoms, kurios reglamentuoja vykdymo proceso eigą, kai pagal vykdomąjį dokumentą yra išieškoma iš fizinio asmens gaunamų periodinių išmokų (darbo užmokesčio).

Iš CPK 736 straipsnio nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis, kurį jis gauna iš savo pagrindinės ir vienintelės darbovietės, yra minimalus (502,33 Eur netto arba 1018,45 Eur brutto). Tokiu atveju, nusprendus išieškoti iš pareiškėjo lėšų, turėjo būti nustatytos proporcijos, kiek išieškoma iš darbo užmokesčio dalies, neviršijančios minimalaus mėnesinio atlyginimo (840 Eur) ir kiek – iš viršijančios šį dydį dalies (178,45 Eur).

Nagrinėjamu atveju atsakovas yra nurodęs išieškoti bet kokias į pareiškėjo banko sąskaitas patenkančias pinigines sumas, kol jos nepasieks 13 141,76 Eur dydžio ir toks sprendimas jau yra vykdomas, kas reiškia, jog yra numatyta ir nurodyta nurašyti visas pareiškėjo darbo užmokesčio lėšas.

Taigi, CPK 736 straipsnyje nustatytų bei piniginiams išieškojimams pagal vykdomuosius dokumentus taikomų reikalavimų atsakovė nesilaikė, todėl jos priimtas ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir dėl šios savarankiškos priežasties.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad atsisako skunde nurodyto trečiojo pagrindo – ginčijamo sprendimo prieštaravimo CPK reikalavimams dėl vykdymo tvarkos pažeidimo, kadangi sutinka su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, kad toks mokestinės priemokos išieškojimo būdas galimas ir jis iš esmės nesiskiria su CPK 736 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes prašo skundą patenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.

Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitinės vykdymo tarnyba prie Hanoverio centrinė muitinė (toliau – ir prašančioji institucija, ir Vokietijos kompetentinga institucija), vadovaudamasi Tarybos direktyvos 2010/24/ES 5 straipsniu, Kauno teritorinei muitinei 2021 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą suteikti informaciją apie L. K. adresą. Prašančiajai institucijai 2021 m. balandžio 19 d. pranešta L. K. deklaruota gyvenamoji vieta.

Vokietijos kompetentinga institucija, vadovaudamasi Tarybos direktyvos 2010/24/ES 8 straipsniu, Kauno teritorinei muitinei 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą pranešti L. K. apie Vokietijos Icehojės centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. priimtą sprendimą Nr. RL 545/11 B — B 2307. Suvienodintoje pranešimo formoje nurodyta, kad sprendimas priimtas išnagrinėjus administracinį skundą, sprendimą galima apskųsti per vieną mėnesį nuo pranešimo apie priimtą sprendimą datos. Jame nurodyta, kad Icehojės centrinės muitinės pranešime apie importo ir kitus mokesčius Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 (2011-02-10) (toliau – ir pirminis dokumentas) buvo nurodytos reikalavimo sumos: 6 393,60 Eur muito, 3 323,78 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 41 790 Eur tabako mokesčio. Taip pat nurodyta, kad L. K. 2011 m. balandžio 29 d. apskundė pirminį dokumentą ir, kad jo skundas iš dalies buvo patenkintas – pranešimas pakeistas, nusprendus atsisakyti 1 491,84 Eur muito, likusi skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Tokiu būdu mokėtina muito mokestinė nepriemoka sumažinta nuo 6 393,60 Eur iki 4 901,76 Eur.

Vykdydama minėtą prašymą, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, raštu Nr. (11.40/9)-lB-7823 (2021-08-31) Vokietijos Icehojės centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. priimtą sprendimą Nr. RL 545/11 B - B 2307 ir sprendimo vertimą į lietuvių kalbą kartu su suvienodinta pranešimo forma išsiuntė L. K. registruotu laišku. Pagal siuntos duomenis, dokumentai L. K. įteikti 2021 m. rugsėjo 4 d., apie tai informuota Vokietijos kompetentinga institucija.

