Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinių medžiagų platinimo V. L.) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinių medžiagų platinimo S. R.) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinių medžiagų platinimo A. B.) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo turint tikslą platinti) laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, V. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. L. priteista 1 545,95 Lt proceso išlaidų, solidariai iš Ž. B. ir S. R. – 441,70 Lt proceso išlaidų, iš V. Č. – 2 855,30 Lt proceso išlaidų, iš S. R. priteista 2 884,56 Lt atstovavimo išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad įgijo, laikė, gabeno turėdamas tikslą platinti psichotropinę medžiagą ir platino psichotropinę medžiagą nepilnamečiam asmeniui, tai yra, 2013 m. kovo 22 d., apie 19.22 val., Šiauliuose, prie parduotuvės ,,Tau“, esančios (duomenys neskelbtini), už 250 litų nusipirkdamas iš V. Č. įsigijo, turėdamas tikslą platinti, 8 paketus su milteliais, bendros masės ne mažesnės nei 6,510 g, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio bendra masė ne mažesnė nei 0,180 g, įgytą psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą platinti gabeno M. G. vairuojamu automobiliu iš Šiaulių miesto į Pakruojo miestą, važiuojant automobilyje neatlygintinai perdavė dalį psichotropinės medžiagos – metamfetamino – nepilnamečiui E. B. vartoti ir taip platino psichotropinę medžiagą nepilnamečiui, likusią dalį – 8 paketus su milteliais, bendros 6,510 g masės, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio bendra masė 0,180 g, su savimi laikė ir gabeno iki Pakruojo r., (duomenys neskelbtini), kai tą pačią dieną nuo 20.05 val. iki 20.25 val. asmens kratos metu psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo, nuteistųjų V. Č., S. R. bei asmenų, kurių turtas konfiskuotas, E. S. ir S. G. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį

Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – teismo vidinis įsitikinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl V. L., S. R., Ž. B. ir V. Č. nusikalstamų veikų yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, skundžiamas nuosprendis iš esmės atitinka jam keliamus turinio reikalavimus, teismo išvados dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių yra aiškios ir motyvuotos.

Nurodytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai įrodinėjami atsižvelgiant ne vien į baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į visumą faktinių bylos aplinkybių: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo, platinimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan.

S. R. ir Ž. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, turėdami bendrą tikslą platinti, už 1 600 Lt įsigijo miltelių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos – metamfetamino, įgytą medžiagą laikė ir gabeno su savimi automobiliu.

S. R. pripažįsta nusipirkęs už Ž. B. duotus pinigus psichotropinės medžiagos – metamfetamino, bet apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje neigė turėjęs tikslą platinti įgytą medžiagą. Šie S. R. parodymai prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams, be to, neatitinka S. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Nuteistasis Ž. B. paneigė S. R. paaiškinimus neva jis neturėjęs tikslo platinti psichotropinės medžiagos ir parodė paskolinęs S. R. 1 600 Lt žinodamas, kad už šiuos pinigus bus perkami narkotikai, kuriuos pardavus jam turėjo būti grąžinti pinigai, o gautas pelnas pasidalintas. Ž. B. parodymus patvirtina užfiksuotų S. R. telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo turinys, iš kurio matyti, kad S. R. su Ž. B. aktyviai bendrauja dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo ir perpardavinėjimo, taip pat dieną iki važiavimo pirkti metamfetaminą klausia Ž. B., kiek šis turės pinigų, nurodo Ž. B. nupirkti maišelių, kurie bus reikalingi psichotropinių medžiagų dozėms daryti (t. 1, b. l. 113-127). Liudytojas K. J. parodė, kad Ž. B. prašymu nupirko užspaudžiamų maišelių, kurie vėliau kratos metu buvo rasti automobilyje. Be to, kratos S. R. gyvenamojoje patalpoje metu sandėliuke buvo rastos elektroninės svarstyklės (t. 3, b. l. 7-8). Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina S. R. tikslą platinti įsigytą psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu per pirminę apklausą S. R. pats prisipažino ketinęs įsigytą metamfetaminą perparduoti ir tokiu būdu ne tik grąžinti Ž. B. pinigus, bet dar ir uždirbti pelno. Nors S. R. teigė pirminės apklausos metu buvęs apsvaigęs ir dėl savo būklės davęs neteisingus parodymus, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, S. R. buvo sulaikytas 2013 m. balandžio 18 d. 18.50 val. (t. 3, b. l. 91), bet apklaustas buvo tik 2013 m. balandžio 19 d. 14.55 val. (t. 3, b. l. 114-117), todėl nėra pagrindo manyti, kad kitą dieną vykusios apklausos metu S. R. vis dar galėjo būti apsvaigęs, be to, tokios aplinkybės apklausos protokole nenurodė ir pats nuteistasis.

