Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis A. G. kaltu prisipažino visiškai, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad domisi Panevėžio miesto apleistais pastatais, slėptuvėmis, važinėja po Panevėžio miestą ir pats ieško apleistų pastatų ir kitų vietų. Facebook yra sukurta grupė „Panevėžio apleistos vietos“, kuriai jis priklauso. Naršydamas toje grupėje 2018 m. gruodžio mėn., tiksliai laiko nepamena, pastebėjo berniuką M., kuris taip pat lankosi po apleistas vietas. 2019 m. sausio mėn., tiksliais laiko nepamena, vakare, tiksliai valandų nepamena, bet buvo tamsu, jis su savo drauge A. G. gim. (duomenys neskelbtini)., ir M. L. gim. (duomenys neskelbtini). ir E., nuvažiavo su jam priklausančiu automobiliu į (duomenys neskelbtini), nuėjo prie tokios būdelės kuri yra toliau nuo pastato, pamatė, kad yra metalinės ventiliacinės grotelės, kurios nuo pastato pusės buvo atidarytos. Nusileido tuneliu žemyn, po to reikėjo eiti atsitūpus, apie 2 metrus tiesiai, tada staigu posūkis į kairę ir dar kokių 15 metrų tolygiai. Priėjo patalpą, kur galima buvo atsistoti. Patalpa buvo 3 metrai ant 3 metrų, toje patalpoje buvo lentynos, jis viską fotografavo. Patalpos kairėje buvo storo metalo, šarvuotos durys, su rusų kalbos užrašais, paaiškinamaisiais užrašais į kurią pusę atidaryti į kurią uždaryti. Tada visi bandė tas duris atidaryti, pagal nurodytas rodykles, durų apačioje ir viršuje buvo rankenos, kurias nulenkus durys turėtų atsidaryti. Visi bandė nulenkti ir tas duris atidaryti, tačiau durys neatsidarė. Kadangi nepavyko iš tos patalpos išėjo tuo pačiu keliu kaip ir atėjo. Gal po dviejų dienų, vakare kartu E., A. ir M. vėl nuvyko į (duomenys neskelbtini). ir vėl lindo į tą rūsį pro ten kur jau nurodė. Dar neįlindę į tą tunelį, o tik atidarę ventiliacijos vartelius ar grotas pašvietę su prožektoriumi pastebėjo, kad tame tunelyje jau yra prikrauta įvairių daiktų: palapinė panaši į kareivišką, dėžės, kilimas. Tada patraukė dėžę į šoną ir visi keturi sulindo į tą rūsį, visas tunelis buvo išklotas kartonu nuo suplėšytų dėžių, matėsi, kad ten jau kažkas vaikščiojo. Tada visi pasiekė tas duris ir pamatė, kad durys jau pravertos, matėsi nukritusi spyna su raktais. Nufotografavo porą vietų. Kairėje pusėje buvo sieninės spintos, kurioje atidarius pastebėjo nedideles tašes, kuriose buvo dujokaukių komplektai, jų buvo labai daug jis paėmė dvi, kaip suvenyrus, tada žiūrinėjo plakatus, su visokiomis instrukcijomis, įėjo į kitą kambariuką ten buvo oro sistemos, po to rado tokią dėžutę, kurią jis norėjo atidaryti ir ji rankoje sprogo. Visi išsigando ir išbėgo iš bunkerio lauk. Tą dieną daugiau į tą bunkerį nėjo ir negrįžo. Tą dieną niekas iš tos vietos nieko neėmė tik jis buvo užsidėjęs ant pečių dujokaukių komplektukus, nes jie kaip kad būtų sudėti į tašes. Į namus grįžo visi vienu automobiliu ir matė, kad daugiau niekas nieko nebuvo paėmęs iš to rūsio. Maždaug po trijų dienų grįžo į ( duomenys neskelbtini), pažiūrėti kokia ten situaciją po sprogimo. Nusileido tuneliu ir užuodė siaubingą kvapą, M. ir E. toliau į tą rūsį nebėjo, o A. iš vis laukė lauke. Jis vienas įėjo į tą rūsį iš smalsumo apžiūrėti daugiau patalpų. Švietėsi telefone esančiu žibintuvėliu ir fotografavo patalpas. Nusifotografavo patalpas ir iš tos vietos išėjo. Kelias dienas atvažiuodavo ir prieidavo prie įėjimo, bet nuo to bunkerio sklido didelė smarvė į vidų nelipo. Važiavo vienas vedamas smalsumo, norėjo geriau apžiūrėti senus įrenginius. Daugiau į tą rūsį įlindęs nebuvo, kiek yra žinoma daugiau tame rūsyje nesilankė nei A., nei M., nei E. (t. 5, b. l. 31-35, 38-40, 64-67).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. G. atsiprašė nukentėjusiosios papildomai paaiškino, kad gailisi dėl padaryto. Prieš einant į tokias apleistas vietas, jie visų pirma pasiklausia apsaugos tarnybos ar objektas saugomas. Apie šį bunkerį irgi domėjosi. Nežinojo, kad ne visi savininkai samdosi saugos tarnybą. Pirmą kartą, kai ėjo į minėtą bunkerį, jis buvo užrakintas. Buvo paklotas kartonas, kaip grindų uždangalas, mėtėsi kilimas, buvo palapinė. Antrą kartą kai važiavo į ta bunkerį, turėjo mažą pjūklą. Galvojo, jog nupjaus tą geležį, kad galėtų patekti į patalpas, tačiau to daryti jau nebereikėjo, nes jis buvo atrakintas. Buvo išnešti visokie metaliniai strypai, visas tunelis buvo nuklotas kartonu, dar buvo kažkoks juodas kilimas, ir šiaip buvo visokių daiktų primėtyta. Kai ėjo pirmą kartą, nieko nebuvo. Bunkeryje buvo palapinė. Sekančioje patalpoje, už užuolaidų, buvo gražiai padėti marškinėliai. Ten dar buvo guminė valtis ir ant sienų daug rusiškų plakatų. Iš tos patalpos nei jis, nei jo draugai nieko neėmė. Marškinėlių jis nefotografavo ir skelbimo apie jų pardavimą neįdėjo. Nufotografavo tik jų dėžes. Niekam nerodė savo padarytų bunkerio nuotraukų. Kiek kartų buvo tame bunkeryje, daiktai vis keitėsi. Bunkeryje iš viso buvo 3 kartus. Kartą buvo dujokaukių, visokių dėžių primėtyta, taip pat mėtėsi kokie 3 ilgi, gal kokių 2 metrų, nelabai stori, metaliniai strypai. O trečią kartą – gulėjo tie patys daiktai, naujų daiktų nebuvo. Marškinėliai buvo visus tris kartus, jie buvo supakuoti į dėžes. Dėžių buvo daug, visa patalpa. Ta patalpa buvo nedidelio kambariuko dydžio.

Pripažįsta, kad neteisėtai įsibrovė į minėtą patalpą. Iš bunkerio paėmė tik 2 rankines su dujokaukių komplektais. Spintelėje rado mėlyną dėžutę, kuri buvo panaši į kortų dėžutę. Jis ją truputi pastūmė ir dėžutė sprogo po kokių 5 sekundžių jo rankoje. Tada jie iš to bunkerio pabėgo. Po sprogimo ant jo rankos buvo nubrozdinimų. Sprogusią dėžutę paliko tame bunkeryje. Kiti nieko nesinešė.

Kaltinamasis M. L. parodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. Bunkeryje buvo 2 kartus. Pirmą kartą ėjo vienas norėjo nufilmuoti, bet neišėjo, nes durys buvo užrakintos. Ėjo tikriausiai 2019 metais, galėjo būti ruduo, arba žiema. Antrą kartą bunkeryje buvo, kai jam parašė, kad išlaužtos durys. Ėjo kartu su E. P.. Marškiniai buvo dėžėse, kurios buvo sukrautos iki lubų. Kiekvienas iš jų paėmė po 5 juodus, 5 raudonus ir 5 baltus marškinėlius, juos susidėjo į kuprines ir išėjo. Galėjo būti, kad abu iš viso paėmė 22 vienetus marškinėlių. Marškinėlius parsinešė namo. Kai atvažiavo policija, jo namuose nebuvo, bet mama minėtus marškinėlius jiems atidavė.

Pirmą kartą, kai nusileido į bunkerį, pats tas įėjimas – tunelis buvo tuščias, bet antrą kartą jau buvo primėtyta kartono, marškinėlių, o pačiame bunkeryje marškinėlių buvo daug. Jie buvo sudėti į dėžes. Bunkeryje dar matė dujokaukių, kitame kambaryje buvo automobilio sėdynės, valtis ar palapinė, padanga, kirvis, šaldytuvas, dviračio detalės. Iš daiktų, buvusių bunkeryje, paėmė tik marškinėlius. Paimtus marškinėlius bandė pardavinėti, bet niekas nepirko jų net po vieną eurą. Įdėjo skelbimą, bet skambučių nesulaukė. Į patalpą nesibrovė. Vieną kartą į ją nepateko, nes buvo užrakintos durys, o antrą kartą jau buvo atrakintos.

