Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-444-2677-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-09-06
Bylos Nr.: A-444-2677-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02548-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Virgilijus Valančius (pran.)
Pareiškėjas: V. J.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos kelių policijos tarnybai
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, akcinė bendrovė „Alvito žemdirbys“, G. U.

Administracinė byla Nr. A444-2677/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02548-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjui V. J.,atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atstovei Jurgitai Šablinskienei,atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos atstovei Renatai Klimavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai ir Lietuvos kelių policijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuotieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, akcinė bendrovė „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) 2011 m. spalio 17 d. raštą Nr. (12.5)2-5469 (toliau – ir Kelių direkcijos raštas), kaip neatitinkantį įstatymų reikalavimų; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją (toliau – ir Susisiekimo ministerija) ir Kelių direkciją, pasitelkiant kompetentingas institucijas, likviduoti Lietuvos Respublikos kelių ir kitų įstatymų pažeidimus žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. likviduoti cikloną, neteisėtai pastatytą kelio Vilkaviškis – Kybartai apsaugos zonoje, nesuderinus su Kelių direkcija ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (toliau – ir Statybos įstatymas), kuris kartu su pjuvenų sandėliu dėl barstomų pjuvenų ant kelio daro minimą kelio ruožą slidžiu ir nesaugiu, todėl, pasitelkiant kompetentingas institucijas, uždrausti eksploatuoti tuojau pat ir likviduoti cikloną bei pjuvenų sandėlį per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos; 3) įpareigoti Lietuvos kelių policijos tarnybą (toliau – ir Policijos tarnyba), pasitelkiant kompetentingas institucijas, pašalinti per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) pažeidimus, t. y. likviduoti neteisėtą medienos sandėliavimą, negavus žemės savininko sutikimo, šalia vietinio kelio, esančio pareiškėjo žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) įpareigoti Policijos tarnybą per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos skirti baudas kaltiems asmenims dėl trukdymo normaliam eismui keliu.

Skunde pareiškėjas V. J. nurodė, kad nuosavybės teise valdo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Alvito kaime, Šeimenos seniūnijoje, Vilkaviškio rajone (toliau – ir Sklypas), kuris yra šalia magistralinio kelio Vilkaviškis – Kybartai. Prieš keletą metų savavališkai, pažeidžiant Statybos įstatymą ir saugaus eismo reikalavimus, viename iš akcinės bendrovės „Alvito žemdirbys“ (toliau – ir AB „Alvito žemdirbys“) valdomų pastatų (dirbtuvių) buvo sumontuotas ciklonas (oro valymo įrenginys), kuris barsto pjuvenas ant kelio. Be to, pjuvenos ant kelio barstomos ir išvežant jas iš sandėlio, dėl ko kelias tampa slidus ir avaringas. Pareiškėjas neabejoja, kad ciklonas sumontuotas nesuderinus su atsakingomis institucijomis, pažeidžiant Kelių įstatymo 12 ir 13 straipsnių bei kitų įstatymų reikalavimus. Pabrėžė, kad pjuvenų sandėlis randasi 10-15 metrų nuo magistralinio kelio Vilkaviškis – Kybartai, kurio apsaugos zona 70 m. Mano, kad esama situacija galimai sąlygojo 2008 m. gegužės 5 d. Alvito gyvenvietėje, kelyje Marijampolė – Kybartai – Kaliningradas 30,6 km įvykusią ir žmonių aukų pareikalavusią avariją. Taip pat nurodė, kad per Sklypą eina vietinės reikšmės kelias, kuriuo žemdirbiai patenka į laukus, tačiau šis kelias užkrautas rąstais ir pravažiavimui likęs tik 5,20 m tarpas. Mediena sandėliuojama ne tik vietinės reikšmės kelyje, bet ir magistralinio kelio Vilkaviškis – Kybartai apsaugos zonoje, kurioje, be kita ko, anot vietinių gyventojų, yra kapavietė, todėl amoralu čia vykdyti neteisėtą sandėliavimą.

Skunde V. J. teigė, jog dėl ciklono be leidimų sumontavimo kelio apsaugos zonoje ir dėl vietinės reikšmės kelio, esančio jo Sklype, be jo sutikimo užkrovimo rąstais, tuo pažeidžiant Kelių įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 punktus, 2011 m. rugsėjo 23 d. jis kreipėsi į Susisiekimo ministeriją. Susisiekimo ministerija prašymą nagrinėti persiuntė Kelių direkcijai, kuri jo prašymą išnagrinėjo, tačiau nurodytų problemų neišsprendė. Pareiškėjas su Kelių direkcijos 2011 m. spalio 17 d. raštu ir neveikimu nesutinka, nes, jo teigimu, vyksta tik atsirašinėjimas ir ignoruojamos problemos, keliančios pavojų saugiam eismui ne tik privačioje valdoje, bet ir magistraliniame kelyje Vilkaviškis – Kybartai. Kelių direkcija neįvertino įstatymų pažeidimų ir nesiėmė priemonių jiems likviduoti.

