Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjui V. J., atsakovių Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atstovei Margaritai Kozlovaitei, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovei Renatai Klimavičiūtei, Lietuvos kelių policijos tarnybos atstovams Ryčiui Vosyliui ir Henrikui Martusevičiui, trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Liūdai Čiurlienei, AB „Alvito žemdirbys“ atstovui V. R., G. U. įmonės atstovui G. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai ir Lietuvos kelių policijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuotieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas V. J. skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Kelių direkcijos teigimu, ji tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą. Nurodė, jog aiškinantis pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir nagrinėjant pateiktus faktus, buvo nustatyta, kad: privažiavimas, esantis pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype, nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams; privažiavimas, esantis pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype, nėra įtrauktas į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą; privažiavimui, esančiam pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype, 2000-10-24 apskrities viršininko įsakymu Nr. 474ŽV nustatytas kelio servitutas (leisti privažiuoti prie esamų pastatų, priklausančių AB „Alvito žemdirbys“, teisės naudotoja AB „Alvito žemdirbys“); kelio A7 Marijampolė – Kybartai ruožas nuo 30,47 iki 30,7 km, šalia AB „Alvito žemdirbys“ nėra išskirtinai daugiau teršiamas, negu kitų įmonių, prie kelių užsiimančių ūkine veikla; dėl AB „Alvito žemdirbys“ vykdomos ūkinės veiklos kelio A7 Marijampolė – Kybartai ruože nuo 30,47 iki 30,7 km avarijų ir nelaimingų atsitikimų nėra įvykę. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir surinktą informaciją, mano, kad Kelių direkcija išsamiai, pagal teisės aktų reikalavimus ištyrė ir atsakė į pareiškėjo prašymą, todėl pagrindo pripažinti, kad Kelių direkcijos raštas neatitinka įstatymų reikalavimų, nėra.

Nesutinka Kelių direkcija ir su pareiškėjo teiginiais, jog dėl jos neveikimo ant kelio barstomos pjuvenos galėjo turėti įtakos minimai avarijai. Gavus V. J. skundą, VĮ „Marijampolės regiono keliai“ buvo pavesta stebėti kelio A7 Marijampolė – Kybartai –Kaliningradas ruožo nuo 30,47 iki 30,70 km taršą dėl AB „Alvito žemdirbys“ vykdomos ūkinės veiklos. Stebėjimą vykdanti VĮ „Marijampolės regiono keliai“ Vilkaviškio kelių tarnybą informavo, kad kelio dangos taršos ar pažeidimų dėl AB „Alvito žemdirbys“ vykdomos ūkinės veiklos nepastebėta. Todėl V. J. teiginys, kad pjuvenos barstomos ant kelio daro jį slidžiu ir avaringu, yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Kelių direkcija pabrėžė, jog jai nepriskirta funkcijų privačiuose žemės sklypuose nustatyti šiems žemės sklypams taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas bei kitus ūkinės veiklos apribojimus, apskaičiuoti žemės sklypų dalių plotus, kuriuose taikytinos šios specialiosios sąlygos, taip pat parengti ar tikslinti privačių žemės sklypų planus. Kelių direkcija neturi galimybių parengti V. J. prašomą planą, nes žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planų rengimą gali organizuoti tik Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT).

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės Policijos tarnybos atstovai su pareiškėjo V. J. skundu nesutiko ir pabrėžė, kad Policijos tarnyba nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes negali patraukti medžiagų, gali nebent dalyvauti patiems savininkams tokius veiksmus atliekant.

Teisminio nagrinėjimo metu trečiojo suinteresuoto asmens NŽT atstovė prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Papildomai pabrėžė, kad privačioje valdoje esantys keliai nėra priskiriami kažkokiai kelių grupei, todėl ir pareiškėjo Sklype esantis keliukas nėra priskirtas nei valstybinės, nei vietinės reikšmės keliams, ir yra įskaitytas į bendrą Sklypo plotą.