Vokietijos kompetentinga institucija, vadovaudamasi Tarybos direktyvos 2010/24/ES 10 straipsniu, Kauno teritorinei muitinei 2021 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą vykdyti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos (4 901,76 Eur muito ir 8 070,00 Eur muito delspinigių, apskaičiuotų iki prašymo pateikimo dienos) išieškojimą iš L. K. ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

Suvienodintame dokumente buvo pateikta Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo10 straipsnyje nurodyta informacija, kad Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 30 d. prašymas yra pirminis prašymas vykdyti išieškojimą pagal Vokietijos Icehojės centrinės muitinės 2011 m. vasario 10 d. pirminį dokumentą Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150, kuriame mokesčiai apskaičiuoti už teisės aktų pažeidimus, nustatytus 2010 m. lapkričio 20 d.; prašoma išieškoti 12 971,76 Eur mokestinę nepriemoką, kurią sudaro: 4 901,76 Eur muito ir 8 070 Eur muito delspinigių, kuriuos Vokietijos Icehojės centrinė muitinė apskaičiavo iki prašymo vykdyti išieškojimą pateikimo dienos; nurodyta, kad apie pirminį dokumentą L. K. pranešta 2011 m. kovo 11 d.; nurodyta data, nuo kurios leidžiama vykdyti reikalavimą – 2021 m. spalio 4 d.; prašyme vykdyti išieškojimą pateikta papildoma vykdymo procesui svarbi informacija, nurodant, kad pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalį, reikalavimas nėra senesnis kaip penkeri metai, nes skolininkas ir jo advokatas ginčijo reikalavimą, apeliacinio proceso metu Icehojės pagrindinė muitinės įstaiga laukė baudžiamojo proceso baigties, kuriam pasibaigus ir nustačius skolininko gyvenamąją vietą, Vokietijos Icehojės centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. apeliacinis sprendimas skolininkui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d., 2011 m. vasario 10 d. pirminis dokumentas Nr.SLO-2020-013810-05-2011-6150 tapo vykdytinu 2021 m. spalio 4 d., todėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas – 2026 m. gruodžio 31 d.

Pažymi, kad Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad, sprendžiant klausimus dėl senaties termino, vadovaujamasi prašančiosios institucijos valstybės narės teisės aktais.

Minėtame Vokietijos Icehojės centrinės muitinės prašyme vykdyti muito ir muito delspinigių išieškojimą taip pat nurodyta, kad susijęs prašymas siunčiamas ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 1386 „Dėl Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatų įgyvendinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 194 „Dėl Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 3, 21 ir 22 straipsnių nuostatų įgyvendinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 1.1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos muitinė teikia pagalbą kitos valstybės narės kompetentingai institucijai ir naudojasi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos teikiama pagalba dėl reikalavimų, susijusių su visais bet kokio pobūdžio muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu (taip pat su šiais reikalavimais susijusių delspinigių ir išlaidų, administracinių baudų, nuobaudų, papildomų įmokų ir rinkliavų, tarp jų ir rinkliavų už sertifikatus ir panašius dokumentus, išduodamus vykdant administracines procedūras, išskyrus sutartinius mokėjimus ir baudžiamąsias sankcijas, pritaikytas kaip baudžiamojo persekiojimo rezultatas); 1.2 punktas nustato, kad Valstybinė mokesčių inspekcija — teikia pagalbą kitos valstybės narės kompetentingai institucijai ir naudojasi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos teikiama pagalba dėl Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme numatytų reikalavimų, išskyrus nurodytus šio nutarimo 1.1 punkte, tame tarpe importo akcizus, importo PVM ir su jais susijusias sumas. Atsižvelgusį tai nurodo, kad pagrįstai dėl skirtingų mokesčių nepriemokų išieškojimo prašančioji institucija kreipėsi į skirtingas Lietuvos Respublikos institucijas.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą (išskyrus keitimąsi informacija be išankstinio prašymo). Atsižvelgusį į nustatytus pagrindus, Kauno teritorinė muitinė, įvertinusi, kad Vokietijos Icehojės centrinės muitinės pirminio dokumento vykdymas prašančioje valstybėje tapo galimu nuo 2021 m. spalio 4 d. ir nuo šios datos jis nebegali būti ginčijamas, taip pat į tai, kad Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 30 d. prašymas yra pirminis prašymas vykdyti išieškojimą pagal Vokietijos Icehojės centrinės muitinės pirminį dokumentą Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 (2011-02-10), Vokietijos kompetentingos institucijos pirminis prašymas išieškoti muito ir muito delspinigių mokestinę nepriemoką pateiktas per penkerius metus nuo momento, kai Vokietijos Icehojės centrinės muitinės pirminis dokumentas 2021 m. spalio 4 d. tapo galimu vykdyti, sprendė, kad nėra suėjęs minėtos mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminai (senaties termino pabaiga 2026 m. gruodžio 31 d.), priėmė Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktą prašymą vykdyti išieškojimą ir pradėjo jo vykdymą.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti šio įstatymo 10–14 straipsniuose nurodytą pagalbą, jeigu priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu; šiuo atveju atsisakymas turi būti pagrįstas tokiomis pat Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodytomis aplinkybėmis, kurioms esant neišieškomi tiesioginiai asmenų įsiskolinimai. Remiantis Mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos muitinėje pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1B-569, 2 punkto nuostatomis, muitų mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, kai ji atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytus pagrindus, t. y., kai nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidūs). Kauno teritorinė muitinė, patikrinusi Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis, nustatė, kad L. K. registruoto turto neturi, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gauna darbo užmokestį. Įvertinusi tai, kad L. K. dirba ir gauna pajamas, Kauno teritorinė muitinė padarė išvadą, kad nagrinėjamas atvejis neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytų pagrindų.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Jeigu Lietuvos Respublikos institucija mano, kad tokie pat arba panašūs reikalavimai Lietuvos Respublikoje nevykdomi, ji taiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme mokesčių išieškojimui nustatytas procedūras. Šiuo teisiniu pagrindu atsakovė, vykdydama Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsniu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išsiuntė L. K. raginimą mokestinę nepriemoką įvykdyti geruoju Nr. 10000481850, ragindama sumokėti 12 971,76 Eur sumą per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į vieną iš jame nurodytų surenkamųjų sąskaitų. Kartu su raginimu buvo išsiųstas suvienodintas dokumentas, leidžiantis vykdyti išieškojimą, pareiškėjas šiuos dokumentus gavo 2022 m. sausio 13 d. Raginime nurodyta suma per nustatytą terminą nebuvo sumokėta.

