Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2403-392/2016 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir indėlio draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. M. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartį (Nr. FO20110712K990018), sudarytą ieškovės ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) banko Snoro; 2) pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 12 d. indėlio sertifikato sutartį (Nr. S004673), sudarytą ieškovės ir AB banko Snoro; 3) prilyginti ieškovės už obligacijas bei indėlio sertifikatą sumokėtas lėšas indėliui; 4) įpareigoti valstybės įmonę „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) išmokėti 2011 m. liepos 12 d. obligacijų pasirašymo sutartyje nurodytą sumą (10 000 Lt (2 896,20 Eur)); 5) įpareigoti IID išmokėti 2011 m. gruodžio 7 d. indėlio sertifikato sutartyje nurodytą sumą (18 000 Lt (5 213,16 Eur)); 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. lapkričio 4 d. su BAB banku Snoru buvo sudaryta terminuotojo indėlio sutartis, pagal kurią ieškovė įnešė 50 000 Lt indėlį. Šią sutartį ieškovė pratęsinėjo 10 kartų. 2011 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta nauja terminuotojo indėlio sutartis, kuri, suėjus terminui, buvo nutraukta. Po to buvo sudarytos dar dvi terminuotojo indėlio sutartys, kurios taip pat nebuvo pratęstos. Taigi, ieškovės teigimu, buvo nusistovėjusi tvarka, kad ieškovė nuolat sudarinėdavo tos pačios rūšies (terminuotojo indėlio) sutartis. Ieškovė paaiškino, kad po paskutinės terminuotojo indėlio sutarties pasibaigimo, 2011 m. liepos 12 d. ieškovei buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo ir indėlio sertifikato sutartis. Tą pačią dieną ieškovės ir banko buvo sudarytos trys sutartys: indėlio sertifikato, obligacijų pasirašymo ir terminuotojo indėlio sutartis, taip pat buvo pasirašyta ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Ieškovė pažymėjo, kad pasirašant visas minėtas sutartis, jai buvo paaiškinta, jog visos sutartys yra lygiavertės terminuoto indėlio sutartims ir apdraustos, todėl, pasitikėdama atsakovės, kaip profesionalios įstaigos, patarimais, ieškovė nesuvokė, kad buvo suklaidinta.Ieškovės įsitikinimu, jai, kaip neprofesionaliai klientei, turėjo būti suteikta visa būtina informacija apie pasirašomas sutartis. Atsakovė prisiėmė pareigą suteikti ieškovei visą informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant galimas rizikas. Jeigu bankas būtų suteikęs visą informaciją apie teikiamų paslaugų sąlygas ir rizikas, tai ieškovė nebūtų sudariusi ginčo sandorių. Ieškovė akcentavo, kad vien įrašas sutartyje, jog ji buvo supažindinta su sutarties sąlygomis bei rizikomis, Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, nepašalina atsakovės netinkamo pareigų atlikimo galimybės ir fakto, nes tai yra tik standartinė tipinės sutarties sąlyga.Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartimi, patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, bylos dalis dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia ir su tuo susijusių reikalavimų nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientė, pernelyg pasitikėdama atsakove, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo sutarčių sąlygomis, todėl neigiamos sandorio sudarymo pasekmės, teismo vertinimu, tenka sutartį sudariusiai ieškovei. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl, teismo įsitikinimu, ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.Teismas akcentavo, kad ieškovė su atsakove yra ne kartą sudariusi terminuotojo indėlio sutartis, išskaidė savo lėšas pagal rizikas, pirko vertybinius popierius ir AB SEB banke, todėl turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jai buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas, juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovė įvardijama ne indėlininke, o investuotoja. Teismo vertinimu, ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Teismas priėjo išvadą, kad ieškovė neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovei primygtinai buvo pasiūlyta įsigyti indėlio sertifikato sutartį ir obligacijų pasirašymo sutartį, aiškinant, kad tai yra toks pats indėlis, tačiau esą patogiau, pasirašinėjant metams, sudaryti būtent šias sutartis. Apie tai, kad obligacijos nėra draustos paaiškinta nebuvo, priešingai, ieškovei buvo sudarytas klaidingas įspūdis, jog yra apdraustos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bankas turi pareigą ypatingai