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilęs ginčas dėl Kelių direkcijos rašto ir įpareigojimo atsakovėms atlikti skunde nurodytus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad V. J. 2007-07-12 pirkimo-pardavimo sutartimi iš T. S. įsigijo Sklypą. Iš šio išrašo matyti, kad 2000-10-24 apskrities viršininko įsakymu Nr. 474ŽV Sklypui yra nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, kuri suteikia leidimą privažiuoti prie esamų pastatų, priklausančių AB „Alvito žemdirbys“, šios teisės naudotojai – AB „Alvito žemdirbys“. Nurodyta, kad Sklype yra statinys, nepriklausantis Sklypo savininkui nuosavybės teise, statinio naudotojas – AB „Alvito žemdirbys“ (b. l. 96-98).

Nustatyta, kad V. J. 2011-09-23 su pakartotiniu prašymu kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, prašydamas išsiaiškinti, ar AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė, sandėliuodami rąstus ant kelio, kuris yra V. J. Sklype, važiuojamosios dalies, ir tokiu būdu apsunkindami V. J. ir kitų ūkininkų pravažiavimą šiuo keliu, nepažeidžia Kelių įstatymo 12 straipsnio, taip pat prašė išsiaiškinti, kas privalo pašalinti įstatymo pažeidimus (b. l. 45). Susisiekimo ministerija šį V. J. prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kelių direkcijai (b. l. 39). Kelių direkcija, išnagrinėjusi prašymą, šioje byloje ginčijamu 2011-10-17 raštu V. J. atsakė, kad Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Kelių direkcija valdo, naudoja ir disponuoja tik valstybinės reikšmės keliais, o privažiavimas, esantis V. J. priklausančiame Sklype, nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams, nėra įtrauktas ir į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. V. J. išaiškinta, kad Kelių direkcijai nepriskirta nei servirtutų privačiuose žemės sklypuose nustatymo, nei dėl to kilusių ginčų nagrinėjimo funkcija ir nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčus nagrinėja teismai, o dėl servitutinio kelio pločio, kelio apsaugos pločio ir kita pasiūlyta kreiptis į NŽT (b. l. 35).

V. J. Kelių direkcijos rašto neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad Kelių direkcija iš esmės neišsprendė jo prašyme keltų klausimų dėl Kelių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pažeidimo, neišsprendė problemų dėl AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės veiklos kylančių eismo saugumui kelyje Vilkaviškis – Kybartai.

Pagal Kelių įstatymo 3 str. 1 dalį, keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinės reikšmės keliai, kuriais vyksta tarptautinis, tranzitinis, turistinis ir vietinis intensyvus transporto priemonių eismas, skirstomi į: magistralinius kelius, krašto kelius ir rajoninius kelius. Vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į: viešuosius kelius (tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams) ir vidaus kelius (tai juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams) (3 str. 3 dalis). To paties įstatymo 4 str. 2 dalis nustato, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Kelių direkcija. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Kelių įstatymo 5 str. 3 dalis nustato, kad Kelių direkcija: 1) Susisiekimo ministerijos įgaliota atlieka valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčių valstybės įmonių steigėjos funkcijas; nustato valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčioms valstybės įmonėms privalomus kelių priežiūros darbus (užduotis); vykdo valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų užsakovų funkcijas; vykdo valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų organizavimo funkcijas; kontroliuoja, kad valstybinės reikšmės kelius projektuotų, tiestų, statytų, rekonstruotų, taisytų (remontuotų), prižiūrėtų tik asmenys, atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, vietinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros užsakovo funkcijas vykdo jų savininkai ir (ar) valdytojai.

