Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiame per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2006-05-29 sudarė Kredito sutartį Nr. BR3030060231, kurios pagrindu atsakovas ieškovui suteikė 300000,00 Lt kreditą būsto remontui, tuo tarpu ieškovas įsipareigojo gautą kreditą grąžinti su sutartyje numatyto dydžio palūkanomis sutartyje nustatytais terminais; galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2036-05-29 (b.l. 30-37). Kredito grąžinimas buvo užtikrintas ieškovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu (b.l. 55-58).

Atsakovas 2010-03-10 pranešimais Nr. dnk1003161 ir Nr. dnk1003162 dėl kredito sutarties nutraukimo informavo ieškovą, kad sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2010-04-12 be atskiro įspėjimo, jei ieškovas nepadengs pranešimuose nurodytų įsiskolinimų pagal šalių 2006-05-29 sudarytą Kredito sutartį (b.l. 78-79). Paminėtuose pranešimuose ieškovui nurodyta, kad ieškovas nevykdo savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir nuo 2009-10-01 negrąžina kredito bei nuo 2009-07-01 nemoka priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių; 2010-03-10 dienai pagal Kredito sutartį ieškovas bankui buvo skolingas 23967,16 Lt, iš kurių: 3047,83 Lt negrąžinto kredito, 18876,03 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei 2043,30 Lt delspinigių, taip pat 64,93 Lt įkeisto nekilnojamojo turto draudimo įmokos.

Ieškovas byloje neginčijo, kad kurį laiką dėl sunkios finansinės padėties negalėjo vykdyti kredito sutarties, tačiau pareikštu ieškiniu ginčija vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumą.

Šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, nes atitinka CK 1.39 str. numatytus vartojimo sutarties požymius. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Iš į bylą pateiktų 2010-07-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir 2010-11-03 Klaipėdos apygardos teismo nutarčių (b.l. 49-50, 137-142) matyti, kad kredito nutarties nutraukimo faktinio ir teisinio pagrindo, taip pat skolos, tame tarpe – ir delspinigių, dydžio paminėti teismai nevertino ir netikrino, todėl šie klausimai nagrinėtini ginčo teisena šioje byloje.

Vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis).

Įstatyme įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka užtikrina, kad sutartį pažeidusi šalis iš anksto sužinos kitos sutarties šalies poziciją dėl tolimesnio sutarties likimo, ar pavėluotas sutarties įvykdymas bus priimtas, kokie bus dėl nevykdymo atsiradę nuostoliai ir pan.

Vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos laikymąsi itin svarbu užtikrinti tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai sutarties nutraukimas gali sukelti antrajai šaliai sunkias pasekmes, pvz. iš karto visos negrąžintos kredito dalies grąžinimą, sutartyje numatytų netesybų taikymą, galimybę skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą.

CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų). Taigi, įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą. Pareiga pranešti apie sutarties nutraukimą yra nustatyta antrosios sutarties šalies naudai. CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Tačiau šalių susitarimu negali būti pašalintas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.157 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).

Šalių sudarytos kredito sutarties 53.1 punkte nustatyta, kad atsakovas turi teisę pareikalauti pateikti papildomas prievolių užtikrinimo priemones arba nutraukti kredito sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų pagal Kredito sutartį mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Kredito sutarties 54 punkte numatyta, jog kredito gavėjui per Banko nustatytą terminą nepašalinus šios Kredito sutarties pažeidimų, ši Kredito sutartis laikoma nutraukta be atskiro banko pranešimo.