V. J. nurodė, kad dėl AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės rąstų sandėliavimo ant kelio važiuojamosios dalies ir apsaugos zonoje be Sklypo savininko sutikimo ir dėl ciklono eismo saugumui keliamos grėsmės jis kreipėsi į Vilkaviškio rajono policijos komisariato kelių poskyrio pareigūnus ir į Policijos tarnybą, tačiau pateiktais atsakymais pareiškėjo nurodytos problemos buvo ignoruojamos ir vykdomas tik atsirašinėjimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškėjo V. J. skundą su skundu dalyje dėl reikalavimų panaikinti Kelių direkcijos raštą ir įpareigoti Kelių direkciją bei ministeriją atlikti veiksmus (2-asis reikalavimas) nesutiko ir prašė skundą šioje dalyje atmesti. Pabrėžė, kad Susisiekimo ministerija yra netinkamas atsakovas šioje byloje ir turėtų būti iš jų pašalinta, nes V. J. 2011 m. rugsėjo 23 d. prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kelių direkcijai, kuri į jį ir atsakė šioje byloje ginčijamu raštu. Dėl 2-ojo reikalavimo, kuriuo prašoma Susisiekimo ministeriją įpareigoti atlikti veiksmus, pasisakė, kad pareiškėjo prašomi atlikti veiksmai nėra priskirtini jos kompetencijai.

Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. V. J. kreipėsi į Susisiekimo ministeriją su prašymu išaiškinti, ar AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė, vykdydamos savo veiklą, nepažeidė Kelių įstatymo 12 straipsnio, kuris nustato kelio apsaugos zonų dydžius, ir ar nesukėlė grėsmės saugiam eismui ir žemdirbių saugumui. V. J. prašymą ministerija persiuntė Kelių direkcijai, kuri, išnagrinėjusi jai persiųstą prašymą ir nustačiusi, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype esantis privažiavimas (pareiškėjo vadinamas keliu) nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams ir neįtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą, apie tai pareiškėjo skundžiamu 2011 m. spalio 17 d. raštu jį informavo ir šio atsakymo kopiją pateikė ministerijai. Susisiekimo ministerijos teigimu, Kelių direkcija išanalizavo V. J. rašte nurodytą situaciją reglamentuojančius teisės aktus, suteikė jam informaciją apie tai, kur reiktų kreiptis dėl jos kompetencijai nepriklausančių klausimų sprendimų, taip pat pavedė valstybės įmonei „Marijampolės regiono keliai“ (toliau – ir VĮ „Marijampolės regiono keliai“) stebėti situaciją kelyje šalia pareiškėjo nurodyto objekto, t. y. Kelių direkcija veikė pagal savo kompetenciją. Susisiekimo ministerijos nuomone, pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 23 d. prašymas nelaikytinas skundu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, kadangi jame nebuvo nurodyti ministerijos ar susisiekimo ministro valdymo srities viešojo administravimo subjektų veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai, galimai pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Taip pat pažymėjo, kad minėto Kelių direkcijos rašto panaikinimas nepakeis pareiškėjo teisinės padėties, nesuteiks jam naujų teisių ar pareigų ir neturės įtakos jo interesams, todėl šis V. J. reikalavimas yra nepagrįstas.

Atsakovas Kelių direkcija atsiliepime į pareiškėjo V. J. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kelių direkcijos teigimu, ji tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą. Nurodė, jog aiškinantis pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir nagrinėjant pateiktus faktus, buvo nustatyta, kad privažiavimas, esantis pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype, nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams; privažiavimas, esantis pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype, nėra įtrauktas į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą; privažiavimui, esančiam pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Sklype, 2000 m. spalio 24 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 474ŽV nustatytas kelio servitutas (leisti privažiuoti prie esamų pastatų, priklausančių AB „Alvito žemdirbys“, teisės naudotoja AB „Alvito žemdirbys“); kelio A7 Marijampolė – Kybartai ruožas nuo 30,47 iki 30,7 km, šalia AB „Alvito žemdirbys“ nėra išskirtinai daugiau teršiamas, negu kitų įmonių, prie kelių užsiimančių ūkine veikla; dėl AB „Alvito žemdirbys“ vykdomos ūkinės veiklos kelio A7 Marijampolė – Kybartai ruože nuo 30,47 iki 30,7 km avarijų ir nelaimingų atsitikimų nėra įvykę. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir surinktą informaciją, mano, kad Kelių direkcija išsamiai, pagal teisės aktų reikalavimus ištyrė ir atsakė į pareiškėjo prašymą, todėl pagrindo pripažinti, kad Kelių direkcijos raštas neatitinka įstatymų reikalavimų, nėra.

Nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, jog dėl Kelių direkcijos neveikimo ant kelio barstomos pjuvenos galėjo turėti įtakos minimai avarijai. Gavus V. J. skundą, VĮ „Marijampolės regiono keliai“ buvo pavesta stebėti kelio A7 Marijampolė – Kybartai –Kaliningradas ruožo nuo 30,47 iki 30,70 km taršą dėl AB „Alvito žemdirbys“ vykdomos ūkinės veiklos. Stebėjimą vykdanti VĮ „Marijampolės regiono keliai“ Vilkaviškio kelių tarnybą informavo, kad kelio dangos taršos ar pažeidimų dėl AB „Alvito žemdirbys“ vykdomos ūkinės veiklos nepastebėta. Todėl V. J. teiginys, kad pjuvenos barstomos ant kelio daro jį slidžiu ir avaringu, yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Kelių direkcija pabrėžė, jog jai nepriskirta funkcijų privačiuose žemės sklypuose nustatyti šiems žemės sklypams taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas bei kitus ūkinės veiklos apribojimus, apskaičiuoti žemės sklypų dalių plotus, kuriuose taikytinos šios specialiosios sąlygos, taip pat parengti ar tikslinti privačių žemės sklypų planus. Kelių direkcija neturi galimybių parengti V. J. prašomą planą, nes žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planų rengimą gali organizuoti tik Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT).

Atsiliepimas

Atsakovas Policijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo V. J. skundą nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai ir įpareigojimai skirti Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Marijampolės AVPK) ir plačiau dėl skundo argumentų nepasisakė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo V. J. skundą nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje jam nereiškiama jokių savarankiškų reikalavimų ir jis neturi intereso, V. J. skundo baigties klausimas paliktinas teismo nuožiūrai.

Paaiškino, kad į žemę, esančią po AB „Alvito žemdirbys“ nuosavybės teise valdomais statiniais, 2010 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 39-9587-10581 buvo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui T. S. (iš kurio šią žemę įsigijo V. J.) ir buvo numatyta galimybė naudotis statiniais 1,51 ha plote, nustatant servitutą: sklypas 356-1 leisti privažiuoti prie pastatų, priklausančių AB „Alvito žemdirbys” – 1,51 ha; sklypas 356-2 leisti naudotis teritorija, reikalinga esamų pastatų aptarnavimui ir funkcionavimui – 0,30 ha. V. J. Sklype esantis kelias nėra priskirtas nei valstybinės, nei vietinės reikšmės keliams, nepažymėtas Vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje, patvirtintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. B-TS-660. Šis kelias kaip naudmena yra įskaitytas į savininkui grąžintos žemės sklypo bendrą plotą. Minėtam sklypui, kaip besiribojančiam su valstybinės reikšmės keliu A7/E28, yra taikoma 50 metrų pločio kelių apsaugos zona, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

Tretieji suinteresuotieji asmenys AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė atsiliepime į pareiškėjo V. J. skundą prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Paaiškino, kad Marijampolės apskrities viršininko sprendimu 2000 m. spalio 16 d. Nr. 39-9587-10581 T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Sklypą, taip pat ir po bendrovės pastatais. 2007 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. IVVR-4025 V. J. šį Sklypą nupirko iš T. S..

