Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-374-123/2013 pagal ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. P., P. L., V. L., D. M., D. M., dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos pažymos ir išvados, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimo ir įsakymo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo bei restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo K. J.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas taip pat nustatė, jog tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju, todėl atsakovai P. L., D. M.), nors ir sąžiningai įgiję turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui, dėl to, ginčo sandoriais jų įgytas turtas iš jų išreikalautinas natūra ir grąžintinas valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kadangi 2011 m. gruodžio 8 d. procesinis dokumentas laikytinas nauju ieškiniu, šio ieškinio pareiškimui yra suėjęs 30 dienų senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

Atsiliepime teigiama, jog pirminiu reikalavimu ieškovas siekė panaikinti administracinius aktus ir taikyti restituciją. Patikslintu ieškiniu buvo praplėsti ieškinio reikalavimai, nekeičiant pirminiame ieškinyje nurodytų aplinkybių bei reikalavimų. Kadangi patikslintas ieškinys nelaikytinas nauju ieškiniu, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino jam pareikšti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Pagrindinis nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas - ar 2011 m. gruodžio 8 d. ieškovo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ieškinys vertintinas kaip naujas ieškinys, kuriuo buvo keičiamas 2011 m. rugpjūčio 2 d. ieškinio dalykas su pagrindu (kas pagal CPK 141 straipsnio nuostatas yra draudžiama), ar kaip 2011 m. rugpjūčio 2 d. teismui pateikto ieškinio patikslinimas. Kadangi ir kiti apeliaciniu skundu keliami klausimai (dėl ieškinio senaties termino taikymo, laikant, jog patikslintu ieškiniu buvo pareikštas savarankiškas ieškinys) neatsiejamai susiję su pagrindinio klausimo teisiniu įvertinimu, teisėjų kolegija visų pirma vertina pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis pripažinta, jog 2011 m. gruodžio 8 d. ieškiniu buvo patikslinti pirminio ieškinio reikalavimai, kas nesudaro pagrindo šio ieškinio vertinti kaip savarankiško, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 4 p.) bei nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą(aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą) (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną arba kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 str.). Taigi, ieškinyje suformuluotas reikalavimas bei jį pagrindžiančios aplinkybės, apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas bei lemia bylos proceso eigą. Apeliantas teisingai nurodo, kad pagal CPK 141 straipsnį, šalis turi teisę pakeisti tik arba ieškinio dalyką, arba ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad CPK141 straipsnyje nustatyta galimybė šaliai pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą, tačiau tik nepažeidžiant šiame straipsnyje nurodytos tvarkos, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ir tik griežtai įstatymo apribotais atvejais – jau po tokios nutarties priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2011 m. rugpjūčio 2 d. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė įvertinti ieškinyje išdėstytas aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą Z. M. atkūrimu, kurios, pasak ieškovo, patvirtina, jog atkuriant minėtam asmeniui nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau tekste – Atkūrimo įstatymas) nuostatos ir tvarka, kadangi Z. M. buvo atkurta nuosavybės teisė į daugiau turto, nei kad valdė buvęs žemės savininkas, K. M. – Z. M. senelis (t. 1, b. l. 3-12). Prokurorui jau pirminio ieškinio pateikimo metu buvo žinoma, kad po Z. M. mirties, jos turtą 2010 m. rugsėjo 21 d. paveldėjo duktė – atsakovė G. P. (t. 1, b. l. 28-29), kuri po motinos mirties likusį turtą – žemės sklypus, įgytus pagal atkurtą nuosavybės teisę į juos, 2010 m. lapkričio 23 d. perleido juos P. L. (t. 1, b. l. 47-54), o jis savo ruožtu 2010 m. gruodžio 16 d. perleido juos D. M. (t. 1, b. l. 55-62). Tačiau kadangi duomenų apie galimą P. L. ir D. M. nesąžiningumą įgyjant žemės sklypus, ar Z. M. ar jos paveldėtojos nusikalstamus veiksmus, įgyjant nuosavybės teisę į turtą nebuvo gauta, prokuroras ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, kuriais Z. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus bei paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo po Z. M. jos turtą paveldėjo atsakovė G. P., taip pat taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės valstybei 204 200 Lt už perleistus žemės sklypus. Pirminio ieškinio pagrindo ir dalyko įvertinimas leidžia teigti, jog juo buvo siekiama panaikinti administracinius aktus, sukūrusius Z. M. nuosavybės teises į žemės sklypus bei atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, tačiau nenustačius nesąžiningų paskesnių žemės sklypų įgijėjų veiksmų, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą prokuroras prašė taikyti restituciją.

