Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo R. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 4 dalį ir jam skirta 18 MGL (677,88 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir R. R. skirta 12 MGL (451,92 Eur) bauda.

Į bausmę įskaitytas R. R. laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. birželio 4 d. 22.03 val. iki 2017 m. birželio 5 d. 16.20 val. (1 para) ir laikoma, kad R. R. yra sumokėjęs baudos dalį – 2 MGL (75,32 Eur).

R. R. įpareigotas likusią nesumokėtą 10 MGL (376,60 Eur) baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad siūlė mažesnį negu 1 MGL kyšį, o būtent 2017 m. birželio 4 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža, rankoje laikydamas vieną 10 Eur kupiūrą, pažadėjo duoti kyšį, ikiteisminio tyrimo metu tiksli suma nenustatyta, valstybės tarnautojoms – (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiajai patrulei I. Š. ir 1-ojo būrio vyriausiajai patrulei D. B., veikusioms teisėtai įstatymo nustatytos kompetencijos ribose ir einančioms tarnybines pareigas, už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent, siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinių nusižengimų protokolas ir taip būtų išvengta atsakomybės už vairavimą transporto priemonės „Opel Vectra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) esant neblaiviam (Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktas), pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį.Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras G. G. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo taikytas BK 64¹ straipsnis ir R. R. paskirta 18 MGL (677,88 Eur) dydžio bauda sumažinta vienu trečdaliu iki 12 MGL (451,92 Eur). Į bausmę įskaičius laikino sulaikymo laiką – 1 parą, ją prilyginus 2 MGL dydžio baudai, įpareigoti R. R. likusią nesumokėtą baudą – 16 MGL (602,56 Eur) – sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Prokuroro skunde nurodoma, kad iš byloje esančio R. R. apklausos protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nuteistasis savo kaltės nepripažino, todėl 2017 m. birželio 16 d. surašytame prokuroro pareiškime dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka buvo nurodyta tokia pati prokuroro ir R. R. pozicija dėl galimybės į bylos nagrinėjimą nekviesti liudytojų, t. y. į teisiamąjį posėdį turi būti kviečiami visi liudytojai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad ir teisme apklausiamas R. R. neigė žadėjęs pareigūnėms duoti kyšį ir savo kaltės visiškai nepripažino, todėl įrodymų tyrimas teisme buvo atliktas įprasta tvarka. Teismas, išklausęs R. R. parodymus, apklausęs dvi liudytojas – D. B. ir I. S., peržiūrėjęs vaizdo įrašą bei ištyręs kitus rašytinius bylos dokumentus, nustatė, jog R. R. padarė BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Paminėti bylos duomenys rodo, kad BK 64¹ straipsnio pagrindinis tikslas – sudaryti galimybę pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose – šioje byloje nebuvo pasiektas.Skunde pažymima ir tai, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos atskirai nuo BK 64¹ straipsnio 2 dalyje suformuluotos būtinos sąlygos – asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Todėl tiktai tai, kad byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nėra pakankamas pagrindas bausmei mažinti pagal BK 64¹ straipsnį, nes šiuo atveju buvo būtinas ir asmens (kaltinamojo) kaltės pripažinimas. Pirmosios instancijos teisme R. R. nepripažinus savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo, neliko ir būtinos sąlygos mažinti vienu trečdaliu jam paskirtą bausmę.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-561-1002/2017 ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis (R. R.) padarė veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje.Skunde nuteistasis R. R. nurodo, kad teismas priėmė neteisingą nuosprendį, nes rėmėsi išskirtinai pareigūnių, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais, ir esamų prieštaravimų nepagrįstai nevertino jo naudai. Nuteistasis nurodo, kad nors pareigūnės jo (nuteistojo) veiksmus vertino kaip kyšio siūlymą, ši aplinkybė pati savaime dar neduoda pagrindo patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už BK 227 straipsnyje 4 dalyje numatytos veikos padarymą. Be to, nuteistasis pažymi, jog įvertinus tą faktinę aplinkybę, kad, kaip ir pažymėjo „antroji pareigūnė“, automobilį parvaryti iki jo gyvenamosios vietos nuo sustabdymo vietos tebuvo keli metrai, jis turėjo visiškai pagrįstus lūkesčius, kad automobilį jis galėtų palikti nuošalėje, ir labai tikėtina, šioje situacijoje suvokė pareigūnių veiksmus ir jo adresu išsakytus žodžius, kaip tam tikros formos provokaciją ir dėl to siūlė atsilyginimą už automobilio parvarymą. Nuteistojo teigimu, teismas, turėdamas pareigą įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus ir jų