Kad bunkeris atrakintas jam parašė A. G.. Jo nepažįsta, žino tik iš susirašinėjimų. Anksčiau tinklapyje apie apleistas patalpas lankydavosi, dabar nebe. Kartu su A. G. jie niekur neidavo. Kai sužinojo apie atrakintą bunkerį, tada su E. ėjo į vidų. Nusileido kopėčiomis į apačią ir išsinešė tuos marškinėlius. Suprato, kad negalima ten eiti, bet galvojo, kad tai yra tiesiog apleistos patalpos. Matė kokių daiktų pasigedo nukentėjusioji, tačiau juos pavogė tikrai ne jie. Bunkeryje lygintuvą matė, bet dviračio ten nebuvo. Buvo tik dviračio detalės. Bunkeryje per maža anga ištraukti dviratį. Kai su policija ėjo apžiūrėti, sužinojau, kad yra kitas įėjimas į patalpas. Jų paimti marškinėliai buvo trumpomis rankovėmis, su kaukolėmis. Atrodė, kad bunkeryje visi daiktai išskyrus marškinėlius senoviški. Iš viso bunkeryje buvo tris kartus. Kai ėjo į bunkerį pirmą kartą buvo užrakintos durys, antrą –ėjo vienas, o trečią – išsinešė marškinėlius. Antrą kartą kai buvo minėtame bunkeryje, darė vaizdo įrašą. Ėjo su tikslu filmuoti, nes jo hobis vaikščioti po tokias apleistas vietas ir jas filmuoti. Bet tuo metu vaizdas gavosi labai prastas, patalpa nedidelė. Bandė nukentėjusiosios atsiprašyti, tačiau ji nepriėmė jo atsiprašymo ir pradėjo rėkti.

Galėjo būti, kad į namą ėjo kaltinime nurodytu laiku. Ėjo su I. ir P.. Paskui atėjo D. su kažkokiu draugu, o dar vėliau – mergaitės, lyg ir G. ir S.. Buvo daugiau susirinkusių, bet jis neatsimenu kas. Visi, kurie tą kartą buvo tame name, daužė tas plastikines lenteles ant sienų. Tik mergaites nieko nedaužė. Paskui E.P., I. ir jis ėjo į garažą. Langas buvo atidarytas, nieko ten nelupo. Langelis buvo su mažu, baltu rėmu, lyg ir mediniu. Įlindo pro tą langą ir apsižiūrėjo. Sunkiai praėjo garaže, nes daug metalo buvo. Sofos jokios nenešė, ją vos pastūmė. Į namą jie nešė tik kompiuterinę kėdę. Garažą atidarė P.. Bandė atidaryti su rankena. O jis tuo metu sėdėjo ant lovos, kuri buvo pagrindinėje garažo patalpoje. Atsidarė tos durys, lyg ir niekas nelūžo. Į namą užsinešė kėdę ir žiebtuvėlių papildymą, daugiau nieko nedarė. E. atėjo pabaigoje padėti, bet jau nebespėjo.

Plastikinių lentelių sulaužymą pripažįsta. Buvo susižalojęs rankas, bet ant sienų kraujo netepė. Sienų spardymo ir gipskartonio plokštės sulaužymo nepripažįsta, nes spyrė D.. Durų kartono ant įėjimo į pastatą nebuvo, todėl jo išspyrimo nepripažįsta. Garažo lango išėmimo nepripažįsta, langas atsidarė. Garažo mechaninių vartų mechanizmo sugadinimo nepripažįsta, nes vartus darė P.. Pripažįsta, kad išpylė 10 litrų automobilio variklio alyvos, ją išpylė tiesiog, be jokios priežasties. Plastikinio lango rankenos negadino. Sofos negadino. Ją tik pastūmė, stumdami sugadinti negalėjo.

Pastatą rado atsitiktinai. Važiuodamas namo su 15 autobusu pravažiuoja tą vietą, tai ir pamatė tą namą. Į namą ėjo, nes manė, kad tai apleistas pastatas. Į jį įėjo per pagrindinį įėjimą, patalpa nebuvo užrakinta.

Tą dieną, kai atvažiavo policija, jie iš viso nieko nedaužėme. Ten rinkdavosi gal kokias 2 savaites. D. sienas padaužė kaip visi ir viskas. Atsiprašo nukentėjusiojo dėl nuostolių, juos atlygins.

Smurtą prieš P. T. atsimena. Tai nutiko kitą dieną, po to, kai į namą atvažiavo policija. Taip padarė, nes P. policijoje prišnekėjo daug nesąmonių. Mušė ir norėjo tyčia užgauti P. dėl duotų parodymų policijoje. Viskas vyko autobuse važiuojančiame į P. pagrindinę mokyklą. Mokykliniame autobuse buvo ir kitų moksleivių. P. trenkė kumščiu 2 kartus. Sudavė į petį ir į nugarą. Smūgiai buvo nestiprūs. Niekas įvykio nematė. P. susireikšmino labai ir po pirmo smūgio į petį susilenkė. Kai atvažiavo prie mokyklos, jis išėjo namo ir parašė, kad galėjo stipriau daužyti. P. jis atsiprašė. Iki to įvykio su P.buvo draugais, bet dažnai pykdavosi. P. suduotus smūgius pripažįsta ir dėl to gailisi. Žino kokie sužalojimai nustatyti P., kad kojos nubrozdintos nors jis kojų jam nelietė.

Kaltinamasis E. P. parodė, kad galėjo būti žiemą kai su M. ėjo ir pamatė bunkerį. Į jį įlindom pro angą. Po to nusileido kopėčiomis ir buvo siauras tunelis. Gal kokius 7 metrus ropojo tuo tuneliu. Tada įėjo pro metalines duris į vidų. Patalpa buvo atrakinta. Apžiūrėjo viską, ir sumastė pasiimti sau marškinėlių bei išėjo. Jis pasiėmė apytiksliai 16 vienetų. Bandė paimtus marškinėlius parduoti, bet niekas nepirko. Suprato, kad tai svetimas turtas. Daugiau jokių daiktų iš to bunkerio neėmė.

Bunkeryje buvo pilna visokių daiktų, o marškinėliai buvo vienoje patalpoje. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad buvo 7 dėžės marškinėlių, tai maždaug tiek jų ir buvo. Dėl savo elgesio gailisi. Su nukentėjusiąja bandė bendrauti, bandė jos atsiprašyti, bet atsiprašymo nepriėmė. Marškinėliai grąžinti. Jis bunkeryje buvo tik vieną kartą. Galvojo, kad bus apleistos patalpos ir tiek. Apie tai, kad uždrausta ten eiti, net nepagalvojo, nugalėjo smalsumas. Buvo tokių minčių, kad patalpa priklauso kitiems asmenims.

D. T., kuris buvo išteisintas išskirtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), šioje byloje apklaustas kaltinamuoju parodė, kad į namą atėjo su draugu. Jį pakvietė R.. Ten truputi pabuvo. Po to, R. įspyrė į sieną, tada jis pasakė, kad parodys, kaip reikia ir spyrė kiaurai sieną. Matė, kad sienas su plastikinėmis lentelėmis trankė M. ir I.. Matė, kad buvo kraujo. Namas buvo 3 aukštų. Ronį pakvietė M. ir jie trise atėjo į tą namą. Su juo buvo P., R., E., S., I., M. ir dar kažkas. M. su I.pasišalino iš namo, nes išgirdo, kad atvažiavo policija, o jie nepasišalino, tada juos ir sulaikė. Tame name buvo 2 kartus. Trenkė į sieną, kai buvo antrą kartą. Sienos buvo gipsinės. Kai R. spyrė į sieną, ją apgadino tik truputi, tada jis spyrė vieną kartą ir padarė skylę. Kiek girdėjo, į garažą ėjo M.. Sėdėjo, alkoholio nevartojo, bet matė, kad ten buvo pilna butelių. Name matė sofą, visi sėdėjo ant jos, taip pat kažkokią aplūžusią kompiuterinę kėdę. Brolis buvo su juo, nes jis jam pasiūlė eiti kartu. Dėl savo veiksmų gailisi, suprato, kad spirdamas sugadins sieną. Padarytą žalą atlygino. Be spyrio į sieną nieko daugiau nepadarė. Susitarimų, kas ką tame name gadins nebuvo.

Nukentėjusysis P. T. parodė, kad buvo 2 kartus name prie „Rožyno IKI“ parduotuvės. Pirmą kartą ėjo su M. L.. Durys ten buvo, pralindo pro skylę ir su M. L. apžiūrėjo namą. M. L. buvo jo draugas, bet nebėra. Tame name buvo daug butelių, lipo ant namo stogo. Kitą dieną į minėtą pastatą jų atėjo daugiau. M. išlaužė langą, atidarė garažo duris, tada jis išpylė benziną, gesintuvą išpurškė, sofą išnešė į lauką. Kažkas iškvietė policiją ir jų neišleido. Kai atvažiavo pareigūnai, jie jiems viską papasakojo.

Benziną išpylė, gesintuvą purškė M. L.. Norėjo padegti garažą, norėjo mesti degtukus, bet jis sakė, kad taip nedarytų. Tada garaže buvo trise, M., jis ir E.. E. žiūrėjo kaip ten viskas vyko. Jis iš garažo nešė kėdę į namo viršų. Ją nešė visi trys. Atsimena, kad M. išėmė garažo langą ir jį padėjo ant žemės, ant žolės.