2022 m. vasario 1 d., gavus pareiškėjo atstovo prašymą Nr. GVLEX/2022-7 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo vykdymo veiksmų sustabdymo iš L. K.“, kuriame buvo pranešta, kad L. K. 2022 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vokietijos Icehojės centrinę muitinės įstaigą, prašydamas sustabdyti (ar nutraukti) visus pradėtus išieškojimo veiksmus pagal Vokietijos Federalinės muitinės tarnybos 2021 m. gruodžio 30 d., Kauno teritorinė muitinė 2022 m. vasario 1 d. kreipėsi į Vokietijos kompetentingą instituciją, prašydama informuoti, ar stabdytinas išieškojimas iš L. K. dėl jo prašymo. Iš Vokietijos kompetentingos institucijos 2022 m. vasario 9 d. gavus nurodymą sustabdyti išieškojimo veiksmus, Kauno teritorinės muitinė 2022 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 10000483614 priverstinio išieškojimo nepradėjo.

Vokietijos kompetentinga institucija 2023 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą atnaujinti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos (4 901,76 Eur muito ir 8 070,00 Eur muito delspinigių, apskaičiuotų iki prašymo pateikimo dienos) išieškojimą iš L. K. pagal jos anksčiau pateiktą pirminį dokumentą, nurodydama, kad 2023 m. vasario 15 d. buvo priimtas skolininkui nepalankus sprendimas, apeliacijos dėl išieškojimo procedūros nebegalimos, išieškojimo veiksmai tęstini be apribojimų.

Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 4 dalį nustatytas delspinigių už pavėluotą mokėjimą skaičiavimas nuo prašymo vykdyti išieškojimą gavimo dienos. Delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Už nesumokėtą muitą pagal Vokietijos Icehojės centrinės muitinės pirminį dokumentą, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 114 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, nuo Vokietijos kompetentingos institucijos prašymo išieškoti muito ir muito delspinigių mokestinę nepriemoką gavimo dienos, – 2021 m. gruodžio 30 d., iki raginimo priėmimo dienos, – 2023 m. rugsėjo 21 d., apskaičiavo ir 170 Eur muito delspinigių mokestinę prievolę.

Kauno teritorinė muitinė išsiuntė L. K. 2023 m. rugsėjo 21 d. raginimą Nr. 10000511669/KM34-(11.40 E)-1368, ragindama per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos geruoju įvykdyti 13 141,76 Eur mokestinę prievolę (12 971,76 Eur mokestinę nepriemoką pagal Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktą prašymą išieškoti ir 170 Eur muito delspinigius). Šis raginimas L. K. įteiktas 2023 m. spalio 3 d., per nustatytą terminą skolininkas nurodytų sumų nesumokėjo. Todėl Kauno teritorinė muitinė 2023 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.40E)-l535 nurašyti L. K. 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką iš jo sąskaitų kredito įstaigose.