Pabrėžė, kad AB „Alvito žemdirbys“ yra nustatytas servitutas 1,51 ha prie pastatų privažiavimui ir aptarnavimui. AB „Alvito žemdirbys” valdo daug pastatų, todėl dalį laisvų pastatų yra išnuomavusi G. U. įmonei, kuri užsiima medienos apdirbimu. Nurodė, kad norėjo po pastatais esantį Sklypą išsinuomoti arba nupirkti, tačiau dėl sandorio su pareiškėju susitarti nepavyko. Pabrėžė, kad pareiškėjas yra konfliktiška asmenybė, rašanti nepagrįstus skundus įvairioms institucijoms. Paaiškino, kad žemės savininkas sąmoningai ir įžūliai klaidina teismą ir atsakingas institucijas, nes jo Sklypas ir kelias nėra užkrauti rąstais ir niekada nebuvo, be to, nepagrįstai minimas Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelias, kurio ten nėra. V. J. minimas kelias yra tik įvažiavimas į AB „Alvito žemdirbys“ kiemą, taip pat privažiavimas prie priešgaisrinio vandens baseino, todėl niekada rąstais neužkraunamas. Šiuo įvažiavimu galima patekti ir į V. J. laukus. G. U. įmonės mediena kraunama tik ant asfaltuotos AB „Alvito žemdirbys” dangos, kur bendrovė turi servitutą. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad kelio Vilkaviškis – Kybartai apsaugos zonoje sandėliuojami rąstai, nes arčiausiai magistralinio kelio stovi gamybos pastatas, kuris pastatytas dar 1908 m., o tik už pastato kieme sukrauti rąstai. Minima kapavietė, kuri, kaip teigė savininkas, taip pat apkrauta rąstais, tai dar vienas melas, nes ten yra V. J. žemė ir nuo 2000 m. ji yra laisva, tik šienaujama ir labai apleista. Taip pat paaiškino, kad pjuvenų sandėlis įrengtas sename 1908 m. gamybiniame pastate, o oro valymo įrenginys sumontuotas ant pastato stogo, turi pasą ir yra įregistruotas. Tikrinusios institucijos pagal pareiškėjo V. J. skundą pažeidimų nenustatė, todėl daro išvadą, kad skundas yra nereikšmingas ir niekinis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad V. J. 2007 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš T. S. įsigijo Sklypą. 2000 m. spalio 24 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 474ŽV Sklypui yra nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, kuri suteikia leidimą privažiuoti prie esamų pastatų, priklausančių AB „Alvito žemdirbys“, šios teisės naudotojai – AB „Alvito žemdirbys“. Išraše nurodyta, kad Sklype yra statinys, nepriklausantis Sklypo savininkui nuosavybės teise, statinio naudotojas – AB „Alvito žemdirbys“. Nustatė, kad V. J. 2011 m. rugsėjo 23 d. su pakartotiniu prašymu kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, prašydamas išsiaiškinti, ar AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė, sandėliuodami rąstus ant kelio, kuris yra V. J. Sklype, važiuojamosios dalies, ir tokiu būdu apsunkindami V. J. ir kitų ūkininkų pravažiavimą šiuo keliu, nepažeidžia Kelių įstatymo 12 straipsnio, taip pat prašė išsiaiškinti, kas privalo pašalinti įstatymo pažeidimus. Susisiekimo ministerija šį V. J. prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kelių direkcijai. Kelių direkcija, išnagrinėjusi prašymą, šioje byloje ginčijamu 2011 m. spalio 17 d. raštu V. J. atsakė, kad Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Kelių direkcija valdo, naudoja ir disponuoja tik valstybinės reikšmės keliais, o privažiavimas, esantis V. J. priklausančiame Sklype, nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams, nėra įtrauktas ir į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. V. J. išaiškinta, kad Kelių direkcijai nepriskirta nei servitutų privačiuose žemės sklypuose nustatymo, nei dėl to kilusių ginčų nagrinėjimo funkcija ir nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčus nagrinėja teismai, o dėl servitutinio kelio pločio, kelio apsaugos pločio ir kita pasiūlyta kreiptis į NŽT. V. J. Kelių direkcijos rašto neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad Kelių direkcija iš esmės neišsprendė jo prašyme keltų klausimų dėl Kelių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pažeidimo, neišsprendė problemų dėl AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės veiklos kylančių eismo saugumui kelyje Vilkaviškis – Kybartai.

Teismas, atsižvelgęs į Kelių įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 4 straipsnio 2 ir 3 dalių, 5 straipsnio 3 ir 4 dalių, 12 straipsnio, 17 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalies, 4.112 straipsnio 1 dalies, 4.117 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad į pareiškėjo V. J. prašymą Kelių direkcija savo kompetencijos ribose raštu atsakė tinkamai ir išsamiai, raštas (sprendimas) yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Teismas nustatė, jog gavusi V. J. prašymą, Kelių direkcija 2011 m. spalio 6 d. raštu Nr. (12.5)2-5306 kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybę, prašydama pateikti informaciją, ar V. J. Sklype esantis kelias yra įtrauktas į savivaldybės vietinių kelių sąrašą ir ar savivaldybė vykdo jo priežiūrą. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija 2011 m. spalio 7 d. raštu Nr. (13)(2.14)SD-2571 Kelių direkciją informavo, kad privažiavimas prie AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės naudojamų pastatų ir medienos sandėliavimo aikštelių yra V. J. Sklype, kad šis privažiavimas numatytas tik Alvito kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jam nustatyta servituto teisė, taip pat, kad privažiavimas nėra numatytas Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. B-TS-660 patvirtintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių žemėtvarkos schemoje, ir atsakė, kad į savivaldybės vietinių kelių sąrašą šis privažiavimas neįtrauktas, savivaldybė jo priežiūros nevykdo. Iš VĮ „Marijampolės regiono keliai“ 2011 m. spalio 11 d. rašto Nr. R2-654 teismas nustatė, kad Kelių direkcija kreipėsi ir į šią įmonę su prašymu pateikti informaciją, o ši atsakė, kad V. J. prašyme minimas kelias, einantis per jo Sklypą, į VĮ „Marijampolės regiono keliai“ prižiūrimų kelių tinklą neįeina ir nėra valstybinių kelių sąraše. Šiame rašte Kelių direkcijai buvo pateikta informacija, jog dėl AB „Alvito žemdirbys“ veiklos prie kelio A-7 Alvito miestelyje, įmonės žiniomis, avarijų ir nelaimingų atsitikimų nėra įvykę, nes kelio teršimas nėra išskirtinai didesnis. Teismo vertinimu, Kelių direkcija pagrįstai, vadovaudamasi Kelių įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, V. J. nurodė valdanti, naudojanti ir disponuojanti tik valstybinės reikšmės kelius. Remdamasi Kelių įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdama į iš kitų institucijų gautą informaciją, pagrįstai atsakė, kad V. J. Sklype esantis privažiavimas nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams, kad jis nėra įtrauktas ir į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. Teismas padarė išvadą, kad Kelių direkcija pagrįstai nesiėmė vertinti pareiškėjo V. J. 2011 m. rugsėjo 23 d. prašyme nurodytų argumentų iš esmės ir nesiėmė spręsti V. J. problemos prašyme nurodytais būdais. Teismas konstatavo, kad Kelių direkcijos raštas yra priimtas nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų, atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra priimtas tinkamai ir objektyviai įvertinus nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, todėl naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad ginčijamu raštu Kelių direkcija V. J. suteikė informaciją, kur jis gali kreiptis dėl savo problemos sprendimo, nurodydama, kad ginčus dėl servitutų nagrinėja teismai, o servitutinio kelio projektas keičiamas NŽT.