Kaip minėta ieškovas neginčijo, jog laiku nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, taip pat neginčijo, kad 2010-03-10 buvo susidariusi 23967,16 Lt skola pagal Kredito sutartį (b.l. 78). Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad buvo Kredito sutarties 53.1 punkte numatytas pagrindas nutraukti sutartį, tačiau siekiant nutraukti sutartį turėjo būti laikomasi įstatyme bei sutartyje reglamentuotos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Teismas daro išvadą, kad sutartyje nustatyta sutarties nutraukimo tvarka, pagal kurios 53.1 ir 54 punktus numatyta kredito gavėjui suteikti 30 kalendorinių dienų terminą nuo banko pareikalavimo išsiuntimo dienos sutarties pažeidimams pašalinti neprieštarauja CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui, jog antrajai sutarties šaliai privalo iš anksto būti pranešta apie sutarties nutraukimą. Sutartyje nustatyto 30 dienų termino, nors ir skaičiuojamo nuo išsiuntimo dienos, nėra pagrindo vertinti kaip neprotingo. CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl šalys dėl šių klausimų gali susitarti sutartyje – šiuo atveju paminėti klausimai reglamentuoti šalių sudarytoje sutartyje. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovui raštiškus reikalavimus dėl sutarties pažeidimų pašalinimo išsiuntė registruotais laiškais dviem adresais, t.y. ieškovo kredito sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), ir įkeisto ieškovo nekilnojamojo daikto buvimo adresu (duomenys neskelbtini). (b.l. 79-83). Kredito sutarties 68 punkte nustatyta, kad visi pranešimai, ataskaitos ir kitoks susirašinėjimas vykdant sutartį, įteikiami kitai sutarties šaliai arba siunčiami registruotu laišku arba kitu šalių suderinu būdu. Jeigu keičiasi Sutarties šalių adresai, sąskaitų numeriai ir (arba) kiti rekvizitai, tai sutarties šalys privalo apie tai informuoti viena kitą. Sutarties šalis, neįvykdžiusi šių reikalavimų, negali pareikšti pretenzijų ar atsikirtimų, jog kitos sutarties šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka Sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus. Kaip jau minėta, kad atsakovas pranešimus ieškovui dėl kredito sutarties netinkamo vykdymo, kuriais kartu įspėjama apie sutarties nutraukimą, jei nurodyti pažeidimai nebus pašalinti, išsiuntė dviem atsakovui žinomais ieškovo adresais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų įvykdęs Kredito sutarties 68 punkte numatytą pareigą informuoti atsakovą apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ir būtų nurodęs kitą, nei nurodyta sutartyje, vietą visos su kredito sutarties vykdymu susijusios informacijos siuntimui. Į bylą taip pat nėra pateiktą duomenų, kad ieškovas iki sužinodamas apie skolos išieškojimo nukreipimą į hipoteka įkeistą jo nekilnojamąjį turtą, negalėdamas tinkamai vykdyti mokėjimų atsakovui, būtų bendradarbiavęs su atsakovu, informavęs atsakovą apie savo sunkią turtinę padėtį ar prašęs atidėti mokėjimus. Iš į bylą pateiktų įrodymų apie ieškovo išvykimą į užsienį ir užsienyje patirtą autoįvykį matyti, kad ieškovas užsienyje buvo pakankamai ilgą laiką, pateikti įrodymai nepatvirtina, kad laikotarpiu, kuomet ieškovas buvo užsienyje, ieškovas neturėjo galimybių susisiekti su atsakovu, informuoti atsakovą apie pasikeitusią gyvenamąją vietą ir spręsti kitų su sutarties vykdymu susijusių klausimų, įvertinus tai, kad ieškovas patirtus sveikatos sutrikimus gydėsi tik ambulatoriškai ( b.l. 125-136 ), nenustatyta kitų priežasčių, trukdžiusių ieškovui buvimo užsienyje laikotarpiu įvykdyti CK 6.200 str. įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą ir Kredito sutarties 68 p. reikalavimus. Įvertinęs bylos duomenis, teismas daro išvadą, kad pats ieškovas, nebendradarbiaudamas su atsakovu, elgėsi nerūpestingai, todėl atsakovo ieškovui siųsti pranešimai ieškovo pasirašytoje kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu ir kredito sutarties užtikrinimui įkeisto ieškovo nekilnojamojo turto buvimo vietos adresu laikytini įteiktais tinkamai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009 2009-06-18 priimtoje nutartyje yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis, Kredito sutarties 68 p.). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis). Teismas taip pat įvertina tai, kad ieškovas žinojo, jog nevykdo sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovas apie susidariusią sunkią finansinę padėtį bei pasikeitusią gyvenamąją vietą neinformuodamas atsakovo, turėjo suprasti, jog dėl to jam gali kilti neigiamos pasekmės, kurių viena būtent ir yra sutarties nutraukimas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas vienašališko sutarties nutraukimo teisę, remdamasis sutarties pažeidimu, numatytu Sutarties 53.1 punkte, įgyvendino tinkamai. Išdėstyto pagrindo ieškovo reikalavimas pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu atmestinas kaip nepagrįstas. Tai, kad ieškovas atliko mokėjimus skolai padengti po to, kai kredito sutartis buvo nutraukta (b.l. 6-7, 110-114, 123-124), neturi įtakos šio ginčo išsprendimui, skolos dydžio klausimas nėra šio ieškinio dalykas, tačiau atlikti mokėjimai yra pagrindas ieškovo skolos likučiui skolos išieškojimo procese sutikslinti.

Ieškovas pareikštu ieškiniu taip pat ginčijo pagal Kredito sutartį iki šios sutarties nutraukimo dienos (2010-04-14) priskaičiuotų delspinigių dydį (b.l. 84), prašė delspinigius sumažinti nuo 21322,96 Lt iki 7996,11 Lt sumos, priskaičiuotiems delspinigiams taikyti ieškinio senatį. Delspinigiai priskaičiuoti už laikotarpį nuo 2009-07-01 iki 2010-04-14. Ieškovas dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo į teismą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių) kreipėsi 2010-04-22 (b.l. 49-50). CK 1.125 str. 5 d. 1 p. yra numatytas sutrumpintas 6 mėn. senaties terminas reikalavimams dėl delspinigių išieškojimo. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad senaties terminas reikalauti dalyje priskaičiuotų delspinigių yra praleistas, todėl atsakovo priskaičiuotiems delspinigiams laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. taikytina ieškinio senatis ir šio laikotarpio delspinigių suma – 2129,75 Lt - mažintinas iš ieškovo reikalaujamų delspinigių dydis, t.y. delspinigiai mažintini nuo 21322,96 Lt iki 19193,21 Lt. Ieškovas nesilaikė skolos mokėjimo terminų, todėl atsakovas pagrįstai atsakovui skaičiavo delspinigius (CK 6.71 str., 6.258 str. 1 d.). Teismas nenustatė, kad šalių sudarytos Kredito sutarties 28 punkte nustatyto dydžio netesybos - 0,08 proc. nuo bendros negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną – būtų neprotingai didelės, taip pat nenustatė jokių kitų aplinkybių ir pagrindų šalių iš anksto už sutarties netinkamą vykdymą nustatytų netesybų sumažinimui, todėl ieškovo prašymas sumažinti netesybas iki 0,03 proc. atmestinas kaip niekuo nepagrįstas (CK 6.258 str. 3 d.).

Vadovaujantis CPK 150 str. 2 d., ieškinį atmetus, byloje 2011-05-02 teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, naikintinos (b.l. 61-62).

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Sumažinti ieškovui G.P. priskaičiuotų delspinigių sumą nuo 21322,96 Lt iki 19193,21 Lt.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2011-05-02 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-12 nutarties Nr. 171-2N/2010 vykdymo sustabdymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.