Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo laikymą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. liepos 31 d.

Dėl ieškinio senaties.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. liepos 27 d. (b. l. 12), todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. liepos 26 d. atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. liepos 26 d. atlyginimo priteisimo, taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina.

Atitinkamai, toliau byloje nagrinėtinos pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2017 m. liepos 31 d. (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių rengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia aliarminis iškvietimas, kurio paskirtis užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Todėl darytina išvada, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką kamerose turėtų būti įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai. Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad aliarminiai iškvietimo mygtukai kamerose įrengti, tačiau patys suimtieji ar nuteistieji juos sugadina (b. l. 27), visgi Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. 9-9781 „Dėl nutarties vykdymo P. V. byloje“ (b. l. 120–121) nurodyta, jog, vadovaujantis Apsaugos ir priežiūros skyriaus tarnybiniu pranešimu, buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 27 d. iki 2017 m. liepos 31 d. gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. LVAT yra išaiškinęs, jog laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog, kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais (žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Todėl darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktais nėra reglamentuota pareigūnų iškvietimo sistemos dušo patalpose, sporto salėse, pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo tvarka. Atitinkamai, su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjas, būdamas dušo patalpose, sporto salėse, pasivaikščiojimo kiemeliuose yra prižiūrimas prižiūrėtojų, todėl susisiekti su jais gali nesinaudodamas pareigūnų iškvietimo sistema. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė kreiptis į prižiūrėtoją jam būnant dušo patalpose, sporto salėse, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo apribota.

Kaip nustatyta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Konstatavus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, toliau teismas sprendžia dėl pareiškėjui galimai kilusios žalos fakto.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Visgi CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

Pareiškėjas, pagrįsdamas jam kilusios neturtinės žalos faktą, nurodė, kad 2014 m. gruodžio mėnesį jam būnant sporto salėje jis neteko sąmonės ir būdamas tokiose situacijoje negalėjo išsikviesti Lukiškių TI-K pareigūnų bei tai, kad norėdamas išsikviesti Lukiškių TI-K pareigūnus, turėdavo rankomis daužyti kameros duris. Patikrinus rašytinę bylos medžiagą, joje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba ar jam kilo kitokie neigiami padariniai, byloje nėra duomenų, apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos sutrikimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu (iškvietimo sistemos neįrengimo) (b. l. 66, 67–110). Todėl nurodyti pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais ir deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini.

Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl nesaugių kalinimo sąlygų, bendro pobūdžio nusiskundimais, kaip pavyzdžiui, kad, siekiant prisikviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris. Todėl, nors atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo mastą, šiuo atveju pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, subjektyvus nesaugumo jausmas kameroje galėjo būti šiek tiek didesnis, tačiau šie pareiškėjui tik galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste negali būti laikomi pakankamai intensyviais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, laiko, kad pareiškėjo išgyvenimai nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Teismas pažymi, kad tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris, be kita ko, tokio pobūdžio byloje išaiškino, kad pagalbos iškvietimo mygtukas nėra vienintelė kameroje esančių asmenų saugumą užtikrinanti priemonė. Tai, kad viena iš kalinių saugumą užtikrinančių priemonių dažniausiai neįrengta ar neveikia (ir tai dėl pačių kalinamų asmenų netinkamo elgesio), nėra susiję su atsakovo atstovo Lukiškių TI-K siekiu pažeminti kalinamų asmenų orumą, iš jų pasityčioti, nei su tokio pobūdžio asmenų išgyvenimais (žr. 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-493/2017). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nebuvo įrengta iškvietimo sistema, susiklostė ne dėl sąmoningų atsakovo atstovo Lukiškių TI-K veiksmų, o dėl objektyviai susiklosčiusių priežasčių.

Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos fakto, atsakovui pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 31–32) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 3,66 Eur. Teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Todėl teismas sprendžia, kad Lukiškių TI-K prašymas priteisti iš pareiškėjo jo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr. 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2592-442/2017 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo P. V. skundą atmesti.

Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.