Atmetęs pagrindinį V. J. reikalavimą panaikinti Kelių direkcijos raštą, kaip nepagrįstą atmetė ir išvestinį V. J. reikalavimą įpareigoti Susisiekimo ministeriją ir Kelių direkciją, pasitelkiant kompetentingas institucijas, likviduoti Kelių ir kitų įstatymų pažeidimus Sklype, t. y. likviduoti cikloną, neteisėtai pastatytą kelio Vilkaviškis – Kybartai apsaugos zonoje, nesuderinus su Kelių direkcija ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, kuris kartu su pjuvenų sandėliu dėl barstomų pjuvenų ant kelio daro minimą kelio ruožą slidžiu ir nesaugiu, todėl, pasitelkiant kompetentingas institucijas, uždrausti eksploatuoti tuojau pat ir likviduoti cikloną bei pjuvenų sandėlį per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. su prašymais V. J. kreipėsi į Policijos tarnybą, prašydamas imtis įstatymo numatytų priemonių žemdirbių saugiam eismui per jo Sklypą einančiame kelyje užtikrinti, t. y. atlaisvinti bendro naudojimo kelią, kad juo galėtų naudotis visi žemdirbiai ir tokiu būdu nutraukti pavojingą eismo dalyvių gyvybei savivaliavimą. Abu šie V. J. prašymai pagal kompetenciją nagrinėti buvo išsiųsti Marijampolės AVPK. Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyris į V. J. 2011 m. rugpjūčio 18 d. prašymą atsakė 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 64-56-S-11167, kuriame nurodė, jog, tiriant įvykio aplinkybes, Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismas nenustatė duomenų, kad V. J. šį policijos komisariato atsakymą yra apskundęs teismui. Į 2011 m. rugsėjo 23 d. V. J. prašymą Marijampolės AVPK atsakė 2011 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 64-S-5418, kuriame nurodė, kad, šiuo atveju nesama administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 146 straipsnio 1 dalyje įvykio ir sudėties V. J. nurodytų asmenų veiksmuose, todėl, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu bylos teisena nepradėta. Kartu su šiuo atsakymu V. J. buvo pateiktas ir Marijampolės AVPK Kelių policijos skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimas nepradėti G. U. įmonės darbuotojų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 146 straipsnio 1 dalyje, bylos teisenos. Marijampolės AVPK 2011 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 64-S-5418 ir 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą V. J. skundė teismui, tačiau skundą dalyje dėl šių reikalavimų 2012 m. sausio 9 d. nutartimi teismas atsisakė priimti nagrinėti. Teismas nustatė, kad Policijos tarnyba visus V. J. jai siųstus prašymus pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Marijampolės AVPK ir pati jokio sprendimo V. J. atžvilgiu nėra priėmusi. Sprendimų, kuriuos priėmė Marijampolės AVPK, teisėtumas ir pagrįstumas teisme nėra nagrinėjamas, todėl nėra pagrindo tenkinti ir Policijos tarnybai V. J. skunde adresuotus reikalavimus įpareigoti, pasitelkiant kompetentingas institucijas, pašalinti Kelių įstatymo pažeidimus per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. likviduoti neteisėtą medienos sandėliavimą, negavus žemės savininko sutikimo, šalia vietinio kelio, esančio Sklype ir įpareigoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo skirti baudas kaltiems asmenims dėl trukdymo normaliam eismui keliu.

III.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Teismas neteisingai taikė Kelių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ginčas šioje byloje vyksta ne dėl servituto dydžio ir apimties (AB „Alvito žemdirbys“ nepateikė teismui ir jokių žemės viršutinio sluoksnio įgijimo dokumentų, nes jų neturi (Kauno apygardos teismas (2A-346-390/2011V), o dėl kelio naudojimo susisiekimui, o ne sandėliavimui ir dėl judėjimo saugumo ne tik magistraliniame kelyje, bet ir vietinės reikšmės kelyje. Susisiekimo ministerija pavedė Kelių direkcijai ištirti faktus, neabejodama dėl Kelių direkcijos kompetencijos, tačiau ji net netyrė skunde nurodytų aplinkybių ir faktų. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad Kelių direkcija į V. J. prašymą atsakė savo kompetencijos ribose tinkamai ir išsamiai.