Kelių įstatymo 12 straipsnis nustato, jog, siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona. Jos plotis pagal kelio reikšmę yra: 1) magistralinių kelių – po 70 metrų; 2) krašto kelių – po 50 metrų; 3) rajoninių kelių – po 20 metrų; 4) vietinės reikšmės kelių – po 10 metrų. To paties įstatymo 13 str. 3 dalis nustato, kad kelių apsaugos zonose, be kita ko, draudžiama statyti paminklinius akcentus-simbolius, įrengti karjerus, vandens telkinius, sandėliuoti medžiagas be kelio ir žemės savininko (valdytojo) leidimo. Pagal Kelių įstatymo 17 str. 2 dalį teisę naudotis keliais, nuosavybės teise priklausančiais juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas).

Civilinio kodekso 4.111 str. 1 dalis servitutą apibrėžia kaip teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiamą naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiu daiktu), ar to daikto savininko teisę naudotis daiktu apribojimą, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Civilinio kodekso 4.112 str. 1 dalis nustato, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Pagal to paties straipsnio 5 dalį viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga. Civilinio kodekso 4.117 straipsis nustato, kad kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku (Civilinio kodekso 4.119 str. 1 dalis).

Išdėstytų įstatymų nuostatų kontekste vertindamas skundžiamą Kelių direkcijos raštą, teismas daro išvadą, kad į pareiškėjo V. J. prašymą Kelių direkcija savo kompetencijos ribose raštu atsakė tinkamai ir išsamiai, raštas (sprendimas) yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį skunde nuorodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog gavusi V. J. prašymą, Kelių direkcija 2011-10-16 raštu Nr. (12.5)2-5306 kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybę, prašydama pateikti informaciją, ar V. J. Sklype esantis kelias yra įtrauktas į savivaldybės vietinių kelių sąrašą ir ar savivaldybė vykdo jo priežiūrą (b. l. 94). Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija 2011-10-07 raštu Nr. (13)(2.14)SD-2571 Kelių direkciją informavo, kad privažiavimas prie AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės naudojamų pastatų ir medienos sandėliavimo aikštelių yra V. J. Sklype, kad šis privažiavimas numatytas tik Alvito kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jam nustatyta servituto teisė, taip pat, kad privažiavimas nėra numatytas Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008-12-19 sprendimu Nr. B-TS-660 patvirtintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių žemėtvarkos schemoje, ir atsakė, kad į savivaldybės vietinių kelių sąrašą šis privažiavimas neįtrauktas, savivaldybė jo priežiūros nevykdo (b. l. 95). Kaip matyti iš VĮ „Marijampolės regiono keliai“ 2011-10-11 rašto Nr. R2-654, Kelių direkcija kreipėsi ir į šią įmonę su prašymu pateikti informaciją, o ši atsakė, kad V. J. prašyme minimas kelias, einantis per jo Sklypą, į VĮ „Marijampolės regiono keliai“ prižiūrimų kelių tinklą neįeina ir nėra valstybinių kelių sąraše. Šiame rašte Kelių direkcijai buvo pateikta informacija, jog dėl AB „Alvito žemdirbys“ veiklos prie kelio A-7 Alvito miestelyje, įmonės žiniomis, avarijų ir nelaimingų atsitikimų nėra įvykę, nes kelio teršimas nėra išskirtinai didesnis (b. l. 93).

Kaip matyti iš skundžiamo rašto turinio, Kelių direkcija pagrįstai, vadovaudamasi Kelių įstatymo 12 str. 4 dalimi, V. J. nurodė valdanti, naudojanti ir disponuojanti tik valstybinės reikšmės kelius. Remdamasi Kelių įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdama į iš kitų institucijų gautą informaciją, pagrįstai atsakė, kad V. J. Sklype esantis privažiavimas nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams, kad jis nėra įtrauktas ir į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. Todėl teismas daro išvadą, kad Kelių direkcija pagrįstai nesiėmė vertinti pareiškėjo V. J. 2011-09-23 prašyme nurodytų argumentų iš esmės ir nesiėmė spręsti V. J. problemos prašyme nurodytais būdais.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Kelių direkcijos raštas yra priimtas, nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų, atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra priimtas tinkamai ir objektyviai įvertinus nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, todėl naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo. Šiuo aspektu, be kita ko, pažymėtina, kad ginčijamu raštu Kelių direkcija V. J. suteikė informaciją, kur jis gali kreiptis dėl savo problemos sprendimo, nurodydama, kad ginčus dėl servitutų nagrinėja teismai, o servitutinio kelio projektas keičiamas NŽT.