Pažymi, kad vadovaujantis Sumų, kurias draudžiama išieškoti iš kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje esančių lėšų, nustatymo ir taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 825, 5.4 papunkčiu, skolininkui palikta teisė kiekvieną kalendorinį mėnesį disponuoti 354 Eur neišieškoma suma, atitinkančia nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos pateikimo Piniginių lėšų apribojimų informacinei sistemai metu galiojantį minimalių vartojimo poreikių dydį. Iš L. K. sąskaitos 2023 m. lapkričio 20 d. nurašyta 17,88 Eur suma.

Šiame kontekste pažymi, kad išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų, vadovaujantis CPK 733–737 straipsniais, vykdo antstoliai. Nagrinėjamu atveju, atsakovė dėl to nesikreipė. Jeigu bus nustatyta, kad taikoma priverstinio išieškojimo priemonė (nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos) neefektyvi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 5 dalimi, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, jos vykdymas bus nutrauktas, priimamas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos (arba likusios jos dalies) išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto (tame tarpe darbo užmokesčio) ir perduodamas vykdyti antstoliams CPK nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, mano, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašome pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatų tinkamo taikymo išieškant kitoje ES valstybėje narėje susidariusią mokestinę nepriemoką.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas L. K. 2010 m. lapkričio 20 d. į Vokietiją įvežė neapmuitintų ir neapmokestintų cigarečių pažeidžiant nustatytą tvarką, dėl ko 2011 m. vasario 10 d. Icehojės centrinė muitinės tarnyba dokumentu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 pareikalavo jį sumokėti 6 393,60 Eur muito mokesčio, 3 323,78 Eur importo PVM bei 41 790 Eur tabako mokesčio skolą. Dėl nurodytų sumų pareiškėjas 2011 m. balandžio 29 d. pateikė protestą. 2021 m. rugpjūčio 2 d. Icehojės centrinės muitinės tarnybos sprendimu protestas patenkintas iš dalies: 1 491,84 Eur sumažintas muito mokestis nuo 6 393,60 Eur iki 4 901,76 Eur, likusioje dalyje protestas pripažintas nepagrįstu. Šis sprendimas pareiškėjui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d., per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos jo neapskundus, tapo vykdytinas Vokietijos federacinėje Respublikoje 2021 m. spalio 4 d.

2021 m. gruodžio 29 d. Vokietija Suvienodintu dokumentu Nr. DE_21101972021_20211229_UIPE_1, leidžiančiu vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES, kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę, prašydama vykdyti nurodytą reikalavimą dėl 12 971,76 Eur (4 901,76 Eur muito mokesčio ir 8 070 Eur delspinigių) išieškojimo iš L. K.. 2023 m. rugsėjo 21 d. raginimu Nr. 10000511669/KM34-(11.40E)-1368, priskaičiavus nuo prašomos išieškoti sumos 170 Eur delspinigių, pareiškėjas paragintas per dvidešimt dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką (12 971,76 Eur + 170 Eur). Pareiškėjui raginimo geruoju neįvykdžius, 2023 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 10000513262/KM34-(11.40 E)-1535, nusprendė 13 141,76 Eur nepriemoką nurašyti nuo pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigose. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

II. Dėl senaties termino

Kaip minėta, pareiškėjas ginčija sprendimą kaip priimtą pažeidžiant nustatytus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties naikinamuosius terminus.

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, be kita ko, taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su: visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu; delspinigiais ir išlaidomis, susijusiais su šią dalį apimančiais reikalavimais (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, 3 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgus į tai, kad prašoma Lietuvos muitinės tarnybos išieškoti muito ir delspinigių mokestinę nepriemoką, nagrinėjamu atveju taikytinos Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatos.

Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą (išskyrus keitimąsi informacija be išankstinio prašymo), jeigu, be kita ko: 1) pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, ginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti, jau nebegali būti ginčijami. Jeigu prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sutinka atidėti mokėjimą arba nustatyti mokėjimo dalimis planą, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai pasibaigia visas mokėjimo laikotarpis; 2) reikalavimai yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad negali būti išieškomi senesni nei penkerių metų reikalavimai, tačiau šis penkerių metų terminas skaičiuojamas arba nuo datos, kai reikalavimas tapo vykdytinu prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos; arba, jei reikalavimas prašančioje valstybėje ginčytas, nuo to momento, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti, jau nebegali būti ginčijami.