M., E. ir I. daužė sienas rankomis, kumščiais ir jas tepliojo krauju. Matė, kad į siena spyrė „(duomenys neskelbtini)“, M. ir D.. Sofą iš garažo ištempė trise, M., jis ir E.. Ją ištempė iš garažo į lauką ir paliko ten. Tą dieną tame name buvo jis, M., E., I., S., jo brolis D., dar 2 mergaitės kurių vardų neatsimena ir „(duomenys neskelbtini)“. Sofos neapgadino, nes ją nešė pakėlę, netempė. Tame name kažką negero darė M., D., „(duomenys neskelbtini)“ ir I.. Kiti nieko nedarė. Dėl garažo vartų nieko neprisimeta

2019 m. mėnesio neatsimena, buvo šalta jį autobusas paėmė 7.15 val. Piniavoje buvo apie 7.25 val. Tada M. įlipo į mokyklinį autobusiuką, vairuotojas su juo pasisveikino. Jis priėjęs pradėjo jį daužyti, trenkė iš kumščių į nugarą. Spyrė iš kojų. Gynėsi užsidengęs. Jis jį pastūmė, kad jo nedaužytų. Tada vairuotojas M. sakė, kad šis eitų atsisėsti arba bus išlaipintas iš autobusiuko, tą girdėjo ir jo draugė G., kuri irgi gynė jį nuo M.. M. atsisėdo. Kai atvažiavo į mokyklą jis apsiverkęs išėjo namo. Jam skambino socialinė darbuotoja ir jis jai pasakė, kad neis į pamokas, nes jį sumušė.

Smurtas prieš jį buvo panaudotas mokykliniame autobusiuke. Prieš pradedant smurtauti M. sakė, kad tai dėl apleisto pastato kur buvo. Sakė: „ko tu skundi policijai, ką mes darėm tame name?“.

Vakar, kai buvo kieme, prie „Kubo“ parduotuvės, kuri yra šalia „Parko užkandinės“, susitiko M. ir jis jam sakė atsiimti pareiškimą prieš jį, grasino.

Kai M. mokykliniame autobusiuke prieš jį smurtavo, jautėsi blogai, nes jam labai skaudėjo šlaunį ir nugarą. Daktarai jį apžiūrėjo. Sumuštas vietas skaudėjo gal 2 dienas. Ant kojos buvo mėlynės, ant šlaunies šono. Ant nugaros irgi buvo mėlynės, bet nedidelės. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas policijoje. Negali tvirtinti, kad M. sudavė smūgius jam į koją, nes tai buvo seniai.

Nukentėjusysis K. Š. parodė, kad jis atvažiavo į jam priklausančias patalpas Aguonų g. 10, Panevėžyje ir pamatė chaosą. Garažo vartai buvo atidaryti, sofa išnešta. Jaunimas linksminosi, vienas buvo ant stogo. Kai jį pamatė, jie išsilakstė. Jam išlipus iš automobilio apžiūrėjo ir pamatė, kad garažo langas buvo išimtas. Sofa ištempta iš kitos vietos sulaužyta, išlaužtos jos kojelės medžiaga sudraskyta, garažo durų stakta sulaužyta, garaže išpiltas tepalas, prišlapinta, pridergta, garažo vartų spyna sugadinta, sulankstyti vartų šonai, lango rankenėlės buvo sulaužytos, garažo grindų plytelės buvo subraižytos. Jam padaryta 265 eurų žala. Žala atlyginta, su tėveliais berniukų pakalbėjo, berniukai gailisi. Žalą atlygino I. A. ir M. L. tėvai. Pretenzijų neturi ir jiems atleidžia. Byloje pareikšto civilinio ieškinio atsisako, nes jis yra atlygintas.

Nukentėjusioji I. Š. parodė, kad 2019-03-22 nuvyko į buvusios siuvyklos patalpas, esančias ( duomenys neskelbtini ir nuėjo į slėptuvę, esančią patalpų rūsyje. Ją ištiko šokas, nes buvo didelė betvarkė, dėžės, kur buvo sudėti marškinėliai ir visi daiktai buvo išmėtyti. Ta slėptuvė autentiška, tarybinių laikų. Nusipirkusi patalpas tą slėptuvę panaudojo kaip sandėlį. Patalpa didelė 112 kvadratinių metrų. Ten buvo 7 patalpos, oro ventiliacija. Tarybiniais laikais ten vykdavo civilinės gynybos pratybos. Ta slėptuvė tikrai neapleista. Pamatė, kad išnešti daiktai. Priėjus prie lauko durų, kurios yra prie tuneliuko, pamatė, kad jos išlaužtos. Durys gal 20 cm storio, jos buvo uždarytos iš vidaus ir pakabinta didžiulė spyna, kurios ąsa buvo nupjauta. O pjūklas buvo numestas ant žemės ir paliktas. Vienas įėjimas į slėptuvę yra ir pačios patalpos, o kitas iš lauko. Ten yra toks bokštelis, nusileidi laiptais, tada mažas tuneliukas ir durys. Į slėptuvę patekta buvo per tą angą. Iš patalpos buvo išnešta 800 marškinėlių, dar buvo nerūdijančio plieno tinklas, variniai vamzdeliai, dujokaukės, lygintuvai, medžiaga, padangos.

Prieš tai patalpose paskutinį kartą lankėsi prieš Naujus metus, galėtų būti 2018 m. lapkričio - gruodžio mėn. Patalpos yra įmonės vardu, bet tai yra jos įmonė. Individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Dabar ten jokia veikla nevyksta. Turtas nedraustas, pastatas draustas nuo sugadinimo. Signalizacijos slėptuvėje nebuvo.

Byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį 5000 eurų sumai. Jai policija gražino šiek tiek daugiau nei 20 marškinėlių. Savo pareikštą civilinį ieškinį palaiko. Paskaičiavo, kiek dingo marškinėlių, nes buvo ant dėžių surašyta kiek jų sudėta. Marškinėliai revizuoti nebuvo. Marškinėlius įvertino po 5 eurus. Jų dokumentacija nebuvo vedama, nes įmonė nebeveikė nuo 2010 m. Ji po truputi tais marškinėliais prekiauja savo parduotuvėje. Parduotuvė priklauso tai pačiai jos įmonei. Jos įmonėje veikia tik prekyba arba pati daro užsakymus ir pasiuva marškinėlius. Marškinėlius jai perdavė policijos pareigūnai. Jai buvo grąžinti 23 ar 25 marškinėliai. Iš tos sumos tuos marškinėlius reikėtų atimti. 5000 eurų suma susidarė ne tik už marškinėlius, bet už visus dingusius daiktus. Kai pirko patalpas, tai tie daiktai ten ir gulėjo. Gal jie buvo nereikalingi ir nenaudojami, bet kai pirko jie įėjo į tą pačią kainą. Surašyta yra kas dingo, o patalpos pirktos 2003 m. tai dokumentų nebeturi. Marškinėliai siūti buvo iki 2010 m.

Pavogti lygintuvai buvo naudoti. Juos dabar įvertinti ir pagrįsti jų kainos aš negali, bet jie buvo geri lygintuvai. Vyriškas dviratis irgi buvo senas. Jį įvertino 100 eurų pagal išvaizdą. Variniai vamzdeliai buvo nusipirkti kartu su patalpomis, stovėjo nenaudojami. Juos svėrė, todėl žino, kad buvo 35 kg. Pavogtos padangos buvo beveik nebetinkamos naudoti. Kaltinamieji jos atsiprašė, bet jiems neatleidžia.

Patikslintu ieškiniu sumažino turtinės žalos dydį dėl jai grąžintų marškinėlių ir prašo neturtinės žalos atlyginimo. Patikslintame ieškinyje nurodė kuo jai pasireiškė neturtinė žala. Po įvykio jai pašlijo sveikata, prasidėjo depresija ir pakilo kraujo spaudimas. Gyvenime nėra buvę tokių dalykų, tai ji labai prastai jaučiasi.

Moralinė žala atsirado iš karto, tačiau galvojo, kad kitaip viskas spręsis. Teisme įvardijama, kad dingo tik marškinėliai, tačiau iš pateikto A. G. ir M. L. susirašinėjimo galima spręsti, kad ir kiti daiktai buvo parduoti. Priteistinos žalos dydį mažina grąžintų marškinėlių verte. Yra susipažinusi, kad kaltinamieji byloje nėra kaltinami visų daiktų vagyste. 1500 eurų vertina savo išgyvenimus. Ji nerado visos marškinėlių inventorizacijos aktų, nes viskas buvo gal prieš 12 metų. Vien tik pamačius savo buvusias tvarkingas patalpas, jai prasidėjo stresas, depresija, pablogėjo sveikata. Ji kiekvieną kartą eidama į teismą turi gerti raminančius vaistus. Psichologiškai paveikė ją tas įvykis ir vaikščiojimas į teismą. Buvo pas gydytoją ir jai išrašė raminamuosius vaistus. Po to įvykio man pablogėjo sveikata. Geria ir nuo spaudimo vaistus. Ji gydytojai nesakė, kad būtent dėl to įvykio jai pablogėjo sveikata, bet ji padarė jai tyrimus ir nustatė, kad tikrai jai reikalingi vaistai, kuriuos ji ir vartoja. Dabar irgi jai yra išrašyti vaistai, kuriuos nusipirko. Daktaras neįrašė į kortelę depresijos, ji jai nėra nustatyta. Ji tiesiog taip jaučiasi. Taip pat jaučia pažeminimą. Nuo kraujospūdžio vaistus geria ne pirmus ir ne antrus metus. Vaistų, kuriuos pirko, čekių aš neišsaugojo. Jai visos diagnozės buvo nustatytos anksčiau ir jos tiesiog paūmėjo. Naujų diagnozių nustatyta nebuvo.