Taip pat nepagrįstai bandoma sumenkinti Ž. B. vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog Ž. B. nebuvo nusikaltimo bendravykdytojas ir jo vaidmuo turi būti vertinamas kaip padėjėjo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl veikos kvalifikavimo Ž. B. įvardintas kaip aktyvus nusikaltimo vykdytojas. Nors Ž. B. teigė tik paskolinęs S. R. pinigų narkotikams įsigyti, bet tikslo platinti narkotikus neturėjęs, kita vertus, taip pat nurodė tikėjęsis iš to uždirbti, nes buvo sutaręs su S. R., kad pardavus narkotikus gautas pelnas būtų dalinamas, iš ko galima spręsti, kad Ž. B. ir S. R. siejo bendras nusikalstamas ketinimas – platinti narkotines ir psichotropines medžiagas. Tai, kad Ž. B. ir S. R. buvo bendravykdytojai, taip pat galima spręsti iš užfiksuotų S. R. ir Ž. B. pokalbių ir susirašinėjimo, kur abu nuteistieji bendrai sprendžia narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo, šių medžiagų paruošimo pardavimui klausimus, klausia, kaip sekasi prekyba, aptaria, kiek būtų galima uždirbti iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo. Pažymėtina ir tai, kad Ž. B. nuteistas ne tik už psichotropinės medžiagos įgijimą, bet ir gabenimą, kadangi žinodamas, kad S. R. įsigijo ir su savimi turi psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, vežė šį automobiliu namo. Nepaisant to, kad psichotropinė medžiaga – metamfetaminas nebuvo išplatinta, visi Ž. B. inkriminuoti veiksmai sudaro baigto nusikaltimo sudėtį, todėl nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad S. R. ir Ž. B. pagrįstai nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už disponavimą psichotropine medžiaga – metamfetaminu turint tikslą šią medžiagą platinti.

Tuo tarpu V. Č. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už keturias nusikalstamas veikas, t. y. kad pardavė psichotropinę medžiagą – metamfetaminą V. L., S. R., veikusiam bendrininkų grupe kartu su Ž. B., taip pat narkotinę medžiagą – kanapes (jų dalis) A. B., be to, turėdamas tikslą platinti laikė bute ir garaže narkotines ir psichotropines medžiagas.