Bylą nagrinėjantis teismas įvertinęs ieškinio pagrindą ir dalyką bei atsiliepimų argumentus 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartimi skyrė civilinę bylą pagal 2011 m. rugpjūčio 2 d. prokuroro ieškinį nagrinėti teismo posėdyje (t. 1, b. l. 147-148). Iki įvykstant paskirtam posėdžiui, ieškovas pateikė teismui 2011 m. gruodžio 8 d. patikslintą ieškinį, kuriuo kaip teigė, patikslino ieškinio dalyką (t. 1, b. l. 165-180). Prokuroras nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog Z. M. bei jos teisių perėmėja G. P. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo neteisėtais veiksmais ir pagal imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius administracinius aktus. Nustatyta, jog Z. M. nėra K. M. anūkė ir neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į minėto asmens valdytą nekilnojamąjį turtą, be to, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos neturint tam teisinio pagrindo, tapo aišku, jog išvados, kurių pagrindu Z. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo išduotos klastojant duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui priimti sprendimą, kuriuo prokuroro ieškinys buvo tenkintas. Apeliaciniu skundu teismo išvados, kuriomis konstatuoti nuosavybės teisių atkūrimo pažeidimai ir nusikalstami asmenų veiksmai, sudarę pagrindą ieškinį tenkinti, apeliaciniu skundu neginčijami, todėl šių aplinkybių pakartotinai apeliacinės instancijos teismas nevertina, laikydamas, jog ginčo dėl jų byloje nėra.

Įvertinus patikslintu ieškiniu dėstomus argumentus nustatyta, jog paaiškėjus aplinkybėms, kad valstybė žemės sklypus prarado dėl padaryto nusikaltimo, prokurorui atsirado pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatytą savininko teisių gynimo būdą – daikto išreikalavimą ir iš sąžiningo įgijėjo (taikyti vindikaciją). Todėl, be pirminiu ieškiniu pareikštų reikalavimų, kuriais buvo prašoma pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, bei paveldėjimo teisės liudijimą, buvo pareikšti ir vindikaciniai reikalavimai dėl sandorių, kuriais G. P. (Z. M. paveldėtoja) perleido nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atsakovui P. L., o jis savo ruožtu - D. M., pripažinimo negaliojančiais ir žemės sklypų išreikalavimo iš sąžiningų įgijėjų. Apeliantų teigimu, 2011 m. gruodžio 8 d. patikslintas ieškinys yra vindikacinis, todėl negali būti vertinamas, kaip 2011 m. rugpjūčio 2 d. ieškinio patikslinimas, kadangi juo iš esmės buvo pakeisti ieškinio dalykas ir pagrindas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 str.), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu pirminiu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais administraciniu aktus ir turto perleidimo sandorius (paveldėjimo teisės liudijimą) bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės valstybės naudai žemės sklypų rinkos vertę, kadangi jų pačių išieškoti iš sąžiningų įgijėjų nebuvo teisinio pagrindo, tačiau paaiškėjus, jog žemės sklypo savininkas (valstybė) nuosavybės teises prarado dėl neteisėtų ir nusikalstamų asmenų veiksmų, ieškovas nekeitė ieškinio reikalavimo (apginti viešąjį interesą ir pripažinti neteisėtus administraciniu aktus bei nuosavybės teisės perleidimo sandorius negaliojančiais) tik pakeitė (patikslino) pažeistų teisių gynimo būdą – prašydamas taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei žemės sklypus iš D. M., o tarp asmenų, kuriuos siejo sutartiniai santykiai – taikyti restituciją įpareigojant grąžinti už perleistus žemės sklypus gautus pinigus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dipozityviškumo principo (CK 1.137, 1.138 str.). CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas vienas civilinių teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, kuris gali būti įgyvendinamas taikant skirtingus teisinius mechanizmus (pvz., restituciją, išreikalaujant be teisinio pagrindo gautą turtą, vindikaciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Taigi, reikšdamas reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ieškovas ginčijo aplinkybes, kurių pagrindu buvo neteisėtai atkurtos atsakovei nuosavybės teisės, ir su tuo susijusius žemės sklypų perleidimo sandorius, o vindikacinį reikalavimą grindė nurodydamas daikto valdymo teisės praradimą ir tai patvirtinančias aplinkybes. Tai, kad patikslintu ieškiniu buvo pareikštas papildomas, išvestinis reikalavimas, dėl vindikacijos taikymo, nesudarė pagrindo 2011 m. gruodžio 8 d. ieškinio vertinti kaip savarankiško, nes pagal kasacinio teismo praktiką ieškovo pareikšti reikalavimai analogiškose situacijose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais vertintini kaip papildomi reikalavimai, kuriais siekiama buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga; nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju šios teisės taikymo taisyklės reiškia tai, kad kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex officio (CK 1.78 str. 5 d.), t. y. šiuo atveju teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, jog 2011 m. gruodžio 8 d. ieškovas pareiškė ne patikslintą, o naują ieškinį, kuriuo buvo pakeistas ieškinio pagrindas ir dalykas, laikytini nepagrįstais, nes remiantis aukščiau pateiktais motyvais ir kasacinio teismo išaiškinimais laikytina, jog prokuroro pareikštu patikslintu ieškiniu buvo siekiama pripažinti ginčijamus administracinius aktus ir nuosavybės teisės perleidimo sandorius negaliojančiais taip apginant viešą interesą ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Patikslintu ieškiniu praplėtus negaliojančiais pripažintinų nuosavybės teisių perleidimo sandorių sąrašą bei esant CK 4.96 straipsnio 2 dalies sąlygoms taikyti vindikaciją ir išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų valstybės žemės sklypus, pradiniu ieškiniu siekiamas tikslas – atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį buvo nepakeistas, tik pasirinka kita jo forma – vindikacija, kas kaip minėta, nesudaro pagrindo vertinti 2011 m. gruodžio 8 d. ieškinio kaip savarankiško.