Iš 2021 m. rugpjūčio 2 d. Icehojės centrinės muitinės tarnybos sprendimo Nr. RL 545/11 B – 2307 (skundo priedas Nr. 8) bei 2021 m. gruodžio 29 d. Suvienodinto dokumento Nr. DE_21101972021_20211229_UIPE_1 (skundo priedo Nr. 6, antra dalis) matyti, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 20 d. sulaikytas į Vokietiją įvežęs neapmuitintų ir neapmokestintų cigarečių pažeidžiant nustatytą tvarką, dėl ko 20211 m. vasario 10 d. Icehojės centrinė muitinės tarnyba dokumentu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 pareikalavo jo sumokėti 6 393,60 Eur muito mokesčio, 3 323,78 Eur importo PVM bei 41 790 Eur tabako mokesčio skolą. Dėl nurodytų sumų pareiškėjui pateikus protestą, 2021 m. rugpjūčio 2 d. Icehojės centrinės muitinės tarnyba, protestą patenkino iš dalies, sumažindama 2010 m. lapkričio 20 d. sprendime nurodytą muito mokestį nuo 6 393,60 Eur iki 4 901,76 Eur, likusioje dalyje protestas pripažintas nepagrįstu. Šis sprendimas pareiškėjui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d., per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos jo neapskundus, tapo vykdytinas Vokietijos federacinėje Respublikoje 2021 m. spalio 4 d.

Taigi, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas penkerių metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2021 m. spalio 4 d., kai po pareiškėjo protesto išnagrinėjimo 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas per nustatytą terminą nebuvo apskųstas. 2021 m. gruodžio 29 d. Suvienodintu reikalavimu, kuris Lietuvos institucijoje gautas 2021 m. gruodžio 30 d., prašoma vykdyti pradinį reikalavimą, kurio vykdymas prašančioje valstybėje tapo galimas nuo 2021 m. spalio 4 d., todėl spręstina, kad Vokietijos kompetentingos institucijos reikalavimas dėl 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo, negali būti pripažįstamas senesniu nei penkerių metų pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d. šis terminas nebuvo praėjęs, taigi ir šiuo pagrindu atsisakyti teikti pagalbą Vokietijos kompetentingai institucijai Lietuvos Respublikos institucija neturėjo teisinio pagrindo.

Tuo pačiu teismas turi pagrindo ir išvadai, kad Lietuvos Respublikos institucija negalėjo atsisakyti teikti pagalbos prašančiajai institucijai ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi ir dešimties metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje, taigi ir vėl nuo 2021 m. spalio 4 d. Prašyme vykdyti reikalavimą prašančioji institucija taip pat nurodė, kad senaties vykdymo terminas pateiktam reikalavimui – 2026 m. gruodžio 31 d. (b. l. 19).

Aptartame kontekste teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad Kauno teritorinė muitinė privalėjo atsisakyti teikti pagalbą prašančiajai institucijai Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Pareiškėjo siekis skaičiuoti reikalavimo vykdymo terminą nuo pažeidimo padarymo dienos, neatsižvelgiant į proceso trukmę ir laiką, momentą, nuo kurio buvo galima pradėti procesą dėl išieškojimo, neatitinka aukščiau aptarto teisinio reguliavimo.

Pareiškėjas nurodo, kad teisės aktuose – Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme bei Tarybos direktyvoje 2010/20/ES skirtingai išdėstytos teisės normos dėl senaties terminų, todėl, remdamasis ES Teisingumo Teismo sprendimais bylose – 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje 106/77, Amministrazione delle Finanze dello stato prieš Simmenthal; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje C-187/00, Helga Kutz-Bauer prieš Freie und Hansestadt Hamburg; 2005 m. gegužės 3d. sprendimas sujungtose bylose C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, Criminal proceedings against Silvio Berlusconi, Sergio Adelchi and M. D. and Others; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Nr. C-314/08 K. F. prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Poznaniu – apeliuoja į Bendrijos teisės taikymą nagrinėjamoje byloje, tačiau teismas su pareiškėjo pateiktais argumentais nesutinka dėl šių priežasčių.

Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: institucija, į kurią kreipiamasi, neprivalo teikti 5 ir 7–16 straipsniuose numatytos pagalbos, jeigu pirminis prašymas suteikti pagalbą, pateiktas remiantis 5, 7, 8, 10 arba 16 straipsniu, yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimais, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos (1dalis).Tačiau jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, užginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti, jau nebegali būti ginčijami (2 dalis). Be to, jeigu prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sutinka atidėti mokėjimą arba mokėjimo dalimis planą, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai pasibaigia visas mokėjimo laikotarpis (3 dalis). Tačiau tais atvejais institucija, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti pagalbos dėl reikalavimų, kurie yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje (4 dalis).