V. Č. neigia kitiems pardavęs psichotropines ir narkotines medžiagas V. L., S. R. ir A. B.. Nei vienas iš narkotines ir psichotropines medžiagas įsigijusių asmenų negalėjo atpažinti šias medžiagas pardavusio asmens, taip pat pardavimo faktas nebuvo užfiksuotas procesinėmis priemonėmis. Visgi pažymėtina, kad baudžiamajame procese nei vienai iš įrodymų rūšių nėra suteikiama viršenybė prieš kitus įrodymus, įrodymai yra vertinami visumoje ir tik tada sprendžiama, ar jų užtenka neabejotinai išvadai dėl bylai reikšmingų aplinkybių padaryti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti V. Č. kaltu dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo. V. L., S. R. ir A. B. parodė, kad draudžiamas medžiagas įsigijo iš asmens vardu V.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kokiais mobiliojo ryšio telefonų numeriais naudojasi V. Č. (t. 1, b. l. 139), būtent šiais numeriais buvo bendraujama su narkotines ir psichotropines medžiagas įsigijusiais V. L., S. R. ir A. B.. Šių asmenų mobiliojo ryšio telefonuose buvo įvesti V. Č. naudoti telefono numeriai, įvardinti kaip „W. New Nr“, „W.“, „Geras“, „V.“ (t. 2, b. l. 138, t. 3, b. l. 102-103, t. 4, b. l. 80). Be to, nustatyta, kad V. Č. naudotų mobiliojo ryšio telefonų numerių SIM kortelės buvo įdėtos į kratos metu pas V. Č. rastus mobiliojo ryšio telefonus (t. 1, b. l. 142-146, t. 5, b. l. 88-89), o viename iš mobiliojo ryšio telefonų buvo įvestas S. R. telefono numeris, kuris įvardintas kaip „Panevezys.s.“. Išvardintų duomenų visuma neabejotinai leidžia teigti, kad V. L., S. R. ir A. B. siekdami įsigyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų bendravo būtent su V. Č., kuris jiems šias medžiagas ir pardavė.

Apeliaciniame skunde V. Č. pateikia įvarius, niekuo nepagrįstus pasvarstymus neva narkotines ir psichotropines medžiagas pardavusio asmens tikrasis vardas galėjo būti ne V., be to, jog pas jį rastais mobiliojo ryšio telefonais jis nesinaudojo, o neva juos parsinešė iš garažo, kurį buvo išnuomojęs nepažįstamam asmeniui, tačiau pastarajai aplinkybei įrodyti V. Č. negalėjo pateikti nei nuomos sutarties, nei kitų duomenų, patvirtinančių garažo išnuomojimo faktą. Teismo vertinimu, tokie V. Č. paaiškinimai laikytini gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

V. Č. pripažįsta, kad laikė jam priklausančiame bute rastas narkotines ir psichotropines medžiagas, bet teigia neturėjęs tikslo jų platinti, o vartojęs jas savo reikmėms, be to, nuteistasis neigia, kad garaže rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklausė jam. Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, rastų garaže, V. Č. pateikia versiją, jog jos neva priklausė asmeniui, kuris nuomojosi garažą iš nuteistojo, bet kaip jau buvo minėta, V. Č. negalėjo pateikti jokių duomenų, kad buvo išnuomojęs garažą kitiems asmenims, o ne pats juo naudojosi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog garaže rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklauso V. Č.. Neigdamas tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas V. Č. nurodė, kad šias medžiagas vartodavo pats neva malšindamas skausmą. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog narkotinių ir psichotropinių medžiagų slėpimas, supakavimas į maišelius dozėmis, rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai ir įvairovė, taip pat pas nuteistąjį rastų pinigų kiekis, keli mobiliojo ryšio telefonai, tušti užspaudžiami maišeliai bei užfiksuoti V. Č. pokalbiai ir susirašinėjimas mobiliojo ryšio telefonais, neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis turėjo tikslą platinti turimas narkotines ir psichotropines medžiagas.

Taigi, V. Č. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Dėl paskirtų bausmių

Skundžiamu nuosprendžiu V. L. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 261 straipsnį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. S. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, Ž. B. – laisvės atėmimu trejiems metams. V. Č. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl psichotropinių medžiagų platinimo V. L. nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, dėl psichotropinių medžiagų platinimo S. R. – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, dėl narkotinių medžiagų platinimo A. B. – laisvės atėmimu trejiems metams, dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo turint tikslą platinti – laisvės atėmimu ketveriems metams.

Apeliaciniuose skunduose prašoma paskirti nuteistiesiems V. L., S. R., Ž. B. ir V. Č. švelnesnes bausmes.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.

BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo dviejų iki aštuonerių metų bausmė, BK 261 straipsnyje numatyta laisvės atėmimo nuo trejų iki dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Nurodytuose straipsniuose alternatyvių bausmių nėra numatyta. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje be laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės taip pat numatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas ir areštas.

Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Ž. B. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad BK numatytas atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis ir tokios aplinkybės kaip mokymasis, darbas tėvo ūkyje, stiprūs socialiniai ryšiai su šeima taip pat lengvina nuteistojo atsakomybę, tačiau gynėjo nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis BK 59 straipsnio prasme, į išvardintas aplinkybes skiriant bausmę atsižvelgtina kaip į nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Taip pat prašoma nuteistųjų V. L., S. R., Ž. B. ir V. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jie prisipažino nusikaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nuteistieji V. L., S. R., Ž. B. ir V. Č. neigė turėję tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, V. L. taip pat neigė perdavęs amfetaminą nepilnamečiui E. B., V. Č. iš keturių jam inkriminuotų veikų iš dalies kaltę pripažino tik dėl vienos, o dėl kitų neigė, todėl nuteistiesiems neigiant įrodytomis pripažintas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

S. R. ir Ž. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). V. L. ir V. Č. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę V. L. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas, bet veikdamas tiesiogine tyčia padarė labai sunkų, sunkų ir nesunkų nusikaltimus, be to, po nusikalstamų veikų įsidarbino, baigė mokymų programą, darbovietėje ir pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai. Skiriant bausmę S. R. atsižvelgta į tai, kad jis anksčiau teistas, nusikalto neišnykus teistumui, veikdamas tiesiogine tyčia padarė sunkų nusikaltimą, nedirba. Ž. B. taip pat anksčiau teistas, veikdamas tiesiogine tyčia padarė sunkų nusikaltimą, mokosi, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas iš esmės teigiamai. V. Č. anksčiau neteistas, bet veikdamas tiesiogine tyčia padarė keturis sunkius nusikaltimus, nedirbo.

Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daroma išvada, jog nuteistiesiems pagrįstai buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos ribose. Apeliaciniuose skunduose nurodomoms aplinkybėms (jaunas amžius, glaudūs socialiniai ryšiai su artimaisiais, šeimos nariais, įsidarbinimas, mokymasis) negali būti suteikta išskirtinė reikšmė sprendžiant dėl bausmės dydžio, minėtos aplinkybės iš dalies teigiamai charakterizuoja nuteistųjų asmenybes, tačiau taip pat turi būti atsižvelgta ir į kitas aplinkybes, o būtent į padarytų nusikaltimų pavojingumą (padaryti nusikaltimai susiję su neteisėtu disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti) bei kitas nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes (ankstesni teistumai, rodantys jau susiformavusias antivisuomenines pažiūras). Todėl nuteistiesiems paskirtų mažesnių už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmių nėra pagrindo vertinti kaip aiškiai per griežtų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmes bendrininkams S. R. ir Ž. B. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kiekvieno iš jų padarytų veiksmų pobūdį bei tinkamai individualizavo bausmes. Nuteistiesiems paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus, byloje nėra teisinio pagrindo sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes.

Nuteistieji neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra pagrindo jiems skirti švelnesnes bausmes nei numatyta sankcijoje pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik nustačius reikšmingas aplinkybes, rodančias, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, jų nenurodyta ir apeliaciniuose skunduose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teigiamas asmenybės apibūdinimas, priklausomybės išsigydymas, reikalingumas šeimai, yra svarbios, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo besąlygiškai taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokių nuteistųjų asmenybes apibūdinančių aplinkybių kaip artimi ryšiai su šeimos nariais, įsidarbinimas, mokymasis nepripažino sudarančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. L. subendrintą bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytas bausmių apėmimo būdas taikomas, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, tuo tarpu BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 261 straipsnyje numatyti nusikaltimai priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė su už kitas nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis turėjo būti bendrinama apėmimo, o ne sudėjimo būdu. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, V. L. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas bausmes subendrinant apėmimo būdu.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai papildomai prašė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

Nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas palengvina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų teisinę padėtį, todėl vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi turi grįžtamąją galią.

Pažymėtina, kad nuteistieji V. L. ir V. Č. neatitinka BK 75 straipsnyje numatytų sąlygų bausmės vykdymo atidėjimui taikyti, kadangi BK 261 straipsnyje numatytas nusikaltimas, už kurį skundžiamu nuosprendžiu nuteistas V. L., priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o V. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė viršija ketverius metus.

