Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1347-104/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-27Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-05Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-05
Bylos Nr.
2A-1347-104/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-06967-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Natalja Cikoto
Ieškovas
G. P.
Atsakovas
Danske Bank A
Kategorijos
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1347-104/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06967-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 42.10.; 42.11.1; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10306-734/2011 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas G. P. patikslintu ieškiniu atsakovui Danske Bank A/S (b.l. 120) prašo pripažinti 2006-05-29 kredito sutartį, sudarytą tarp ieškovo G. P. ir atsakovo Danske Bank A/S, vartojimo sutartimi ir atsakovo vienašališką šios kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pratęsti kredito sutarties vykdymą, sumažinti priskaičiuotus delspinigius iki 7 996,11 Lt ir priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-05-29 tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovui būsto remonto darbams atsakovas suteikė 300 000 Lt dydžio kreditą, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2036-05-29, už gautą kreditą ieškovas įsipareigojo mokėti kintamo dydžio palūkanas, nustatomas pagal 6 mėn. VILIBOR, pridedant banko maržą – 0,8 proc. metinių palūkanų. Ieškovas paaiškino, kad 2009 m. jo mokėjimai bankui sutriko dėl susidariusios sudėtingos finansinės situacijos: dėl ekonominių sunkumų įmonė, kurioje ieškovas dirbo, nebemokėjo atlyginimo, todėl, siekdamas toliau vykdyti savo turimus finansinius įsipareigojimus, ieškovas buvo priverstas išvykti dirbti į užsienį. Ieškovas nurodė, jog apie tai, kad atsakovas nutraukė kredito sutartį sužinojo tik 2010-08-17, gavęs 2010-07-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartį. Taip pat nurodė, kad kol buvo išvykęs uždarbiauti į Airiją, pateko į avariją, todėl kurį laiką negavo jokių pajamų, negalėjo padengti įsiskolinimo atsakovui, tačiau nuo 2010 m. vasaros vėl pradėjo mokėti kredito įmokas. Anot ieškovo, atsakovas tinkamai neinformavo jo apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, pažeidė įstatymo nustatytą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką, o kartu ir ieškovo teises. Tai yra atsakovo pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą ieškovui išsiuntimo metu ieškovas buvo išvykęs į užsienį, be to, tu metu buvo patyręs sveikatos sutrikimų, kuriuos gydėsi ambulatoriškai, todėl tuo laikotarpiu neturėjo galimybių nei pranešti atsakovui apie šias aplinkybes, nei informuoti atsakovą apie tai, kad pasikeitė jo gyvenamoji vieta, nei gauti atsakovo pranešimų apie kredito sutarties netinkamą vykdymą ir nutraukimą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškovo reikalavimus atmesti. Nurodė, kad kredito sutartis buvo nutraukta tinkamai ir teisėtai, laikantis kredito sutartyje nustatytos tvarkos ir esant kredito sutarties 53.1 punkte numatytam sutarties nutraukimo pagrindui – ieškovui tinkamai ir laiku nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Pasirašydamas kredito sutartį ir vėlesnį susitarimą, ieškovas nurodė savo susirašinėjimo adresą – (duomenys neskelbtini). Kredito sutarties 68 punkte numatyta, jog visi pranešimai, ataskaitos ir kitoks susirašinėjimas vykdant kredito sutartį įteikiami kitai sutarties šaliai arba siunčiami registruotu laišku arba kitu šalių suderintu būdu šalių nurodytais adresais. Atsakovas ieškovui 2010-03-10 išsiuntė raštą Nr. dnk1003161 ieškovo kredito sutartyje nurodytu adresu, taip pat 2010-03-10 išsiuntė raštą Nr. dnk1003162 ieškovo įkeisto turto buvimo vietos adresu. Pats ieškovas vengė priimti laiškus ir nebendradarbiavo su atsakovu. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.166 str. įtvirtintą prezumpciją, pranešimas adresatui tapo žinomas tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę). Todėl ieškovo nurodomos aplinkybės apie tai, jog jam nebuvo įteiktas pranešimas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, anot atsakovo, yra nepagrįstos. Be to, įstatymo reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Taip pat nurodė, kad šalių sudaryta sutartimi nustatyti 0,08 proc. dydžio delspinigiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos CK 6.258 str. 1 d. ir yra laikomi iš anksto šalių numatytais nuostoliais esant sutarties pažeidimui, todėl atsakovui nebereikia papildomai įrodinėti patirtų nuostolių dydžio.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Sumažino ieškovui G. P. priskaičiuotų delspinigių sumą nuo 21 322,96 Lt iki 19 193,21 Lt. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, jog tarp šalių sudaryta kredito sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, nes atitinka Lietuvos Respublikos CK 1.39 str. numatytus vartojimo sutarties požymius. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neginčijo, jog laiku nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, taip pat neginčijo, kad 2010-03-10 buvo susidariusi 23 967,16 Lt skola pagal kredito sutartį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sutartyje nustatyto 30 dienų termino, nors ir skaičiuojamo nuo išsiuntimo dienos, nėra pagrindo vertinti kaip neprotingo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos CK 6.218 straipsnyje nedetalizuoti pranešimo įteikimo būdai ir tvarka bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl šalys dėl šių klausimų gali susitarti sutartyje – šiuo atveju paminėti klausimai reglamentuoti šalių sudarytoje sutartyje. Nustatė, kad atsakovas ieškovui raštiškus reikalavimus dėl sutarties pažeidimų pašalinimo išsiuntė registruotais laiškais dviem adresais, t.y. ieškovo kredito sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), ir įkeisto ieškovo nekilnojamojo daikto buvimo adresu (duomenys neskelbtini). Kredito sutarties 68 punkte nustatyta, kad visi pranešimai, ataskaitos ir kitoks susirašinėjimas vykdant sutartį, įteikiami kitai sutarties šaliai arba siunčiami registruotu laišku arba kitu šalių suderinu būdu. Jeigu keičiasi sutarties šalių adresai, sąskaitų numeriai ir (arba) kiti rekvizitai, tai sutarties šalys privalo apie tai informuoti viena kitą. Sutarties šalis, neįvykdžiusi šių reikalavimų, negali pareikšti pretenzijų ar atsikirtimų, jog kitos sutarties šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus. Kadangi atsakovas pranešimus ieškovui dėl kredito sutarties netinkamo vykdymo, kuriais kartu įspėjama apie sutarties nutraukimą, jei nurodyti pažeidimai nebus pašalinti, išsiuntė dviem atsakovui žinomais ieškovo adresais, o byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų įvykdęs Kredito sutarties 68 punkte numatytą pareigą informuoti atsakovą apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ir būtų nurodęs kitą, nei nurodyta sutartyje, vietą visos su kredito sutarties vykdymu susijusios informacijos siuntimui, taip pat kad būtų bendradarbiavęs su atsakovu, informavęs atsakovą apie savo sunkią turtinę padėtį ar prašęs atidėti mokėjimus. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pats ieškovas, nebendradarbiaudamas su atsakovu, elgėsi nerūpestingai, todėl atsakovo ieškovui siųstus pranešimus ieškovo pasirašytoje kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu ir kredito sutarties užtikrinimui įkeisto ieškovo nekilnojamojo turto buvimo vietos adresu laikė įteiktais tinkamai. Taip pat teismas padarė išvadą, kad senaties terminas reikalauti dalyje priskaičiuotų delspinigių yra praleistas, todėl atsakovo priskaičiuotiems delspinigiams laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. taikė ieškinio senatį ir šio laikotarpio delspinigių sumą – 2 129,75 Lt - sumažino iš ieškovo reikalaujamų delspinigių dydžio, t.y. delspinigiai suamžino nuo 21 322,96 Lt iki 19 193,21 Lt. Teismas nenustatė, kad šalių sudarytos Kredito sutarties 28 punkte nustatyto dydžio netesybos - 0,08 proc. nuo bendros negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną – būtų neprotingai didelės, taip pat nenustatė jokių kitų aplinkybių ir pagrindų šalių iš anksto už sutarties netinkamą vykdymą nustatytų netesybų sumažinimui, todėl ieškovo prašymą sumažinti netesybas iki 0,03 proc. atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Ieškovas G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas sutinka su tuo, kad kredito sutartis buvo vykdoma pažeidžiant kredito dalies grąžinimo terminus, tačiau nurodo, kad sutarties vykdymo apskritai atsisakoma nebuvo. Atsižvelgiant į tai, anot apelianto, negalima teigti, kad terminų vykdyti sutartinę prievolę pažeidimas nesudarė pagrindo atsakovui nesitikėti, kad sutartis ateityje bus įvykdyta. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pateiktų įrodymų – įteikimo šaknelių ir įspėjamojo pranešimo siuntimo vokų bei antspaudų ant jų, dėl to netinkamai apibrėžė momentą, nuo kurio pareiga kitą sutarties šalį informuoti apie sutarties nutraukimą yra gyvendinta. Pažymi, kad ieškovui išsiųstas pranešimas buvo pristatytas į ieškovo nurodytą vietą, tačiau netrukus buvo grąžintas atgal siuntėjui, nepaliekant jokio pranešimo apie atėjusią korespondenciją. Kadangi šio pranešimo nebuvo galima gauti ne dėl ieškovo kaltės, toks pranešimo įteikimas negali būti laikomas tinkamu. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 str. nurodytomis sąlygomis yra įtvirtinta kreditoriaus pareiga informuoti skolininką apie pradelstus mokėjimus ir dėl to kylančias neigiamas pasekmes bent du kartus. Nagrinėjamu atveju kreditorius skolininką apie pradelstą mokėjimą informavo tik vieną kartą. Pasak apelianto, vertinant nagrinėjamą situaciją, svarbu atsižvelgti, jog tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Ieškovas yra fizinis asmuo, kuris vartojimo sutarčių instituto atžvilgiu yra laikytinas silpnesniąja šalimi, neturinčia galimai reikalingo patyrimo ar žinių sudarant sutartį, kaip jų turi kita šalis – juridinis asmuo. Dėl šios priežasties preziumuojama, kad sudarant sutartį ieškovas tinkamai neįvertino sutartyje numatytų netesybų dydžio ir kartu nenumatė bei negalėjo numatyti aplinkybių, kurių pagrindu ieškovas buvo priverstas pradelsti prievolės vykdymą, todėl mano, kad netesybų dydis turi būti sumažintas iki protingo netesybų dydžio – 0,03 proc. Taip pat nurodo, kad patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos šalims proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dydžiui.

Atsiliepimas

Atsakovas Danske Bank A/S atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kredito sutarties šalys, sutarties 53 ir 54 punktais numatė atsakovo teisę, esant tam tikroms sąlygoms, vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. Taigi atsakovas nutraukti sutartį turėjo tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Kredito sutarties 53.1. punkte įtvirtinta, jog atsakovas turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti kredito sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal kredito sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Ieškovui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas įgijo teisę nutraukti sutartį prieš terminą. Ieškovo nurodomos aplinkybės, jog bankas pastarajam neįteikė pranešimo apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą yra nepagrįstos, nes Lietuvos Respublikos CK 6.166 str. įtvirtinta prezumpcija, kad pranešimas adresatui tapo žinomas tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą. Tai, jog pats ieškovas vengė priimti iš atsakovo siunčiamus laiškus, nelaikytina atsakovo neteisėtais veiksmais. Pasisakydamas dėl apelianto prašymo sumažinti netesybų dydžio, atsakovas nurodo, kad kredito sutartyje nurodytas netesybų dydis buvo nustatytas abiejų sutarties šalių, todėl ieškovas nepagrįstai ir nemotyvuotai prašo jas sumažinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Atsižvelgdama į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina atsakovo apeliacinio skundo bei ieškovo atsiliepimo į skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp šalių 2006-05-29 buvo sudaryta kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovui būsto remonto darbams atsakovas suteikė 300 000 Lt dydžio kreditą, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2036-05-29, už gautą kreditą ieškovas įsipareigojo mokėti kintamo dydžio palūkanas, nustatomas pagal 6 mėn. VILIBOR, pridedant banko maržą – 0,8 proc. metinių palūkanų. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimu (b. l.l. 3-37). Dėl 2009 m. sutrikusių ieškovo mokėjimų bankui, atsakovas kredito sutarties 53-54 punktų pagrindu 2010-03-10 pranešimu sutarties nustatyta tvarka ir ieškovo nurodytu adresu informavo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad priešingu atveju sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2010-04-12 be atskiro įspėjimo (b. l.l. 3-37, 78-79). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas pažeidė Kredito sutarties 68 punkte numatytą pareigą informuoti atsakovą apie pasikeitusią gyvenamąją vietą todėl atsakovo ieškovui siųstus pranešimus ieškovo pasirašytoje kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu ir kredito sutarties užtikrinimui įkeisto ieškovo nekilnojamojo turto buvimo vietos adresu teismas pagrįstai laikė įteiktais tinkamai, nes siuntė ieškovo nurodytu adresu, žinomu atsakovui. Dėl išdėstyto, apeliacinio teismo kolegija daro išvadą, kad visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pranešimo įteikimas negali būti laikomas tinkamu, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino įteikimo šaknelių ir įspėjamojo pranešimo siuntimo vokų bei antspaudų ant jų, dėl to netinkamai apibrėžė momentą, nuo kurio pareiga kitą sutarties šalį informuoti apie sutarties nutraukimą yra gyvendinta ir kad ieškovui išsiųstas pranešimas buvo pristatytas į ieškovo nurodytą vietą, tačiau netrukus buvo grąžintas atgal siuntėjui, nepaliekant jokio pranešimo apie atėjusią korespondenciją, pranešimo nebuvo galima gauti ne dėl ieškovo kaltės. Pažymėtina, kad sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir savo teisės įgyvendinti sąžiningai (CK 6. 200, 158 str. str.) Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu, elgėsi nerūpestingai – nesikreipė dėl mokėjimų atidėjimo, įsiskolinimo per sutartyje nustatytą terminą nesumokėjo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nes ieškovas neginčija aplinkybės, kad sutarties nutraukimo diena buvo skolingas atsakovui 23 967 Lt, o kiekviena sandorio šalis turi tinkamai vykdyti sutarties sąlygas, nepriklausomai nuo tuo, kad sutartis yra vartojimo sutartis (CK 6.38 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad iki sutarties nutraukimo atsakovas tris kartus priminė ieškovui apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, todėl ieškovo paminėto Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 str. atsakovas nepažeidė. Apelianto teiginys, kad ieškovui pažeidus sutartinę prievolę sutart

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo sumažinti Kredito sutarties 28 punkte nustatyto dydžio netesybos 0,08 proc. iki 0,03 proc., nes 0,08 proc. delspinigiai nėra neprotingai didelės, atsakovas teigia, kad būtent dėl tokio delspinigių dydžio šalys susitarė, todėl apelianto teiginys, kad sudarant sutartį ieškovas tinkamai neįvertino sutartyje numatytų netesybų dydžio ir kartu nenumatė bei negalėjo numatyti aplinkybių, kurių pagrindu ieškovas buvo priverstas pradelsti prievolės vykdymą, nesudaro pagrindo taikyti CK 6. 258 str. ir mažinti delspinigius. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad sutartimi nustatytos 0,2 proc. ir didesnės netesybos paprastai yra aiškiai per didelės (LAT 2010-10-05 nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-386/2010). Kadangi ginčo netesybos 0, 08 proc. atsirado iš šalių sutartinių santykių, jų dydis neviršija 0,2 proc., nepažeidžia sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis), tai teismas neturi pagrindo netesybų dydį keisti. Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 2 dalis, 6.156 straipsnis).

Tačiau apelianto teiginys, kad patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos šalims proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dydžiui, yra pagrįstas, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 64 Lt žyminio mokesčio - 3 proc. nuo sumažintos delspinigių 2129, 75 Lt sumos (CPK 93 str.).

Kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimas neįtakuoja sprendimo esmės, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo (į.k. 301694694, Saltoniškių g. 2, Vilnius), 64 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjai Natalja CikotoOna GasiulytėVidas Stankevičius