2. Informuoja, kad AB „Alvito žemdirbys“ direktoriui V. R. dėl neteisėtų veiksmų minimame V. J. nuosavybės teise priklausančiame sklype pradėtas ikiteisminis tyrimas 2012 m. sausio 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Teismas tendencingai kalba apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nors šioje byloje kalbama tik apie kelio saugų naudojimą. Kelių direkcijai jokių planų parengti nereikėjo, tiesiog reikėjo nustatyti ginčo kelių apsaugos zonas, ko ji nepadarė net magistraliniame kelyje. Vietinės reikšmės kelio egzistavimą pripažįsta ir Nacionalinė žemės tarnyba. Kelių direkcijai privalu turėti magistralinių kelių žemėlapius su apsaugos zonomis.

3. Policija teisminio nagrinėjimo metu teismo prašė jos neįpareigoti išvežti rąstus, jeigu bus toks sprendimas priimtas, tokiu prašymu parodė, kad AB „Alvito žemdirbys“ veiksmus laiko neteisėtais ir nesitiki AB „Alvito žemdirbys“ palankaus sprendimo, t. y. leido suprasti, kad AB „Alvito žemdirbys“ padarė nusikaltimą.

4. Servitutas AB „Alvito žemdirbys“ skirtas tik privažiavimui prie pastatų. Tai yra kelio servitutas, kurį jie savarankiškai pavertė sandėliavimo pastatu. Teismas, būdamas šališkas, nepareikalavo ir AB „Alvito žemdirbys“ pateikti įrodymų, patvirtinančių teiginius, žeidžiančius pareiškėjo orumą.

5. Teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Susisiekimo ministeriją ir Kelių direkciją likviduoti Kelių įstatymo ir kitų įstatymų pažeidimu sklype ir nenurodydamas, kas turi likviduoti Kelių įstatymo pažeidimus, buvo šališkas ir formuoja teisinio nihilizmo nuostatas

6. Teismas, būdamas šališkas, nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Marijampolės AVPT 2011 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 64-5-5418 ir 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą, nepasiūlė atstatyti praleisto termino teisminio nagrinėjimo metu. Termino praleidimas išliekant pažeidimams, nėra esminė aplinkybė atsisakyti nagrinėti Marijampolės AVPT 2011 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 64-5-5418 ir 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą.

Atsiliepimas

NŽT atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikia duomenis, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Susisiekimo ministerija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:

1. Teismas, išanalizavęs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, 2012 m. kovo 30 d. sprendime pagrįstai nustatė, kad Kelių direkcijos raštas yra priimtas nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų, atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra priimtas tinkamai ir objektyviai įvertinus nustatytas aplinkybes bei surinkus įrodymus, todėl naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

2. Teismas, atmetęs pareiškėjo reikalavimą panaikinti raštą, pagrįstai atmetė išvestiniu laikytiną reikalavimą įpareigoti Susisiekimo ministeriją ir Kelių direkciją pasitelkiant kompetentingas institucijas likviduoti Kelių įstatymo ir kitų įstatymų pažeidimus.

Kelių direkcija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo:

1. Kelių direkcijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendime, išnagrinėjęs minėtų teisės aktų nuostatas ir byloje pateiktus įrodymus, tinkamai nustatė Kelių direkcijos kompetencijos ribas ir padarė teisingą išvadą, kad į pareiškėjo V. J. prašymą Kelių direkcija pagal savo kompetenciją raštu atsakė tinkamai ir išsamiai, raštas (sprendimas) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį panaikinti nėra.

2. V. J. reikalavimas Kelių direkcijai nustatyti ginčo sklype apsaugos zonas (ar pateikti žemėlapius su nustatytomis apsaugos zonomis) yra neteisėtas, nes kelio apsaugos zonos ribos ginčo sklype buvo nustatytos 2000 m., ir jų nustatymo momentu Kelių direkcija tokios kompetencijos neturėjo. Pažymi, kad prievolė su Kelių direkcija suderinti žemės reformos žemėtvarkos projektus, jeigu projektuojami perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar nuomoti žemės, miško sklypai yra magistralinių, krašto, rajoninių kelių apsaugos zonose, buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 564 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ pakeitimo“.

3. Iš byloje surinktų faktinių duomenų ir pagal statinių, esančių ginčo sklype, išsidėstymą (ginčo sklype statiniai stovi lygiagrečiai su valstybinės reikšmės keliu) akivaizdu, kad arčiausiai valstybinės reikšmės kelio A7 Marijampolė-Kybartai yra AB „Alvito žemdirbys“ valdomi statiniai, dirbtuvės (jos pastatytos dar 1908 m.). Tuo tarpu medžiagos sandėliuojamos ne prie valstybinės reikšmės kelio, o už dirbtuvių esančioje kiemo teritorijoje, todėl saugiam eismui pavojaus nekelia.