Nukentėjusysis D. A. parodė, kad 2019 m. gruodžio mėnesį, dienos neatsimena, apie 14 val. ėjo iš mokyklos, kai prie jo priėjo 3 vaikinai ir paklausė ar turi cigaretę. Nors cigarečių turėjo pilną pakelį kišenėje, tačiau jiems duoti nenorėjo. Tada jie pradėjo jam grasinti. Tada jis jau norėjo 1 cigaretę jiems duoti ir nepamatė, kaip jam trenkė tiesiai į galvą. Nuo smūgio jis priklaupė ir gavo smūgį iš kelio į žandikaulį. Jam trenkė į galvą ir atėmė cigarečių pakelį. Tada jis atsistojo ir bėgo atgal į mokyklą. Apie įvykį pasakė socialinei darbuotojai, tada atėjo direktorius ir važiavo rašyti pareiškimo. Stotyje jį užpuolusius jaunuolius matė pirmą kartą. Policijoje nesakė, kad jį užpuolę vaikinai paėmė cigarečių pakelį. Jam trenkė I. A., o cigarečių pakelį paėmė mažiausias jaunuolis. Kai policija parodė įtariamuosius, visus iš karto atpažino. Po smūgio į žandikaulį, negalėjo normaliai valgyti kelias dienas. Buvo stiprus sutrenkimas. Mankštino tą sutrenktą vietą ir praėjo.

Liudytojas D. N. parodė, kad prieš daugiau nei metus minėtose patalpose (duomenys neskelbtini buvo jo garso įrašų studija. Atvykęs į studiją rado policijos pareigūnus, šnekančius su tų patalpų savininkais dėl įvykdytos vagystės. Jam yra žinoma, kad buvo įlįsta į tų patalpų bunkerį ir išnešti rūbai ir metalai. Tame bunkeryje yra buvęs ne vieną kartą. Ten yra darę kaip ir edukacinę programą. Žino, kad ten buvo dujokaukių daug, drabužių ir seni tarybiniai daiktai. Daiktai buvo seni, o drabužiai nauji, lyg ir pačios savininkės jie buvo siūti. Pačiame bunkeryje paskutinį kartą buvo jau po vagystės, tą pačią dieną, kai savininkas rodė pro kur buvo įeita į patalpas. Matė, kad kažkas buvo pjauta ir įeita į patalpas. Į bunkerį įėjimas yra iš vidaus ir iš lauko, pro angą. Ten yra 2 durys įeinant į tą bunkerį.

Liudytojas M. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad A. G. yra jo draugas, jie bendrauja kokius 3 metus. A. domisi Panevėžio miesto apleistais pastatais, slėptuvėmis, važinėja po Panevėžio miestą ir ieško apleistų pastatų ir kitų vietų. A. pasakojo apie apleistas vietas, todėl susidomėjo ir jis. Į apleistas Panevėžio vietas eidavo kartu su A.vienas nėra ėjęs į jokį Panevėžio miesto apleistą pastatą ar vietą. Tais pastatais pradėjo domėtis maždaug prieš metus laiko, tai galėjo būti 2018 metų lapkričio mėn. Žino, kad Facebook yra sukurta grupė „Panevėžio apleistos vietos“, jei paspaudi patinka, gali matyti kas joje įkelta. Toje grupėje mano, kad nuotraukos, vaizdo įrašus galėjo kelti tik tos grupės administratorius. Kada tiksliai tai buvo pasakyti negali, bet buvo sniego, A. jam pasiūlė nuvykti apžiūrėti apleisto bunkerio – slėptuvės, link automobilio turgaus. Kada jie susitiko nepamena, A. atvažiavo automobiliu, kartu buvo jo draugė A. ir draugas E.. Tada jie visi nuvyko pirmą kartą į (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusį bunkerį, nuėję prie tokios budelės kuri yra toliau nuo pastato, pamatė, kad yra metalinės ventiliacinės grotelės, kurios nuo pastato pusės buvo atidarytos. Kas pirmas lindo į tą „bunkerį“ nežino, bet visi lindo į vidų. Tuo tuneliu reikėjo eiti atsitūpus, apie 2 metrus žemyn, tada atsitūpti, eiti apie tris metru tiesiai, ir dar kokių 15 metrų tolygiai. Priėjo patalpą, kur galima buvo atsistoti. Patalpa buvo 3x3 metrų, toje patalpoje buvo metalinės, storo metalo, šarvuotos durys, su rusų kalbos užrašais, paaiškinamaisiais užrašais į kurią pusę atidaryti į kurią uždaryti. Tada visi bandė tas duris atidaryti, pagal nurodytas rodykles, durų apačioje ir viršuje buvo rankenos, kurias nulenkus durys turėjo atsidaryti. Visi bandė nulenkti tas rankenas ir duris atidaryti, tačiau durys neatsidarė. Kadangi nepavyko iš tos patalpos išėjo tuo pačiu keliu kaip ir atėjo. Po kelių dienų vėl visi keturi automobiliu nuvažiavo į ta rūsį, Kada tiksliai nepamena. Dar neįlindę į tą tunelį, o tik atidarę ventiliacijos vartelius, pašvietę su prožektoriumi kažkas pastebėjo, kad tame tunelyje jau yra prikrauta įvairių daiktų, tada ir jis pažiūrėjo ir pamatė: palapinę, dėžės. Tada patraukė vieną dėžę į šoną ir visi keturi sulindo į tą rūsį, visas tunelis buvo išklotas kartonu nuo suplėšytų dėžių, matėsi, kad ten jau kažkas vaikščiojo. Tada visi pasiekė tas duris ir pamatė, kad durys jau pravertos, matėsi, kad kažkas yra duryse nupjauta, matėsi nukritusi spyna su raktais ir įėjo į vidų. A. fotografavo, švietė prožektoriais. Vaikščiojo po tą bunkerį ir žiūrinėjo iš smalsumo, bet nieko neėmė ir nelietė. Matė, kad A. rankoje turėjo dvi nedideles tašes, kaip suprato dujokaukių rinkinius. A. jas paėmė kaip suvenyrą. Tada A., įėjo į kitą kambariuką ten buvo oro sistemos, po to rado tokią kaip kortų kaladės dėžutę, kurią A. bandė atidaryti ir ji jo rankoje sprogo. Visi išsigando ir išbėgo iš bunkerio lauk. Po šio įvykio daugiau į tą bunkerį nėjo ir nesilankė. Po kelių dienų A. kvietė vėl važiuoti į tą vietą, tačiau jis atsisakė. Ar dar kažkas buvo toje vietoje nežino. Vaikščiodamas po tą bunkerį pastebėjo daugybę daiktų, jis atrodė, kaip sandėlis, tų daiktų įvardinti negali, nes gerai nepamena. Kas dar galėjo lankytis toje vietoje jis nežino ir nurodyti negali (t. 1, b. l. 151-154).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. L. papildomai paaiškino, kad bunkeris buvo lyg tai (duomenys neskelbtini) g. Ėjo iš viso 2 ar 3 kartus. Kai pirmą kartą ėjo bunkerio durys buvo užrakintos. Patekti į vidų negalėjo, todėl nieko nepadarę išvažiavo. Kai antrą kartą nuvykome į minėtą bunkerį, ten jau viskas buvo atidaryta ir primėtyta daiktų. Visas tuneliukas buvo ištiestas kartonais, akivaizdžiai matėsi, jog kažkas ten jau buvo. Aplinkui mėtėsi kartoninės dėžės, brezentinė palapinė, visokių daiktų ten buvo. Patekę į vidų apsižvalgė ir tiek. Ten buvau nuvykęs su A. ir E. Su jais kartu ir ėjo į patalpas.

Iš lauko yra tokia kaip ventiliacinė anga, tada eina kopėtėlės žemyn, tada yra tuneliukas gal 50 cm aukščio, juo paėjus apie 2 m. yra posūkis į kairę ir ten jis tęsiasi dar kokį 10 m., vėliau išlendi į tokią patalpą, kur jau gali atsistoti ir ten buvo bunkerio durys. Pro ventiliacinę angą pateko, nes ten nebuvo jokių spynų. Viskas buvo atidaryta, atrodė apleistos patalpos, todėl ir įėjo. Į vidų ėjo iš smalsumo. Galvojo, kad ten tiesiog apleistas bunkeris, kuris niekam nepriklauso. Antra kartą kai buvo tame bunkeryje A. pasiėmė dujokaukes.

