- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- 2A-1362-555/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10245-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Aušra Baubienė
- Ieškovas
- J. D.
- Atsakovas
- D. B., K. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-771-945/2015 pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovams D. B., K. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
2012 m. vasario 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-468-478/2012 ieškovė J. D. buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 294 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-380-238/2012 ieškovę išteisino, kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir vykdytas atsakovų D. B. ir K. B. pateikto skundo bei pirmosios instancijos teismui duotų akivaizdžiai melagingų parodymų pagrindu. Teigiama, kad atsakovai nebuvo rūpestingi ir apdairūs kategoriškai teigdami, jog ieškovė 2009 m. gegužės 1 d. apie 15 val. žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), savavaldžiavo ir sutrikdė viešąją tvarką. Procesas iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo truko tris metus. Ieškiniu įrodinėjama, kad ji-ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dėl teisminių procesų pablogėjo ieškovės sveikata, ieškovė prarado pusę kūno svorio, jai diagnozuota plaučių tuberkuliozė. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovės vertinimu, atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta ieškovei neturtinė žala atitinka visas sąlygas civilinei atsakovų atsakomybei taikyti egzistavimą.
Šalies argumentai
Ieškovė J. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų D. B. ir K. B. solidariai 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės J. D. 11,52 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Teismas nustatė, kad kreipimasis į policiją ar prokuratūrą prašant įvertinti kito asmens veiksmus pats savaime negali būti vertinamas kaip neteisėtas elgesys, t. y. asmuo, manydamas, kad buvo pažeistos jo teisės, turi teisę atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, kuriais būtų pašalintos pažeidimo pasekmės, pažeidimą padariusio asmens atžvilgiu pritaikyta teisės aktuose numatyta atsakomybė. Faktas, kad ieškovė buvo išteisinta, o civiliniai ieškiniai nebuvo patenkinti, pats savaime nereiškia, jog reikšdami atitinkamus reikalavimus atsakovai atliko teisei prieštaraujančius veiksmus. Teismas nesutiko su ieškovės išdėstyta pozicija, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas pasireiškė netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu atsakovės veiksmus įvardinant kaip atitinkančius nusikalstamų veikų požymius. Teismas pasirėmęs baudžiamosios teisės nuostatomis, nurodė, kad atsakovų pozicija dėl jų atžvilgiu galimai padarytų nusikalstamų veikų procesinius veiksmus atlikusiems subjektams nebuvo privaloma, pastarieji teprivalėjo tinkamai įvertinti ir kvalifikuoti atsakovų jiems nurodytas faktines aplinkybes. Dėl šių priežasčių, teismas sprendė, kad atsakovų pozicijos dėl jų atžvilgiu ieškovės atliktų veiksmų atitikimo konkrečių nusikalstamų veikų sudėtims išsakymas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas. Teismas pasisakė, kad priešinga išvada sąlygotų logiškai nepateisinamą rezultatą, kai bet kuris apie savo ar kitų asmenų teisių pažeidimą pranešantis asmuo būtų laikomas atsakingu už baudžiamojo proceso eigą ir jos baigtį, kas sąlygotų ne tik atitinkamo asmens teisių suvaržymą (asmuo būtų nepagrįstai atgrasomas nuo savo pažeistų teisių gynimo ar pilietinės pareigos pranešti apie jam žinomą netinkamą kitų asmenų elgesį), bet ir grėsmę teisinės valstybės modelio funkcionavimui (būtų ženkliai apribotos galimybės atskleisti nusikalstamas veikas, kadangi, nenorėdami rizikuoti būti apkaltinti neteisėtų veiksmų atlikimu, asmenys vengtų informuoti kompetentingas institucijas apie jiems žinomus galimai neteisėtus kitų asmenų veiksmus). Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, konstatavimui, teismas pažymėjo, kad yra būtina nustatyti akivaizdžius piktnaudžiavimo įstatymu suteiktomis teisėmis faktą, o toks faktas galėtų būti konstatuotas nustačius kitą savarankišką, ieškovės nurodytą, aplinkybę – neteisėtus atsakovų veiksmus teikiant baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusiems pareigūnams ir institucijoms melagingą informaciją. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos ir prijungtos Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-468-478/2012 medžiagą, sprendė, kad ieškovė neįrodė šių neteisėtais veiksmais įvardijamų veiksmų fakto, kadangi teismui nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie atsakovų pateiktų duomenų melagingumą. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl 2009 m. gegužės 1 d. įvykusio konflikto, taip pat dėl šio konflikto vietos, laiko, dėl konfliktą sąlygojusių priežasčių, o Kauno apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje nebuvo konstatuota, kad atsakovai pateikė melagingą informaciją, tik nurodyta, jog vien atsakovų parodymais aptariamas faktas konkrečioje baudžiamojoje byloje negali lemti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, susijusi su atsakovų veiksmų apželdinant žemės sklypą neteisėtumu dėl jų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali būti vertinama kaip reikšminga nagrinėjamoje byloje, visų pirma todėl, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad konflikto metu atsakovai buvo informuoti apie suvaržymų jų atžvilgiu taikymą, o ir kilus abejonių dėl atsakovų veiksmų teisėtumo, savo teises ieškovė privalėjo įgyvendinti teisėtais būdais. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė pasirengimo nagrinėti bylą metu privalėjo įvardinti visas aplinkybes, susijusias su neteisėtais atsakovų veiksmais, tačiau teismui teiktus prašymus siejo su įrodymais, nesusijusiais su atitinkama civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, t. y. ieškovės prašymas kviesti liudytojus ar išreikalauti dokumentus, buvo siejamas ne su atsakovų atliktais veiksmais, bet su šių veiksmų motyvais, kurie galėtų lemti kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, apimtį. Nurodyta aplinkybė paneigė, ieškovės nedalyvavimo nagrinėjant bylą iš esmės ar jos kviestų liudytojų, duomenų, apie kurių tiesioginį dalyvavimą konflikte nėra, nepaklausimo galimą įtaką teismo išvadai, kadangi ieškovė neįrodė atsakovus atlikus neteisėtus veiksmus. Teismas konstatavo, kad išvada, jog nebuvo įrodyta neteisėtų veiksmų atlikimo sąlyga, vertintina kaip savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, kadangi nesant neteisėtų veiksmų negalimas ir žalos atsiradimas bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos egzistavimas. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovai, nesant duomenų apie jų pateiktą akivaizdžiai melagingą informaciją, negali būti pripažinti atsakingais už tai, jog savo funkcijas vykdę ikiteisminio tyrimo subjektai pripažino pateiktų duomenų pakankamumą ikiteisminiam tyrimui inicijuoti ir jį užbaigti kaltinamuoju aktu, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje priėmė ieškovės atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, kuris buvo vėliau panaikintas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Teismas akcentavo, kad ištirtų aplinkybių visuma paneigė tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų (kurie teismo nepripažinti neteisėtais) ir ieškovės atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo įtakos ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams egzistavimą. Dėl atsakovų veiksmų įtakos ieškovės reputacijai ir psichinei savijautai bei fizinės sveikatos būklei, teismas sprendė, kad ieškovė savo procesinės pareigos įrodyti atitinkamų sąlygų egzistavimą, vadovaujantis CPK 178 straipsniu, neįvykdė, o dalis ieškovės pateiktų dokumentų yra susijusiu su laikotarpiu iki 2010 m. birželio 10 d., t. y. iki tol, kol ieškovė buvo informuota apie baudžiamąjį persekiojimą įteikiant jai informaciją apie įtarimą, dokumentuose fiksuojamos ir jos pačios nurodomos lėtinės ligos, kurių kilmę privalomai sieti su baudžiamojo persekiojimo nulemtais išgyvenimais nebuvo pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė J. D. prašo Kauno apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nusprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-468-478/2012 bei joje esančiais rašytiniais įrodymais, juos įvertino netinkamai. Vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, kurio pagrindu buvo užvesta minėta baudžiamoji byla, būtent ir buvo atsakovų skundai. Atsakovai atliko aktyvius neteisėtus veiksmus, siekdami vieningo tikslo, t. y. kad dėl jų skundų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir apeliantės baudžiamasis persekiojimas. Apeliantė pažymi, kad apkaltinamas nuosprendis, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, išimtinai buvo paremtas atsakovų parodymais duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Kaltinimas dėl tariamai sunaikintų medelių kiekinės išraiškos buvo grindžiamas tik atsakovų parodymais, daugiau jokių įrodymų dėl tariamai sunaikintų medelių kiekio prokuroras teismui nepateikė. Ši aplinkybė konstatuota ir Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos išteisinamajame nuosprendyje, o specialisto išvadoje dėl atsakovo K. B. dešinės kojos sužalojimo pasisakyta, kad šis sužalojimas padarytas kietu, buku daiktu, vieno ar daugiau trauminio poveikio pasėkoje, todėl, apeliantės nuomone, šis kūno sužalojimas negalėjo būti padarytas kastuvo metaline dalimi ir atsakovo teikti parodymai dėl patirto sužalojimo yra melagingi, kas atitinka nusikalstamos veikos požymius. Apeliantė pažymi, kad atsakovų melagingai nurodytų veiksmų, t. y. rankomis iškasti vandentiekio linijos, ji negalėjo atlikti fiziškai, nors dėl to buvo melagingai įskusta teisėsaugos pareigūnams už laistymo įrangos dalies sugadinimą, o atsakovų nurodytos tujos, kurias apeliantė tariamai sunaikino, buvo pasodintos kitoje vietoje prie tvoros ir jos niekaip negalėjo būti sunaikintos. Nurodytoje baudžiamojoje byloje apklaustas antstolis, kuris pasak atsakovės D. B. konstatavo įvykio faktines aplinkybės, teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti kokioje vietoje randasi (duomenys neskelbtini), kaip ten nuvažiuoti, miglotai paaiškino teismui kokiomis techninėmis priemonėmis buvo padarytos foto nuotraukos. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovai melagingai apkaltino apeliantę, pranešant apie nebūtą nusikaltimą, be to, atsakovai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė melagingus parodymus, kuriais buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.
2) Pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylą iš esmės, nebuvo apklausiami liudytojai A. K. ir S. K., nors prieš tai, 2014 m. gruodžio 15 d. Kauno apylinkės teismas už neatvykimą į teismo posėdį jiems buvo paskyręs baudas, ta pačia nutartimi buvo paskirta bauda ir atsakovei D. B., nors vėliau pastarosios atžvilgiu buvo priimta nutartis, kuria panaikinta paskirta bauda, dėl to jai buvo pritaikytos išskirtinės sąlygos, kadangi nėra aišku, kokiais rašytiniais įrodymais teismas naikindamas minėtą nutartį rėmėsi. 2014 m. gruodžio 4 d. Kauno apylinkės teismo posėdyje iškirtinai buvo apklaustas tik atsakovas K. B., be liudytojų A. ir S. K., kurie taip pat norėjo užduoti jam klausimus. Apeliantė taip pat nurodo, kad teisėjo M. B., nagrinėjusio pirmosios instancijos teisme bylą, 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi jai nebuvo suteikta teisė susipažinti su Kauno apylinkės teisme esančiomis inventorinėmis bylomis, neleista pasidaryti jų kopijų, kurias apeliantė norėjusi pridėti prie patikslinto ieškinio. Dėl nurodytų priežasčių bylos aplinkybės nebuvo ištirtos pilnai ir visapusiškai, o apeliantės prašymai buvo nepagrįstai atmesti. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nagrinėdamas pirmosios instancijos teisme bylą, teisėjas M. B. buvo šališkas, gavęs pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo nuo bylos, buvo tikras, kad nebus nušalintas, nagrinėjo bylą ir toliau, iš anksto paskyrė du sekančius teismo posėdžius, net nelaukdamas koks sprendimas dėl pareikšto nušalinimo bus priimtas.
Žemesnės instancijos teismas
3) Pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertino apeliantės reputaciją, argumentuodamas, kad jos reputacija jau ir iki ginčo nagrinėjimo buvo paveikta neigiamai dėl apeliantės dalyvavimo kituose teisminiuose ginčuose. Apeliantė pažymi, kad ji turi teisę kreiptis į teismą, ir tai negali būti argumentas, kuriuo remiantis būtų galima spręsti apie jos reputaciją. Apeliantė taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad tarp atsakovų veiksmų ir apeliantei padarytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Šiuo atveju esant deliktinei atsakovų atsakomybei, skolininko kaltė preziumuojama, todėl atsakovai turėjo įrodyti, kad jie dėl apeliantei padarytos neturtinės žalos yra nekalti. Dėl atsakovų veiksmų baudžiamojo proceso metu apeliantei buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė tuo, kad apeliantė ir šiai dienai patiria dvasinius pergyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Dėl nuolatinio dalyvavimo ikiteisminio tyrimo bei teismo procesuose įtariamosios bei kaltinamosios statusu ženkliai pablogėjo apeliantės reputacija aplinkinių žmonių bei kai kurių valstybės institucijų akyse. Taip pat per visus šiuos dalyvavimo teismo procesuose metus labai pablogėjo fizinė sveikata, nukrito svoris ir buvo diagnozuota plaučių TBC, diagnozuota migrena ir kitos chirurginės ligos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas K. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas papildomai nurodo, kad ieškovė (apeliantė) neįrodė nei vienos iš ieškovei (apeliantei) įrodinėtinų būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų: neteisėtų atsakovų veiksmų, ieškovo patirtos žalos ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir ieškovei (apeliantei) atsiradusios žalos. Be to, Kauno apygardos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nenustatė, kad atsakovai būtų davę melagingus parodymus. Apeliantė buvo išteisinta ne dėl atsakovų parodymų melagingumo, bet todėl, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, vertino apeliantės padarytą žalą atsakovei D. B. kaip nedidelę, o ir esant prieštaringiems įrodymams, visas abejones vertino nuteistosios naudai, t. y. apeliantės naudai. Žalos atsakovei D. B. padarymo faktą pripažino ir pati apeliantė – Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendyje nustatyta, kad „nuteistoji J. D. pripažino, jog neteisėtai išrovė 4 tujų medelius“. Apeliantės prašymu bylos nagrinėjimo metu liudytojais apklausti jos buvęs sutuoktinis A. D., sūnūs M. D. ir M. D. patvirtino, kad ieškovė išrovė tujas, gadino laistymo sistemą, ginčijosi su atsakovais. Tujų išrovimo faktą patvirtina ir antstolio R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, bei jo teisme duoti parodymai. Apeliantė neįrodė neteisėtų atsakovų veiksmų, todėl negali būti ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir apeliantei atsiradusios žalos bei kaltės. Apeliantė neįrodė ir jai kilusios žalos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovė papildomai nurodo, kad ieškovė (apeliantė) nedalyvavo teismo