4. Kelių direkcija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Kelių direkcija privalėjo nustatyti savavališkų statybų faktus valstybinės reikšmės kelio A7 Marijampolė-Kybartai apsaugos zonoje, nes Susisiekimo ministerija Kelių direkcijai yra delegavusi valstybinės reikšmės kelių priežiūrą (Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Kelių direkcija pagal kompetenciją nėra atsakinga už statybas, jų teisėtumą ar neteisėtumą privačiuose žemės sklypuose. Vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis statybos valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Šiai institucijai pavesta nustatyti savavališkos statybos faktą.

5. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šiurkštūs Kelių įstatymo pažeidimai galėjo turėti įtakos 2008 m. gegužės 3 d. valstybinės reikšmės kelyje A7 Marijampolė-Kybartai 30,6 km įvykusiai avarijai, kurios metu žuvo 3 žmonės. Minėtos avarijos priežastys nėra susijusios su AB „Alvito žemdirbys“ vykdoma ūkine veikla ar pareiškėjo minimais Kelių įstatymo pažeidimais. Kelių direkcija 2012 m. sausio 20 d. atsiliepime į patikslintą skundą pateikė duomenis, kurie patvirtina faktą, kad avarija įvyko dėl automobilį „Opel Calibra“ vairavusio asmens nepasirinkto saugaus greičio ir nesuvaldyto automobilio. Be to, automobilį vairavęs asmuo buvo neblaivus ir neturėjo teisės vairuoti automobilį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kelių direkcijos 2011 m. spalio 17 d. raštą Nr. (12.5)2-5469, kaip neatitinkantį įstatymų reikalavimų.

Nustatyta, kad V. J. 2011 m. rugsėjo 23 d. (su pakartotiniu prašymu) kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, prašydamas išsiaiškinti, ar AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonė, sandėliuodami rąstus ant kelio, kuris yra V. J. Sklype, važiuojamosios dalies, ir tokiu būdu apsunkindami V. J. ir kitų ūkininkų pravažiavimą šiuo keliu, nepažeidžia Kelių įstatymo 12 straipsnio, taip pat prašė išsiaiškinti, kas privalo pašalinti įstatymo pažeidimus (b. l. 37, 38). Susisiekimo ministerija šį V. J. prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kelių direkcijai. Gavusi V. J. prašymą, Kelių direkcija 2011 m. spalio 6 d. raštu Nr. (12.5)2-5306 kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybę, prašydama pateikti informaciją, ar V. J. Sklype esantis kelias yra įtrauktas į savivaldybės vietinių kelių sąrašą ir ar savivaldybė vykdo jo priežiūrą (b. l. 94). Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija 2011 m. spalio 7 d. raštu Nr. (13)(2.14)SD-2571 Kelių direkciją informavo, kad privažiavimas prie AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės naudojamų pastatų ir medienos sandėliavimo aikštelių yra V. J. Sklype, kad šis privažiavimas numatytas tik Alvito kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jam nustatyta servituto teisė, taip pat, kad privažiavimas nėra numatytas Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. B-TS-660 patvirtintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių žemėtvarkos schemoje, ir atsakė, kad į savivaldybės vietinių kelių sąrašą šis privažiavimas neįtrauktas, savivaldybė jo priežiūros nevykdo (b. l. 95). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kelių direkcija, gavusi pareiškėjo skundą, kreipėsi VĮ „Marijampolės regiono keliai“, kuri 2011 m. spalio 11 d. raštu Nr. R2-654 atsakė, kad V. J. prašyme minimas kelias, einantis per jo Sklypą, į VĮ „Marijampolės regiono keliai“ prižiūrimų kelių tinklą neįeina ir nėra valstybinių kelių sąraše. Šiame rašte Kelių direkcijai buvo pateikta informacija, jog dėl AB „Alvito žemdirbys“ veiklos prie kelio A-7 Alvito miestelyje, VĮ „Marijampolės regiono keliai“ žiniomis, avarijų ir nelaimingų atsitikimų nėra įvykę, nes kelio teršimas nėra išskirtinai didesnis. Kelių direkcija, išnagrinėjusi prašymą, ir įvertinusi visą su prašymu susijusią informaciją, ginčijamu 2011 m. spalio 17 d. raštu V. J. atsakė, kad Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Kelių direkcija valdo, naudoja ir disponuoja tik valstybinės reikšmės keliais, o privažiavimas, esantis V. J. priklausančiame Sklype, nėra priskirtas valstybinės reikšmės keliams, nėra įtrauktas ir į Vilkaviškio rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių sąrašą. V. J. išaiškinta, kad Kelių direkcijai nepriskirta nei servitutų privačiuose žemės sklypuose nustatymo, nei dėl to kilusių ginčų nagrinėjimo funkcija ir nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčus nagrinėja teismai, o dėl servitutinio kelio pločio, kelio apsaugos pločio ir kita pasiūlyta kreiptis į NŽT.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, V. J. Kelių direkcijos rašto neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad Kelių direkcija iš esmės neišsprendė jo prašyme keltų klausimų dėl Kelių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pažeidimo, neišsprendė problemų dėl AB „Alvito žemdirbys“ ir G. U. įmonės veiklos kylančių eismo saugumui kelyje Vilkaviškis – Kybartai.