Teisėjų kolegijai konstatavus, jog 2011 m. gruodžio 8 d. patikslintu ieškiniu buvo papildytas 2011 m. rugpjūčio 2 d. teismui pateiktas ieškinys, atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai, jog ieškovas praleido senaties terminą minėtam ieškiniui pareikšti.

Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje situacijoje sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimus, be CK nuostatų, reglamentuojančių bendruosius ieškinio senaties terminus ir skaičiavimo tvarką, taikytinas ir specialusis įstatymas - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, pagal kurio 19 straipsnį, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Šiuo atveju dėl pažeistos specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisės gynimo į teismą kreipėsi prokuroras, ginantis viešąjį interesą (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo19 str.). Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti, todėl prokurorui, ginančiam viešąjį interesą taip pat taikytinas trisdešimties dienų sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminas.

Keliant klausimą dėl to, ar yra praleistas terminas kreiptis į teismą, ne mažiau svarbu yra nustatyti momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas. Kaip minėta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo19 straipsnyje nustatyta, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per trisdešimt dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Šiuo atveju administracinį aktą ginčija prokuroras, kuris nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam neprivalėjo būti įteiktas. Pagal teismų praktiką terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog terminas nuo kurio skaičiuotinas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminas, sietinas su 2011 m. liepos 11 d. data, kuomet Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos kreipimasis dėl galimai suklastotų išvadų ištyrimo ir apskrities viršininko sprendimų panaikinimo (t. 1, b. l. 13-15). Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada neturi pagrindo nesutikti, be to, ir pats apeliantas ieškovo sužinojimo apie ginčytinus administracinius aktus datą laiko 2011 m. liepos 11 d. (t. 2, b. l. 190). Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad ieškinys teismui ginčijant administracinius aktus pateiktas 2011 m. rugpjūčio 2 d., o 2011 m. gruodžio 8 d., kaip jau nustatyta, jis buvo tik patikslintas, laikytina, jog ieškinys nagrinėjamu atveju buvo pateiktas nepraleidus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyto trisdešimties dienų sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo termino.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas byloje sprendžiamais klausimais, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir apelianto prašymas priteisti iš ieškovo apeliantui jo bylos nagrinėjimo teisme patirtas išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Kitoms bylos šalims nepateikus prašymo dėl jų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo, šis klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.