visetą, nusikalstamo sumanymo dinamiką, nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareigūnių veiksmų, suteikiant jam pagrįstus lūkesčius dėl transporto priemonės nuvarymo, protokolo nerašymo (taip suprato nuteistasis) ir leidžiant jam palikti automobilį nuošalėje, ir netrukus keičiant poziciją šiuo klausimu, kas sąlygotų išteisinamojo nuosprendžio paskelbimą.Nuteistasis teigia, kad liudytojos D. B. duoti parodymai, jog jis, tik įsėdęs į pareigūnių automobilį, „siūlė kyšį ir buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę“, neatitinka garso įrašo medžiagos, nes tokie jo (nuteistojo) neva siūlymai ir pareigūnės/ių įspėjimai dėl atsakomybės nėra užfiksuoti, o taip pat prieštarauja kitos pareigūnės parodymams. Nuteistasis R. R. skunde nurodo, kad jis neneigė, jog pateikiant dokumentus, kuriuos jis nešiojasi piniginėje, kartu netyčia išsitraukė ir 10 Eur piniginę kupiūrą, tačiau jos siūlyti jokių ketinimų neturėjo, dokumentus pateikė, o suglamžytą kupiūrą nedelsiant įsidėjo į kišenę. Pareigūnės jokiu būdu negalėjo neginčijamai įvertinti, kaip, beje, ir pažymėjo duodamos parodymus, tamsiu paros metu matyti, kad tai buvo būtent piniginės kupiūros, ir kad susijaudinimo būsenoje netyčinis dešimties eurų piniginės kupiūros ištraukimas kartu su dokumentais reiškė tyčinį siekį papirkti dėl jų (pareigūnių) neveikimo.Skunde pažymima, jog visas abejones vertinant kaltinamojo naudai yra nepaneigta, kad tuo atveju, jeigu policijos pareigūnės būtų tinkamai atlikusios savo pareigas, elgusios aiškiai, kategoriškai ir nedviprasmiškai, po išaiškinimo apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę būtų baigusios atlikti savo pareigas duotoje situacijoje, kaltinamasis nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.Apygardos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. R. apeliacinį atmesti. Nuteistojo R. R. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniu skundu prokuroras ginčija BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymą.BK 64¹ straipsnyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistojo R. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes pastarasis neprisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, dėl savo nusikalstamo elgesio nesigailėjo. Taigi, nesant vienos iš įstatyme (BK 64¹ straipsnio 2 dalis) numatytos sąlygos – prisipažinimo kaltu – nėra pagrindo nuteistajam R. R. švelninti paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis).Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį. Nuteistojo manymu, neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje.Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti, kad siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui siekiama jį paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, taigi turi būti nustatyta, kad papirkėjas veikė suvokdamas, jog jis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti arba duoda kyšį už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–260/2014). Kadangi papirkimą sudarančios veikos gali pasireikšti vien žodine forma (pažadant, siūlant, susitariant), ypač svarbu nustatyti papirkėjo ketinimų realumą, pvz., kad tai nėra tik girto asmens siekis bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176/2014).Pirmosios instancijos teismas R. R. žodžius, išsakytus policijos pareigūnėms, pagrįstai įvertino kaip pažadą ir siūlymą duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Byloje teisingai nustatyta, kad R. R., įsėdęs į tarnybinį automobilį, iš karto pradėjo neigti vartojęs alkoholį, o nustačius jo neblaivumo laipsnį prašė pareigūnių nerašyti protokolo: „Nu nerašykit tą visą“, „to protokolo nerašykit“ (1 t., b. l. 37). Dėl to R. R. pareigūnės buvo įspėtas, kad viskas yra filmuojama. Nepaisant tokio perspėjimo, pareigūnei rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, R. R. pasiūlė atsilyginti už tai, kad nebūtų rašomas protokolas: „Atsilyginsiu mergaitės“, „kad nerašytumėt protokoliuką“ (1 t., b. l. 39). Tokie apelianto išsakyti žodžiai (įvertinus tai, kad jį pareigūnės sustabdė vairuojant esant neblaiviam, nustatė 1,10 promilių girtumą ir rašė jam administracinio nusižengimo protokolą) patvirtina jo ketinimo papirkti pareigūnes realumą. Nors R. R. ir nenurodė konkretaus siūlomo kyšio dydžio (vertės), iš bylos aplinkybių (laikė rankoje banknotą) galima spręsti, kad šis siūlymas buvo realus ir apeliantas suvokė, ką ir kokiu tikslu policijos pareigūnėms siūlo.Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. R. kaltu, pirmiausia rėmėsi liudytojų I. Š. ir D. B. parodymais, kuriuos pagrįstai vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius kitus byloje esančius įrodymus: 2017 m. birželio 4 d. R. R. surašyto administracinio nusižengimo protokolo turinį (1 t., b. l. 106–107), tarnybinių pranešimų turinį (1 t., b. l. 18–21), savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuotus duomenis (1 t., b. l. 22–23, 25–27), vaizdo ir garso įraše užfiksuotus duomenis, ištirtus teisiamojo posėdžio metu (1 t., b. l. 36–39, 163). Nurodytų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 45–45, 52–53) patikimumas ir išsamumas buvo patikrintas atliekant akistatą su įtariamuoju ir šias liudytojas apkausiant teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 81–83, 142–145). Taigi, nėra pagrindo netikėti pareigūnių parodymais, kurie yra nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje, atitinkantys byloje surinktus duomenis, juo labiau, kad pareigūnių parodymai teisme buvo duodami prisiekus ir supažindinus jas su už melagingų parodymų davimą gresiančia baudžiamąja atsakomybe. Be to, byloje nenustatyta, kad pareigūnės turėjo kokį nors motyvą apkalbėti anksčiau jų nepažinotą R. R. ar sakyti apie pastarąjį netiesą. Ginčydamas pareigūnių parodymų patikimumą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir peržiūrėti vaizdo įrašus. Tačiau toks jo prašymas buvo atmestas, nes tie vaizdo įrašai, kuriuose yra užfiksuotos bylai svarbios aplinkybės, jau buvo peržiūrėti pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 163–165). Dėl advokato baigiamojoje kalboje akcentuoto policijos pareigūnių pokalbio pažymėtina, kad tai, jog pareigūnės po įvykio automobilyje komentavo ir vertino įvykį, prognozavo galimą galutinį sprendimą, nepaneigia R. R. kaltės, nes iš pokalbio turinio matyti, kad pareigūnės neneigė, kad joms buvo siūlomas kyšis, nesakė, kad apkalbėjo R. R..Vertinant nuteistojo parodymus pažymėtina, kad nuteistasis nebuvo nuoseklus ir sau naudinga linkme interpretuoja pasakytus žodžius pareigūnėms, suteikdamas jiems kitokią nei kyšio siūlymo reikšmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. R. po pasiūlymo atsilyginti už protokolo nerašymą ir pareigūnei nurodžius, kad už tai jam kils baudžiamoji atsakomybė, pradėjo teigti, kad atsilyginti siūlė už mašinos parvarymą (1 t., b. l. 39). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė, kad prašė pareigūnių nerašyti protokolo dėl girtumo, bet nesakė nieko apie susitarimą ir atsilyginimą (1 t., b. l. 71–72). Akistatos metu R. R. jau pripažino, kad tarnybiniame automobilyje siūlė pareigūnėms susitarti, nerašyti protokolo ir sakė, kad už tai atsilygins (1 t., b. l. 82). Teisiamojo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde R. R. vėlgi ėmė teigti, kad atsilyginti siūlė tik už automobilio parvarymą. Tačiau, kolegijos nuomone, pastaruosius nuteistojo parodymus paneigia byloje esančių duomenų visuma, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Apelianto R. R. teiginiai, kad jis siūlė atlygį tik norėdamas atsilyginti už automobilio parvarymą, paneigiami byloje esančiu garso įrašu, kuriame užfiksuota, kad R. R., sužinojęs apie tai, jog alkotesteriu buvo užfiksuotas jo girtumas, ėmė prašyti pareigūnių nerašyti protokolo, o pareigūnėms nesutikus ir pradėjus rašyti protokolą konkrečiai nurodė, kad už protokolo nerašymą siūlo atsilyginti. Versiją, kad jis atsilyginti siūlė už mašinos parvarymą, R. R. pateikė tik po to, kai pareigūnės nurodė, kad jam dėl kyšio siūlymo kils baudžiamoji atsakomybė. Teigti, kad R. R. buvo klaidinamas pareigūnių, nėra pagrindo, nes pareigūnė nurodė R. R., kad jos (pareigūnės) neturi teisės stumti jo automobilio, ir pokalbio metu aiškino, kad jis (nuteistasis) pats turi susirasti asmenį, kuris parvairuotų jo mašiną (1 t., b. l. 36–39)Atsakant į nuteistojo skundo argumentus dėl to, kad jis, tik įsėdęs į pareigūnių automobilį, buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už kyšio davimą, pažymėtina, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006 m. vasario 3 d. patvirtinta atmintinė „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, kurioje nustatyta, kad pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, yra lokalinis teisės aktas, kuris nėra reikšmingas apelianto veiką kvalifikuojant pagal BK 227 straipsnio 4 dalį. Be to, pastebėtina, kad akistatos su pareigūne metu R. R. pats nurodė, jog žinojo, kad negalima duoti kyšio (1 t., b. l. 82). Taip pat pabrėžtina, kad Policijos patrulių veiklos instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, nustatyta tik pareiga įspėti asmenį, kad daromas garso ir vaizdo įrašas (20.9 punktas), o tai, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo padaryta (1 t., b. l. 37). Todėl minėti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo, todėl konstatuoja, kad reikšmingos apelianto R. R. kaltei ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymius, R. R. pagrįstai pripažino kaltu už šios nusikalstamos veikos padarymą, todėl nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir R. R. skirta 12 MGL (451,92 Eur bauda).

Įpareigoti R. R. likusią nesumokėtą 16 MGL (602,56 Eur) dydžio baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.