Atmetus pagrindinį V. J. reikalavimą panaikinti Kelių direkcijos raštą, kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis V. J. reikalavimas įpareigoti Susisiekimo ministeriją ir Kelių direkciją, pasitelkiant kompetentingas institucijas, likviduoti Kelių ir kitų įstatymų pažeidimus Sklype, t. y. likviduoti cikloną, neteisėtai pastatytą kelio Vilkaviškis – Kybartai apsaugos zonoje, nesuderinus su Kelių direkcija ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, kuris kartu su pjuvenų sandėliu dėl barstomų pjuvenų ant kelio daro minimą kelio ruožą slidžiu ir nesaugiu, todėl, pasitelkiant kompetentingas institucijas, uždrausti eksploatuoti tuojau pat ir likviduoti cikloną bei pjuvenų sandėlį per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2011-08-17 ir 2011-09-23 su prašymais V. J. kreipėsi į Policijos tarnybą, prašydamas imtis įstatymo numatytų priemonių žemdirbių saugiam eismui per jo Sklypą einančiame kelyje užtikrinti, t. y. atlaisvinti bendro naudojimo kelią, kad juo galėtų naudotis visi žemdirbiai ir tokiu būdu nutraukti pavojingą eismo dalyvių gyvybei savivaliavimą (b. l. 60, 68). Abu šie V. J. prašymai pagal kompetenciją nagrinėti buvo išsiųsti Marijampolės AVPK (b. l. 43, 71). Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyris į V. J. 2011-08-18 prašymą atsakė 2011-09-08 raštu Nr. 64-56-S-11167, kuriame nurodė, jog, tiriant įvykio aplinkybes, Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 72). Byloje nėra duomenų, kad V. J. šį policijos komisariato atsakymą yra apskundęs teismui. Į 2011-09-23 V. J. prašymą Marijampolės AVPK atsakė 2011-11-07 raštu Nr. 64-S-5418, kuriame nurodė, kad, šiuo atveju, nesama administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 146 str. 1 dalyje įvykio ir sudėties V. J. nurodytų asmenų veiksmuose, todėl, vadovaujantis ATPK 250 str. 1 punktu, bylos teisena nepradėta (b. l. 32). Kartu su šiuo atsakymu V. J. buvo pateiktas ir Marijampolės AVPK Kelių policijos skyriaus 2011-11-05 nutarimas nepradėti G. U. įmonės darbuotojų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 146 str. 1 dalyje, bylos teisenos (b. l. 33). Marijampolės AVPK 2011-11-07 raštą Nr. 64-S-5418 ir 2011-11-05 nutarimą V. J. skundė teismui, tačiau skundą dalyje dėl šių reikalavimų 2012-01-09 nutartimi teismas atsisakė piimti nagrinėti (b. l. 47-49).

Administracinėje byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad Policijos tarnyba visus V. J. jai siųstus prašymus pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Marijampolės AVPK ir pati jokio sprendimo V. J. atžvilgiu nėra priėmusi. Sprendimų, kuriuos priėmė Marijampolės AVPK, teisėtumas ir pagrįstumas teisme nėra nagrinėjamas, todėl nėra pagrindo tenkinti ir Policijos tarnybai V. J. skunde adresuotus reikalavimus įpareigoti, pasitelkiant kompetentingas institucijas, pašalinti Kelių įstatymo pažeidimus per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. likviduoti neteisėtą medienos sandėliavimą, negavus žemės savininko sutikimo, šalia vietinio kelio, esančio Sklype ir įpareigoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo skirti baudas kaltiems asmenims dėl trukdymo normaliam eismui keliu.

Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus bei išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad V. J. skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniu, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.