Pacituotas Tarybos direktyvos 2010/24/ES/ 18 straipsnio 2 dalies nuostatas sugretinus su aukščiau cituotomis Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius 16 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų nuostatomis, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad tarp šių nacionalinės teisės ir Bendrijos teisės aktų yra esminių prieštaravimų, kurie suponuotų skirtingą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl nurodytų ES Teisingumo Teismo sprendimų kontekste nėra pagrindo taikyti Bendrijos teisę, nes nacionalinėje teisėje turinio prasme ginčo teisiniai santykiai identiškai reguliuojami kaip ir nurodytoje Bendrijos teisėje. Vien faktas, kad skiriasi lingvistinė konstrukcija savaime nereiškia ir teisės normos turinio skirtumų.

Toks teisės normų aiškinimas, teismo požiūriu, priešingai nei nurodo pareiškėjo atstovas, niekaip nepaneigia Tarybos direktyvos 2010/24/ES preambulės 15 pastraipoje įtvirtinto siekio supaprastinti galiojančias taisykles senaties termino klausimais.

III. Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatas pagalba gali būti teikiama išieškant reikalaujamas sumas ir taikant išieškojimo užtikrinimo priemones; Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti; Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 4, 10 ir 11 straipsniai).

Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. Tarybos direktyvos 2010/24/ES 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi prašymai suteikti pagalbą, standartinės pranešimo formos ir suvienodinti dokumentai, kuriais leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėse narėse, į kurias kreipiamasi, siunčiami valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba ar viena iš jos valstybinių kalbų arba prie jų pridedamas vertimas į tokią (-ias) kalbą (-as).

Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.

Taigi, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami. Toks aptartų nuostatų vertinimas neprieštarauja ir formuojamai teisminei praktikai – 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1382-438/2017.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 30 d. Vokietijos kompetentinga institucija pateikė prašymą Kauno teritorinei muitinei vykdyti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimą iš L. K. pagal pirminį 2011 m. vasario 10 d. dokumentą Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150, taip pat pateikė Suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimą Nr. DE_21101972021_20211129_UIPE_1 dėl 12 971,76 Eur. Iš Suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos Direktyva 2010/24/ES, Nr.DE_21101972021_20211129_UIPE_1 matyti: reikalavimas dėl muitų mokesčio kildinamas iš 2010 m. lapkričio 20 d. dokumento Nr. SLO-2020-013810-05 ar 02-2011-6150; data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas – 2021 m. spalio 4 d.; bendra reikalavimo suma – 12 971,76 Eur, ji susideda iš 4 901,76 Eur muito ir 8 070 Eur palūkanų iki prašymo išsiuntimo dienos; iš duomenų apie sumą (7 punktas) matyti, kad pradinė mokėtina muito suma buvo 6 393,60 Eur, tačiau likusi mokėtina ir reikalaujama suma – 4 901,76 Eur (sumažinta 1 419,84 Eur); skolininkas – L. K. (skundo priedas Nr. 6).

2022 m. sausio 6 d. Kauno teritorinės muitinės Mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyrius raštu Nr. (11.40/8)1B-126 L. K. pateikė 2022 m. sausio 5 d. raginimą Nr. 0000481850, nurodydamas geruoju įvykdyti Suvienodintu dokumentu, leidžiančiu vykdyti reikalavimą Nr. DE_21101972021_20211129_UIPE_1, Vokietijos Federalinės muitinės vykdymo tarnybos prie Hanoverio muitinės pareikštą 12 971,76 Eur reikalavimą dėl 4 901,76 Eur muito mokesčio ir 8 070 Eur muito delspinigių sumokėjimo į raginime nurodytas sąskaitas (dokumentas įteiktas 2022 m. sausio 13 d.). Gavęs 2022 m. sausio 6 d. raginimą, 2022 m. sausio 19 d. pareiškėjo atstovas raštu Nr. GVLEX/2022-2 bei papildomu raštu 2022 m. sausio 31 d. Nr. GVLEX/2022-7 kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę prašydamas nutraukti mokestinės priemonės išieškojimą dėl suėjusio senaties termino ir kreiptis į Vokietijos mokesčių administratorių dėl skolos išieškojimo laikotarpio ir termino patikslinimo. Nurodė, kad 2022 m. sausio 28 d. (prašymas Nr. GVLEX/2022-6) L. K. kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės įstaigą dėl mokestinės nepriemokos sustabdymo ir nutraukimo, todėl mokestinės nepriemokos išieškojimas iki galutinio sprendimo priėmimo turėtų būti sustabdytas. 2022 m. vasario 1 d. Kauno teritorinė muitinė kreipėsi į Vokietijos kompetentingą instituciją, prašydama informuoti ar jos prašymas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimas iš L. K. dėl jo kreipimosi turi būti stabdomas. 2022 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 10000483614 Kauno teritorinė muitinė, gavusi Vokietijos kompetentingos institucijos patvirtinimą apie nagrinėjamą L. K. apeliaciją, nusprendė nepradėti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš L. K. pagal 2022 m. sausio 6 d. raginimą. 2023 m. rugsėjo 4 d. gautas Vokietijos kompetentingos institucijos prašymas atnaujinti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimą iš L. K., nes 2023 m. vasario 15 d. sprendimu L. K. apeliacinis skundas atmestas (šis dokumentas įteiktas pareiškėjo atstovui 2023 m. vasario 25 d.; b. l. 25).