Liudytoja A. G. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodžiusi, kad domisi Panevėžio miesto apleistomis vietomis maždaug apie 3 metus. Facebook yra grupė „Panevėžio apleistos vietos“, kurios nare ji yra. Toje grupėje administratorius dalinasi apleistų vietų nuotraukomis, po nuotraukomis rašomi komentarai. Apleistų vietų adresai nėra viešinami. Naršydama grupėje pastebėjo, kad daug komentuoja po nuotraukomis M. L., todėl jam parašė ar jis žino, kokias nors apleistas Panevėžyje vietas. Norėjo pati aplankyti tas vietas, nes domisi istorija. Ji pati, kartu su A. klausė apsaugos tarnybos darbuotojo, kuriuos vietos bunkeriai yra saugomi. Apsaugos darbuotojas paaiškino, kaip atrodo saugomos ir kaip atrodo nesaugomos vietos. Į tas vietas kurios saugomos neidavo. Kai parašė M. jis jai paaiškino, kur yra vieta (duomenys neskelbtini gatvėje, kada tiksliai jam rašė nepamena, bet mano, kad laikotarpyje nuo 2018 metu lapkričio mėn. iki 2019 metų sausio mėn. M. kiek pamena jai parašė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra slėptuvė, bet mano, kad jis tada parašė, kad joje nėra buvęs. Kada tiksliai nepamena laiko, bet tai galėjo būti 2019 metų sausio mėn. kiek pamena buvo sniego, ji, A. G., ir vienas iš A. draugų, tačiau jo nei vardo, nei pavardės nežino, tą draugą matė pirmą kartą, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) g., prie stotelės, kur sukasi maršrutinis autobusas, koks nežino, maždaug apie 10 metrų pastebėjo tokią budelę. Suprato, kad bunkeris, nes yra ventiliacijos anga. Tada priėję prie tos būdelės atidarė groteles, jos lengvai atsidarė, buvo neužrakintos ir neužtaisytos, nesimatė, kad jos būtų kažkaip išlaužtos, tada patikrino ar nėra įrengtos signalizacijos. Pažiūrėję, kad nėra signalizacijos ji pirma lindo į vidų, iš paskos ėjo vaikinai. Ten nusileidus kopėčiomis žemyn, reikia atsitūpti ir eiti atsitūpus, nes labai žemos lubos, išsitiesti nėra galimybės. Paėjus toliau galima atsistoti ir po kaire puse buvo metalinės durys su rusiškais užrašais. Ar buvo toje patalpoje kokie nors daiktai nepamena ir nurodyti negali. Patikrino duris ir jos buvo užrakintos, todėl iš tos patalpos išėjo. Po to daugiau nėjo į tą bunkerį. Kažkaip A. sužinojo, kad tas bunkeris jau atviras ir galima į jį patekti. A. buvo nuvažiavęs į tą vietą vienas su draugais, ar su draugu tiksliai pasakyti negali. Grįžęs A. pasakojo, kad kaip suvenyrą paėmė dujokaukę, dar pasakojo, kad jis lietė kažkokią dėžutę, kuri sprogo jo rankose. Tada paklausė ar gali kartu apžiūrėti tą vietą, nes jai buvo smalsu. Kada tiksliai nepamena, bet tai galėjo būti 2019 metų vasario mėn. Ji ir A. (ar buvo A. draugai nepamena) nuvyko į tą bunkerį (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tada priėjus prie pastatėlio, ir nusileidusi žemyn pastebėjo, kad tame koridoriuje buvo primėtytą įvairių daiktų, pastebėjo ištiestą linoleumą, per visą koridorių, per kurį reikia eiti atsitūpus, išmėtytas dujokaukes, ir kitokių daiktų. Tada įėjo pro tas metalines duris, švietė prožektoriais. Ten pastebėjo lentynas mažam kambarėlyje, visokių senų daiktų, rakandų, tada paėjus buvo didelė patalpa, kurioje buvo daug dėžių, kuriose buvo prikrauta daugybė sportinių marškinėlių mėlynos, juodos, baltos, raudonos spalvos. Ant kai kurių maikučių buvo emblemos, tačiau kokios nepamena. Tame bunkeryje, nieko nelietė, A. tą kartą irgi nieko nelietė. Tik apžiūrėjo patalpas ir išėjo. Tai buvo paskutinis kartas kada buvo toje vietoje. Kas ten dar galėjo lankytis be jos ir draugo A. ji nežino ir nurodyti negali (t. 1, b. l. 145-148).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. G. papildomai paaiškino, kad ji bunkeryje buvo 2 kartus, pirmą kartą durys buvo užrakintos, antrą – atrakintos. Nežinau ar jos buvo sugadintos, nes buvo atidarytos. Ta vieta atrodė kaip senas bunkeris, nes ir užrašai tokie senoviniai rusiški buvo. Galvojo, kad jei bunkeris kažkam priklauso, tai būtų signalizacija. Ji pati iš bunkerio nieko neėmė ir nematė, kad kažkas kažką imtų. Į bunkerį buvo įėjusi, ten matė dėžėse sudėtus marškinėlius. Į tą bunkerį antrą kartą ėjo, kai buvo praėję 2 mėnesiai po pirmo apsilankymo jame, galėjo būti 2019 m. vasario mėn. Bunkeryje buvo su A. G. ir jo kažkokiu draugu. Pirmą kartą kai buvo tame bunkeryje, nebuvo išnešioti daiktai, o antrą kartą buvo išmėtyti visokie daiktai, buvo netvarka.

Liudytojas E. P. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad A. G. yra pažįstamas, bendrauja kokius 3 metus. A. domisi Panevėžio miesto apleistais pastatais, slėptuvėmis, važinėja po Panevėžio miestą ir ieško apleistų pastatų ir kitų vietų. Jis pats irgi truputį domisi Panevėžio apleistomis vietomis. Į apleistas Panevėžio vietas kokius du kartu ėjo su A., vienas nėra ėjęs į jokį Panevėžio miesto apleistą pastatą ar vietą. Tais pastatais pradėjo domėtis maždaug prieš metus, tai galėjo būti 2018 metų lapkričio mėn. Žino, kad Facebook yra sukurta grupė „(duomenys neskelbtini)“, gali matyti kas joje įkelta. Toje grupėje nuotraukas, vaizdo įrašus gali kelti tik tos grupės administratorius. Kada tiksliai tai buvo pasakyti negali, bet buvo sniego, A. pasiūlė nuvykti apžiūrėti apleisto bunkerio – slėptuvės, kuri yra netoli automobilių turgaus. Kada jie susitiko jis nepamena, A. atvažiavo automobiliu, kartu buvo jo draugė A. ir draugas M.. Tada visi nuvyko pirmą kartą į (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusį bunkerį, nuėję prie tokio betoninio pastatėlio, panašaus į ventiliacijos angą, pamatė, kad yra metalinės ventiliacinės grotelės, kurios nuo pastato pusės buvo pravertos. Kas pirmas lindo į tą pastatėlį nežino, bet visi lindo į vidų. Ten įlindus reikia kopėtėlėmis nusileisti žemyn, tada reikia atsitūpti ir apie kokius 4-5 metrus eiti tiesiai, staigus posūkis į kairę ir dar kokių 10 metrų tolyn ir priėjo patalpą, kur galima buvo atsistoti. Patalpa buvo 3x3 metrų, toje patalpoje buvo durys, metalinės, storo metalo, atrodė, kaip šarvuotos durys, su rusų kalbos užrašais, paaiškinamaisiais užrašais į kurią pusę atidaryti į kurią uždaryti. Tada visi bandė tas duris atidaryti, pagal nurodytas rodykles, durų apačioje ir viršuje buvo rankenos, kurias nulenkus durys turėtų atsidaryti. Visi bandė nulenkti tas rankenas ir duris atidaryti, tačiau durys neatsidarė. Kadangi nepavyko iš tos patalpos išėjo tuo pačiu keliu kaip ir atėjo. Po kelių dienų vėl visi keturi automobiliu nuvažiavo į tą rūsį. Kada tiksliai nepamena. Nusileidę žemyn kopėčiomis ir atsitūpę pastebėjo, kad sunku praeiti tuneliu, nes jis buvo visas pripildytas įvairių dėžių, kiek pamena, buvo brezentas, dar kažko patiesta ant tunelio grindų. Reikėjo patraukti dėžes, kad galėtu praeiti tuneliu. Manė, kad ten jau kažkas vaikščiojo. Tada visi pasiekė tas duris ir pamatė, kad durys jau pravertos, matėsi, kad kažkas yra duryse nupjauta, matėsi nukritusi spyna su raktais, ir jie įėjo į vidų. A. fotografavo, švietė telefono prožektoriumi. Jis vaikščiojo po tą bunkerį ir žiūrinėjo iš smalsumo, bet nieko neėmė. Matė, kad A. rankoje turėjo dvi nedideles tašes, kuriose, kaip suprato buvo dujokaukių rinkiniai. A. jas paėmė kaip suvenyrą. Tada A., įėjo į kitą kambariuką po to rado tokią kaip kortelė dydžio dėžutę, kurią A. bandė atidaryti, tuo metu stovėjo prie jo ir dėžutė A. rankoje sprogo. Tada visi išsigando, pajuto stiprų nemalonų kvapą ir išbėgo iš bunkerio lauk. Po kelių dienų jie dar buvo nuvažiavę prie to bunkerio, nuėjo iki tos ventiliacijos angos, pajuto dar tą stiprų nemalonų kvapą ir į tunelį nelindo. Po šio įvykio jis daugiau į to bunkerio vidų nėjo ir nesilankė. Po kelių dienų A. kvietė vėl važiuoti į tą vietą, tačiau jis atsisakė, nes po sprogimo ten vykti nebenorėjo. Ar dar kažkas buvo toje vietoje nežino. Su A. apie tą bunkerį kalbėjo, pamąstė, kad ten lankosi kiti asmenys. Jis pats jokių daiktų iš to rūsio neėmė, neturėjo tikslo kažką iš ten imti. Apie tą bunkerį niekam nepasakojo, su niekuo apart A. ir M. nekalbėjo. Kas ten dar galėjo lankytis nežino ir nurodyti negali (t. 1, b. l. 183-184).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. P. papildomai paaiškino, kad kai pirmą kartą nuvyko į bunkerį, jis buvo užrakintas, antrą kartą, kai ten buvo, durys jau buvo atrakintos. Ten niekur nebuvo pažymėta, jog tai privati valda. Jis asmeniškai galvojo, kad durys gali būti neatidarytos nuo sovietmečio laikų. Į tą bunkerį važiavo tiesiog dėl smalsumo. Tada, kai įėjo į bunkerį A. G. rankose sprogo rasta dėžutė ir pasklido baisus chemijos kvapas. Tą baisų kvapą pamena dar ir dabar.