Kita vertus, nors S. R. ir Ž. B. formaliai atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį.

Vadovaujantis teismų praktika, spręsdamas dėl galimybės asmeniui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma vienareikšmiška išvada, jog nuteistiesiems S. R. ir Ž. B. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą nėra pagrindo. Kaip jau buvo minėta, S. R. ir Ž. B. anksčiau teisti, pripažino patys vartoję narkotines ir psichotropines medžiagas, nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdami turtinės naudos. Taigi, nuteistųjų nusikalstamas elgesys rodo susiformavusias antivisuomenines nuostatas, kurių jie nėra linkę keisti, taip pat nuteistieji kritiškai nevertina savo nusikalstamų veiksmų, priešingai, kategoriškai neigė savo kaltę, dėl ko negalima manyti, jog nuteistieji laikysis įstatymų ir nebenusikals bei kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl turto konfiskavimo

Apeliaciniuose skunduose V. Č., E. S. ir S. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo.

Skundžiamu nuosprendžiu buvo konfiskuoti kratos metu bute rasti pinigai, kuriuos tvirtina susitaupiusi E. S., ir S. G. vardu registruotas automobilis „Mercedes Benz“, kurį S. G. tvirtina nusipirkęs už savo santaupas.

Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė.

Nustatant, ar turtas gautas iš nusikalstamos veikos, teismų praktikoje atsižvelgiama į įvairias aplinkybes – į kaltininko padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, mastą, į tai, kad kaltininkas negali pateikti įtikinamų turto įsigijimo aplinkybių ar tokios jo nurodomos aplinkybės yra paneigiamos objektyviais bylos duomenimis, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio ir pan.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė byloje surinktus duomenis, juos įvertino ir pateikė aiškius motyvus, kodėl konfiskuotinu turtu pripažino bute kratos metu rastus pinigus ir S. G. vardu registruotą automobilį. Nuteistojo V. Č., E. S. ir S. G. apeliaciniuose skunduose nesutinkant su turto konfiskavimu pateikti iš esmės tie patys argumentai kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, į kuriuos skundžiamame nuosprendyje jau buvo atsakyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo.

Skundžiamu nuosprendžiu buvo konfiskuoti kratos metu rasti 13 630 Lt, 110 eurų, 40 zlotų ir 50 svarų. Tiek nuteistasis V. Č., tiek E. S. teigia, kad tai yra E. S. per dešimt metų sutaupyti pinigai. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius V. Č. ir E. S. parodymus bei pripažino, jog kratos metu rasti pinigai yra V. Č., kuriuos šis gavo iš neteisėtos veiklos – narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo. Pažymėtina, kad V. Č. ir E. S. parodymai dėl tariamai E. S. sutaupytų pinigų pasaugojimo nesutampa. E. S. nurodė davusi V. Č. pasaugoti 15 000 Lt, tuo tarpu V. Č. tikslios sumos įvardinti negalėjo, be to, kratos metu buvo rasti ne tik litai, bet ir užsienio šalių valiuta. E. S. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad iš gaunamo atlyginimo ji būtų galėjusi susitaupyti tokią sumą pinigų. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta, kad V. Č. vykdė nusikalstamą veiklą, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Byloje neginčijamai nustatyti trys narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo atvejai, taip pat disponavimas sąlyginai dideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą šias medžiagas platinti. Iš užfiksuotų V. Č. pokalbių ir susirašinėjimo mobiliojo ryšio telefonais matyti, jog nuteistasis aktyviai užsiėmė neteisėta veikla ir akivaizdu, kad šios veiklos nuteistasis turėjo turtinės naudos. Būdamas bedarbis, kaip pats nurodo, gaudamas tik socialinę pašalpą ir neturėdamas jokių kitų legalių pragyvenimo šaltinių V. Č. negalėjo susitaupyti kratų metu rastos pinigų sumos.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotas S. G. vardu registruotas automobilis „Mercedes Benz“. Nuteistasis V. Č. ir S. G. tvirtina, kad konfiskuotą automobilį už santaupas įsigijo S. G.. Tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, jog automobilį įsigijo ne S. G., o V. Č.. Automobilį pardavęs M. K. parodė, kad automobilį iš jo pirko du vyriškiai nuo 25 iki 30 metų, tuo tarpu S. G. yra vyresnis. Be to, iš užfiksuotų V. Č. ir jo motinos S. Gr. pokalbių matyti, kad V. 2013 m. birželio 19 d. V. Č. pranešė važiuojantis pirkti automobilio, 2013 m. birželio 21 d. aptarinėja klausimą dėl automobilio registracijos, iš ko aišku, jog V. Č. nenorėjo registruoti automobilio savo vardu, o iš 2013 m. birželio 24 d. pokalbio akivaizdu, jog V. Č. yra nusipirkęs būtent tą automobilį, kuris vėliau buvo įregistruotas S. G. vardu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog S. G. vardu registruotas automobilis realiai priklauso V. Č., kuris šiuo automobiliu ir naudodavosi, be to, V. Č. neturėjo legalių pajamų šaltinių tokiam pirkiniui įsigyti.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kratos metu bute rastus pinigus ir S. G. vardu registruotą automobilį konfiskavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo S. R. valstybės naudai buvo priteista 2 884,56 Lt (835,43 Eur) išlaidų už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra teismo teisė, o ne pareiga.

Pažymėtina, kad kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas pagal baudžiamojo proceso įstatymą, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis išlaidomis ir jų priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Pripažinus, kad gynėjo dalyvavimas byloje yra būtinas, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi nuteistajam S. R. buvo paskirtas gynėjas advokatas Z. Lipnevičius, kuris buvo parinktas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus sprendimu BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (t. 8, b. l. 22, 23).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo S. R. priteistos nepagrįstai.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu iš V. L. priteista 1 545,95 Lt (447,74 Eur), iš V. Č. 2 855,30 Lt (826,95 Eur), solidariai iš Ž. B. ir S. R. 441,70 Lt (127,93 Eur) proceso išlaidų už baudžiamojoje byloje atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus surašytas specialisto išvadas.

Pagal BPK 103 straipsnio 3 punktą proceso išlaidomis laikomos ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį.

Iš bylos medžiagos matyti, jog užduotys specialistams buvo skirtos ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų iniciatyva, siekiant surinkti baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų kaltę pagrindžiančius duomenis. Taigi, šiuo atveju specialistų tyrimo išlaidos negali būti laikomos proceso išlaidomis, nes specialistų tyrimai buvo paskirti atlikti kaip tarnybinės užduotys, todėl proceso išlaidos už atliktus specialius tyrimus iš nuteistųjų priteistos nepagrįstai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), panaikinant nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš nuteistųjų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, V. L. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 261 straipsnį, BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš V. L. 1 545,95 Lt (1 325,10 Lt už specialisto išvadą 2013-06-26 Nr. 140-(1782)-IS1-3376); 220,85 Lt už specialisto išvadą 2013-07-03 Nr. 140-(1783)-IS1-3504)), solidariai iš Ž. B. ir S. R. 441,70 Lt už specialisto išvadą 2013-07-09 Nr. 140-(2272)-IS1-3574; iš V. Č. 2 855,3 Lt (662,55 Lt už specialisto išvadą 2013-09-25 Nr. 140-(3646)-IS1-4785; 438,55 Lt už specialisto išvadą 2013-11-29 Nr. 11-3107 (13); 1 253,00 Lt už specialisto išvadą 2013-10-30 Nr. 11-2874 (13); 501,20 Lt už specialisto išvadą 2013-10-24 Nr. 11-2873 (13), iš S. R. 2 884,56 Lt atstovavimo išlaidų valstybės naudai.

Atmesti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymą priteisti iš S. R. antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Nuteistojo Ž. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo, nuteistųjų V. Č., S. R. bei E. S. ir S. G. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.