Nelikus kliūčių prašančiosios institucijos prašymui vykdyti, 2023 m. rugsėjo 21 d. raginimu Nr. 10000511669/KM34-(11.40 E)-1368 Kauno teritorinė muitinė paragino L. K. sumokėti 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką; raginime nurodyta, kad šią sumą sudaro anksčiau Vokietijos kompetentingos institucijos reikalauta 12 971,76 Eur mokestinė nepriemoka (4 901,76 Eur muitas ir 8070 Eur muito delspinigiai) bei pagal Lietuvos Respublikos administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 97 straipsnio 2 dalį, 98 straipsnio 2 dalį nuo prašymo išieškoti gavimo dienos (2021-12-30) iki raginimo dienos (2023-09-21) apskaičiuoti 170 Eur muito delspinigių; taigi iš viso paragino susimokėti 13 141,76 Eur (skundo 9 priedas). Per nustatytą terminą pareiškėjui nesumokėjus mokestinės nepriemokos, 2023 m. spalio 25 d. Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.04E)-1535 Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo nuo mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje, kuriuo nusprendė nuo pareiškėjo L. K. sąskaitos nurašyti 13 141,76 Eur sumą, kurią sudaro: 12 971,76 Eur mokestinė nepriemoka, įregistruota pagal Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktą prašymą ir 170 Eur muito delspinigiai, apskaičiuoti nuo prašymo vykdyti reikalavimą gavimo dienos, t. y. 2021 m. gruodžio 30 d. Sprendime taip pat nurodoma, kad sprendimas priimtas gavus Vokietijos Federalinės muitinės vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės savitarpio pagalbos prašymą vykdyti reikalavimą išieškoti 12 971,76 Eur mokesčio nepriemokos, kuri susideda iš 4 901,76 Eur muito mokesčio ir 8 070 Eur muito mokesčio delspinigių (skundo priedas Nr. 3).

Taigi, Suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, yra pateikta visa būtina informacija pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, prašyme vykdyti reikalavimą yra pažymėta, jog reikalavimas neužginčytas, prašymas vykdyti suvienodintą dokumentą pateiktas aukščiau nurodyta tvarka, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovė, pradėdama prašymo vykdymą, būtų netinkamai taikiusi aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus.

IV. Dėl skundžiamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintos nuostatos reiškia, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021).

Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teismas sprendžia, kad skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamo sprendime yra aiškiai nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei dokumentas, kurio pagrindu Kauno teritorinė muitinė pareiškėjo atžvilgiu pradėjo išieškojimo veiksmus, pareiškėjui Kauno teritorinė muitinė yra pateikusi bei išaiškinusi visą informaciją, susijusią su prievolės įvykdymu, t. y. apskundimo tvarką, delspinigių skaičiavimo tvarką, terminą, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė.

Atsižvelgus į tai, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, susijusius su skundžiamo sprendimo neatitikimu individualiam administraciniam aktu keliamiems reikalavimams.

Teismas sutinka, kad mokestinės nepriemokos dydis nuo 2010 m. vasario 20 d. pirminio reikalavimo kito, tačiau jo pokyčiai yra aiškūs, pagrįsti, dalį jų apsprendė paties pareiškėjo veiksmai.

