Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovei B. P., atsakovams J. P. ir S. Z.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę ieškovės B. P. ieškinį atsakovams J. P. ir S. Z., dėl turto teisinio rėžimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) A. P. ir B. P. sudarė santuoką. 1992 m. vasario 12 d. J. S., Kaišiadorių rajono valdybos vardu, su B. P. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Už minėtą butą, ieškovė sumokėjo 2 354,39 rublių (pinigų tuo metu galiojusių Lietuvoje) Kaišiadorių taupomojoje kasoje, kvito Nr. (duomenys neskelbtini) ir 16 951,59 rublių Valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Taip pat, byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo nutraukta B. P. ir A. P. santuoka. (Duomenys neskelbtini) A. P. mirė. Po jo mirties, jo turtą paveldėjo jo motina V. P. Jai mirus (duomenys neskelbtini) jos turtą paveldėjo sūnus, A. P. brolis P. P.. Mirus P. P. (duomenys neskelbtini), jo turtą paveldėjo jo vaikai – atsakovai J. P. ir S. Z..

Kaip matyti, byloje reiškiamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo įgytas santuokos metu vieno sutuoktinio vardu, pripažinimo asmenine to sutuoktinio nuosavybe. Šios bylos ginčo objektas – butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio savininke nurodyta B. P., kuris buvo įgytas 1992 m. vasario 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini).

Šiuo atveju A. P. ir B. P. santuoka buvo sudaryta ir nutraukta galiojant Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (vėliau Lietuvos Respublikos) santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Nutraukiant santuoką, reikalavimai dėl santuokinio turto padalijimo nebuvo pareikšti. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, šio ginčo sprendimui taikomos 2000 metų CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2, 19, 25 straipsniais.).

Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir tokiu išlieka kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis). Viešame registre tokio turto savininkais turi būti nurodyti abu sutuoktiniai (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Registruojant minėtą turtą vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau šis reikalavimas taikomas tik kai turtas registruojamas po 2001 m. liepos 1 d., o šiuo atveju Ginčo turtas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre anksčiau – 1992 metais (CK 3.88 straipsnio 3 dalis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalis).

CK 3.88 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta įstatyminė prezumpcija – turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija reiškia, kad nuo B. P. ir A. P. santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) iki santuokos pasibaigimo – ištuokos įregistravimo (duomenys neskelbtini) ieškovės vardu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.

Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjimas, paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Nagrinėjant bylą teisme, galiojant naujajam CK, tai turi būti daroma pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas. Taigi, minėtos prezumpcijos gali būti paneigtos leistinais įrodymais, o faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose 2006 m. gegužės 17 d. Nr. 3K-3-343/2006, 2007 m. lapkričio 6 d. Nr. 3K-3-490/2007, 2008 m. gegužės 19 d. Nr. 3K-3-280/2008, kt.).

Ieškovė siekia paneigti prezumpciją dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Byloje neginčijama, kad Ginčo turtas buvo įgytas B. P. vardu pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, jai esant santuokoje su A. P.. Kaip matyti už butą buvo atsiskaityta tokiu būdu: 2 354,39 rublių pirkėja sumokėjo Kaišiadorių taupomojoje kasoje, kvito Nr. (duomenys neskelbtini), o 16 951,59 rublių. valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Byloje taip pat, pateikti įrodymai buto byla, orderis butui apgyvendinti vietinės Tarybos name bei buto įkainojimo aktas, išduoti B. P. Pažymėtina, jog gyvenamojo buto įkainojimo aktą pasirašė B. P., mokėtina suma buvo apskaičiuota jai ir labiau tikėtina, kad buvo naudojamos būtent asmeninės B. P. lėšos. Įrodymų, kad turto įsigijimui buvo panaudotos bendrosios jungtinės sutuoktinų nuosavybės teise priklausančios lėšos ir / ar A. P. lėšos, byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo teismui žinomi kiti A. P. teisių perėmėjai – J. P. ir S. Z., priešingai- S. Z. su ieškiniu sutiko, tuo tarpu J. P. savo nuomonės nepareiškė.

Įvertinus tai, kad labiau tikėtina, kad buvo naudojamos B. P. asmeninės lėšos, visi sandoriai, buto byla ir kiti dokumentai sudaryti jos vardu, nesant jokių duomenų apie ginčus tarp sutuoktinių dėl ginčo turto, atsižvelgiant ir į tai, kad skyrybų byloje šis turtas nebuvo dalintinas, daroma išvada, jog akivaizdžiai buvo ieškovės valia ginčo turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise (CPK 3 straipsnio 1, 7 dalys, 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose 2012 m. balandžio 11 d. Nr. 3K-3-52/2012, 2009 m. spalio 15 d. Nr. 3K-3-424/2009, 2021 m. kovo 10 d. Nr. e3K-3-42-701/2021).

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovės ieškinyje nurodytus bei jų atstovės teismo posėdyje teiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad B. P. turtą įgijo kaip asmeninį turtą, nors tuo metu ir buvo santuokoje su A. P..

Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, konstatuojama, jog ieškinys pagrįstas, įrodytas, todėl tenkinamas visiškai, pripažįstant, kad B. P., santuokos su A. P. metu ginčo turtą, įgijo asmeninės nuosavybės teise (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 1, 7 dalys, 177, 178, 185 straipsniai).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 41,54 Eur. CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Nagrinėjamu atveju atsakovai neprieštaravo ieškovės ieškiniui, bylos procesas inicijuotas ne dėl atsakovų kaltų ar neatsargių veiksmų, t. y. ne dėl to, kad atsakovai kaip nors pažeidė ieškovės teises. J. P. ir S. Z. šioje byloje buvo atsakovais kaip A. P. teisių perėmėjai. Pati ieškovė dar iki A. P. mirties nepasinaudojo teise ir nekėlė klausimo dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nors nuo santuokos nutraukimo iki A. P. mirties praėjo 6 metai, o iki šio ieškinio pareiškimo net 29 metai.

Svarbu ir tai, kad atsakovai ieškovės reikalavimų neginčijo, proceso nevilkino. Šioje byloje nėra pagrindo vertinti, kad bylinėjimosi išlaidų atsiradimas buvo kažkokiu būdu nulemtas atsakovų veiksmų. Šias aplinkybes teismas pripažįsta pakankamu pagrindu spręsti, kad pašto išlaidos yra priteistinos iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

tenkinti ieškinį.

Pripažinti, kad butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė.

Priteisti iš ieškovės B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 41,54 Eur (keturiasdešimt vieno euro 54 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, įmonės kodas 188659752, į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams Kaišiadoryse.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus Kaišiadoryse.