Pirmą kartą kai nuėjo, to bunkerio metalinės durys buvo uždarytos ir neatsidarė, tame koridoriuje buvo tuščia. Antrą kartą, jau atidarius ventiliacijos angos duris matė primėtytų daiktų, buvo akivaizdu, jog kažkas jau ten buvo įėję. Tada jie dvejojo ar verta į tą bunkerį eiti. Ir tiesiog smalsu buvo, kas už tų durų yra. Patį pirmą dalyką pamatė lyg ir palapinę brezentinę rusišką. Kai pamatė išmėtytus daiktus, pagalvojo, kad buvo tokie pat žmonės kaip ir jie, kurie domisi apleistais bunkeriais. Nei vienas iš jų nieko nepasiėmė, kai sprogo tas dalykas A. rankose jie išsigando ir išėjo. A. tik pasiėmė lyg ir 2 dujokaukes. Antrą kartą kai ėjo į tą bunkerį nežinojo, kad ten jau galima įeiti. Tiesiog patikrinti nuėjo ir tiek.

Liudytojas V. Š. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad 2019-03-22 apie 13.00 val. jis kartu su buvusia sutuoktine I. Š., atvyko į buvusios siuvyklos patalpas, esančias adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini) ir pastebėjo, kad iš slėptuvės – sandėlio yra pavogti įvairūs I. Š. priklausantys daiktai: pasiūti marškinėliai, medžiagų rulonai, dviratis ir kiti daiktai. Durys tiek lauko, tiek įėjimo į sandėlį buvo užrakintos. Paskutinį kartą jis šiuo adresu buvo atvykęs 2018 m. rudenį, kada tiksliai, negali nurodyti. Jis pats šių patalpų raktų neturi, jei ko reikia kartu su I. atvyksta. Kas galėjo pavogti I. priklausančius daiktus nežino ir nieko neįtaria (t. 1, b. l. 138-139).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. Š. papildomai paaiškino, kad nuvykus į patalpas, nuėjus į slėptuvę, pastebėjo, kad viskas suversta. Nuėjus iki galo pamatė, jog durys atidarytos ir matėsi, kad išnešti daiktai koridoriuje link lauko tuo tuneliu. Ta slėptuvė buvo kaip jų įmonės sandėlis. Patalpos savininkė yra jo buvusi žmona. Jis įvardino tik stambesnius daiktai, smulkmenų neatsimena kas ten buvo. Neįvardintas linoleumas, žino, kad naujas buvo visas rulonas. Kai pirkome pastatą, ten buvo visi tie daiktai. Variniai vamzdeliai buvo išrinkti iš šiluminio punkto, kaip metalo laužas. Pastatą įsigijo prieš kokį 20 metų. Jo durys visada buvo rakinamos. Jos buvo užrakinamos taip, kad niekas neįeitų, užremtos, užsukamos vielomis. Bet va vis tiek, prakišo pjūkliuką ir sugebėjo nupjauti. Plotis ten kokį 30-40 milimetrų, tai su tuo pjūkliuku reikėjo pjauti jau ne valandą. Jis su I. išsituokęs ir kartu negyvena, tačiau tomis patalpomis irgi naudojasi. Tose patalpose dar yra jo lentų. Kai jam kažko reikia, tai visada važiuoja kartu. Tose patalpose jis vaikščiojo kokį 10 metų, todėl ir žino, kokie daiktai ten buvo ir kas buvo pavogta. Prieš kokius 6 metus nustojo. Žino, kas ten per tuos 6 metus pasikeitė, nes vis tiek į metus kelis kartus nueina, kažko prisireikia. Realiai tie visi daiktai priklausė I. Š..

Liudytoja S. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodžiusi, kad 2019-04-03 ji su draugėmis M. K. ir E. Z. nuėjo į apleistą pastatą adresu (duomenys neskelbtini), į pastatą pateko pro angą esančią pirmame aukšte, kuri buvo atvira, neuždaryta, neuždengta. Užlipusios į trečią aukštą rado M. L., P. T., G., E., I., tuo metu D. T. ir R. nebuvo, jie atėjo vėliau. Bendravimo metu P., M. ir I. atsidarė langą esantį pastato trečiame aukšte ir išlipę ant stogo nuėjo juo tolyn ir matė kaip nulipo kopėčiomis žemyn, daugiau kur jie ėjo nematė. Po maždaug 10 minučių visi trys jaunuoliai sugrįžo atgal pro tą patį langą pro kurį buvo išlipę ir išėję, tuo metu P. atsinešė spyną, I. atsinešė purškiklį, o M. plaktuką ir atsuktuvą, taip pat visi kartu atsinešė ir kėdę. Sugrįžę P. pasakė, kad buvo garaže daugiau smulkmenų nepasakojo, kaip jie pateko į garažą nematė. Po 15 minučių P., M. ir I. išėjo į garažą, tačiau netrukus sugrįžę nieko su savimi neturėjo, o liepė pasislėpti, nes kažkoks vyriškis juos pamatė, jie tuo metu pasiliko tame pačiame kambaryje, tačiau užsirakino duris ir užsidarė langus, o M. ir I. pabėgo iš pastato. 2019-04-03 dieną ji nematė, kad kuris nors vienas iš jaunuolių būtų spardęs ar daužęs lenteles. 2019-03-30 ir 2019-03-31 dienomis jiems būnant pastate, matė kaip P., I., D. ir R. spardė kojomis ir daužė rankomis lenteles, kabėjusias ant sienos, kurios sulūžo. D. spyrė koja į sieną ir joje pasiliko skylė. I. bedaužant sienos lenteles išsikruvino ranką ir su krauju ištepė sieną (t. 2, b. l. 122-126).

Liudytoja G. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodžiusi, kad 2019-04-03 ji su draugėmis E. Z., M. ir S. susitiko prie apleisto pastato, esančios autobusų sustojimo stotelės. Visos kartu nuėjo prie pastato ir į jo vidų pateko pro angą, esančią pastato pirmame aukšte, kuri buvo atvira, neuždengta, neuždaryta. Užlipusios į trečią aukštą rado ten savo draugus: E., M., I. ir P. T.. Tuo metu su draugais nebuvo D. ir R. jie atėjo vėliau prieš atvykstant pareigūnams. Jai būnant kambaryje su draugais E., S., E., M., išgirdo triukšmą, kažkokį trankymą, kuris sklido iš gretimo kambario, kuriame buvo nuėję M., P., I., netrukus jie atėjo rankose laikydami po sulaužytas baltos spalvos lenteles ir pasakė, kad jie tai padarė, sulaužė lenteles. Toliau būnant kambaryje ir bendraujant, vienas iš trijų vaikinų, kuris tiksliai įvardyti negali, kitiems dviem vaikinams pasiūlė eiti pasivaikščioti ir P., M., I. išlipo pro langą, kuris buvo kambaryje ir pateko ant stogo bei nuėjo nieko nepasakę. Po kokių 10-20 minučių visi trys vaikinai sugrįžo pro tą patį langą ir kartu su savimi atsinešė juodos spalvos kėdę. P. atsinešė spyną ar kiti vaikinai ką nors turėjo su savimi, nematė. M. pasakojo, kad rado garažą, kad P. vos jo nepadegė, nes rado tepalo, daugiau įvykio aplinkybių nepasakojo. Vaikinai pabuvę apie 10 minučių vėl išėjo į garažą, nes pasak P. jie ten garaže rado sofą, kurią norėjo atsinešti. Vaikinai grįžo po 10-20 minučių ir pasakė, kad kažkoks vyriškis juos pamatė būnant garaže ir liepė būti tyliai, jie kambaryje užsirakino, nes kambario duryse buvo spyna, o M. ir I. išėjo pažiūrėti ar niekas neateina, tačiau sugrįžę pabuvo apie 10 minučių ir vėl M. su I.išėjo dar kartą pažiūrėti ar niekas neateina, tačiau nebegrįžo. P. pasiliko, o po kurio laiko atvyko pareigūnai (t. 2, b. l. 104-108).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja G. L. patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodydama, kad į tą pastatą atėjo su I. A..