rūpestingai, geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Atsakovė, kaip bankas ir finansų maklerio įmonė, suteikusi ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją, prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu apeliantė galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis), taip pat prisiėmė prievolę pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras investavimo priemones (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Žinant, kad ieškovei buvo suteiktas neprofesionalaus kliento statusas, atsakovė turėjo suprantamai išaiškinti sutarčių esmę ir galimas rizikas, tačiau šios pareigos bankas neįvykdė.Iki sudarant ginčo sutartis, ieškovė nuolat tendencingai sudarydavo terminuoto indėlio sutartis. Atsižvelgiant į ieškovės amžių ir patirtį investicijose, naivu tikėtis, kad ji pati surado ir pasiprašė sudaryti obligacijų sutartį. Būtent tada, kai bankas pradėjo vykdyti agresyvią politiką, ieškovei, neturinčiai jokių specifinių žinių apie sudaromas sutartis, buvo patarta sudaryti ginčo sutartis, nurodant, kad tarp teminuoto indėlio ir šių sutarčių nėra jokių esminių skirtumų. Taigi ieškovė ginčo sandorius sudarė tik dėl to, kad rėmėsi klaidingai pateikta banko informacija, kad ginčo sutarčių rizikos pasiskirstymas yra toks pat, kaip indėlio. Pareiga įrodyti, kad bankas tinkamai atliko informavimo prievolę, tenka pačiam bankui. Kadangi ginčo sutartys buvo sudarytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo pagrindu, šiuo atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.719 straipsnio 1 dalis, tačiau šios pareigos bankas neatliko.Vien įrašas sutartyje nėra pakankamas įrodymas, kad ieškovė buvo supažindinta su sutarties sąlygomis, sutarties sąlygos buvo tinkamai, aiškiai ir suprantamai jai išaiškintos, su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su visomis rizikomis bei supranta jų pasekmes, nes tai tik standartinė paties banko parengtos sutarties sąlyga. Pirmiau nurodytų dokumentų kopijos ieškovei nebuvo pateiktos, ji neturėjo galimybės apsvarstyti banko pasiūlymo dėl obligacijų įsigijimo. Bankas neįvykdė ir Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų „Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimo priėmimo ir vykdymo taisyklių“ 22 punkto reikalavimo iš anksto neprofesionaliam klientui pateikti Taisyklių 30-45 punktuose nustatytą informaciją, be kita ko informaciją apie finansines priemones ir joms būdingą riziką. Sudarydama sutartis, ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nemoka ir neturi galimybės naudotis internetu ir jame skelbiama informacija, o nei ginčo obligacijų pasirašymo sutartyje, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos.Akivaizdu, kad ieškovės suklydimas, kai sudarydama sutartis, ji nežinojo esminių sutarties elementų dėl rizikos, traktuotinas kaip esminis, nes buvo suklysta dėl su sandorio dalyku susijusių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu. Be to, ieškovės įsitikinimu, banko darbuotojai, primygtinai siūlydami jai pasirašyti ginčo sutartis, tačiau neišaiškindami, jog šie sandoriai nėra apdrausti, turėjo tikslą suklaidinti ieškovę dėl sandorių esmės. Apgaulė gali pasireikšti ir kaip nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybes.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus dokumentus. Be to, Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte yra įtvirtinta, kad pasirašydamas šią sutartį investuotojas patvirtina, jog visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią. Investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Šie įrodymai pagrindžia, kad bankas supažindino su finansinių priemonių ir joms būdingomis rizikomis. Aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ir bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Taigi, bankas tinkamai vykdė savo pareigas. Ieškovė pati nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairi ir nerūpestinga. Ji turėjo visas galimybes įvertinti obligacijų ir terminuotų indėlių skirtumus, rizikas, tačiau jai buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža.Ieškovė su banku pasirašė tiek obligacijų, tiek terminuoto indėlio bei indėlio sertifikato sutartis. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė buvo paskirsčiusi galimas rizikas. Ieškovė turėjo pakankamai žinių, gyvenimiškos patirties, investavimo patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir indėlių sutarčių skirtumus. Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu, o terminuotojo indėlio sutartyje ši informacija pateikta aiškiai ir nedviprasmiškai.IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustatė, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai, taigi, nuostata, jog obligacijos nėra indėlio draudimo objektas yra tiesiogiai įtvirtinta teisės akte, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovės valios trūkumą, sudarant ginčo sutartį. Jeigu apeliantė netinkamai suvokė šio įstatymo nuostatas, ji turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus konsultacijos. Ieškovės niekas nevertė ir neskubino pasirašyti ginčo sutartį.Obligacijų sutartis savo turiniu ir forma yra visiškai skirtinga nuo indėlio sutarčių. Obligacijų pasirašymo sutartyje yra 17 kartų didžiosiomis raidėmis parašytas žodis investuotojas, joje nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos pagal IĮIDĮ, taigi kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suprasti, kad sudaro ne indėlio, o savo pobūdžiu visiškai kitokią sutartį. Teiginiai, kad neva banko darbuotojai patvirtino, jog obligacijos apdraustos taip pat kaip indėliai, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Ginčo sudarymo metu banko siūlytų terminuotojų indėlių palūkanų norma buvo kur kas mažesnė nei obligacijų, taigi apeliantei turėjo kilti klausimų dėl palūkanų skirtumo. Ieškovė, sudarydama sandorį, siekė gauti didesnę finansinę naudą, todėl esminė obligacijų pasirašymo sąlyga laikytina mokamos palūkanos, o ne obligacijų draudžiamumas.Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Iš esmės perrašydama savo ieškinio argumentus, apeliaciniu skundu ieškovė išreiškia tik bendrą nesutikimą su sprendimu. Šie skundo argumentai nelaikytini faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, galinčiais paneigti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė nereiškė ieškinio dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip sudaryta dėl apgaulės, ieškinys buvo pareikštas CK 1.90 straipsnio (dėl suklydimo) pagrindu ir ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, būtinų konstatuoti banko apgaulę. Be to, prie apeliacinio skundo nepridėti įrodymai, kad bankas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, kurie patvirtintų apgaulę, o tik teigiama, jog banko darbuotojai neva turėjo tikslą suklaidinti ieškovę, todėl šie argumentai atmestini, kaip neįrodyti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl atsisakymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Be to, ši teismo teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo.Ieškovė bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinybę grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teisme ji neturėjo advokato, kuris jai būtų išaiškinęs liudytojų pakvietimo į teismo posėdį galimybę ir dėl šios priežasties, ieškovės teigimu, ji atvyko viena bei nebuvo apklaustas jos sutuoktinis A. M., tiesiogiai dalyvavęs ginčo sandorių sudarymo metu ir galintis patvirtinti ieškinyje bei apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės ieškinys buvo surašytas padedant advokatei E. G. ir būtent ši advokatė ieškinyje buvo nurodyta kaip atstovė, per kurią bus vedama byla pirmosios instancijos teisme (minėtą aplinkybę patvirtina ir 2013 m. spalio 30 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-T-4096-4770 Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo), taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė žinojo, kur galima kreiptis konsultacijos prieš paskirtą žodinį teismo posėdį, jei jai kilo neaiškumų dėl jos turimų procesinių teisių. Kita vertus, ieškovė ir teismo posėdžio metu nepareiškė jokio prašymo ir (ar) neišreiškė noro (būtinybės) apklausti jos sutuoktinį (net neminėjo jo), todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės ir trečiojo asmens pozicija, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymą skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Dėl atsisakymo priimti naujus įrodymus

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė jos sutuoktinio A. M. ranka surašytą ir pasirašytą „Paliudijimą“, kuris, ieškovės įsitikinimu, patvirtina, kad apeliantė iš tikrųjų buvo suklaidinta ar netgi apgauta dėl pasirašomų sandorių esminių aplinkybių.Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, ieškovė pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujama profesionalios atstovės – advokatės, tačiau nei ieškinyje, nei vėliau jokio prašymo apklausti ieškovės sutuoktinį A. M. pareikšta nebuvo (apskritai jo dalyvavimas ginčo sutarties sudarymo metu ieškinyje net nebuvo minimas), taigi byloje nėra jokių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti ieškovės siekiamus pateikti įrodymus (atsisakęs iškviesti liudytoją) ir ieškovė neįrodė aplinkybių, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik vėliau.Kita vertus, civiliniame procese rašytiniais liudytojo paaiškinimais leidžiama remtis tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje. Tačiau tokie rašytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, ieškovės sutuoktinio surašyti, tačiau notaro nepatvirtinti parodymai, nelaikytini leistinais įrodymais civiliniame procese ir todėl nepriimtini.Papildomai pastebėtina, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde, be kita ko, paminėjo, jog sandoriai, taip pat ir Obligacijų pasirašymo sutartis, buvo sudarinėjami sutuoktinių lėšomis, akcentuotina, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovė aiškiai nurodė, jog visi vertybiniai popieriai priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, todėl, atsižvelgus į pirmiau nurodytą pačios ieškovės pareiškimą sutartyje bei aplinkybę, kad iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovė nebuvo paminėjusi kokias nors savo sutuoktinio sąsajas su nagrinėjamu sandoriu, ieškovės teiginiai apie obligacijų įsigijimą už bendras sutuoktinių lėšas atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl Obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliantės įsitikinimu, atsakovė BAB bankas Snoras neįvykdė savo pareigos tinkamai ir suprantamai išaiškinti ieškovei, kaip neprofesionaliai investuotojai, sudaromų sutarčių esmę ir galimas rizikas, todėl ieškovė, klaidingai manydama, jog obligacijos apdraustos kaip ir indėlis, pasirašė ginčo Obligacijų pasirašymo sutartį. Be to, ieškovės nuomone, banko darbuotojai, primygtinai siūlydami ieškovei pasirašyti ginčo sutartį, bet neišaiškindami, kad šis sandoris nėra apdraustas, galbūt turėjo tikslą suklaidinti ieškovę dėl sandorio esmės.Pagal CK 1.90 straipsnį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei suklydimas yra esminis. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).Aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinis teismas taip pat pažymėjęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., civilines bylas Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016) jau buvo konstatuota, jog BAB bankas Snoras, platindamas obligacijas, netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, Prospekto ir Galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tačiau, priešingai nei supranta ieškovė, vien ši aplinkybė (banko pareigos informuoti netinkamo vykdymo konstatavimas) nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu, nes siekiant sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 (o taip pat ir 1.91 straipsnio) pagrindu kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti sandorio sudarymo aplinkybes, paties investuotojo elgesį, šalių valios formavimosi procesą, nulėmusį apsisprendimą sudaryti ginčo sutartį.Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir kt.)Kitaip tariant, net ir neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas, kurį akcentuoja apeliaciniame skunde ieškovė, bei to statuso nulemta banko pareiga suprantamai, aiškiai informuoti klientą apie sutarties esmę bei galimas rizikas, patys savaime neatleidžia asmens (inter alia ieškovės) nuo pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, patikrinti ir apsvarstyti, kokias pareigas ir teises pagal sudaromą sandorį asmuo įgis, rūpestingai įvertinti bet kokio veiksmo galimus padarinius. Tačiau, kaip nustatyta iš pačios ieškovės 2016 m. rugsėjo 21 d. posėdžio metu duotų paaiškinimų, apeliantė visų banko darbuotojos jai pateiktų sandorio dokumentų neskaitė, be to, pasirašytos sutarties sąlygomis išsamiau nepasidomėjo ir vėliau, po sutarties pasirašymo. Pažymėtina, kad pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį, 1.22 punkte J. M. be kita ko patvirtino, jog susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, todėl, viena vertus, ieškovei nepateikus jokių priešingų įrodymų, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė negavo šių dokumentų kopijų, atmestini, kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis), kita vertus, pasirašymas apie susipažinimą su dokumentais, kurių asmuo iš tikrųjų, kaip kad jis teigia, negavo ir neskaitė, tik dar kartą patvirtina asmens nepakankamą rūpestingumą ir atidumą, dėl kurio visos neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tenka pačiai nepakankamai