Nustatyta, kad kelias, skirtas privažiavimui prie AB „Alvito žemdirbys“ priklausančių statinių, dėl kurio kilo ginčas, yra pareiškėjo Sklype ir šis privažiavimas nėra priskirtas nei valstybinės, nei vietinės reikšmės keliams, nėra pažymėtas Vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje, patvirtintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. B-TS-660. Atsižvelgiant į Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalies, 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, darytina išvada, kad Kelių direkcijai nepriskirtina spręsti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 23 d. prašyme iškeltus klausimus. Pastebėtina, kad ginčijamu raštu Kelių direkcija V. J. suteikė informaciją, kur jis gali kreiptis dėl savo problemos sprendimo, nurodydama, kad ginčus dėl servitutų nagrinėja teismai, o servitutinio kelio projektas keičiamas NŽT, taigi iš dalies atsakė į jo prašymą išsiaiškinti, kas privalo pašalinti įstatymo pažeidimus, susijusius su rąstų sandėliavimu šalia kelio pareiškėjo Sklype. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą 2011 m. spalio 17 d. Kelių direkcijos raštą. Atmetęs pagrindinį V. J. reikalavimą panaikinti Kelių direkcijos raštą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir išvestinį V. J. reikalavimą įpareigoti Susisiekimo ministeriją ir Kelių direkciją, pasitelkiant kompetentingas institucijas, likviduoti pareiškėjo nurodytus Kelių ir kitų įstatymų pažeidimus Sklype.

Kitu skundo reikalavimu pareiškėjas siekė įpareigoti Policijos tarnybą, pasitelkiant kompetentingas institucijas, pašalinti per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos Kelių įstatymo pažeidimus, t. y. likviduoti neteisėtą medienos sandėliavimą, negavus žemės savininko sutikimo, šalia vietinio kelio, esančio pareiškėjo žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei įpareigoti Policijos tarnybą per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos skirti baudas kaltiems asmenims dėl trukdymo normaliam eismui keliu.

Nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. su prašymais V. J. kreipėsi į Policijos tarnybą, prašydamas imtis įstatymo numatytų priemonių žemdirbių saugiam eismui per jo Sklypą einančiame kelyje užtikrinti, t. y. atlaisvinti bendro naudojimo kelią, kad juo galėtų naudotis visi žemdirbiai ir tokiu būdu nutraukti pavojingą eismo dalyvių gyvybei savivaliavimą. Abu šie V. J. prašymai pagal kompetenciją buvo išsiųsti nagrinėti Marijampolės AVPK (b. l. 65, 71). Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyris į V. J. 2011 m. rugpjūčio 18 d. prašymą atsakė 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 64-56-S-11167, kuriame nurodė, jog, tiriant įvykio aplinkybes, Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 9). Nėra duomenų, kad V. J. šį policijos komisariato atsakymą yra apskundęs teismui. Į 2011 m. rugsėjo 23 d. V. J. prašymą Marijampolės AVPK atsakė 2011 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 64-S-5418, kuriame nurodė, kad, šiuo atveju nesama administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 146 straipsnio 1 dalyje, įvykio ir sudėties V. J. nurodytų asmenų veiksmuose, todėl, vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu bylos teisena nepradėta (b. l. 6). Kartu su šiuo atsakymu V. J. buvo pateiktas ir Marijampolės AVPK Kelių policijos skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimas nepradėti G. U. įmonės darbuotojų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 146 straipsnio 1 dalyje, bylos teisenos. Marijampolės AVPK 2011 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 64-S-5418 ir 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą V. J. skundė teismui, tačiau skundą dalyje dėl šių reikalavimų 2012 m. sausio 9 d. nutartimi teismas atsisakė priimti nagrinėti (b. l. 47-50). Nėra duomenų, kad Policijos tarnyba būtų priėmusi kokį nors sprendimą dėl V. J. prašymų, jie pagal kompetenciją buvo persiųsti nagrinėti Marijampolės AVPK. Sprendimų, kuriuos priėmė Marijampolės AVPK, teisėtumas ir pagrįstumas teisme nėra nagrinėjamas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tenkinti V. J. skunde išdėstytus reikalavimus įpareigoti Policijos tarnybą, pasitelkiant kompetentingas institucijas, pašalinti Kelių įstatymo pažeidimus per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. likviduoti neteisėtą medienos sandėliavimą, negavus žemės savininko sutikimo, šalia vietinio kelio, esančio Sklype ir įpareigoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo skirti baudas kaltiems asmenims dėl trukdymo normaliam eismui keliu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysRomanas KlišauskasVirgilijus Valančius