- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-17
- Bylos Nr.
- 2-168/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Raseinių melioracija“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1133-124/2010 pagal ieškovo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Raseinių melioracija“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Ginto Vaičėno įmonė „Šoklys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Raseinių melioracija“, prašydamas priteisti iš atsakovo 402 038,40 Lt skolos, 21 377,03 Lt delspinigių, 8,28 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį pastatą-poilsio korpusą, esantį, Kalno g. Nr. 14, Neringos m.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. liepos 15 d. nutartimi nutarė prašymą tenkinti; ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Raseinių melioracija“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatą-poilsio korpusą, esantį Kalno g. Nr. 14, Neringos m., bendrai 423 415,43 Lt sumai, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį, tačiau leidžiant areštuotu turtu naudotis.
Atsakovas AB „Raseinių melioracija“ pateikė teismui prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, areštą taikant kitam turtui: administraciniam pastatui, kurio vidutinė rinkos vertė – 237 058 Lt, naftos bazei, kurios vidutinė rinkos vertė – 118 000 Lt, ir 145 000 Lt vertės sandėliui. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, kadangi suvaržo atsakovo interesus daugiau, nei tai yra būtina siekiamam tikslui – areštuoto turto vidutinė rinkos vertė – 4 406 694 Lt, t. y. 10 kartų didesnė už įsiskolinimą ieškovui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi nutarė atsakovo AB „Raseinių melioracija“ prašymą tenkinti; panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo AB „Raseinių melioracija“ turtui – poilsio pastatui, esančiam Kalno g. Nr. 14, Neringos m., taikytas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi; areštuoti atsakovo AB „Raseinių melioracija“ nekilnojamąjį turtą: pastatą - administracinį, esantį Žemaičių g. Nr. 26, Ariogalos m., Raseinių r. sav., pastatą - naftos bazę, esantį Žemaičių g. Nr. 32, Ariogalos m., Raseinių r. sav., pastatą - sandėlį, esantį Žemaičių g. Nr. 30, Ariogalos m., Raseinių r. sav.
Teismas sutiko su atsakovo argumentais dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad teismui pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog poilsio korpuso, esančio Kalno g. Nr. 14, Neringoje, vidutinė rinkos vertė yra 4 406 694 Lt, t.y. 10 kartų viršija ieškinio sumą. Teismas pažymėjo, kad areštuodamas poilsio korpusą, esantį Neringoje, teismas neturėjo duomenų apie šio turto vidutinę rinkos vertę, todėl areštavo turtą, viršijantį ieškinio sumą. Teismas, atsižvengdamas į tai, kad teismas negali areštuoti turto daugiau, nei ieškinio suma, konstatavo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti keičiamos – laikinosios apsaugos priemonės taikytinos turtui, atitinkančiam ieškinio sumą.
Teismas nurodė, kad atsakovas kartu su prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones teismui pateikė nekilnojamojo turto registro mokestinės vertės išrašą, nurodydamas administracinio pastato mokestinę vertę – 237 058 Lt, naftos bazės – 118 000 Lt mokestinę vertę ir sandėlio mokestinę vertę – 145 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesivadovauja šiais išrašais, nes juose yra nurodytos minėto turto mokestinė vertė, o ne vidutinė rinkos vertė, be to, minėti dokumentai yra išduoti 2006 m. ir 2008 metais. Teismas nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 3 d. teismas savo iniciatyva užklausė nekilnojamojo turto registrą, kuriuo ir vadovaujasi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad administracinio pastato, esančio Žemaičių 26, Ariogalos m., vidutinė rinkos vertė 2004 m. lapkričio 4 d. buvo 201 000 Lt, naftos bazės, esančios Žemaičių g. Nr. 32, Ariogalos m., vidutinė rinkos vertė 2003 m. lapkričio 12 d. buvo 73 700 Lt, sandėlio, esančio Žemaičių g. Nr. 30, Ariogalos m., vidutinė rinkos vertė 2010 m. birželio 16 d. buvo 193 000 Lt, viso nurodyto turto vidutinė rinkos vertė – 467 700 Lt. Teismas sprendė, kad minėtas turtas neviršija ieškinio sumos, nes nustatant turto vertę, turi būti atsižvelgiama į turto nusidėvėjimą (naftos bazės ir administracinio pastato nusidėvėjimas – 20 procentų, sandėlio nusidėvėjimas – 49 procentai).
Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad priverstinio išieškojimo atveju turto realizavimo procesas būtų gana komplikuotas. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, jog ginčo objektai, nuosavybės teise priklausantys atsakovui AB „Raseinių melioracija“, yra pastatų komplekse, kurie nuosavybės teise priklauso keliems savininkams. Teismo teigimu, priverstinio išieškojimo atveju šie asmenys bus labiausiai suinteresuoti nusipirkti ginčo objektus, nes pastatai yra jiems priklausančiuose pastatų kompleksuose, o bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią turto dalį.
Teismas nepripažino pagrįstu ir ieškovo argumentą, kad turto kainos nustatytos 1998 m. ir 2004 m., todėl turto vertė realiai yra mažesnė. Teismas pažymėjo, kad teismas nevertino atsakovo pateikto Nekilnojamojo turto išrašo ir juo nesivadovavo, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad teismas vertino Nekilnojamo turto registro išrašą, kuris patvirtina, jog naftos bazės vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2003 m. lapkričio 12 d. (nusidėvėjimas 20 procentų), administracinio pastato vertė nustatyta 2004 m. lapkričio 4 d. (nusidėvėjimas 20 procentų), o sandėlio vidutinė rinkos vertė nustatyta – 2010 m. birželio 16 d. Teismas pažymėjo, kad sandėlio vertė yra nustatyta būtent 2010 metais, todėl jo vidutinė rinkos vertė – 193 000 Lt, laikytina realia ir atitinkančia pastato būklę.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės 10 kartų viršija ieškinio sumą, yra neadekvačios ir suvaržo atsakovo interesus daugiau nei būtina siekiamam tikslui pasiekti, bei vadovaudamasis proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principais, konstatavo, kad naikintinos Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir taikytinos laikinosios apsaugos priemonės administraciniam pastatui, naftos bazei bei sandėliui. Teismo nuomone, naujai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepraras savo prasmės, o leis užtikrinti ieškovo reikalavimus.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas Ginto Vaičėno įmonė „Šoklys“ prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti. Apelianto teigimu, naujai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymo neužtikrina, kadangi areštuojamo turto vertė nesiekia ieškinio sumos, be to, manytina, kad areštuojami objektai nėra likvidūs – visi trys areštuoti objektai yra skirtingose vietose, jų paskirtis yra specifinė. Apeliantas pažymi, kad priverstinai įvykdžius skolos išieškojimą iš areštuojamų pastatų, paties atsakovo veikla gali tapti neįmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartis paliktina nepakeista.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar yra pagrindas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo naujai taikytos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina teismo sprendimo įvykdymo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo pareikšto ieškinio suma – 423 415,43 Lt. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, areštavo atsakovui priklausantį turtą, kurio vertė – 467 700 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, teigdamas, jog naujai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymo neužtikrina, kadangi areštuojamo turto vertė nesiekia ieškinio sumos, be to, areštuojami objektai nėra likvidūs, nepateikė į bylą jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl areštuotino turto vertės ir pagrindo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones buvimo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.