Liudytoja E. Z. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodžiusi, kad 2019-04-03 ji su draugėmis M. K., G. ir S. atvyko autobusu prie apleisto pastato esančio Panevėžys, Smėlynės gatvėje. Į pastato vidų pateko pro angą, esančią pastato pirmame aukšte, kuri buvo neuždengta, atvira, neuždaryta. Užlipusios į trečią aukštą rado ten savo draugus: M., I., E., P., tuo metu D. ir R. kartu nebuvo, jie atvyko vėliau, jau prieš policijai atvykstant. Jai su draugais būnant kambaryje M., P. ir I. išlipo pro langą, kuris buvo tame pačiame kambaryje ant stogo ir nuėjo juo kur nematė. Po keleto minučių visi trys draugai sugrįžo, tačiau su savimi atsinešė juodos spalvos kėdę, P. rankose turėjo spyną su raktais, I. turėjo buteliuką su neaiškiu skysčių, o M. turėjo plaktuką. P. pasakė, kad rado garažą ir iš jo atnešė minėtą kėdę ir dar nurodė, kad garaže yra sofa. Taip pat P. pasakė, kad benzinu apipylė grindis ir išsitraukęs gesintuvą, neįvardijo iš kur jį gavo apipurškė garažą. Po keleto minučių visi trys I., P. ir M. išėjo vėl į garažą. Netrukus sugrįžo P., ir pasikvietė E., kuris buvo su jais, kad jam padėtų iš garažo pernešti sofą ir E. išėjo su P.. Po maždaug 3 minučių visi keturi draugai perbėgo iš garažo ir pasakė, kad kažkoks vyras juos pamatė ir pradėjo ant jų rėkti. Tada M. užrakino kambario kuriame jie buvo duris. P. su I. pro langą išėjo pasižiūrėti ar niekas neateina, po kelių minučių išėjo pažiūrėti. Po maždaug 5 minučių grįžo P. vienas ir stebėjo ar neatvyksta policija. P. pamatė policijos automobilį ir informavo E., tada jie visi išlipo pro langą ir nuėjo stogu link kopėtėlių, kuriomis nulipo ant antro aukšto stogo ir ten būnant R. paskambino E., todėl jie grįžo atgal į minėtą kambarį ir įsileido atėjusius draugus R. ir D.. Po maždaug 5 minučių sugrįžo M. ir I., tačiau jie pabuvo apie 10 minučių ir išgirdę kažkokius garsus išėjo pažiūrėti, tačiau nebegrįžo ir netrukus pamatė pareigūnus. 2019-04-02 buvo pastate su draugėmis M. ir S. kartu buvo ir I., M., D., R. ir P., D.(S. vaikinas). Merginoms būnant kambaryje, o vaikinai tuo metu buvo kitame kambaryje išgirdo triukšmą, todėl nuėjo pažiūrėti ir girdėjo kaip vaikinai klausė R. kodėl spyrė į sieną, kurioje liko nedidelė skylė, R. nurodė, kad jis tik mažą skylutę padarė, o D. didesnę padarė. Kai vaikinai laužę sienų lenteles ji tuo metu nebuvo ir nematė (t. 2, b. l. 113-117).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja E. Z. papildomai paaiškino, kad tame name buvo praeitų metų pavasarį. Jie ten tiesiog sėdėdavome, ten buvo tokia sofa. Sofa buvo antrame namo aukšte. Tas kambariukas buvo vienintelis sutvarkytas, daugiau visas namas buvo apleistas. Į namą patekdavo pro angą duryse iš gatvės puses. Tose duryse buvo skylė, pro kurią įlįsdavo. Tos skylės niekas neišmušė, ji jau buvo. Tame name buvo 2 kartus eiti į tą apleistą namą ją pakvietė I..

Liudytojas R. T. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad tai galėjo būti balandžio mėnesio pradžia. Jam paskambinimo M. ir pasiūlė susitikti Rožyne, autobusų stotelėje, tai buvo po pietų. Susitiko su M. ir jis pasiūlė užeiti į kaip jam atrodė apleistą namą, kuris stovi prie Smėlynės g. tikslaus adreso nežino. Priėjo namą ir pamatė duris, kurių apatinis stiklas buvo išdaužtas. Jis ir M. įlindo į tą namą, lipo į antrąjį namo aukštą. Tą dieną jis ir M. tik vaikščiojo po tą namą tačiau nieko nelietė. Jie ten pabuvo kelias valandas ir po to išėjo. Tą dieną jokių baldų nestumdė ir nieko nelietė, tą dieną dar buvo užlipę ant stogo, ant kurio galima patekti pro langą. Kitą dieną jam parašė SMS žinutę ir pakvietė jį ir D. T. į tą patį namą. Jie nuvažiavo maršrutiniu autobusu ir kartu su D. užėjo į namą. Pirmame aukšte jis pastebėjo sienoje skylę, kurios nebuvo dieną prieš tai. Jie abu užlipo į antrąjį ar trečiąjį aukštą gerai nepamena, patikrino duris, ir jos buvo užrakintos, todėl pasibeldė. M. atidarė duris ir įleido. Įėję tą patalpą pastebėjo, kad išdaužytos plastikinės lentelės, niekas iš ten buvusių apie lenteles nekalbėjo, jis pats nematė, kas daužė tas lenteles. Matė, kad I. krumpliai buvo kruvini, ir matė, kaip I. paišė savo krauju ant sienos, jam atrodo, kad jis užrašė žodį „(duomenys neskelbtini)“. Toje patalpoje kur jis su D. įėjo buvo daugiau asmenų: E., I., M., P., S., M. ir dar keli, kurių dabar nepamena. Jie pasisveikino su visais ir jis atsisėdo ant fotelio. Prie sofos kur visi sėdėjo pastebėjo sienoje skylę, prieš tai dieną jis jos nematė. Kas ją išspyrė nežino ir nurodyti negali. Jis su kitais vaikais kalbėjo, o M. su I. kažko lipo pro langą manė, kad ant stogo kaip buvo prieš tai dieną. Ką jie ten veikė jis nežino ir nurodyti negali. Daugiau tą dieną nei I. nei M. nematė. Po kiek laiko kažkas pabeldė į duris, durų nuėjo atidaryti E., o kai jas atidarė ten pasirodė policijos pareigūnai, su vyresnio amžiaus žmogumi, kuris rankoje turėjo pagalį. Policija užsirašė jų duomenis ir išleido. Daugiau į tą namą įėję nebuvo (t. 2, b. l. 155-158).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. T. papildomai paaiškino, kad tame name jis spyrė į siena, bet padarė nedidelę skylutę, o D. spyrė dar kartą ir padarė didesnę skylę. Į patalpas pateko pro lauko duris, jų apačioje buvo skylė. Tame name dažniausiai visi būdavo vienoje vietoje. Susitarimo apie kažkokį turto gadinimą niekada nebuvo. Buvo tokių asmenų, kurie daužė ir tokių kurie ramiai sėdėdavo. Į tą pastatą susirinko tik laiką praleisti. O turto gadinimas tikriausiai atsirado iš veiklos neturėjimo. Kas kam šovė į galvą, tas tą ir darė. Į tą pastatą ėjo, nes galvojo, kad jis apleistas.

Liudytojas F. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad pažįsta I. A. iš mokyklos, kartu mokosi vienoje klasėje. 2019 m. lapkričio 27 d. maždaug po pietų, tikslaus laiko nepamena, jis kartu su S. S., I. A., L. K. apie 16 metų amžiaus, ėjo į autobusų stotį, laukti autobuso į namus. Nuėjus į autobusų stoti I. pamatė kažkokį jaunuolį su mėlyna striuke, jis jo nepažįsta, yra matęs jį autobusų stotyje, jo nei vardo nei pavardės nežino. I. visiems pasakė, kad jam reikia pasikalbėt su tuo vaikinu mėlyna striuke. Jis ir I. priėjo prie to jaunuolio, Silvestras laukė stotelėje, o Lukas nuėjo į parduotuvę. I. ėmė to vaikino klausti „kas prie manęs lenda ir ko iš manęs nori?“. Tas vaikinas pasakė, kad nieko nežino ir nepažįsta, o I. sakė, kad jį matė vaikštant su jaunuoliais, kurie prie I. pristojo. Tada jis sakė I. „Einam“, bet I. nieko nesakęs užsimojo ranka, kuria nepamena ir trenkė tam vaikinui su mėlyna striuke, ir pataikė kiek matė į pilvą. Tada tas jaunuolis pabėgo, o jis su I. nuėjo į savo stotelę toliau laukti autobuso. To jaunuolio tą dieną nematė. Jam buvo nemalonu matyti, kaip I. sudavė smūgį tam nepažįstamam vaikinui. Jis susijaudino, jautė nerimą. Po to atvažiavo autobusas ir jis išvažiavo į namus. Apie tai niekam nepasakojo, nes tas įvykis buvo nemalonus. Apie tą įvykį daugiau su niekuo nekalbėjo. Kodėl I. trenkė tam jaunuoliui nežino, jis jam sakė, kad tas vaikinas su mėlyna striuke jam nepasakė teisybės. (t. 3, b. l. 84-87).

Teisiamojo posėdžio metu F. B. papildomai paaiškino, kad buvo suduoti 2-3 smūgiai. Jis prašė, kad jį cigarete pavaišintų, bet nevaišino. Po smūgio nukentėjusysis į viršų iškėlė cigarečių pakelį ir jis suprato, kad jis tą pakelį atiduoda, todėl jį ir pasiėmė. Nukentėjusįjį mušė, nes kažkada jis jiems grasino, buvo anksčiau apsižodžiavę. Jis to nukentėjusiojo nepažinojo. Jie jį matė prie jo mokyklos. Jis buvo žinomas tik iš matymo, nes eidavo pro jo mokyklą. Nukentėjusiojo draugas jiems grasino ir jie su juo susiginčijo. Stotyje su I. nesitarė, kad iš nukentėjusiojo paims cigarečių pakelį, minties, kažką paimti iš nukentėjusiojo, nebuvo.