posėdžiuose, nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, todėl teismas pagrįstai rėmėsi ir vertino tik tuos argumentus, kurie buvo išdėstyti jos ieškinyje. Atsakovė pažymi, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, dėl šių priežasčių visi apeliacinio skundo argumentai, kurie neatitinka ieškinio pagrindo, atmestini kaip nesudarantys pagrindo skundžiamo sprendimo naikinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė neįrodė nei vienos iš sąlygų civilinei atsakovų atsakomybei kilti, o melagingų parodymų davimo faktas nebuvo įrodytas, t. y. apeliantė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų fakto, todėl ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos elementai taip pat neegzistuoja. Šioje byloje neįrodytas ir ieškovei neva padarytos žalos dydis, t. y. pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad dar vienas teisminis procesas šalia kitų vykstančių procesų negali sukurti apeliantės akcentuotų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 d. ir 2 d.).
CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 str. nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, naudodamasi diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliantės J. D. apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176 str., 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro ieškovės apeliacinio skundo dalyką, ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, pagrįstai ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.).
Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. UAB „Moduva ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-112/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-253/2009).
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str.).
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Kitaip tariant, neturtine žala yra laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialiosioms vertybėms – asmens garbei, orumui, privačiam gyvenimui ir pan.
Šioje byloje vertintina, ar atsakovams yra kilusi prievolė atlyginti ieškovei neturtinę žalą. Tokia prievolė atsakovams kiltų konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jie neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padarę asmenys yra kalti. Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas tais atvejais, kai prievolė atsakovui atlyginti padarytą žalą kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą.
Ieškovė savo reikalavimus atsakovams dėl jos patirtos neturtinės žalos atlyginimo kildina iš atsakovų inicijuoto ieškovės baudžiamojo persekiojimo pagal nukentėjusiojo pareiškimą dėl jos tariamai padarytos nusikalstamos veikos. Vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos, gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad esminės reikšmės turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kas teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 str. 3 d.). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl baudžiamojo persekiojimo, kai atsakovų teisinis statusas ir kitos aplinkybės liudytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Baudžiamoji byla pradedama tik pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas.
Šioje byloje nukentėjusiųjų pareiškimas buvo tik vada pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 str. 1 d. 1 p.), kurį kontroliuoja prokuroras (BPK 170 str. 2 d.). Ikiteisminį tyrimą pradėjo ir vykdė ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuroras surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo ieškovę kaltino padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnyje, perdavė bylą nagrinėti teismui, palaikė valstybinį kaltinimą. Ši nusikalstama veika nėra viena iš BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos).
Taigi tik bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Spręstina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neįrodo anksčiau paminėto elgesio standartų pažeidimo, dėl kurio kreipimasis teisminės gynybos BPK nustatyta tvarka galėtų būti įvertintas kaip neteisėta veika CK 6.246 straipsnio prasme, todėl nesant teisinių pagrindų atsakovų veiksmus pripažinti neteisėtais, konstatuojama, kad nėra sąlygų atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti.
Pripažinus, kad ieškovės ieškinys netenkintinas, nes atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų, šios bylos išsprendimui yra nereikšmingi kiti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai pirmosios instancijos teismo kvalifikuotų ir įvertintų ieškovės veiksmų konflikto su atsakovais metu, dėl netinkamų liudytojų parodymų įvertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistinos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.