Antai, 2011 m. vasario 10 d. dokumentu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 fiksuota, kad L. K. dėl 2010 m. lapkričio 20 d. į Vokietiją įvežtų neapmokestintų cigarečių privalo sumokėti 6 393,60 Eur muito mokesčio, 3 323,78 Eur importo PVM bei 41 790 Eur tabako mokesčio. Pareiškėjas nesutiko su šiuo sprendimu ir 2011 m. balandžio 29 d. pateikė dėl to protestą. 2021 m. rugpjūčio 2 d. Vokietijos Icehojės centrinės muitinės sprendimu Nr. RL 545/11 B – B 2307, jo protestas dėl 2011 m. vasario 10 d. pranešimo Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 patenkintas iš dalies, nuspręsta neimti muito mokesčio už 70 000 vnt. cigarečių, todėl muito mokestis sumažintas 1 491,84 Eur, t. y. nuo 6 393,60 Eur iki 4 901,76 Eur. Būtent 4 901,76 Eur muito mokesčio, nuo šios sumos prašančiajai institucijai apskaičiavus delspinigius ir juos aiškiai nurodžius, ir prašoma išieškoti kaip mokestinę nepriemoką Suvienodintu dokumentu, gautu Lietuvos Respublikos institucijoje 2021 m. gruodžio 30 d., kurio bendra suma – 12 971,76 Eur. Skundžiamame sprendime (o taip pat ir 2023 m. rugsėjo 21 d. raginime) aiškiai aptarta, kaip susidarė 13 141,76 Eur suma, kurią nuspręsta nurašyti nuo pareiškėjo sąskaitos: prie prašomos išieškoti 12 971,76 Eur pridėti 170 Eur Lietuvos Respublikos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka priskaičiuotų delspinigių (12 971,76 Eur + 170 Eur).

Taigi, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad nesuprantama, kaip apskaičiuota tokio dydžio nepriemoka ir kaip bei kodėl ji kito.

Ta aplinkybė, kad tuo pačiu laikotarpiu – 2010 m. lapkričio 20 d., to paties 2011 m. vasario 10 d. reikalavimo pagrindu kyla ir kita 104 984,30 Eur mokestinė nepriemoka, kurią pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (skundo priedai Nr. 4 ir Nr. 13), taip pat nėra teisiškai reikšminga sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimą.

Kaip jau minėta, 2011 m. vasario 10 d. reikalavimu buvo prašoma pareiškėjo sumokėti ne tik muito mokesčius, kuriuos skundžiamu sprendimu pradėjo išieškoti atsakovė, tačiau ir 41 790 Eur tabako mokesčių bei 3 323,78 Eur importo PVM. Apie tai, kad susijęs prašymas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra pateiktas pagal kompetenciją ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vokietijos kompetentinga institucija yra nurodžiusi ir 2021 m. gruodžio 29 d. prašyme (b. l. 5–12). Kaip matyti iš aukščiau aptartų bylos dokumentų, ginčijamu sprendimu išieškoma 13 141,76 Eur mokestinė nepriemoka yra nesusijusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išieškoma suma, šias sumas sieja vien ta aplinkybė, kad visi mokesčiai priskaičiuoti iš tų pačių pareiškėjo neteisėtų veiksmų 2010 m. lapkričio 20 d., tačiau šios sumos nėra tapačios ir nėra pagrindo spręsti, kad skirtingos institucijos vykdo dvigubą tos pačios mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė savo trečiojo argumento, kuriuo skunde grindė skundžiamo akto neteisėtumą – ginčijamo sprendimo prieštaravimas CPK reikalavimams, pripažino, kad toks mokestinės priemokos išieškojimas galimas. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovės sprendimas neperduoti išieškojimo vadovaujantis CPK 733–737 straipsniais antstoliams, atitinka nustatytą teisinį reguliavimą, užtikrina pareiškėjo teises į tam tikrą nenuskaičiuojamą pajamų dalį, nes vadovaujantis Sumų, kurias draudžiama išieškoti iš kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje esančių lėšų, nustatymo ir taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 825, 5.4 papunkčiu, skolininkui taip paliekama teisė kiekvieną kalendorinį mėnesį disponuoti 354 Eur neišieškoma suma, atitinkančia nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos pateikimo Piniginių lėšų apribojimų informacinei sistemai metu galiojantį minimalių vartojimo poreikių dydį. Kad šios tvarkos laikomasi patvirtina ir duomenys, kad Iš L. K. sąskaitos 2023 m. lapkričio 20 d. nurašyta tik 17,88 Eur suma, nors jo gaunamas darbo užmokestis yra apie 502,33 Eur (skundo priedas Nr. 16).

V. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis). Aukščiau pateikti argumentai patvirtina, kad nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų ginčijamam sprendimui panaikinti.

Taigi, byloje pripažinta, kad ginčijamas atsakovės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas – panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.40 E)-1535 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“, – netenkintinas, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo: 22,50 Eur žyminio mokesčio ir 484 Eur atstovavimo išlaidų.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, aptartame kontekste netenkintinas ir jo prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.