Liudytojas S. S. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad 2019 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, kada dienos nepamena, jį į namus iš pamokų išleido anksčiau ir su I., M., F., ėjo link autobusų stoties, tai galėjo būti pietų metas, ėjo laukti 13.00 val. autobuso. Jie visi nuėjome į autobusų stotį. Tada pastebėjo, kad į autobusų stotį atėjo D. A., jis jį pažįsta, nes anksčiau su juo mokėsi vienoje mokykloje. I. pamatė D. ir nuėjo prie jo, jam atrodo, kad I. nuėjo vienas prie D., jis stovėjo toliau nuo jų ir laukė autobuso. Ką jie kalbėjo negirdėjo, nes stovėjo toliau. Pastebėjo, kad I. pradėjo mosikuoti rankomis ir kojomis priešais D., tuo metu išsigando ir nusisuko, todėl nematė, ar pataikė I. D.. Po to atsisuko ir jau jie buvo išsiskirstę. Kodėl I. taip elgėsi nežino. Jam buvo nemalonu stebėti tokį vaizdą. Kitą dieną sutiko D. ir jis pasakė, kad I. jam pataikė į žandą ir jis dėl to kreipsis į policiją. Dėl ko I. jam sudavė D. nepasakojo ir I. nepasakojo kodėl jis taip elgėsi (t. 3, b. l. 99-102).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. S. papildomai paaiškino, kad stotyje tuo metu taip pat buvo jo tėtis, jis stovėjo šalia. Nebuvo tartasi, kad jie D. A. užpuls ar kažką atims.

Liudytojas F. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur buvo nurodęs, kad dirba Panevėžio r. P. pagrindinės mokyklos mokyklinio autobuso vairuotoju. 2019-04-04 dirbo nuo 07.00 val., t. y. važiavo mokykliniu autobusu iš Panevėžio miesto link rajono, kur sustodavo stotelėse ir į mokyklinį autobusą įlipdavo moksleiviai. Tą dieną kai vairavo mokyklinį autobusą jokių muštynių negirdėjo ir nematė, prie jo moksleiviai tikrai nesimušė. Mokykliniame autobuse dažniausiais važiuoja apie 20 vaikų, kartais daugiau, kartais mažiau. Tą dieną nuvežė vaikus į mokyklą ir parvežė. Jis vaikus pažįstu iš matymo, žino kai kurių vardus. Po kelių dienų, kažkas iš mokyklos administracijos paklausė, kas buvo atsitikę autobuse mokykliniame, jis pasakė, kad nežino, kadangi nieko nematė. Žino iš matymo tokį moksleivį P., jis važinėja mokykliniu autobusu, bet kas jam buvo atsitikę nežino (t. 3, b. l. 37-39).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas F. B. papildomai paaiškino, kad M. L. jam nematytas. Apie įvykį sužinojo tik iš policijos, muštynių nematė. Vaikų vairuodamas nestebi, žiūri į kelią.

I. A. byloje kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. lapkričio 27 d., apie 13.30 val., viešoje vietoje, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), Panevėžio autobusų stotyje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, t. y. suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam D. A. į kairę veido pusę, padarė poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą – demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 284 str. kaltinamojo veika kvalifikuota teisingai, nes jis viešoje vietoje – įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. A. sveikatą.

M. L. byloje kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. balandžio 4 d., apie 07.30 val., mokykliniame autobuse, važiuojančiame į P. pagrindinę mokyklą, smurtaudamas nepilnamečio P. T. (gim. 2003) atžvilgiu, nežymiai sutrikdė jo sveikatą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą t. y. suduodamas kumščiais nemažiau dviejų smūgių į įvairias kūno vietas, padarė P. T. poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinėje šlaunyje bei poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje.

Kaltinamieji kaltinimo apimtyje kaltę pripažino visiškai. Jų kaltę be jų prisipažinimo ir duotų parodymų taip pat pagrindžia nukentėjusiosios I. Š. parodymai, liudytojų V. Š., M. L., E. P., A. G. parodymai, specialisto išvada 2019-03-27 Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019-11-12 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, UAB (duomenys neskelbtini) pateikti duomenys apie skelbimų patalpinimą tinklapyje (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos D. K. 2019-07-10 tarnybiniame pranešime dėl aplinkybių patikslinimo (t. 1, b. l. 129-130) užfiksuoti duomenys, kita byloje surinkta medžiaga.

Byloje I. A. yra kaltinamas tuo, kad 2019 m. balandžio 3 d., apie 17.00 val., kartu su M. L. gim. 2003-03-10, D. T., gim. 2002-01-21, tyčia sugadino svetimą, V. M. priklausantį turtą esantį pastato viduje, (duomenys neskelbtini): smūgiuodami kumščiais sulaužė 2 kv. m. plastikinių lentelių, 30 eurų vertės, susižaloję rankas apgadino krauju sieną, bendros 40 eurų vertės, spardydami kojomis sieną, sulaužė gipsakartono plokštę, 30 eurų vertės, išspyrė įėjimo į pastatą durų kartoną, 20 eurų vertės, padarydami nukentėjusiajam V. M. bendrą – 150 eurų vertės turtinę žalą, po ko, kartu su M. L., gim. 2003-03-10, bei kartu su amžiaus, nuo kurio galėtų atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, neturinčiu P. T., gim. 2003-07-01, išimdami garažo lango stiklą su rėmu, įsibrovę į garažo esančio (duomenys neskelbtini)vidų, sugadino mechaninių vartų mechanizmą, padarydami 150 eurų žalą, ant garažo grindų išpylė 10 l. automobilio variklio alyvos, 30 eurų vertės, sugadino plastikinio lango rankeną, 15 eurų vertės, apgadino garaže buvusią sofą, 70 eurų vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam K. Š. žalą už bendrą – 265 eurų sumą.

M. L. byloje yra kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. balandžio 3 d., apie 17.00 val., kartu su I. A., gim. 2002-11-11 bei D. T., gim. 2002-01-21, tyčia sugadino svetimą, V. M. priklausantį turtą esantį pastato viduje (duomenys neskelbtini): smūgiuodami kumščiais sulaužė 2 kv. m. plastikinių lentelių, bendros 30 eurų vertės, susižaloję rankas apgadino krauju sieną, bendros 40 eurų vertės, spardydami kojomis sieną, sulaužė gipskartono plokštę, 30 eurų vertės, išspyrė įėjimo į pastato durų kartoną, 20 eurų vertės, padarydami nukentėjusiajam V. M. bendrą – 150 eurų vertės turtinę žalą, po ko, kartu su I. A., gim. (duomenys neskelbtini), bei kartu su amžiaus, nuo kurio galėtų atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, neturinčiu P. T., gim. (duomenys neskelbtini), išimdami garažo lango stiklą su rėmu, įsibrovę į garažo esančio Aguonų g. 10, Panevėžyje vidų, sugadino mechaninių vartų mechanizmą, padarydami 150 eurų žalą, ant garažo grindų išpylė 10 l. automobilio variklio alyvos, 30 eurų vertės, sugadino plastikinio lango rankeną, 15 eurų vertės, apgadino garaže buvusią sofą, 70 eurų vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam K. Š. žalą už bendrą 265 eurų sumą.

Kaltinamieji apklausti teisiamajame posėdyje kaltę šioje dalyje pripažino iš dalies. Kaltinamasis I. A. nurodė, kad lango ir vartų jis nesugadino. Nurodė, kad į garažą kartu su juo ėjo M. L. ir P. T.. P. T. įlindo pro atidarytą langą ir atidarė garažo duris. Prisipažino tai, kad išdaužė 2 kvadratinius metrus plastikinių lentelių, taip pat, kad sieną ištepė krauju. 10 litrų automobilio variklio alyvos išpylė M..

Kaltinamasis aktas byloje buvo surašytas ydingai, ką pripažino ir vėliau byloje kaltinimą palaikę prokurorai L. L. ir P. J.. Nurodyta, kad buvo sugadintas V. M. priklausantis turtas, jis byloje neapklaustas. Nagrinėjant bylą teisme V. M. pateikė teismui dokumentus, kad sugadintas turtas priklausė (duomenys neskelbtini), kurios vadovu jis buvo. Byloje tiek teismui, tiek ir byloje vėliau kaltinimą palaikiusiai prokurorei L. L. kilo pagrįstų abejonių dėl sugadinto turto vertės. Iš tyrėjos R. Š. tarnybinio pranešimo (t. 2, b. l. 50) matyti, kad bendraujant su nukentėjusiuoju K. Š. tyrėjai taip pat kilo įtarimas, kad nukentėjusysis akivaizdžiai pervertino padarytą žalą, nes sofą nurodė pirkęs prieš 2 metus dėvėtą už 70 Eur, negalėjo jos vertės pagrįsti jokiais dokumentais, garažo langas nesugadintas, tik išimtas, vartai nesugadinti tik jų bėgelis išstumtas iš vietos. Nukentėjusysis nurodė tyrėjai, kad vartai buvo neuždaryti tik priverti.

BK 187 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą, didesnės nei 5 MGL (250 Eur) vertės (BK 190 str.), turtą.