rūpestingai šaliai.Nors ieškovė apeliaciniame skunde, iš esmės tiesiog atkartodama ieškinio argumentus, nurodė, kad ji buvo įsitikinusi, jog ginčo sutarties rizikos pasiskirstymas yra toks pat, kaip indėlio (kad tarp teminuotojo indėlio ir Obligacijų pasirašymo sutarties nėra jokių esminių skirtumų), pažymėtina, jog vien tik obligacijų įsigijimo atveju pasirašomų dokumentų kiekis ir apimtis, palyginus su terminuotojo indėlio sutarties sudarymu (be kita ko ir tai, kad Obligacijų pasirašymo sutartyje klientas 17 kartų didžiosiomis raidėmis įvardijamas investuotoju, o ne indėlininku), leidžia bet kuriam eiliniam, vidutiniškai apdairiam vartotojui, tuo labiau ieškovei, prieš porą metų iki ginčo obligacijų įsigijimo, pirkusiai vertybinius popierius ir kitame banke (AB SEB banke), suvokti produktų netapatumą, o kur kas didesnių palūkanų nei indėlio atveju mokėjimas – ir didesnį siūlomo produkto rizikingumą. Kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo IID, ieškovė tą pačią dieną sudarė tris skirtingas sutartis (terminuotojo indėlio, indėlio sertifikato ir obligacijų pasirašymo sutartį), t. y. sąmoningai paskirstė galimą riziką. Akivaizdu, kad net ir vidutiniam vartotojui, neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiškos patirties (ieškovė dirbo fermos vedėja, kaip minėta, jau buvo iki tol pirkusi vertybinius popierius), gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma.Kaip jau minėta, aplinkybė, kad asmeniui suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas, savaime neatleidžia asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, įdėmiai skaityti pasirašomų dokumentų turinį, apsvarstyti galimus sudaromo sandorio padarinius. Savo ruožtu tuo atveju, jeigu asmuo nėra tikras dėl konkretaus siūlomo finansinio produkto (obligacijų) rizikos, jo esmės, jis turi atidėti tokios sutarties pasirašymą iki išsiaiškins jam reikšmingą informaciją, tuo labiau, jei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F klientas, šiuo konkrečiu atveju J. M., atsisakė pateikti prašomą nurodyti informaciją apie save, leidžiančią bankui visapusiškai nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos šiam konkrečiam klientui. Tačiau, kaip nurodė pati ieškovė savo ieškinyje, sutartį ji pasirašė per 15 minučių, neskaitydama visų jai pateiktų dokumentų, nors jokių įrodymų, kad ieškovė būtų verčiama sutartį pasirašyti tą pačią dieną (ar prieš ją būtų taikomos kokios nors prievartos priemonės) byloje nėra.Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors ieškovė teigia, jog jai banko darbuotojų buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad obligacijos yra apdraustos taip pat kaip ir indėliai, J. M. paaiškinimai teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu bei procesiniuose dokumentuose dėstoma pozicija, taip pat aplinkybė, jog tą pačią dieną ieškovė sudarė tris skirtingas sutartis (terminuotojo indėlio, indėlio sertifikato ir obligacijų pasirašymo), didžiąją dalį jos pinigų vis dėlto palikusi terminuotajam indėliui, leidžia vertinti, kad iš tikrųjų ieškovė suvokė įgyjamų produktų rizikingumo laipsnio skirtumus ir tikroji ieškovės valia, sudarant būtent Obligacijų pasirašymo sandorį, buvo gauti didesnę finansinę grąžą (didesnes palūkanas), o obligacijų draudžiamumas nebuvo esminis veiksnys, suformavęs jos valią sudaryti šį sandorį. Priešingu atveju, jei ieškovė buvo įsitikinusi, kad obligacijos draudžiamos lygiai taip pat, kaip ir indėliai, ir nėra labiau rizikingos, neaišku, kodėl ji neinvestavo visus savo pinigus į obligacijas, duodančias kur kas didesnę grąžą. Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, nėra jokio pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovė neįrodė ir esant pagrindui pripažinti ginčo sutartį negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Visų pirma, kaip teisingai pastebėjo atsakovė BAB bankas Snoras, ieškinys buvo pareikštas CK 1.90 straipsnio (dėl suklydimo) pagrindu ir ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, būtinų konstatuoti banko apgaulę, t. y. tyčinių atsakovės darbuotojų veiksmų, siekiant suklaidinti, apgauti klientę. Kita vertus, apgaule CK 1.91 straipsnio prasme galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti, o, kaip minėta pirmiau, šiuo atveju obligacijų draudžiamumas nebuvo esminis veiksnys, suformavęs J. M. valią sudaryti šį sandorį.Remdamasi pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką analogiškose bylose, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.